2018-04-11 Nr. AB-7381-3-61-3-02871-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3431-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02871-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Rusijos Federacijos pilietis A. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1246(01334) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui, panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad uždaroji akcinė bendrovė „Megapolis development group“ (toliau – Bendrovė) nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. neturėjo mažiau nei 5–6 darbuotojų, kuriems atlyginimas buvo mokamas tinkamai ir laiku. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad Bendrovėje nebuvo ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties buvo mokami mažesni atlyginimai, tačiau tai nereiškė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) pažeidimo. Be to, pasak pareiškėjo, privalomas darbuotojų skaičius (ne mažiau kaip trys) apsunkina realios veiklos vykdytojus. Pareiškėjas pažymėjo, kad ši sąlyga buvo panaikinta paties įstatymo leidėjo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pataisoms.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas negali spręsti ar Bendrovė yra fiktyvi, nes tam reikia vertinti ne Bendrovės skolas valstybinėms institucijoms, o faktinį darbuotojų darbo atlikimą. Pasak pareiškėjo, Bendrovė negali būti vertinama kaip fiktyvi, nes Bendrovės veikla buvo tinkamai vykdoma ir darbuotojai dirbo pagal darbo sutartyse numatytas sąlygas. Tai reiškia, kad Bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitiko, todėl panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nebuvo teisinio pagrindo.

5. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą. Užsienietis, priešingai nei Lietuvos Respublikos pilietis, privalo įdarbinti asmenis visai darbo dienai, mokėti ne mažesnį nei nustatyto dydžio atlyginimą ir kt. Toks reguliavimas, pasak pareiškėjo, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį, be kita ko, numatantį, kad valstybė saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 20–25).

7. Migracijos departamentas nurodė, kad patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) informacinės sistemos duomenis buvo nustatyta, kad Bendrovėje įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems 2017 m. kovo–balandžio mėnesiais nebuvo mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis (buvo mokama 45,68–47,50 Eur už mėnesį), o nuo 2017 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. (kai buvo tikrinama informacija) duomenų apie darbuotojams mokamą darbo užmokestį iš viso nebuvo.

8. Migracijos departamentas pažymėjo, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną Bendrovėje nebuvo įdarbinto nė vieno darbuotojo (darbuotojai atleisti 2017 m. gegužės mėnesį). Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl ginčijamu Sprendimu vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas.

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog Bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. buvo ne mažiau kaip 5–6 darbuotojai, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas, neatitinka tikrovės. Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamame Sprendime, priešingai nei teigia pareiškėjas, nebuvo konstatuota, kad Bendrovė yra fiktyvi.

10. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublika, kiek tai neprieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams, yra laisva nusistatyti savo imigracijos politiką. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatytos minimalios ribos, kiek investuotojas iš trečiųjų šalių turi prisidėti prie Lietuvos Respublikos ekonominių ir socialinių rodiklių gerėjimo, kad jis įgautų teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–8).

12. Teismas, detaliai aprašęs bylos faktines aplinkybes, ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, sutiko su Migracijos departamento išvadomis, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, jiems nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

III. 13. Pareiškėjas A. H. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo (II t., b. l. 10–15).

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovė, atleidusi iš darbo Lietuvos Respublikos piliečius, nepažeidė Įstatymo reikalavimų, nes paties įstatymų leidėjo Įstatymo nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis pataisomis buvo pripažinta, kad įmonėje neprivalo dirbti konkretus Lietuvos Respublikos piliečių skaičius.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja tuos pačius argumentus, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo pricipus. Be to, pirmosios instancijos teismas, pasak pareiškėjo, nepagrįstai ir nemotyvuotai suteikė prioritetą Migracijos departamentui, nors pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje ir neturėjo tikslo dirbti su Bendrove kaip fiktyvia įmone. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pastebi, kad niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 19–22).

17. Migracijos departamentas pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad laikotarpis, kai Bendrovė neatitiko Įstatymo reikalavimų, truko ne keletą dienų, bet daugiau nei 5 mėnesius. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Įstatyme nustatytomis diskriminacinėmis sąlygomis, Migracijos departamentas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje buvo išaiškinta, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017).

18. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1246(01334), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. birželio 22 d. pareiškėjui 2 metams buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas buvo pratęstas pareiškėjo 2016 m. balandžio 25 d. prašymo pagrindu (pareiškėjui siekiant ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) (I t., b. l. 26–34, 147).

21. Migracijos departamentas VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatė, kad pareiškėjo Bendrovėje nuo 2017 m. kovo 1 d. nebėra trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl padarė išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą (I t., b. l. 8–9). Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje bei nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reikalaujantis tam tikro skaičiaus darbuotojų, yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas.

23. Dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija pastebi, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.) 50 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atvejai, kada toks leidimas užsieniečiui yra panaikinamas. Vienas tokių atvejų yra situacija, kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

24. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija iki nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo buvo keista keletą kartų, tačiau šiuo atveju, kaip teisingai nurodo Migracijos departamentas, svarbi yra 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Leidimas buvo išduotas pareiškėjo 2016 m. balandžio 25 d. prašymo pagrindu, todėl Sprendimas jį panaikinti buvo teisėtai ir pagrįstai priimtas vadovaujantis iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo nuostatomis.

25. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

26. Taigi, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti reikalavimai įmonei (t. y. įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir įmonės nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 Eur) bei reikalavimai užsieniečiui, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (t. y. užsienietis įmonės nuosavame kapitale turi turėti ne mažiau kaip 14 000 Eur investuotų lėšų ar kito turto, ir užsienietis turi būti šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba turi būti šios įmonės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo).

27. Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų, todėl nagrinėjamu atveju yra reikšmingos būtent tos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios įtvirtina reikalavimus įmonei. Kaip minėta, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas konstatavus, kad Bendrovėje nėra ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

28. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje buvo tik du darbuotojai, t. y. pareiškėjas ir N. F. (N. F.) (I t., b. l. 182). Taigi, Migracijos departamento Sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas leidimo panaikinimo pagrindas (Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų).

29. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minėtos Įstatymo nuostatos (45 straipsnio 1 dalies 1 punkto) ydingumu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą imperatyvų teisės aktą. Įstatymų teisėtumo prezumpcijos ir jų imperatyvaus taikymo principo nepaneigia teisės aktų pakeitimai, daromi siekiant tobulinti tam tikrų visuomeninių santykių teisinį reguliavimą.

30. Migracijos departamentas, konstatavęs, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas sąžiningai vykdė veiklą, leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo aspektu nėra teisiškai reikšmingi, nes tai nepašalina būtinumo Bendrovei atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje asmeniui pagal nustatytą teisinį reguliavimą Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) išduodamas konkrečiam apibrėžtam laikotarpiui ir su konkrečiais reikalavimais, kuriuos būtina atitikti tuo apibrėžtu laikotarpiu (išskyrus retas išimtis, nuo vienerių iki dvejų metų) (LVAT 2018 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3472-1062/2018). Užsienietis, kuriam leidimas išduotas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo nuostatas, turi galimybę veiklą vykdyti pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tačiau tai turi būti daroma nustatyta tvarka (gavus naują leidimą) (LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4534-624/2017).

32. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą Migracijos departamentui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, kad teismas Migracijos departamentui suteikė prioritetą. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas („teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje“), nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

33. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad Bendrovė nėra fiktyvi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinami kaip teisiškai nereikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju leidimas nebuvo panaikintas todėl, kad buvo rimtas pagrindas manyti, jog Bendrovė yra fiktyvi. Migracijos departamentas šios aplinkybės ginčijamu Sprendimu nekonstatavo, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmetami kaip nesusiję su ginčo dalyku.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė