2016-08-11 Nr. AB-15853-3-61-3-05728-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2107-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05728-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.4; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G.-K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G.-K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, ir Lietuvos Respublikos Seimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. G.-K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (toliau – ir Lietuvos valstybė), ir Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. lapkričio 25 d. vyko Seimo nutarimo „Dėl D. G.-K. skyrimo lygių galimybių kontroliere“ projekto Nr. XIIP-2532(2) (toliau – ir Nutarimo projektas) svarstymas ir priėmimas. Seimas slapto balsavimo metu (už – 48, prieš – 42, susilaikė – 18) protokoliniu nutarimu Nr. SPP-203 (toliau – ir Nutarimas) nepritarė nutarimo projektui skirti pareiškėją lygių galimybių kontroliere. Pareiškėja manė, kad ji atitiko įstatymų keliamus reikalavimus minėtoms pareigoms užimti, jos kandidatūrai bendru sutarimu pritarė Seimo Žmogaus teisių komitetas. Pareiškėja teigė, kad Seimo narių klausimai ir pasisakymai buvo homofobinio pobūdžio, nukreipti prieš netradicinės lytinės orientacijos asmenis bei jų teises ir laisves, siejant pareiškėją su šios grupės asmenimis ir kvestionuojant jos saviraiškos teisę pasirinkti darbo pobūdį vykdant mokslinę-pedagoginę bei praktinę (duomenys neskelbtini) veiklą. Pareiškėja atkreipė dėmesį į lyginamuosius tyrimus ir Seimo bei kitų valstybės pareigūnų pasisakymus žiniasklaidoje, patvirtinančius, kad daliai Lietuvos visuomenės (įskaitant tam tikrus Seimo narius) būdingas didelis nepakantumas homoseksualumui. Pareiškėjos manymu, nepritarimą Nutarimo projektui lėmė diskriminaciniai motyvai, todėl tai buvo neteisėta ir nepagrįsta, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams, asmens saviraiškos laisvei, teisėtų lūkesčių principui, teisei užsiimti tam tikra veikla ar verslu kaip privataus gyvenimo elementu, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principui. Kandidatui atitinkant objektyvius įstatymo keliamus reikalavimus, Seimo diskrecijos teisė negali būti absoliuti. Ji turi būti ribojama Konstitucijos, įstatymų bei tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių apsaugos srityje.

Pareiškėja nurodė, kad neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, pasireiškė Seimo narių neteisėtu veikimu, t. y. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir LGĮ) 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintos pareigos priimant į darbą ar valstybės tarnybą taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6, 8, 10 ir 14 straipsnių pažeidimu. Pareiškėja manė, kad Nutarimas buvo neteisėtas, nes Seimo nariai savo sprendimą nepritarti pareiškėjos kandidatūrai grindė išimtinai jos palankiu požiūriu į netradicinės lytinės orientacijos asmenis, jos sutapatinimu su netradicinės lytinės orientacijos asmeniniu bei dėl pareiškėjos mokslinės (ekspertinės) veiklos lytinių mažumų teisių užtikrinimo srityje bei praktinės (duomenys neskelbtini) veiklos ginant nusikaltimą padariusį asmenį (dėl nužudymo nuteistą I. A.). Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad, svarstant jos kandidatūrą, Seime nebuvo kvestionuojama jos kvalifikacija, patirtis, mokslinė veikla ar autoritetas, bet, atvirkščiai, šios charakteristikos Seimo narių buvo pabrėžtos kaip pareiškėjos stiprybės. Siekiant atskleisti pareiškėjos požiūrį į homoseksualios lytinės orientacijos asmenis, Nutarimo projekto svarstymo metu pareiškėjai buvo užduodami ir nedalykinio pobūdžio klausimai. Pareiškėja manė, kad Seimo nariai balsavimo dėl Nutarimo projekto metu išsakė neigiamą savo požiūrį į pareiškėją, nes ji savo mokslinėje-pedagoginėje ir (duomenys neskelbtini) veikloje dalyvavo homoseksualių asmenų organizuotuose renginiuose ir buvo įtraukta į ekspertų sąrašus Lietuvos gėjų ir lesbiečių bylinėjimosi strategijoje. Pareiškėja teigė, kad, lyginant su asmeniu panašioje situacijoje – A. L., – pareiškėjai buvo taikomos mažiau palankios sąlygos, t. y. ji nebuvo paskirta lygių galimybių kontroliere, nepaisant to, kad pareiškėja buvo labiau kvalifikuota (tai pripažino ir Seimo nariai), o A. L. kompetentingumu svarstymų metu buvo suabejota.

Pareiškėja pažymėjo, kad patirta diskriminacija jai sukėlė didžiulę žalą: pažemintas jos orumas, sukelta vidinė įtampa, užkirstas kelias savirealizacijai, sumažinta savigarba, savivertė, pasikėsinta į jos tapatybės dalį, pažeistas privataus gyvenimo neliečiamumas. Pareiškėja teigė, kad sužinojusi, jog dėl diskriminacijos buvo nepriimta į pareigas, kurios itin atitiko jos profesinę patirtį ir pasirengimą dirbti šioje srityje, taip pat dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimų, patirtų atsakinėjant į neadekvačius klausimus ir nepagrįstas pastabas dėl profesinės veiklos, jai padaryta neturtinė žala – neigiami išgyvenimai, stresas, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas. Spekuliacijos dėl pareiškėjos lytinės orientacijos, atsižvelgiant į itin aukštą homofobijos lygį Lietuvoje, jai sukėlė susirūpinimą dėl tolimesnės profesinės veiklos ir sukėlė įtampą. Pareiškėja nurodė, kad jautėsi persekiojama ir patyrė emocinę depresiją, pažeminimą, nes buvo sutapatinta su asmenimis, kuriuos gynė dėl savo profesinės ir ekspertinės veiklos, dėl ryšių su mažumomis; taip pat reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėja ilgai ir atsakingai ruošėsi šioms pareigoms, todėl neteisėtas elgesys ją sukrėtė, ką patvirtina tai, jog, pareiškėjos teigimu, netrukus po neteisėtų veiksmų dėl patirto streso ji dėl stiprių spaudžiančių skausmų kairėje krūtinės pusėje širdies plote pirmą kartą gyvenime buvo paguldyta į intensyvios priežiūros palatą, vėliau gydyta skyriuje, buvo nedarbinga daugiau nei savaitę ir nukreipta tolimesniems tyrimams bei gydymui. Pareiškėja buvo gydoma medikamentiniais leidžiamaisiais ir geriamaisiais preparatais, nukreipta psichologo konsultacijai, vėliau – psichoterapeuto konsultacijai, jai konstatuoti nuotaikos svyravimai, besitęsiantys skausmai širdies plote, nuvertinimo jausmas ir kt. Pareiškėjos teigimu, tokio poveikio nebūtų, jei nebūtų buvusių neteisėtų veiksmų.

Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad diskriminaciniais veiksmais žeminamas ne tik atskiras individas, bet ir visi tos pačios socialinės grupės asmenys, tai kelia didelę įtampą visuomenė ir todėl diskriminacija visada pažeidžiamas viešasis interesas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimas prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Seimas atsiliepime į skundą nurodė, kad nėra tinkamu atsakovu šioje byloje, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, todėl atsakovu gali būti tik Lietuvos valstybė. Seimas taip pat pažymėjo, kad ir Seimo kanceliarija negali būti tinkama Lietuvos valstybės atstove byloje, nes Seimo kanceliarija nesiejama su pareiškėjos patirta žala. Pareiškėjos nurodyta žala tariamai atsirado dėl Seimo, kaip kolegialios institucijos, veiksmų, tačiau įgaliojimai Seimui negali būti suteikti Vyriausybės nutarimu, nes taip būtų pažeistas Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Todėl Seimas manė, kad bylose, kurių dalykas yra Seimo veiksmais padaryta žala, pagal galiojančius teisės aktus atstovas nėra nustatytas.

Seimas pažymėjo, kad Konstitucijos 75 straipsnis nustato Seimo teisę Seimo skirtus ar rinktus pareigūnus atleisti iš pareigų, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma pareiškia jais nepasitikėjimą. Taigi, Konstitucija suteikia plačią diskreciją Seimui spręsti dėl asmens tinkamumo eiti pareigas, į kurias skiria Seimas. Dėl Seimui atskaitingų valstybės institucijų vadovų Seimo posėdyje balsuojama slaptai (Seimo statuto 115 str. 2 d.). Tai reiškia, kad konkrečių Seimo narių balsavimas, nepriklausomai nuo jų išreikštos nuomonės, nėra ir negali būti atkleidžiamas, o Seimo narių motyvai tuo labiau negali būti siejami su balsavimo rezultatais. Motyvai taip pat nėra pridedami ir prie Seimo priimamo sprendimo, todėl bet kokie teiginiai dėl balsavimo motyvų slaptu balsavimu priimant vienokį ar kitokį Seimo sprendimą negali būti laikomi Seimo nuomone ar sprendimo priėmimo motyvais, o vertintini tik kaip juos išsakančių asmenų interpretacijos. Be to, Seimas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju buvo nuosekliai laikytasi pareigūnų skyrimo procedūros. Seimas taip pat atkreipė dėmesį, kad Seimo priimamų aktų teisėtumo kontrolė yra pavesta Konstituciniam Teismui, o ne administraciniams teismams (Konstitucijos 105 str. 1 d.).

Seimas pastebėjo, kad ankstesnė kandidatė į lygių galimybių kontrolieriaus pareigas – L. J. – taip pat nebuvo paskirta į šias pareigas panašiu balsavimo rezultatu (47 Seimo nariai – už, 42 – prieš, 15 – susilaikė), nors jai pastabų dėl santykio su netradicinės orientacijos asmenimis ar darbinės veiklos nebuvo išsakyta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Seimo kanceliarijos, prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Valstybė pažymėjo, kad, tenkinant pareiškėjos skundą, turi būti konstatuotas Seimo veiksmų neteisėtumas nepriimant Nutarimo projekto ir nepaskiriant pareiškėjos lygių galimybių kontroliere. Valstybė akcentavo, kad Konstitucija Seimui suteikė plačią diskreciją spręsti dėl asmens tinkamumo eiti pareigas, į kurias skiria Seimas. Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, o jo priimamų aktų teisėtumo kontrolė, vadovaujantis Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, pavesta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas), todėl nagrinėjamu atveju administracinis teismas neturi kompetencijos vertinti Seimo veiksmų teisėtumo. Valstybės teigimu, nenustačius pareiškėjos nurodytų Seimo veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo nagrinėti ir žalos atlyginimo klausimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos D. G.-K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 25 d. Seimo posėdyje buvo svarstomas Seimo nutarimo „Dėl D. G.-K. skyrimo lygių galimybių kontroliere“ projektas Nr. XIIP-2532(2) ir balsuojama dėl jo priėmimo. Seimas slapto balsavimo metu balsų dauguma (už – 48, prieš – 42, susilaikė – 18) nepritarė šiam projektui ir neskyrė pareiškėjos lygių galimybių kontroliere.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Viešojo administravimo subjekto sąvoka pateikta ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje, todėl teismas, vadovaudamasis šia nuostata, konstatavo, jog Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, o Seimo narių priimti ar nepriimti teisės aktai nėra susiję su viešojo administravimo veikla.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-413-602/2015, kurioje buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties nagrinėjamoje administracinėje byloje, kuria minėtas teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, nurodė, kad dėl valstybės institucijų (šiuo atveju – Seimo) veiklos gali atsirasti ir asmens teisių ar laisvių pažeidimas, inter alia žala, ir konstatavo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais Seimo veiksmais, atlyginimo.

Teismas nurodė, kad administraciniai teismai spręsdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, privalo vadovautis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis deliktinės atsakomybės atvejus, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar darbuotojai privalėjo veikti. Pagal CK 6.271 straipsnyje nustatytas žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas, šiame straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolei atlyginti patirtą turtinę žalą kilti būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė negalima, taigi jai neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Tokį aiškinimą pateikia ir Konstitucinis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Atsižvelgdamas į ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti, be kita ko, Seimo ir Seimo narių veiklos, teismas konstatavo, kad neteisėti šios institucijos veiksmai laikytini neįrodytais, todėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad, nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

ABTĮ nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.). Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šiuo atveju nagrinėjant administracinę bylą teismas, vadovaudamasis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-413-602/2015, nevertino Seimo narių veiksmų 2014 m. lapkričio 25 d. Seimo posėdyje svarstant ir nepriimant Nutarimo projekto, nes tai nebuvo šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėja D. G.-K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir tenkinti jos skundą, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos atitiktį Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsniui; ištirti Nutarimo atitiktį Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 1 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsnio ir 67 straipsnio 5 punkto nuostatoms.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylos iš esmės nenagrinėjo ir netyrė numanomo pažeidimo, nors tokia pareiga numatyta Konstitucijoje, nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose. Pareiškėja atkreipia dėmesį į nagrinėjamoje byloje 2015 m. gegužės 20 d. priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje nurodoma, kad dėl valstybės institucijų (šiuo atveju – Seimo) veiklos gali atsirasti ir asmens teisių ar laisvių pažeidimas, inter alia žala, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Teismo sprendimas yra itin formalus ir be motyvų, nes jame iš esmės pakartoti Pareiškėja mano, kad teismas sprendime išvis nevertino ir nepasisakė dėl Lietuvos valstybės veiksmų neteisėtumo, o priimtas sprendimas yra itin formalus ir be motyvų, jame iš esmė pakartoti tie patys motyvai, kuriuos Vilniaus apygardos administracinis teismas jau buvo nurodęs 2015 m. sausio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-6016-811/2015, kuria pareiškėjos skundą atsisakė priimti. Pareiškėjos teigimu, teismas, manydamas, jog skunde keliami klausimai nepatenka į jo kompetencijos ribas, privalėjo nustatyti, kokia tvarka taikytina pareiškėjos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimui ir perduoti bylą nagrinėti atitinkamai institucijai, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė Konstitucijoje laiduojamą teisę kreiptis į teismą bei teisinio tikrumo principą, nes nesivadovavo teismų praktika panašiose bylose.

Pareiškėja pažymi, kad administracinių teismų praktika rodo, jog bylas dėl žalos, padarytos Seimo neteisėtais veiksmais, administraciniai teismai nagrinėja. Nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai, kaip atsakovių civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, pasireiškė Seimo ir Lietuvos valstybės neteisėtu veikimu, t. y. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo, LGĮ 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintos pareigos priimant į darbą ar valstybės tarnybą taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas, taip pat Konvencijos 6, 8, 14 ir 10 straipsnių pažeidimu. Pareiškėja mano, kad Nutarimas, kuriuo ji nebuvo paskirta lygių galimybių kontroliere, yra neteisėtas, nes pažeidžia pareiškėjos lygias galimybes ir diskriminuoja ją dėl sąsajų su netradicine lytine orientacija bei menamos charakteristikos priskyrimo ir atliekamo darbo pobūdžio – darbo santykių srityje. Pareiškėja pabrėžia, kad ji nurodė pakankamai aplinkybių, leidžiančių nustatyti diskriminacijos buvimo faktą, todėl įrodinėjimo našta perėjo atsakovams, kurie turėjo nuginčyti diskriminacijos faktą. Pareiškėja teigia, kad atsakovai nenuginčijo diskriminacijos jos atžvilgiu, todėl teismas turėjo tenkinti jos skundą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad Seimo narių diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas, kadangi kaip ir bet kuris viešojo administravimo subjekto sprendimas, jis turi būti priimtas pagrindžiant jį objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais, tačiau, pareiškėjos nuomone, jokių objektyviais kriterijais grindžiamų nepaskyrimo priežasčių (pagrindų) Nutarime nėra, o iš visos pareiškėjos kandidatūros svarstymo eigos matyti, kad buvo išsakyti diskriminaciniai argumentai.

Pareiškėja taip pat pabrėžia, kad bylos nagrinėjimo metu teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nes jis nevertino ir netyrė byloje nurodytų aplinkybių, pažeidė procesinį šalių lygiateisiškumo principą ir teisę į teisingą teismą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje 3k-3-199/2014), darbo bylose teismai privalo būti aktyvūs siekdami apsaugoti tiek privatų darbuotojo, tiek viešąjį interesą (darbuotojų apsaugą nuo diskriminacijos darbe). Be to, teismas netaikė įrodinėjimo naštos perkėlimo taisyklės, įtvirtintos Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2000/78/EB preambulės 31 punkte, todėl pareiškėja atsidūrė nepalankesnėje padėtyje oponentų atžvilgiu, o tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiais klausimais: 1) Ar situacija, kai nacionalinis parlamentas (įstatymus leidžiantis organas) svarsto kandidatą į nacionalinės institucijos, skatinančios vienodo požiūrio principo taikymą (Direktyvos 2000/43/EB 13 str.), vadovaujančias pareigas, organizuodamas klausimus ir balsuodamas dėl kandidato priėmimo / nepriėmimo, patenka į Direktyvos 2000/78/EB 3 straipsnio 1 dalies a punkto ir / arba c punkto nuostatų taikymo sritį ir ar tokiems santykiams yra taikytinos Direktyvos 2000/78/EB nuostatos? 2) Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar tai reiškia, kad Direktyvos 2000/78/EB 9 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybę narę sukurti teisines prielaidas kandidatui į nacionalinės institucijos, skatinančios vienodo požiūrio principo taikymą (Direktyvos 2000/43/EB 13 str.), vadovaujančias pareigas, kurio atžvilgiu nacionalinis parlamentas priėmė sprendimą jo neskirti į minėtas pareigas galbūt pažeisdamas vienodo požiūrio principą, kreiptis į teismą ir sulaukti tinkamo teisminio proceso dėl tokio sprendimo pripažinimo neteisėtu ir žalos atlyginimo?

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo kreiptis ir į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Nutarimo atitiktį Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 1 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsnio ir 67 straipsnio 5 punkto nuostatoms. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos atitiktį Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėja pažymi, kad nėra galima situacija, kai Seimo narių ar Seimo, kaip kolegialios institucijos, padaryta žala nebūtų atlyginama. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, visų asmenų lygiateisiškumo principui, teisės kreiptis į teismą efektyvios teisminės gynybos ir kitiems principams.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Atsakovas palaiko argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, ir papildomai pastebi, kad nagrinėjamu atveju Seimo veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas tik nustačius, kad galima vertinti tai, ar yra padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir žalos. Atsakovas pažymi, kad teismas neturėjo kompetencijos vertinti Seimo veiksmų teisėtumo, kadangi galimybė teismui vertinti Seimo priimtų sprendimų teisėtumą sąlygotų teisminės valdžios galimybę įsiterpti į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetenciją ir prieštarautų Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui. Be to, pati pareiškėja pripažįsta, kad vienintelis būdas patikrinti Seimo veiksmų teisėtumą yra kreipimasis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo galbūt diskriminaciniu sprendimu (Nutarimu) neskirti pareiškėjos D. G.-K. lygių galimybių kontroliere padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Seimo akto, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėją skirti į lygių galimybių kontrolieriaus pareigas, teisėtumą.

Pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad šis teismas privalėjo ištirti Seimo veiksmų teisėtumą.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-413-602/2015 (dėl pareiškėjos atskirojo skundo), kurioje konstatuota, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo praktika aiškinant ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, administraciniai teismai gali nagrinėti bylas dėl minėtoje normoje numatytų subjektų (šiuo atveju – Seimo) veiklos (neveikimo), kuria buvo pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pastebi, kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo sąlygos yra įtvirtintos CK. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį, terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą ar neveikimą), kuris turi tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, įskaitant valstybės ar savivaldybės institucijų priimamus teisės ar individualius aktus. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje A-1193-662/2016). Vadinasi, pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Seimo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėja neturtinę žalą kildina iš to, kad Nutarimu Seimas dėl diskriminacinių priežasčių atsisakė ją paskirti į lygių galimybių kontrolieriaus pareigas, t. y. priimtas Seimo aktas buvo neteisėtas dėl jo priėmimo motyvų. Taigi tam, kad būtų galima nustatyti neteisėtus Seimo veiksmus, kaip viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygą, yra būtina įvertinti Seimo priimto akto – Nutarimo – teisėtumą.

Pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams; pagal 2 dalį, šių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti, be kita ko, Seimo ar Seimo narių veiklos. Konstitucinis Teismas, vertindamas ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies atitiktį tam tikroms Konstitucijos nuostatoms, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Be to, ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje AS-397-520/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju administraciniams teismams nėra suteikta kompetencija spręsti dėl Seimo veiksmų teisėtumo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus). Konstitucija neįtvirtina ir negali įtvirtinti tokios tvarkos, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, todėl, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos ar pareigūnai.

Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, klausimus dėl įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai sprendžia Konstitucinis Teismas. Konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškinant Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio Teismo paskirtį ir vietą teisminę valdžią (ir valstybės valdžią apskritai) vykdančių valstybės institucijų sistemoje, Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, be kita ko, ar vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), išleisti Seimo, neprieštarauja inter alia (ir pirmiausiai) Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad šioje byloje Seimo veiksmų neteisėtumą gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad tais atvejais, kai vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos akto neteisėtumo – nustatymas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, laikomasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). Vadinasi, ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nesprendžia bylų“ aiškintina kaip, be kita ko, reiškianti, kad administraciniai teismai negali spręsti, ar valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – Seimo) aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Tačiau minėta formuluotė negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti šių institucijų veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl priimto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad, nors teisėjų kolegija (ir administraciniai teismai apskritai) negali pati pripažinti Nutarimo neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, jai suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad neteisėtų veiksmų nebuvo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neturi abejonių dėl Nutarimo teisėtumo ir todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Kolegija pažymi, kad lygių galimybių kontrolieriaus paskyrimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme (toliau – ir MVLGĮ). Šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyti minimalūs reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti lygių galimybių kontrolieriumi. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja šiuos reikalavimus atitinka. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad asmenį į šias pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas (MVLGĮ 14 str. 1 d.), o vienas iš atleidimo pagrindų yra Seimo pareikštas nepasitikėjimas šiuo asmeniu (MVLGĮ 15 str. 1 d. 5 p.). Vadinasi, kandidatas į lygių galimybių kontrolieriaus pareigas turi ne tik atitikti minimalius reikalavimus, bet ir turėti Seimo (jo narių) pasitikėjimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad politinio pasitikėjimo ar nepasitikėjimo institutas pagal savo prigimtį nėra siejamas su tokio pasitikėjimo subjekto savybių vertinimu jo tinkamumo eiti atitinkamas pareigas aspektais. Tokiam (politiniam) pasitikėjimui arba nepasitikėjimui pareikšti gali būti reikšmingos visai kitos, pirmiausiai politinius interesus lydinčios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas nei aukščiau nurodytų materialiosios teisės normų taikymo požiūriu (šios normos niekaip nereglamentuoja politinio pasitikėjimo ar nepasitikėjimo pagrindimo), nei ABTĮ 3 straipsnio taikymo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje eA-2480-602/2016). Taigi, nuspręsti, ar pareikšti pasitikėjimą asmeniui, pretenduojančiam į lygių galimybių kontrolieriaus pareigas, šio sprendimo priežastys ir motyvai yra išimtinė Seimo kompetencija. Teismas privalo tirti tik tai, ar, sprendžiant asmens priėmimo į nurodytas pareigas klausimą, buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymu nustatyta kompetencija.

Kolegija pastebi, kad pareiškėja nenurodė jokių Nutarimo priėmimo procedūros pažeidimų, šių pažeidimų nematyti ir teismui pateiktuose dokumentuose, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad procedūriniai pažeidimai buvo padaryti. Tačiau pareiškėja teigė, kad Seimo posėdžio metu jai buvo užduoti neadekvatūs klausimai dėl jos požiūrio į netradicinės lytinės orientacijos asmenų teises ir sąsajų su šias teises ginančiomis organizacijomis (I t., b. l. 14-19). Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Pažymėtina, kad LGĮ 9 straipsnyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti asmenis dėl inter alia jų lytinės orientacijos, o 14 straipsnyje numatyta, kad lygių galimybių kontrolierius prižiūri, kaip laikomasi šio įstatymo, todėl negalima teigti, kad klausimai, kuriais siekiama išsiaiškinti kandidato į lygių galimybių kontrolieriaus pareigas nuomonę apie jo kompetencijai priskirtas teises (šių teisių apsaugą), nėra reikšmingi šio kandidato tinkamumui nustatyti.

Posėdžių metu buvo išsakytos tiek teigiamos, tiek ir neigiamos nuomonės dėl pareiškėjos požiūrio į netradicinės lytinės orientacijos asmenis, taip pat dėl to, kad pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini), atstovavo sunkias nusikalstamas veikas padariusiems asmenims. Politinis pasitikėjimas yra paremtas subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios tiesiogiai priklauso nuo politikų (Seimo narių) valios, todėl aplinkybė, kad kai kurie Seimo nariai galbūt nesutiko su pareiškėjos požiūriu tam tikrais klausimais ir galbūt vien dėl šios priežasties balsavo prieš jos paskyrimą lygių galimybių kontroliere, negali būti laikoma teisės aktų nuostatų pažeidimu.

Be to, kaip pastebėjo pati pareiškėja, diskriminacijos faktas yra nustatomas lyginant asmenis, esančius tapačiose ar panašiose padėtyse. Pareiškėja save lygino su A. L., kuri, nors ir mažiau kvalifikuota nei pareiškėja, buvo paskirta į pareiškėjos siektas pareigas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodė atsakovas, prieš pareiškėją buvo svarstyta ir atmesta dar viena kandidatūra – L. J.. Pastarosios kandidatės kvalifikacijos, kaip ir pareiškėjos, pasėdžių metu Seimo nariai nekvestionavo, jai taip pat užduoti klausimai, susiję su netradicinės lytinės orientacijos asmenų teisėmis, nors jų ir buvo mažiau, bet, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, nebuvo kilusių abejonių dėl šios kandidatės profesinės veiklos ar nešališkumo dėl bendradarbiavimo su tam tikromis organizacijomis.

Nepaisant to, L. J. kandidatūrai nebuvo pritarta iš esmės tokiu pačiu rezultatu (prieš šią kandidatę buvo surinkta vienu balsu mažiau) kaip ir pareiškėjai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti Seimo veiksmų atitikimu teisės aktų reikalavimams.

Kadangi kolegija nemano, jog Nutarimas galbūt prieštarauja Konstitucijai, ir todėl nebus kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl šio Seimo akto teisėtumo įvertinimo, laikytina, kad Nutarimas yra teisėtas, t. y. Seimas, priimdamas šį aktą, nepadarė neteisėtų veiksmų. Taigi, manytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, valstybės prievolė atlyginti padarytą žalą atsiranda tik esant visoms CK 6.271 straipsnyje numatytoms sąlygoms, kitų sąlygų buvimas nebus tiriamas.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodyta Tarybos 2000 m. birželio 29 d. direktyva 2000/43/EB taikytina siekiant įgyvendinti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, ne lytinės orientacijos, o klausimai dėl Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyvos 2000/78/EB yra susiję su pareiškėjos teise ginti pažeistas savo teises teisme ir teise, nustačius pažeidimą, gauti žalos atlyginimą, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas užtikrino minėta 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi, todėl nagrinėjamoje byloje šie teisės aktai nėra aktualūs. Kadangi šioje byloje nėra taikomos Europos Sąjungos teisės normos, kolegija neturi pagrindo svarstyti būtinybės kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant preliminaraus sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo (ABTĮ 4 str. 3 d.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Kadangi, vadovaujantis pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo jį tenkinti, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. G.-K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė