2020-06-03 Nr. AB-11095-3-61-3-01273-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-624-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01273-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas).

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. E. G. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. sausio 9 d. aktą Nr. KPD-VL-1223 (toliau – ir Aktas).

2. Pareiškėja nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plotas 12,7100 ha, esantis adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Skundžiamu Aktu atsakovas (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietę įregistravo kaip nekilnojamąją kultūros vertybę. Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu Aktu, teigė, kad atsakovas netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas. Visų pirma, skundžiamame Akte nurodyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės plotas yra 20 449,00 kv. m, tačiau pareiškėjos Žemės sklypo, kuriame yra saugotina vertybė, plotas – 12,7100 ha. Pasak pareiškėjos, nuostatos dėl nekilnojamosios kultūros vertybės turi būti vertinamos, atsižvelgiant į tai, ar registruota vertybė yra / ar gali būti suformuota, kaip atskiras žemės sklypas. Šios aplinkybės Kultūros paveldo departamentas nesiaiškino, nors tai aiškiai numato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys. Pareiškėjos teigimu, ji taip pat nebuvo informuota apie inicijuotą teisinės apsaugos suteikimo procesą, dėl šios priežasties pareiškėja negalėjo įgyvendinti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių. Tokie atsakovo veiksmai prieštaravo gero viešojo administravimo principui. Kultūros paveldo departamentas, neužtikrindamas turto savininko dalyvavimo ir teisių kultūros vertybės registravimo procese, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnį. Skundžiamas Aktas neatitiko individualiam administraciniam sprendimui taikomų reikalavimų ir priimtas pažeidžiant pareiškėjos teises, todėl yra naikintinas.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas paaiškino, kad byloje nebuvo jokių duomenų apie atliktus mokslinius tyrimus. Atsakovas pažeidė procedūrą, t. y. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytas teises.

4. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Taryba nutarė (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikti apsaugą ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip pavienį kultūros paveldo objektą, apibrėžti jo teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygmenį. Toks Tarybos sprendimas buvo įformintas skundžiamu Aktu. Šiuo Aktu taip pat buvo nustatytas kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pobūdis. Nesutikdamas su pareiškėja, teigė, kad pareiškėja neteisi, tvirtindama, jog Taryba nesivadovavo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, nes teritorijos gali būti apibrėžiamos ne tik sklypų, bet ir gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Tarybos sprendimas apibrėžti senovės gyvenvietės teritoriją, atsižvelgiant į reljefą, neprieštarauja nei ilgalaikių mokslinių tyrimų rezultatams, nei teisės aktams. Pabrėžė, kad Tarybos sprendimas yra pagrįstas archeologiniais radiniais. Be to, (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė atitinka amžiaus cenzą, autentiškumą ir reikšmingumą. Atsakovas manė, kad šiuo atveju yra labai svarbus ne tik žemės sklypo privatus interesas, bet ir viešasis interesas išsaugoti valstybės saugomas nekilnojamąsias kultūros vertybes. Akcentavo, kad Aktas visiškai neriboja pareiškėjos teisės disponuoti Žemės sklypu.

6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad dėl nekilnojamosios kultūros vertybės registravimo argumentus pateikė ne tik archeologas E. Š., bet taip pat sprendė ir Tarybos nariai, turintys mokslinius laipsnius. Surinktų duomenų apie vietovę visiškai pakako, todėl mokslinių tyrimų atlikti neprireikė.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. Kultūros paveldo departamentas nurodė, kad vertinimas buvo atliekamas remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra. Taip pat vertinant atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos ar vietovės ribų, apsaugos zonos apibrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti apsaugą, juos registruojant registre.

9. Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad teritorijų ribų planas yra skelbiamas viešai, jame aiškiai nustatytos ribos, todėl pareiškėjai turėtų būti aišku, kokia Žemės sklypo dalimi gali naudotis.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties Žemės sklypas. Taryba Aktu nutarė (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikti apsaugą ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip pavienį kultūros paveldo objektą, apibrėžti jo teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygmenį. Aktu taip pat buvo nustatytas kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pobūdis, t. y. žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas, pylimas ir kultūrinis sluoksnis.

12. Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Akto, kurio pagrindu (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikta teisinė apsauga kaip nekilnojamajai kultūros vertybei, apibrėžtos teritorijos ir apsaugos zonos ribos ir nustatytas nacionalinis reikšmingumo lygmuo, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (redakcija nuo 2017 m. spalio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-150 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas (toliau – ir Aprašas) ir kiti teisės aktai. Pagal nurodytas teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo teismo suformuotą praktiką, teismas įvertino, kad kai vertinimo taryba nusprendžia, jog vietovė yra reikšminga ir svarbi visuomenei, kaip jos kultūrinis turtas, nekilnojamųjų kultūros vertybių išaiškinimas ir registravimas Kultūros vertybių registre yra atliekamas neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas.

14. Teismas nurodė, kad iš ginčijamo Akto turinio buvo matyti, kad nagrinėjamu atveju nuspręsta (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei (kodas 42311) suteikti teisinę apsaugą. Iš ginčo šalių teiktų paaiškinimų ir bylos duomenų buvo matyti, kad Taryba, spręsdama, ar yra pagrindas šiai vertybei suteikti teisinę apsaugą, rėmėsi archyvine medžiaga, tyrimų ataskaitomis, publikacijomis. Iš bylos duomenų buvo matyti, kad ginčijamas Aktas priimtas remiantis archeologo E. Š. pranešimu Kultūros paveldo departamentui apie naujai surastą piliakalnį (2017 m. birželio 19 d.), tekstine dalimi ir radinių nuotraukomis, t. y. archeologinių žvalgymų rezultatais.

Byloje pateiktas archeologo E. Š. pranešimas apie rastą piliakalnį (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo matyti, kad rastas piliakalnis yra datuojamas su senojo geležies amžiaus antrąja puse – viduriniu geležies amžiumi (III–VIII a.); žvalgymų metu minėtoje teritorijoje pastebėtas tamsesnis žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais – III–IV a. datuojamomis keramikos grublėtu paviršiumi šukėmis, molio tinku bei pavieniais akmens amžiumi datuojamais titnago radiniais. Iš viešai prieinamų duomenų apie ginčo objektą Kultūros vertybių registre (https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail) buvo matyti, kad (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės vertingųjų savybių pobūdis – archeologinis, lemiantis reikšmingumą, kraštovaizdžio; nurodytos šios vertingosios savybės:

žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas (kranto kyšulys lygiu viršumi iš R, Š ir V juosiamas Šešupės, iš PV – uždurpėjusios, melioruotos Šešupės senvagės, PPR pusėje siauru ruožu kyšulys jungiasi su gretima aukštuma; kyšulio R ir V kraštai apiplauti Šešupės, P dalis nustumdyta įrengiant sodų sklypus, dabar teritorijos didžioji dalis dirvonuoja, R, Š ir V šlaitai apaugę lapuočiais medžiais ir krūmais, sodų sklypuose dirbama, stovi keli pastatai; FF Nr. 1-6; TRP; 2017 m.); pylimas (kyšulio P krašte yra apie 25 m pločio ir 0,6 m aukščio buvusio pylimo fragmentas; didžioji dalis pylimo nuskleista ariant ir nustumdyta įrengiant sodus, statant pastatus, kiek geriau išlikęs pylimo R galas;

FF Nr. 1, 5, 6; 2017 m.); kultūrinis sluoksnis (kyšulio viršuje ir pietiniame šlaite pastebimas tamsesnės žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais, storis neaiškus – netyrinėta; apardytas ilgą laiką ariant, 2017 m. žemės paviršiuje aptikta lipdytų puodų šukių ir titnago skelčių; priedas 4, 2017 m). Iš viešai pateikiamų duomenų, pareiškėjos pateiktų dokumentų, taip pat atsakovo pateikto (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės (42311) apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano buvo matyti, kad pareiškėjai priklauso Žemės sklypo dalies teritorija, kuri įtraukta į vertybės teritoriją.

Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reglamentavimu, kultūros paveldo objekto teritorijos ribos turi būti pagrįstos tyrimais. Iš esmės tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-245/2012). Istorinių ir fizinių tyrimų būtinybę apibrėžiant objekto teritorijos ir vietovės ribas nustato ir Aprašo 17 punktas, pagal kurį objekto teritorijos ir vietovės ribos apibrėžiamos, remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamą plotą, objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingą plotą taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju reikalingi tyrimai buvo atlikti ir kultūros vertybės vieta grindžiama tyrimais, kurių metu, kaip jau minėta, aptikti vertingieji archeologiniai radiniai. Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė atitinka Apraše numatytus kriterijus: amžiaus cenzą, autentiškumą ir reikšmingumą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėja neteisingai traktuoja Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi pagal minėtas Įstatymo nuostatas teritorijos gali būti apibrėžiamos ne tik sklypų, bet ir gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

Todėl atsakovas, apibrėždamas (duomenys neskelbtini) sodybos gyvenvietės teritorijos ribas, pagrįstai vadovavosi minėtu Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimu. Taip pat teismas pritarė, kad archeologinio pobūdžio kultūros paveldo objektai ir jų teritorijos yra tiesiogiai susijusios su juos supančiu kraštovaizdžiu ir reljefo elementais, taigi, esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad skundžiamu Aktu apibrėžti (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritoriją, atsižvelgiant į reljefą, neprieštarauja nei Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, nei Aprašo 17 punkto nuostatoms.

15. Teismas pažymėjo, kad Akto 13 punkte nurodyta, jog atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės vertingųjų savybių nustatymą buvo remtasi šaltiniais ir literatūra (archyvinė medžiaga, tyrimų ataskaitos, publikacijos ir kt.). Pagal Aprašo 10 punktą teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Pagal Aprašo 7.1 punktą fiksavimas – tai tyrimai, kuriais įvairiais būdais (schemomis, brėžiniais, nuotraukomis, fotogrametrija, aktais ir kitokiais dokumentais) užfiksuojama nekilnojamųjų kultūros vertybių esama padėtis. Taip pat teismas pažymėjo, kad prie Akto yra pateiktos fotofiksacijos (6 nuotraukos), buvo remtasi archeologo E. Š. radinių nuotraukomis. Aprašas reikalauja atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šio teisės akto nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. A14–1139/07). Pagal minėto Aprašo 10 punktą teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Teismas, įvertinęs Aprašo nuostatas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad atsakovas neįsigilino į situacijos esmę, netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes. Taip pat pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėja atsakovui būtų pateikusi kokių nors šaltinių, atliktų tyrimų ar kitokios medžiagos, kuri galėtų paneigti atsakovo nustatytas aplinkybes. Tokių duomenų pareiškėja nepateikė ir teismui.

16. Skundžiamo Akto turinį įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, vadovaudamasis protingumo principu, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Akto pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus.

17. Dėl pareiškėjos informavimo apie priimtą skundžiamą Aktą ir galimybės įgyvendinti Įstatymo 14 straipsnyje numatytas teises teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų buvo matyti, jog pareiškėja apie Akto priėmimą buvo informuota Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriaus 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. (12.24-M) 2M-204, todėl teigti, kad pareiškėjai nebuvo pranešta apie (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteiktą teisinę apsaugą, nebuvo pagrindo. Tuo pačiu pareiškėja turėjo galimybę pasinaudoti Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatyta teise (gauti informaciją apie skelbiamą saugoma arba numatomą paskelbti saugoma nekilnojamąją kultūros vertybę, vietovei apsaugoti steigiamą draustinį ar rezervatą ir dėl to jo valdomam turtui (daiktams) nustatomus paveldosaugos reikalavimus; teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomais kultūros paveldo objektu, vietove ar kultūros paminklu ir t. t.).

18. Teismas pažymėjo, kad veiklos ribojimai buvo numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 patvirtinto Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos tipinio apsaugos reglamento 25 punkte, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad kultūros paveldo objektas, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, yra paskelbtas kultūros paveldo saugotinu objektu ir, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio nustatyta tvarka, objekto apsaugos sutartimi nustatyti žemės sklypo ribojimai. Aktas tik patvirtino, kad pareiškėjos valdomam Žemės sklypui yra būtina teisinė apsauga ir ši nekilnojamoji kultūros vertybė yra įregistruota kaip kultūros paveldo objektas Kultūros paveldo registre. Todėl tik priėmus sprendimą kultūros paveldo vertybę paskelbti saugoma ir apsaugos sutartimi nustačius atitinkamus ribojimus sklypui, pareiškėja turės galimybę juos ginčyti ir reikalauti atitinkamos kompensacijos dėl sklypo naudojimo suvaržymų (Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

19. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, jog kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Taigi, šiuo atveju svarbus ne tik žemės sklypo savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Nagrinėjamu atveju Aktas neapribojo pareiškėjos teisių disponuoti žemės sklypu, o aplinkybė, kad Akto pagrindu pareiškėjai atsiranda tam tikri apribojimai naudojant ir valdant žemės sklypą, nesudarė teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Aktą.

20. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas Aktas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei ginčo atveju taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo panaikinti nebuvo jokio pagrindo.

III. 21. Pareiškėja E. E. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Tarybos Aktą.

22. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

22.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimų. Iš teismo sprendimo galima suprasti, kad teismas spręsdamas ginčą taikė Aprašą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitaip nei nurodė teismas, Aprašo 10 punkte nėra įtvirtinta norma, iš kurios būtų galima kildinti atsakovo teisę pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus. Be to, teismas netinkamai nurodė ir Aprašo 7.1 punkto nuostatas, kadangi Aprašo 7 punkte nėra įtvirtinta definicinė norma, apibrėžianti fiksavimo sąvoką. Taigi, Aprašo 10 punkto ir 7 punkto reglamentavimo dalykas yra visiškai kitas nei nurodė teismas ginčo sprendime. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors formaliai ginčijamame sprendime ir nurodė, kad ginčui spręsti taiko Aprašą, tačiau sprendžiant iš teismo pateiktų minėto teisės akto citatų akivaizdu, kad tokio teisės akto teksto, kokį nurodė teismas ginčijamame sprendime, nėra ne tik cituojamo akto 10 ir 7 punktuose, bet jų apskritai nėra cituojamame teisės akte. Teismas atsakovo veiksmus kaip teisėtus kvalifikavo remdamasis neegzistuojančiomis teisės normomis.

22.2. Teismas skundžiamo akto turinį įvertinęs VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai ginčijamo akto pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus. Su tokia teismo išvada pareiškėja nesutinka, kadangi ginčijamas Tarybos Aktas yra specifinis administracinis aktas ir sprendžiant, ar jis atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus pagrįstumo reikalavimus, tuo pačiu turi būti taikomas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, nustatantis tokio pobūdžio administracinio sprendimo priėmimo pagrindus. Įstatymo 18 straipsnis nustato, kad tokio pobūdžio administracinio sprendimo, koks yra ginčijamas aktas, pagrindas yra nekilnojamojo kultūros paveldo fundamentiniai moksliniai tyrimai, kuriuos vykdo mokslo ir studijų bei kitos valstybinės ir nevalstybinės mokslo tyrimų institucijos, mokslo tyrėjai, arba taikomieji moksliniai ir tyrimai, kuriuos gali atlikti asmenys, šio įstatymo 231 straipsnyje nustatyta tvarka gavę kvalifikacijos atestatą ar teisės pripažinimo dokumentą, suteikiančius teisę atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus. Išskyrus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus, byloje nėra kitų įrodymų, kad buvo atlikti moksliniai tyrimai. Akte remiamasi tik E. Š., save įvardijusio archeologu, 2017 m. birželio 19 d. pranešimu „Dėl naujai surasto piliakalnio“. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus, remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. Pirmosios instancijos teismas turėjo remtis tinkamai nustatytomis, neabejotinomis ir patikimomis aplinkybėmis ir motyvuoti, kodėl būtent jos laikomos pagrindu konstatuoti ginčijamo administracinio akto pagrįstumą, tačiau teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir spręsdamas dėl Akto pagrįstumo padarė neteisingas išvadas.

22.3. Pareiškėja traktuotina kaip valdytojas Įstatymo 2 straipsnio 39 dalies prasme. Valdytojas turi būti informuojamas apie pradėtą kultūros paveldo objekto ar vietovės ir jų vertingųjų savybių reikšmingumo, teritorijos ribų nustatymo procesą dar iki nekilnojamos kultūros vertybės paskelbimo saugoma. Valdytojas turi turėti galimybę teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas ir jeigu kultūros paveldo objektas ar vietovė paskelbti saugomais neatsižvelgus į jo pretenzijas, tai valdytojas turi teisę kreiptis į teismą. Ginčijamas administracinis aktas, kuriuo atsakovas nustatė, kad yra registruojama Kultūros vertybių registre nekilnojamoji kultūros vertybė – (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė, buvo priimtas 2018 m. sausio 9 d. Tuo tarpu pareiškėja apie jau priimtą aktą buvo informuota tik tada, kai gavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriaus 2018 m. kovo 12 d. raštą Nr. (12.24.M)2M-204 „Dėl kultūros paveldo objekto U.K. 42311 teisinės apsaugos suteikimo“. Pareiškėjos informavimo procedūra buvo atlikta praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po ginčijamo Akto priėmimo. Kadangi pareiškėja nebuvo informuota apie inicijuotą teisinės apsaugos suteikimo procesą, dėl to ji negalėjo įgyvendinti Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių. Toks atsakovo neveikimas prieštarauja gero viešojo administravimo principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Valdytojas, nežinodamas, kad jo nuosavybei yra nustatyti nauji apribojimai, negali žinoti, jog jam atsirado pagal teisės aktus naujų pareigų. Be to, visuomenės poreikis savaime nepaneigia Konstitucijos nuostatų dėl privačios nuosavybės neliečiamumo.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Taryba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, atsiliepime nurodo, kad:

24.1. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime vadovavosi Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašu patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo patvirtinimo“, o ne, kaip nurodo pareiškėja, Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašu.

24.2. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia klaidingomis prielaidomis dėl archeologo E. Š. kompetencijos. Archeologas E. Š. yra humanitarinių mokslų daktaras, daugelio mokslinių publikacijų archeologijos srityje autorius, atsižvelgiant į tai, nekyla jokių abejonių dėl jo kompetencijos, gebėjimų, priimti kompetentingą ir objektyvų vertinimą. Be to, sprendimą dėl nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimo į Kultūros vertybių registrą kaip pavienį kultūros paveldo objektą priėmė Taryba, susidedanti iš mokslo daktarų, kurių kompetencija taip pat neabejotina. Taip pat pagal Įstatymo 18 straipsnį, taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus vykdo atitinkamos srities institucijos, mokslininkai ir kultūros ministro patvirtinta tvarka atestuoti tyrėjai. Taigi, mokslininkams nėra keliamas reikalavimas turėti atestatą. Be to, nagrinėjamu atveju Taryba priimdama sprendimą suteikti apsaugą, rėmėsi archyvine medžiaga, tyrimų ataskaitomis, publikacijomis ir kitais prie Akto pridėtais rašytiniai duomenimis.

24.3. Pareiškėja savo apeliaciniame skunde iš esmės nurodo procedūras, kurios taikomos valstybės saugomiems Kultūros paveldo objektams, tačiau (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė yra Kultūros vertybės registruota nacionalinio reikšmingumo lygmens nekilnojamoji kultūros vertybė, bet nėra paskelbta valstybės saugoma. Taip pat pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nėra pradėta inicijavimo skelbti valstybės saugomu objektu procedūra. Taigi pareiškėja painioja įrašymo į Kultūros vertybių registrą procedūras, reglamentuotas Įstatymo 8 straipsnyje ir objektų skelbimo saugomais procedūras, nustatytas Įstatymo 10 straipsnyje. Pareiškėja byloje nepateikė jokių įrodymų, kad Kultūros paveldo departamentas priėmė sprendimą inicijuoti skelbti minimą objektą valstybės saugomu (visi tokie Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymais skelbiami Teisės aktų registre), nepateikė įrodymų, kad Kultūros paveldo departamentas įregistravo tokį sprendimą Kultūros vertybių registre, nepateikė įrodymų, kad Kultūros paveldo departamentas išsiuntė pranešimus asmenims apie objekto skelbimo valstybės saugomu procedūros inicijavimą. Nors pareiškėja nurodo, kad ji nebuvo informuota apie teisinės apsaugos suteikimo procesą, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog teismai yra suformavę vieningą teismų praktiką, kad vien objekto valdytojo nedalyvavimas nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje ir jo neinformavimas apie posėdį nesudaro pagrindo pripažinti Tarybos aktą neteisėtu ir jį panaikinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1533/2012; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-4519-789/2015). Be to, apie Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžius buvo skelbiama Kultūros paveldo departamento interneto svetainėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2018 m. sausio 9 d. akto Nr. KPD-VL-1223, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo netenkintas jo skundas dėl Akto panaikinimo, apeliaciniame skunde akcentavo, kad teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų, kadangi Aprašo 7 ir 10 punkto reglamentavimo dalykas yra visiškai kitas nei nurodė teismas ginčo sprendime; sprendžiant, ar Aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus pagrįstumo reikalavimus, tuo pačiu turi būti taikomas Įstatymas; pareiškėja nebuvo informuota apie inicijuotą teisinės apsaugos suteikimo procesą, o informavimo procedūra buvo atlikta praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po ginčijamo Akto priėmimo.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apelianto apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

28. Teismo sprendimui yra keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta pirmosios instancijos teismo kompetencija nagrinėjant administracinę bylą – priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (86 str. 2 d.).

29. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Aprašo 10 punktą teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Pagal Aprašo 7.1 punktą fiksavimas – tai tyrimai, kuriais įvairiais būdais (schemomis, brėžiniais, nuotraukomis, fotogrametrija, aktais ir kitokiais dokumentais) užfiksuojama nekilnojamųjų kultūros vertybių esama padėtis.

30. Pažymėtina, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas, patvirtintas kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150, (nagrinėjamoje byloje naudojamas sutrumpinimas pavadinimas – Aprašas) reglamentuoja nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, reikšmingumo lygmens nustatymą, jų kriterijus bei šių kriterijų taikymą, nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurioms reikalinga apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į Kultūros vertybių registrą bei tikslinant duomenis Registre įrašytoms nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Tuo tarpu kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašas (toliau – ir Atskleidimo aprašas) nustato duomenų, reikalingų nustatyti kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumą, apimtį bei nustato duomenims gauti reikalingų istorinių ir fizinių tyrimų skirstymą.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas Aprašo 7.1 ir 10 punktų nuostatas, nagrinėjamos bylos aplinkybes, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog iš teismo pateiktų Aprašo minėtų punktų citatų matyti, kad tokio teisės akto teksto, kokį nurodė teismas sprendime, nėra, iš dalies pagrįsti. Kaip matyti iš cituojamų 7.1 ir 10 punktų nuostatų, pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė cituojamo aprašo pavadinimą, kadangi turėjo būti nurodytas ne Aprašas, o Atskleidimo aprašas. Nors aprašo pavadinimas ir buvo nurodytas netiksliai, tačiau Atskleidimo aprašo 7.1 ir 10 punktai pritaikyti teisingai, todėl šis aprikimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo teigti, jog visas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų.

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodydama, kad ginčijamas Tarybos Aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrįstumo reikalavimų, teigia, jog nėra byloje įrodymų, jog buvo atlikti moksliniai tyrimai ir abejoja archeologo E. Š. kompetencija, be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir spręsdamas dėl Akto pagrįstumo padarė neteisingas išvadas.

33. Byloje nėra ginčo, kad Aktas yra individualus teisės aktas. Aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009).

34. Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimas apibrėžiamas kaip išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių, nekilnojamosios kultūros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymas, apibendrinimas ir dokumentavimas. Atskleidimo aprašo 4 ir 7 punktuose yra išvardyti duomenys, reikalingi vertinamų objektų ir jų elementų vertingųjų savybių atskleidimui bei duomenims gauti reikalingų tyrimų rūšys. Atskleidimo aprašo nuostatos nustato pareigą atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nereikalauja atlikti visų minėtose teisės normose išvardytų tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju. Pagal Atskleidimo aprašo 10 punktą konkrečius reikalingus tyrimus pasirenka nekilnojamosios kultūros vertybių atskleidimą organizuojantys ir vykdantys juridiniai ir fiziniai asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarybos turimi duomenys, kuriais rėmėsi, tai archyvinė medžiaga, tyrimų ataskaitos, publikacijos ir ginčijimą Aktą priimant – archeologo E. Š. pranešimo Kultūros paveldo departamentui apie naujai surastą piliakalnį (2017 m. birželio 19 d.), tekstinė dalis ir radinių nuotraukos, t. y. archeologinių žvalgymų rezultatai, sudarė pagrindą (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietę kvalifikuoti kaip pavienį kultūros paveldo objektą.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo teiginį dėl archeologo kvalifikacijos, sutinka su Kultūros paveldo departamento pateiktu argumentu, kad Įstatymo 18 straipsnio nuostatoje, nurodančioje, jog taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus vykdo atitinkamos srities institucijos, mokslininkai ir kultūros ministro patvirtinta tvarka atestuoti tyrėjai, nėra keliamas mokslininkams reikalavimas turėti atestatą.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybių dėl tyrimų pakankamumo, padarytų išvadų dėl vertingųjų savybių nustatymo pagrįstumo vertinimas dažniausiai reikalauja ne tik teisinių, bet ir specialiųjų mokslo ar profesinių žinių, todėl ginčą nagrinėjantis teismas paprastai negali vertinti tokių aplinkybių reikšmingumo ar išvadų pagrįstumo. Proceso šalies argumentai, siekiant teisme paneigti Akte kompetentingų specialistų padarytas išvadas, turi būti grindžiami ne šalies paaiškinimais, bet kitais įrodymais, specialistų arba ekspertų išvadomis (ABTĮ 60–61 str.), nes kvestionuojamų aplinkybių nustatymui bei išvadų pateikimui taip pat yra keliami reikalavimai turėti ne tik teisės aktuose apibrėžtą kompetenciją, bet ir specialių mokslo bei profesinių (techninių ar amato) žinių (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį byloje Nr. eK-3-482-1075/2017). Taigi, nagrinėjamu atveju Akte nustatytos išvados negali būti nuginčytos ir dėl tos priežasties, kad pareiškėja nepateikė teismui reikiamų įrodymų (ABTĮ 56 str. 4 d.).

37. Atsižvelgusi į nagrinėjamai administracinei bylai aktualų teisinį reguliavimą bei faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino skundžiamo individualaus teisės akto teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar Aktas yra motyvuotas ir išsamus, pagrįstas faktiniais duomenimis.

38. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji nebuvo laiku informuota apie Akto priėmimą, dėl to negalėjo įgyvendinti Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių, matyti, jog vertindama Akto teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėja nurodo argumentus susijusius su pareiga informuoti apie inicijuotą teisinės apsaugos suteikimo procesą.

39. Teisėjų kolegija, pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, buvo atlikta nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita, o Aktu Tarybai nusprendus, kad nekilnojamajai kultūros vertybei – (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei – reikalinga apsauga, šis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas buvo registruotas Kultūros vertybių registre.

40. Pažymėtina, jog Įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu. Remiantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Kultūros paveldo departamentas ar savivaldybės institucija inicijuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės paskelbimą saugomais privalo įregistruoti Kultūros vertybių registre ir paskelbti Kultūros paveldo departamento ar savivaldybės interneto svetainėje, ir per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio kultūros paveldo objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves, kurie neskelbiami kultūros paminklais, ir regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves valstybės saugomais skelbia kultūros ministras.

41. Įvertinus nurodytas teisės normas, darytina išvada, jog tam, kad kultūros paveldo objektas būtų paskelbtas saugomu, turi būti nustatyta tvarka priimtas kultūros ministro sprendimas inicijuoti šį paskelbimą bei turi būti priimtas atitinkamas sprendimas dėl konkretaus kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog, priėmus Aktą buvo vykdomos Įstatymo 8 straipsnyje nustatytos funkcijos, t. y. nutarta, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga, ir šio sprendimo pagrindu atlikta nekilnojamojo kultūros paveldo objekto registracija Kultūros paveldo objektų registre. Byloje nėra pateiktas atitinkamas kultūros ministro sprendimas paskelbti ginčo objektą valstybės saugomu, bei byloje nėra duomenų apie priimtą sprendimą inicijuoti šio objekto pripažinimą saugomu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėją apie Akto priėmimą informavus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriaus 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. (12.24-M) 2M-204 (b. l. 12), buvo tinkamai pranešta apie (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteiktą teisinę apsaugą.

42. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valdytojas turi teisę: naudotis savo valdomu turtu pagal paskirtį; gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, susipažinti su valstybės ir savivaldybių institucijų turima tyrimų medžiaga ir kita informacija apie kultūros paveldo objektą; gauti informaciją apie skelbiamą saugoma arba numatomą paskelbti saugoma nekilnojamąją kultūros vertybę ir dėl to jo valdomam turtui (daiktams) nustatomus paveldosaugos reikalavimus; teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomais kultūros paveldo objektu, vietove ar kultūros paminklu; kreiptis į teismą, jeigu kultūros paveldo objektas ar vietovė paskelbti saugomais ir veiklos sąlygos ar apribojimai nustatyti ar pakeisti neatsižvelgus į jo pretenzijas arba jei jo netenkina kompensacijos už veiklos apribojimus dydis.

43. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, jog valdytojas prieš Tarybai priimant aktą nebuvo informuotas apie Tarybos posėdį, kuriame bus svarstomas klausimas, susijęs su konkretaus valdytojo turto paskelbimu saugotina kultūros vertybe ar teisinės apsaugos jai suteikimu, nesudaro pakankamo pagrindo naikinti tokio sprendimo (akto). Tokią išvadą lemia būtinybė operatyviai apsaugoti nekilnojamojo turto vertybės vertingąsias savybes, bei tai, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1533/2012). Taigi, nagrinėjamoje byloje ir šiuo aspektu, pabrėžtina, kad pareiškėjos neinformavimas apie svarstymą (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikti teisinę apsaugą, netrukdo jai pasinaudoti Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą – reglamentuojančias normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius