2019-04-10 Nr. AB-9360-3-61-3-00040-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1644-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00040-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą – 7 400 Eur.

1.1. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d., buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus 3,6 kv. m ploto tenkančio vienam asmeniui, o sanitarinis mazgas buvo tinkamai neatitvertas nuo bendros gyvenamosios patalpos ir buvo šalia kameros durų, kuriose esantį langelį nuolat atidarinėdavo Lukiškių TI-K pareigūnai, taip pažeisdami pareiškėjo privatumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2017 m. buvo įrengtos užuolaidos sanitariniams mazgams atitverti nuo gyvenamosios patalpos, tačiau mano, kad įrengtos užuolaidos nebuvo pakankama priemonė privatumui užtikrinti.

1.2. Pareiškėjas nurodė, kad kameros, kuriose jis buvo kalinamas, neatitiko bendrų higienos normos reikalavimų, t. y. nebuvo tinkamos ventiliacijos, trūko oro, pareiškėjas neturėjo vietos pasidžiauti rūbus, po neseniai atlikto remonto nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, grindys buvo nelygios ir girgždančios, kameros buvo nešvarios, o bendri dušai nebuvo tinkamai atitverti.

1.3. Pareiškėjas teigė, kad dėl šių aplinkybių patyrė didelių nepatogumų, stresą, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, buvo pažemintas jo orumas, o tai sukėlė didelius dvasinius kentėjimus.

2. Atsakovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

2.1. Atsiliepime nurodė, jog ne viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo pažeistas minimalus plotas tenkantis vienam asmeniui ir Lukiškių TI-K administracija stengėsi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį pareiškėjui, suteikdamas galimybę naudotis biblioteka, koplyčia, sporto kiemeliu ir kt. Paaiškino, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarką ir valymą atsakingi patys nuteistieji, o tam reikalingas inventorius yra išduodamas į kameras. Atsakovas pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, yra sudarytos sutartys su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

2.2. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 metro aukščio ir toks atskyrimas atitinka bendruosius higienos reikalavimus, o nuo 2017 m. sanitarinis mazgas nuo bendros gyvenamosios patalpos atitvertas užuolaidomis. Lukiškių TI-K teigė, kad laisvės atėmimo vietose pareigūnai nuolatos atlieka asmenų elgesio kontrolę, todėl per įrengtas stebėjimo akutes duryse nuolat stebi suimtuosius, tačiau stebėjimą atlieka laikydamiesi bendrųjų etikos principų.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu jį laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

5. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d., iš viso 351 parą, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalų kameros plotą (3,6 kv. m), tenkantį vienam asmeniui. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentus, susijusius su ploto trūkumu kamerose, teismas vertino kaip pagrįstus.

6. Teismas vertindamas privatumo užtikrinimą pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu atsižvelgė į tai, kad dalį laiko (nuo 2017 m.) sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, pasisakė, kad užuolaidų įrengimas tinkamai apsaugo asmens privatumą ir atitveria sanitarinį mazgą nuo bendros gyvenamosios patalpos ir kameros duryse esančios akutės. Tačiau, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2015 m. sausio 1 d., atitinkamai konstatavo, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas ir neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

7. Pareiškėjui nenurodžius, kokiu būdu jis siekė kamerose palaikyti tvarką ir švarą, malonų kvapą, teismas atsižvelgęs į atsakovo paaiškinimus, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų yra reikalaujama, kad jie palaikytų kamerose tvarką ir tam yra išduodamas specialus inventorius, pareiškėjo argumentus šiais aspektais atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjui nepateikus duomenų, kokią neigiamą įtaką jam turėjo girgždančios grindys, šiuos pareiškėjo argumentus teismas taip pat atmetė.

8. Teismas pareiškėjo argumentus susijusius su vietos drabužiams pasidžiauti nebuvimu atmetė, pasisakydamas, kad pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti asmeninių drabužių skalbimo paslauga, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą, o neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų likučio, gali išskalbti viršutinius drabužius vieną kartą nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o drabužiai yra grąžinami išdžiovinti.

9. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K iš dalies įrodė, kad kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, tačiau pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, dėl krentančio tinko nuo lubų, oro ir šviesos trūkumo laikė iš dalies pagrįstais, pasisakė, kad į tai bus atsižvelgta nustatant priteistinos sumos dydį.

10. Pareiškėjo skundo argumentus susijusius su pažeistu privatumu naudojantis dušu, teismas atmetė, pasisakydamas, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2483 buvo nustatyta, jog bendros dušinės yra atitvertos sienele.

11. Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Teismas įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir atsižvelgęs į tai, kad dalį laikotarpio pareiškėjas kamerose kalėjo vienas ir dalis kalinimo laikotarpio atitiko minimalų 3,6 kv. m plotą, tenkantį vienam asmeniui, taip pat tai, kad nuo 2017 m. sanitarinis mazgas buvo atskirtas užuolaidomis ir Lukiškių TI-K iš dalies įrodė kamerų atitikimą teisės aktų nustatytiems reikalavimams bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 3 500 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

12.1. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių, nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako tik pažeidimo pripažinimo. Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

14. Pareiškėjas atsiliepime pakartotinai dėsto savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, aplinkybes. Pabrėžia, kad jo manymu teismas priėmė teisingą sprendimą ir tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Lukiškių TI-K nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Apeliacinį skundą Lukiškių TI-K iš esmės grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, bei kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl neturtinė žala jam esą priteista nepagrįstai.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

18. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 351 parą buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą. Lukiškių TI-K taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių, kad ginčo laikotarpio dalį nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to, kamerose, kuriuose gyveno pareiškėjas, buvo netinkama lubų būklė bei šviesos trūkumas. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros ploto normos, privatumo bei sanitarinių sąlygų neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai (nagrinėjamu atveju išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą), jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ypač ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

22. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

23. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį pagrįstai įvertino 3 500 Eur suma.

24. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius