c17da09f-d2f2-41b9-8509-eb8f3bbd8e47 · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėjas Ričardas Gilys             Baudžiamoji byla Nr. 1A-3-491/2017             Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00276-2014-1Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.1. (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 18 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Evaldo Vanago,sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, Neringai Aukštuolienei, dalyvaujant :prokurorei Jūratei Mociškienei, nukentėjusiajai K.

G.,jos atstovams N. R. ir advokatams Kęstučiui Rakauskui, Daivai Gadliauskienei,iÅ¡teisintajam V. T.,jo gynėjai advokatei Rimai Žiautienei, teismo medicinos specialistui Stasiui Fedaravičiui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios K. G. atstovo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundÄ dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. buvo iÅ¡teisintas iÅ¡ kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Nukentėjusiosios K.

G. civilinis ieÅ¡kinys paliktas nenagrinėtas.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , nustatė:V. T. iÅ¡teisintas kaltinant jį tuo, kad 2014 m. vasario 26 d., apie 10 val., Utenoje, J. Basanavičiaus – Maironio g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 34, 106 ir 162 punktų reikalavimus, t. y. sukdamas į kairę iÅ¡ J. Basanavičiaus g.

į vieno eismo juostÄ Maironio g., nesustojo ir nepraleido pėsčiosios K. G., kurios judėjimo kryptį jis kirto, dėl to automobiliui su priekaba kliudžius pėsčiÄ jÄ K. G., dėl kaukolės pamato lūžimo jai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.Nukentėjusiosios atstovas advokatas K. Rakauskas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – V. T. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir skirti jam 15 MGL baudÄ ; patenkinti byloje pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį ir nukentėjusiajai K.

G. iÅ¡ V. T. priteisti 12 481 Eur neturtinės žalos ir 72 Eur turtinės žalos atlyginimui; iÅ¡ draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.Atstovas cituoja skundžiamÄ nuosprendį ir teigia, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje iÅ¡tirtus įrodymus ir padarė nepagrįstas iÅ¡vadas, jog V. T. nepažeidė minimų KET reikalavimų. Atstovas skunde nurodo, kad liudytojų A. K. ir K. M. parodymais nustatyta, jog nukentėjusioji buvo kliudyta priekabos kairiuoju ratu.

Ä®vykio schemoje užfiksuota, kad susidÅ«rimo vieta yra už 4,3 m nuo J. Basanavičiaus g. Å¡aligatvio, vienos krypties eismo Maironio g. važiuojamojoje dalyje. Ant automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekabos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kairiojo rato apžiÅ«ros metu buvo rastos Å¡viežios slydimo žymės. Nukentėjusioji K. G. parodė, kad ji įvykio metu pajuto smÅ«gį ir prarado sÄ monę. Liudytojas D. S. parodė, kad jo akivaizdoje nukentėjusioji buvo kliudyta V.

T. automobilio velkamos priekabos Maironio g. važiuojamosios dalies viduryje. Specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nukentėjusiajai K. G. eismo įvykio metu padaryti sunkÅ«s kÅ«no sužalojimai. Pats V. T. parodė, kad jis praleido prieÅ¡prieÅ¡iais važiuojantį automobilį ar net du, o tik po to suko kairėn į Maironio gatvę, kad jam darant kairįjį posÅ«kį, jis matė einančiÄ nukentėjusiÄ jÄ , tačiau jai iki įžengimo į Maironio g. važiuojamÄ jÄ dalį buvo likę 2 metrai, kad jis jokio smÅ«gio nejutęs, tik per kairės pusės vaizdo veidrodėlį pastebėjo, kad ant kelio važiuojamosios dalies guli žmogus, todėl sustojo ir pats apie įvykį pranešė policijai.

IÅ¡ byloje esančių Vilniaus bendrojo pagalbos centro pateiktų garso įrašų matyti, kad nukentėjusiÄ jÄ kliudė minimo automobilio priekaba, t. y. įraÅ¡o fone aiÅ¡kiai girdėti moters balsas, kuris sako, kad „JÅ«s, gi, nutrenkėt Å¡itÄ vaikÄ , aÅ¡ gi mačiau, kad vaikas ėjo ir jÅ«s važiavot“. V. T. pats pripažino, kad jis apie eismo įvykį telefonu pranešė bendrosios pagalbos centrui nurodydamas, jog „prie policijos pakliuvo po priekaba žmogus“, „Maironio gatvėje“, „jauna mergaitė“. 2014 m. spalio 23 d. specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini) įrodo, kad V.

T. turėjo techninę galimybę sustabdyti transporto priemonę ir praleisti pėsčiÄ jÄ K. G. bei tuo pačiu iÅ¡vengti eismo įvykio; kad V. T. veiksmai, sukant į kairę, į Å¡alutinę Maironio gatvę, iÅ¡kilus grėsmei eismo saugumui, t. y. pėsčiajai K. G. įžengus į važiuojamÄ jÄ dalį, jis laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės ir dėl to kliudė pėsčiÄ jÄ â€“ techniniu požiÅ«riu sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ . IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad K.

G. maksimalus ribinis ėjimo greitis buvo 1,56 m/s; iÅ¡ atliktų skaičiavimų matyti, jog net ir esant maksimaliam pėsčiosios ėjimo greičiui bei jai nueinant į gatvės važiuojamosios dalies vidurį 4,3 m, vairuotojas V. T., laiku stabdydamas savo automobilį, turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti užvažiavimo ant nukentėjusiosios. Apeliantas skunde nurodo, kad ekspertas, remdamasis Å¡iais paskaičiavimais ir laikydamas, kad automobilis greitėdamas kontakto su pėsčiÄ ja metu pasiekė 21 km/h greitį, sumodeliavo tikėtinÄ automobilio važiavimo trajektorijÄ , iÅ¡ kurios seka, kad transporto priemonių junginys nuo stovėjimo vietos iki susidÅ«rimo vietos nuvažiavo apie 18,7 m atstumÄ per 6,33 sekundės. Pėsčioji K.

G. 4,3 m atstumÄ važiuojamÄ ja dalimi, laikant, kad ji ėjo ramiu žingsniu, įveikė per 2,76 sekundės. IÅ¡ to ekspertas padarė iÅ¡vadÄ , kad K. G. pradėjus eiti važiuojamÄ ja dalimi nuo Å¡aligatvio, automobilio „Audi 80“ vairuotojas V. T. jau buvo pradėjęs atlikinėti kairiojo posÅ«kio manevrÄ ir važiavo apie 3,57 sekundes bei buvo nuvažiavęs 6,06 m atstumÄ . Teigia, kad Å¡iuo atveju yra akivaizdu, jog V. T. pažeidė nurodytų KET 34 ir 162 punktų reikalavimus, nes jam tiesiogiai įvažiuojant į Maironio gatvę, jis pirmiau turėjo kirsti ir pravažiuoti daugiau nei 5,4 m prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostos Basanavičiaus gatvėje ir toliau 2 m iki susidÅ«rimo vietos, o pėsčioji tuo metu jau buvo įžengusi į jo važiavimo krypties Maironio gatvėje eismo juostÄ .Pažymi, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog į važiuojamÄ jÄ kelio dalį ji įžengė įsitikinusi, kad tai daryti saugu, nes automobilio „Audi 80“ vairuotojas turėjo praleisti prieÅ¡prieÅ¡iais važiavusį automobilį.Nurodo, kad specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog automobiliui darant kairį posÅ«kį, priekaba juda mažesniu spinduliu nei pats automobilis – posÅ«kyje tempiama priekaba juda artėdama prie pėsčiosios.

Tokia priekabos judėjimo posÅ«kyje trajektorija nepilnametei nukentėjusiajai negalėjo bÅ«ti žinoma, todėl įvykio metu ji objektyviai neturėjo jokios galimybės imtis kokių nors veiksmų, kad iÅ¡vengtų susidÅ«rimo. Todėl apeliantas prieÅ¡tarauja nuosprendyje padarytai iÅ¡vadai, kad nukentėjusioji K. G. taip pat turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti jos partrenkimo, nes net jai stovint vietoje ji nebÅ«tų iÅ¡vengusi susidÅ«rimo. Atstovas skunde teigia, kad nukentėjusioji vykdė KET reikalavimus, kadangi ji važiuojamÄ ja dalimi iki įvykio vietos buvo nuėjusi pakankamai didelį atstumÄ â€“ apie 4,3 m.

Be to, ji buvo įsitikinusi, kad jÄ matydamas iÅ¡teisintasis, laikydamasis KET reikalavimų, leis jai užbaigti pereiti Maironio gatvę. Pažymi, kad nukentėjusioji negalėjo numatyti, kad V. T. automobilio tempiama priekaba juda kita trajektorija, posÅ«kyje artėja jos link ir jÄ gali kliudyti.Cituodamas eismo įvykio metu galiojusių KET 34, 162 punktų reikalavimus, atstovas kategoriÅ¡kai tvirtina, kad eismo įvykį, sukėlusį sunkias pasekmes nepilnametei nukentėjusiajai K. G., techniniu požiÅ«riu sÄ lygojo bÅ«tent neatsargÅ«s vairuotojo V.

T. veiksmai: sankryžoje, sukdamas į kairę, į Maironio gatvę, ir matydamas įžengusiÄ Ä¯ Maironio gatvės važiuojamÄ jÄ dalį nukentėjusiÄ jÄ , jis nesustabdė automobilio ir nepraleido pėsčiosios, kirtusios vienos krypties važiuojamosios dalies juostÄ . Dėl ko, V. T. velkama priekaba, judėdama netikėta pėsčiajai trajektorija, kliudė jÄ ratu ir sunkiai sužalojo. Teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovai prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė ir iÅ¡teisintojo gynėja prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad byloje nesurinkta patikimų ir neginčijamų iÅ¡teisintojo kaltę patvirtinančių įrodymų. Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu dėl V. T. iÅ¡teisinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir todėl padarė nepagrįstÄ ir neteisingÄ iÅ¡vadÄ , kad V.

T. nėra kaltas eismo įvykio metu sunkiai sutrikdęs nukentėjusiosios K. G. sveikatÄ . Jo nuomone, tokių įrodymų byloje pakanka. Taigi, apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės keliami iÅ¡imtinai įrodymų pakankamumo iÅ¡teisintojo kaltei pagrįsti ir jų vertinimo Å¡iuo aspektu klausimai. Kalbant apie bylos įrodymų vertinimÄ , pastebėtina, kad duomenų pripažinimo įrodymais, jų tyrimo bei vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.

Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesÄ . Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiÅ¡kiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu.

Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra iÅ¡imtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Ä®rodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sÄ sajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

BylÄ nagrinėjantis teismas turi iÅ¡skirtinę kompetencijÄ Ä¯vertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga – turi bÅ«ti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ ir tik po to darant apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios, neprieÅ¡taringos, logiÅ¡kos.

Ypač svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis jokiu bÅ«du negali bÅ«ti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimÄ neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų visuma. Todėl įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningÄ vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iÅ¡ jų analizės nuosprendyje logiÅ¡kai ir įtikinamai turi iÅ¡plaukti asmens kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios iÅ¡vados.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas Å¡ioje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė iÅ¡ esmės teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad jų nepakanka kategoriÅ¡kai iÅ¡vadai, jog iÅ¡teisintasis pažeidė kaltinime nurodytus KET reikalavimus ir savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusios K. G. sveikata. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje visiÅ¡kai pagrįstai nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Visos abejonės, kurių nepavyksta paÅ¡alinti byloje surinktais įrodymais, privalo bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). BK 281 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Å ios teisės normos dispozicija yra blanketinė, tai yra kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės, kurių pažeidimas gali reikÅ¡ti ir BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymÄ , yra įtvirtintos poįstatyminiame akte – Kelių eismo taisyklėse (KET) (Å¡ioje byloje, nurodydamas galimus KET pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas remiasi KET redakcija, galiojusia nagrinėjamo eismo įvykio metu, t. y. 2014 m. vasario 26 d.). Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad 2014 m. vasario 26 d. apie 10 val., Utenoje, nereguliuojamoje J.

Basanavičiaus – Maironio gatvių sankryžoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta pėsčiosios K. G. sveikata, o bÅ«tent : pėsčioji K. G., eidama J. Basanavičiaus g. kairiuoju Å¡aligatviu (jos ėjimo kryptimi link Maironio gatvės), ėjo per Maironio gatvės važiuojamÄ jÄ kelio dalį ne matomumo zonoje esančia pėsčiųjų perėja (nes pėsčiųjų perėja, kaip to reikalauja KET, Å¡ioje vietoje nėra pažymėta), o kirto minėtÄ gatvių sankryÅ¾Ä ;

V. T., vairuodamas automobilį „Audi 80“ su priekaba, suko į kairę iÅ¡ J. Basanavičiaus g. į Maironio g., taip kirsdamas pėsčiosios K. G. judėjimo kryptį. Maironio gatvės važiuojamoje dalyje nukentėjusioji K. G. griuvo ant važiuojamosios kelio dalies, galvos kaire puse atsitrenkė į asfaltÄ ir susižalojo – jai nustatytas kaukolės pamato lūžimas, kuris teismo medicinos specialisto buvo kvalifikuotas kaip atitinkantis sunkų jos sveikatos sutrikdymÄ . Tai patvirtina pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustų proceso dalyvių – kaltinamojo V.

T., nukentėjusiosios K. G., liudytojų D. P., K. M., A. K. parodymai, teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojo D. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, specialisto M. Možeiko paaiÅ¡kinimas teisiamajame posėdyje, specialisto ir eksperto iÅ¡vados, kiti byloje esantys įrodymai. Čia paminėtos įvykio aplinkybės yra aiÅ¡kios, proceso dalyviai jų neginčija. Analizuojant KET reikalavimus, kiek tai susiję su nagrinėjamu įvykiu, matyti, jog KET kategoriÅ¡kai nedraudžia pėstiesiems kirsti važiuojamÄ jÄ kelio dalį ne per pėsčiųjų perėjÄ .

O bÅ«tent, KET 49 punktas numato, kad į kitÄ važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virÅ¡ kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal Å¡aligatvių arba kelkraščių linijÄ . Bet, tokiu atveju pėstiesiems keliamas papildomas reikalavimas, t. y. kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per keliÄ stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.

Be to, KET 51 punktas numato, jog įžengti į važiuojamÄ jÄ dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumÄ iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Tai reiÅ¡kia, kad pėsčiasis, eidamas per sankryÅ¾Ä ne pėsčiųjų perėja, turi bÅ«ti atidesnis ir elgtis taip, kad tai bÅ«tų saugu ne tik jam, tačiau ir kitiems eismo dalyviams. Dėl vairuotojo veiksmų Å¡ioje įvykio situacijoje, kaip teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi paminėtini V.

T. inkriminuoti KET 34 ir 162 punktai. KET 34 punktas numato, kad vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiÄ jį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į deÅ¡inę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį. Kai sukama į keliÄ su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį. KET 162 punktas numato, kad sukdamas sankryžoje į kairę arba į deÅ¡inę, vairuotojas privalo duoti keliÄ visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas.

Sukdamas į keliÄ su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti keliÄ eismo dalyviams, kertantiems bet kuriÄ važiuojamosios dalies eismo juostÄ . Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad kiekvienas eismo dalyvis turi laikytis KET reikalavimų ir tokio pat elgesio pagrįstai tikėtis iÅ¡ kito eismo dalyvio. Kelio važiuojamoji dalis ne pėsčiųjų perėjoje, visų pirma, skirta transporto priemonėms. Pėstiesiems, tokioje vietoje iÅ¡einantiems į važiuojamÄ jÄ kelio dalį, draudžiama sudaryti kliÅ«tį transporto priemonėms.

Todėl nagrinėjamo eismo įvykio situacijoje pėsčiojo buvimas važiuojamojoje kelio dalyje negali bÅ«ti laikomas vairuotojui iÅ¡ anksto numanoma kliÅ«timi, į kuriÄ vairuotojas turėtų iÅ¡ anksto atsižvelgti, rinkdamasis važiavimo greitį ar pan. Vairuotojas nėra įpareigotas iÅ¡ anksto numanyti, jog po kelio važiuojamÄ jÄ dalį tam specialiai neskirtoje vietoje vaikščios pėstieji. Nukentėjusiosios atstovas K. Rakauskas apeliaciniame skunde tvirtina, kad sunkų pėsčiosios K.

G. sveikatos sutrikdymÄ lėmė neatsargÅ«s vairuotojo V. T. veiksmai : o bÅ«tent, pasak atstovo, sankryžoje, sukdamas į kairę, į Maironio gatvę, ir matydamas įžengusiÄ Ä¯ Maironio gatvės važiuojamÄ jÄ dalį K. G., jis laiku nesustabdė automobilio ir nepraleido pėsčiosios, kirtusios vienos krypties važiuojamosios dalies juostÄ , dėl ko jo velkama priekaba, judėdama netikėta pėsčiajai trajektorija, užkliudė jÄ ratu; bÅ«tent dėl to ji griuvo, galva atsitrenkė į asfaltÄ ir buvo sunkiai sužalota.

Apeliantas savo pozicijÄ grindžia tokiais argumentais :

1) liudytojai A. K. ir K. M. parodė, kad nukentėjusioji buvo kliudyta priekabos kairiuoju ratu, nes apžiūros metu ant automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekabos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kairiojo rato buvo rastos šviežios slydimo žymės;

2) įvykio schemoje užfiksuota, kad susidūrimo vieta yra už 4,3 m nuo J. Basanavičiaus g. šaligatvio, vienos krypties eismo Maironio g. važiuojamojoje dalyje;

3) nukentėjusioji K. G. parodė, kad ji įvykio metu pajuto smūgį;

4) liudytojas D. S. parodė, kad jo akivaizdoje nukentėjusioji buvo kliudyta V. T. automobilio velkamos priekabos Maironio g. važiuojamosios dalies viduryje;

5) iÅ¡ byloje esančių Vilniaus bendrojo pagalbos centro pateiktų garso įrašų matyti, kad nukentėjusiÄ jÄ kliudė minimo automobilio priekaba, nes įraÅ¡o fone aiÅ¡kiai girdėti moters balsas, kuris sako, kad „JÅ«s, gi, nutrenkėt Å¡itÄ vaikÄ , aÅ¡ gi mačiau, kad vaikas ėjo ir jÅ«s važiavot“;

6) pats V. T. pripažino, kad jis apie eismo įvykį telefonu pranešė bendrosios pagalbos centrui nurodydamas, jog „prie policijos pakliuvo po priekaba žmogus“, „Maironio gatvėje“, „jauna mergaitė“; 7) 2014 m. spalio 23 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. T. turėjo techninę galimybę sustabdyti transporto priemonę ir praleisti pėsčiÄ jÄ K. G. bei tuo pačiu iÅ¡vengti eismo įvykio; kad K. G. maksimalus ribinis ėjimo greitis buvo 1,56 m/s ir, atlikus skaičiavimus, matyti, jog net ir esant maksimaliam pėsčiosios ėjimo greičiui bei jai nueinant į gatvės važiuojamosios dalies vidurį 4,3 m, V.

T., laiku stabdydamas savo automobilį, turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti užvažiavimo ant nukentėjusiosios. Be to, nukentėjusiosios atstovas, remdamasis specialisto iÅ¡vada bei jo paaiÅ¡kinimu apylinkės teisme, skunde pateikė savo skaičiavimÄ , kad iÅ¡teisintojo automobilis greitėdamas kontakto su K. G. metu pasiekė 21 km/h greitį, sumodeliavo tikėtinÄ automobilio važiavimo trajektorijÄ , iÅ¡ kurios seka, kad transporto priemonių junginys nuo stovėjimo vietos iki susidÅ«rimo vietos nuvažiavo apie 18,7 m atstumÄ per 6,33 sekundės; pėsčioji K.

G. 4,3 m atstumÄ važiuojamÄ ja dalimi, laikant, kad ji ėjo ramiu žingsniu, įveikė per 2,76 sekundės; kad K. G. pradėjus eiti važiuojamÄ ja dalimi nuo Å¡aligatvio, automobilio „Audi 80“ vairuotojas V. T. jau buvo pradėjęs atlikinėti kairiojo posÅ«kio manevrÄ ir važiavo apie 3,57 sekundes bei buvo nuvažiavęs apie 6,06 m atstumÄ . Todėl Å¡iuo atveju iÅ¡teisintasis pažeidė KET 34 ir 162 punktų reikalavimus, nes jam tiesiogiai įvažiuojant į Maironio gatvę, jis pirmiau turėjo kirsti ir pravažiuoti daugiau nei 5,4 m prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostos Basanavičiaus gatvėje ir toliau 2 m iki susidÅ«rimo vietos, o pėsčioji tuo metu jau buvo įžengusi į jo važiavimo krypties Maironio gatvėje eismo juostÄ , todėl jis jÄ turėjo praleisti.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi jau byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtus įrodymus, atlikusi papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ , t. y. papildomai apklaususi iÅ¡teisintÄ jį V.

T., nukentėjusiÄ jÄ K. G., iÅ¡klausiusi teismo medicinos eksperto S. Fedaravičiaus paaiÅ¡kinimÄ , gavusi naujus įrodymus : papildomos kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizės iÅ¡vadÄ , naujus duomenis apie įvykio vietÄ (įvykio vietos detalesnę schemÄ ), papildomai atlikus nukentėjusiosios ir liudytojų K. M. bei A. K. parodymų patikrinimÄ vietoje, ir Å¡iuos duomenis lygindama su jau pirmos instancijos teismo iÅ¡tirtais įrodymais, nesutinka su aukščiau paminėtais apeliacinio skundo argumentais, nes apeliantas kai kurias bylos aplinkybes ir įrodymus (pvz., liudytojo A.

K. ir K. M. parodymus) iÅ¡kraipo, kai kuriuos (pvz., priekabos apžiÅ«ros aktÄ ir apžiÅ«ros metu rastÄ Å¾ymę ant padangos, garso įraÅ¡Ä , paties V. T. skambučio pagalbos centrui turinį ir kt.) interpretuoja jam reikalinga linkme, o ikiteisminio tyrimo metu gautai specialisto iÅ¡vadai ir joje specialisto pateiktiems skaičiavimams suteikia pernelyg daug ir pernelyg svarbios įrodomosios galios. Nukentėjusiosios atstovas skunde nurodo, kad nukentėjusioji K. G. buvo sužalota užkliudžius jÄ V. T. automobilio velkamos priekabos ratu, kuomet priekaba judėjo netikėta pėsčiajai trajektorija.

Pasak apelianto, tai patvirtino liudytojai A. K. ir K. M., be to, tai įrodo priekabos apžiūros metu ant jos kairiojo rato rastos šviežios slydimo žymės. Tačiau, iš tiesų, abu apelianto minimi liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, nes jie, kaip policijos pareigūnai, atvyko po įvykio ir tik surašė pirminius dokumentus. Nors iš bylos duomenų matyti, kad po eismo įvykio, iki atvažiuojant greitajai medicinos pagalbai, nukentėjusioji K. G. nebuvo patraukta iš važiuojamosios kelio dalies, kurioje ji po eismo įvykio gulėjo, tačiau iš teisiamojo posėdžio pirmos instancijos teisme metu apklaustų liudytojų K.

M. bei A. K. parodymų seka, kad net galimo susidÅ«rimo vieta eismo įvykio vietos schemoje buvo pažymėta iÅ¡ esmės tik pagal vairuotojo V. T. parodymus, kadangi braižant eismo įvykio vietos schemÄ , nukentėjusioji jau buvo iÅ¡vežta į ligoninę (2 t., 19, 46 b. l.). Vertinant byloje surinktus duomenis dėl ant priekabos rato rastos žymės, matyti, jog byloje esančioje fotonuotraukoje (1 t., 58 b. l.) ant automobilio „Audi 80“ priekabos kairės pusės rato padangos iÅ¡ tiesų buvo rasta slydimo žymė.

Pats V. T. negalėjo nurodyti Å¡io pėdsako atsiradimo aplinkybių (2 t., 17 – 18 b. l.). Specialistas M. Možeiko tyrimo metu nelaikė Å¡io pėdsako galimo kontakto su nukentėjusiÄ ja vieta – pagal specialistÄ , labiausiai tikėtina, kad nukentėjusioji galėjo bÅ«ti kliudyta priekabos kairiojo rato purvasaugiu. 2017 m. vasario 3 d. ekspertizės akte pažymima, kad iÅ¡ tyrimui pateiktos medžiagos negalima nustatyti Å¡io pėdsako atsiradimo priežasties bei jį identifikuoti, t. y. negalima nustatyti, ar Å¡is pėdsakas atsirado kontaktuojant su pėsčiuoju (jo kÅ«no dalimi), ar kitu objektu prieÅ¡ eismo įvykį.

Taip pat šiame ekspertizės akte nurodoma, kad nukentėjusiajai įvykio metu buvo sužalotos dvi jos kūno sritys : galvos kairiojo smilkinio sritis bei dešinė plaštaka. Ant nukentėjusiosios kojų neužfiksuota jokių sužalojimų, būdingų kontaktui su transporto priemonių junginiu (priekabos ratu ar purvasaugiu) (2 t., 149 b. l.). Po šio eismo įvykio K. G. įvykio metu vilkėtų drabužių apžiūra nebuvo atlikta, tačiau apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad ji po eismo įvykio buvo perrengta, o jos vilkėtus drabužius močiutė išvežė skalbti.

Po to ji matė drabužius jau Å¡varius, teigė nepastebėjusi, kad jie bÅ«tų akivaizdžiai sugadinti (2 t., 133-134 b. l.). Atsižvelgusi į Å¡iuos duomenis bei papildomai įvertinusi ant priekabos kairiojo rato padangos rastos žymės iÅ¡sidėstymÄ (žymė yra iÅ¡ esmės ant rato Å¡ono, ji pakankamai ilga, einanti nuo rato virÅ¡aus (protektoriaus) link Å¡ono vidurinės dalies, žymė ant padangos pakankamai aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta) ir faktÄ , jog priekabos ratas yra apsaugotas virÅ¡ jo esančiu pakankamai masyviu purvasaugiu, kuris 1,5 cm platesnis už patį ratÄ (1 t., 62 – 63 b. l.), kolegija atmeta kaip neįtikėtinÄ aplinkybę, jog Å¡i žymė atsirado dėl kontakto su nukentėjusiÄ ja, nes ji tiesiog fiziÅ¡kai negalėjo atsirasti tuo pat metu pačiu priekabos ratu ar purvasaugiu nesužalojus nukentėjusiosios kojų.

Todėl vienareikÅ¡miÅ¡kai tvirtinti, kaip kad tai siÅ«lo daryti apeliantas, jog paminėtų liudytojų parodymai bei ant priekabos rato padangos rasta žymė yra iÅ¡teisintojo kaltę patvirtinantis įrodymas Å¡iuo atveju tikrai negalima. Aptariant byloje surinktus duomenis apie galimÄ , kaip nurodo apeliantas,  nukentėjusiosios partrenkimo vietÄ , visų pirma matyti, jog tyrimo metu iÅ¡ viso nebuvo atlikta iÅ¡samesnė Å¡io eismo įvykio vietos apžiÅ«ra, o eismo įvykio vietos schemoje (1 t., 54 b. l.) liudytojo A.

K. pažymėta galima pėsčiosios susidūrimo su transporto priemonės junginiu vieta – 4,3 m nuo Maironio gatvės važiuojamosios dalies krašto, yra tik apytikslė, nes, kaip jau minėta, ši vieta užfiksuota pagal parodymus. Apeliacinės instancijos teisme (realiai praėjus 2 metams po įvykio) buvo imtasi priemonių surinkti naujus įrodymus, t. y. buvo gautas tikslesnis eismo įvykio vietos planas, atliktas nukentėjusiosios ir liudytojų A. K. bei K. M. parodymų patikrinimas įvykio vietoje, atlikta kompleksinė teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizė.

Pagal A. K. parodymus, nukentėjusiosios K. G. gulėjimo vieta po eismo įvykio nuo J. Basanavičiaus g. Å¡aligatvio buvo 4,1 m atstumu, pagal liudytojo K. M. parodymus – 3,8 m atstumu. Nukentėjusioji K. G. nurodė, kad ji partrenkta buvo 8,3 m nuo J. Basanavičiaus g. Å¡aligatvio kraÅ¡to, kuriuo ji ėjo. Tai atitinka jos pirminius parodymus, jog ji buvo partrenkta praėjusi maždaug pusę Maironio gatvės važiuojamosios dalies, kuri pagal planÄ (2 t., 114 b. l.) Å¡ioje vietoje yra 15,80 m. Ä®vykio vietos schemoje užfiksuotas Å¡is atstumas yra 4,3 m.

Specialistas M. Možeiko šį atstumÄ taip pat vertino kaip labiausiai tikėtinÄ . BÅ«tent Å¡is atstumas ir vieta buvo imami kaip pagrindas tiek apelianto, tiek specialisto M. Možeiko atliekant jų pateiktus skaičiavimus dėl galimų K. G. judėjimo greičio, V. T. vairuoto transporto priemonių junginio greičio bei trajektorijų, ir kt. Tačiau toliau nukentėjusiosios atstovo skunde pateikti skaičiavimai apie galimÄ Å¡io eismo įvykio mechanizmÄ , kurie iÅ¡ esmės remiasi specialisto iÅ¡vadoje nurodytais duomenimis, yra abejotini, kaip ir paties specialisto M.

Možeiko atlikti paskaičiavimai. Kolegijos vertinimu, pagrindinė problema Å¡ioje byloje ir yra tikslus eismo įvykio mechanizmo nustatymas. Kalbant apie tai, galima daryti tik vienÄ iÅ¡vadÄ , kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apeliacinės instancijos teismui surinkus papildomus įrodymus, įvykio mechanizmas taip ir liko tiksliai nenustatytas, t. y. byloje liko neaiÅ¡ku, kaip ir kuo konkrečiai galėjo V. T. vairuoto automobilio priekaba kliudyti Maironio gatvės važiuojamojoje dalyje buvusiÄ K. G.. Kolegijos nuomone, net nėra neabejotinai įrodyta, ar ji iÅ¡ viso buvo kliudyta automobilio velkamos priekabos (kad ji nebuvo partrenkta pačiu V.

T. vairuotu automobiliu apylinkės teismas Å¡iuo atveju motyvuotai nustatė ir Å¡i iÅ¡vada nėra ginčijama), ar ji nugriuvo ir sunkiai susižalojo dėl kokios nors kitokios nenustatytos priežasties. Dėl to galima tik spėlioti, nes, kolegijos vertinimu, iÅ¡naudojus procesines galimybes, Å¡ių abejonių nepavyko paÅ¡alinti.  Siekiant nustatyti galimÄ Å¡io eismo įvykio mechanizmÄ , buvo atlikti du tyrimai, t. y. specialisto tyrimas (2014 m. spalio 23 d. specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini); 1 t., 67 – 71 b. l.) ir kompleksinis teismo medicinos – eismo įvykio tyrimas (2017 m. vasario 3 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini); 2 t., 148 – 152 b. l.).

Smulkiau aptariant pirmÄ jį, matyti, kad specialistas M. Možeiko nustatė tik galimus ir tik atskirus įvykio mechanizmo fragmentus – K. G. buvo kliudyta V. T. automobilio priekabos kairiuoju Å¡onu (rato purvasaugiu). Tačiau net ir tokiam teiginiui pagrįsti specialistas pasirinko abejotinus duomenis, nes pačioje iÅ¡vadoje (iÅ¡vados 2 lapas) jis mini, kad nors užduotyje atlikti tyrimÄ nurodyta, jog automobilio vairuotojas V. T. pėsčiÄ jÄ K. G. galimai kliudė priekabos kairiuoju ratu, tyrime bus priimta, kad pėsčioji buvo kliudyta priekabos kairiojo rato purvasaugiu (kuris dengia ratÄ ).

Å io akivaizdaus prieÅ¡taravimo ir užduoties sÄ lygų pakeitimo specialistas teismo posėdyje nepaaiÅ¡kino. Pažymėtina, kad jokių tiesioginių duomenų, jog K. G. iÅ¡ tiesų buvo kliudyta priekabos kairiojo rato purvasaugiu byloje nėra. Taigi, bet kuriuo atveju, tai vėlgi tėra prielaida. Maža to, tokia specialisto tyrimo iÅ¡eitinė pozicija prieÅ¡tarauja byloje esantiems įrodymams, kuriuos visiÅ¡kai teisingai nurodė pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiajai, be galvos sužalojimo ir nubrozdinimo deÅ¡inės rankos plaÅ¡takoje, jokie kiti sužalojimai, tame tarpe – ir sužalojimai kojose ar liemens srityje, nebuvo konstatuoti, nors pagal priekabos purvasaugio aukÅ¡tį, faktÄ , kad pats purvasaugis yra iÅ¡ pakankamai masyvaus metalo, kažkokie, nors ir labai minimalÅ«s sužalojimai, bet turėjo bÅ«ti padaryti, nes, pasak nukentėjusiosios, prieÅ¡ griÅ«dama ji pajuto smÅ«gį.

DeÅ¡inės plaÅ¡takos nubrozdinimai nukentėjusiajai, apylinkės teismo vertinimu, galėjo atsirasti tiek jai galimai kontaktuojant su transporto priemonių junginiu, tiek ir jai nukritus ant asfaltuotos gatvės dangos. Tokia teismo iÅ¡vada neprieÅ¡tarauja bylos duomenims, be to, jÄ papildomai patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme gauti nauji duomenys. Papildomai apklausus K. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ji parodė, kad iÅ¡ tikro daugiau sužalojimų jai nebuvo padaryta, be to, kas jau minėta, pasak nukentėjusiosios, nebuvo sugadinti ir įvykio metu dėvėti jos virÅ¡utiniai rÅ«bai.

Atlikus kompleksinį Å¡io įvykio tyrimÄ , teismo medicinos specialistas J. M. Paliulis pripažino, kad neįmanoma nustatyti, kokioje eismo įvykio fazėje ir kokiu bÅ«du nukentėjusiajai buvo padaryti deÅ¡inės plaÅ¡takos nubrozdinimai. Be to, vertinant specialisto iÅ¡vadoje (1 t., 67 – 71 b. l.) pateiktus galimus Å¡io eismo įvykio fragmentus ir specialisto pateiktus skaičiavimus, negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad, pasak paties specialisto (iÅ¡vados 2 lapas), eismo įvykio schemoje nebuvo užfiksuota jokių automobilio „Audi 80“ pėdsakų bei pėdsakų, nusakančių pėsčiosios partrenkimo vietÄ .

Nesant jokių pėdsakų, nebuvo galima tiksliai apskaičiuoti automobilio „Audi 80“ važiavimo greičio betarpiÅ¡kai prieÅ¡ eismo įvykį. TrÅ«kstant Å¡ių duomenų, negalima buvo nustatyti net tikėtinos V. T. automobilio „Audi 80“ su priekaba važiavimo trajektorijos iki po įvykio užfiksuotos padėties bei nustatyti, kiek tiksliai iki kontakto su transporto priemonės junginiu sudarydama kliÅ«tį įveikė pėsčioji K. G.. Å ioje specialisto iÅ¡vadoje taip pat nurodyta, kad iÅ¡ byloje esančių duomenų tyrimo metu nebuvo galimybės nubraižyti net eismo įvykio vietos plano masteliu, kadangi eismo įvykio vietos schemoje nebuvo nurodyta transporto priemonės junginio padėtis kairiojo važiuojamosios kelio dalies atžvilgiu; vieta, iÅ¡ kur į važiuojamÄ jÄ dalį įžengė pėsčioji; matmenys horizontalaus ženklinimo Maironio g.

Apibendrinus iÅ¡dėstytÄ , matyti, kad byloje yra iÅ¡ esmės tik prielaidomis, o ne neabejotinais faktiniais duomenimis paremti skaičiavimai apie galimÄ Å¡io eismo įvykio mechanizmÄ , todėl tiek kertinis specialisto tyrimo teiginys (kad nukentėjusioji buvo galimai kliudyta priekabos kairiojo rato purvasaugiu), tiek ir juo paremti skaičiavimai, kuriuos savo skunde naudoja nukentėjusiosios atstovas, yra ir abejotini, ir prieÅ¡taraujantys esminiams byloje surinktiems faktiniams duomenims. Apeliacinės instancijos teismui surinkus naujus duomenis ir paskyrus kompleksinį teismo medicinos – eismo įvykio tyrimÄ , Å¡ios abejonės nebuvo paÅ¡alintos.

Ekspertizės akte nurodyta, jog iÅ¡ sumodeliuotos tikėtinos automobilio „Audi 80“ važiavimo trajektorijos iki priimtos kontakto vietos su pėsčiÄ ja seka, kad transporto priemonių junginiui pajudant iÅ¡ vietos ir greitėjant greitėjimu (1 m/s2), iki nurodomos susidÅ«rimo vietos (kontaktuojant su priekabos kairiuoju Å¡onu, purvasaugiu), jis nuvažiuoja apie 19,1 m atstumÄ per 6,39 s <...>. IÅ¡ ekspertizės akte atliktų skaičiavimų matyti, kad pėsčioji 4,3 m atstumÄ važiuojamÄ ja dalimi ėjo 2,76 s. IÅ¡ to manytina, kad pėsčiajai K.

G. pradėjus eiti važiuojamÄ ja dalimi nuo Å¡aligatvio, automobilio „Audi 80“ vairuotojas V. T. jau buvo pradėjęs atlikinėti kairiojo posÅ«kio manevrÄ ir važiavo jau apie 3,63 s, per kurias automobilis „Audi 80“ greitėdamas tuo pačiu pagreičiu galėjo pasiekti apie 12 km/h greitį ir nuvažiuoti 6,2 m atstumÄ (2 t., 149 – 150 b. l.). Å ie neabejotinai taip pat tik tikėtini duomenys leidžia teigti, kad transporto priemonių junginio vairuotojui V. T. pradedant sukti į kairę, K.

G. galėjo bÅ«ti ant Å¡aligatvio, netoli Maironio g. važiuojamosios dalies, kadangi, kaip matyti, vairuotojui V. T. įveikus 6,2 m atstumÄ ekspertizės akte nurodyta tikėtina automobilio „Audi 80“ su priekaba judėjimo trajektorija, ji įžengusi į važiuojamÄ jÄ Maironio g. dalį nebuvo. Be to, kaip matyti iÅ¡ ekspertizės akto, pėsčioji K. G. iki galimos susidÅ«rimo vietos su automobiliu „Audi 80“ 4,3 m atstumÄ Ä¯veikė per 2,76 s, per kurias automobilio „Audi 80“ su priekaba vairuotojas V.

T. taipogi jau judėjo sukdamas į kairę. IÅ¡ teisiamojo posėdžio metu pagarsintų liudytojo D. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad automobiliui „Audi 80“ įsukus į Maironio g., jis tuo pat metu pastebėjo ir pėsčiÄ jÄ , kirtusiÄ Maironio g., bei minėto automobilio su priekaba važiavimo trajektorijÄ . Å io liudytojo teigimu, Å¡oktelėjusiÄ ir krentančiÄ pėsčiÄ jÄ jis matė ties automobilio galu ir priekabos pradžia. Liudytojui nepasirodė, kad pėsčioji bÅ«tų tiesiogiai partrenkta automobilio su priekaba, nors, jo teigimu, pėsčioji galimai ir kontaktavo su automobiliu ar priekaba (1 t., 143 – 144 b. l.).

Tiek 2014 m. vasario 26 d. specialisto iÅ¡vadoje, tiek 2017 m. vasario 3 d. ekspertizės akte nurodoma, jog tikėtina, kad automobilis „Audi 80“, vairuojamas V. T., sukdamas į kairę, į Maironio g., tempiamos priekabos kairiuoju Å¡onu (rato purvasaugiu) kontaktavo su Maironio g. važiuojamÄ jÄ dalį kertančia pėsčiÄ ja K. G.. Be to, Å¡iuose tyrimų aktuose nurodoma, jog kontakto metu su pėsčiÄ ja automobilis pasiekia 21 km/h greitį. IÅ¡ automobilio „Audi 80“ su priekaba apžiÅ«ros protokolų (1 t., 60 – 63 b. l.) matyti, kad bendras apžiÅ«rimo automobilio su priekaba ilgis yra 8,4 m.

Protokole nurodoma, kad priekabos ratų sparnai – purvasaugiai (jų ilgis 76 cm), nuo priekabos galo nutolę apie 1,1 m atstumu. Todėl galima tvirtinti, kad automobilio „Audi 80“ priekinė dalis nuo jo velkamos priekabos rato purvasaugio nutolusi apie 7,3 m atstumu (8,4 m – 1,1 m = 7,3 m). Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad galimas pėsčiosios K. G. kontaktas su V. T. vairuojamo automobilio velkama priekaba įvyko pačiam automobiliui jau įvažiavus į Maironio g., jam važiuojant pakankamai nedideliu greičiu – apie 21 km/h, bei iki kontakto su K.

G. pravažiavus 7,3 m transporto priemonės junginio (visam automobiliui ir daliai priekabos). Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pažymėjo, kad remiantis tik tikėtinais specialisto teiginiais, automobilį vairavęs V. T., sukdamas į kairę, pėsčiajai K. G. įžengus į važiuojamÄ jÄ dalį, laiku stabdydamas vairuojamÄ transporto priemonę ir jÄ praleisdamas, turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti eismo įvykio kilimo. Bet ir pati K. G., įžengdama į Maironio g. važiuojamÄ ja dalį, privalėjo įsitikinti, jog tai daryti yra saugu ir kad tai netrukdys kairiojo posÅ«kio manevrÄ pradėjusiam automobiliui, o judėdama kelio važiuojamÄ ja dalimi privalėjo bÅ«ti atidi ir neatsitrenkti į pro jÄ jau pravažiavusio automobilio tempiamÄ priekabÄ â€“ taigi, ji Å¡iuo atveju taip pat turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti eismo įvykio kilimo.

Abiejų eismo dalyvių veiksmai techniniu požiÅ«riu sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ , tačiau ekspertas negalėjo nustatyti kieno iÅ¡ eismo įvykio dalyvių veiksmai techniniu požiÅ«riu buvo pagrindine eismo įvykio kilimo sÄ lyga. IÅ¡ esmės analogiÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ ekspertas M. Možeiko padarė ir įvertinęs naujus apeliacinės instancijos teisme surinktus duomenis. IÅ¡ tiesų, analizuojant iÅ¡teisintojo V. T. bei nukentėjusiosios K. G. parodymus, kyla abejonių dėl pačios nukentėjusiosios tinkamo elgesio, jai kertant Maironio gatvės važiuojamÄ jÄ dalį.

V. T. teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme parodė (2 t., 17 – 18 b. l.) bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino (2 t., 134 b. l.), kad prieÅ¡ sukdamas į kairę, jis sustojo praleisti jam iÅ¡ priekio pagrindine J. Basanavičiaus g. važiavusius vienÄ ar du automobilius ir, tik jiems pravažiavus, jis pradėjo manevrÄ â€“ posÅ«kį į Maironio g. Tuo metu pėsčioji K. G. buvo ant Å¡aligatvio, iki Maironio gatvės važiuojamosios dalies apie 2 metrų atstumu, į gatvę nebuvo įžengusi.

IÅ¡ nukentėjusiosios K. G. parodymų (2 t., 18 – 19 b. l.) seka, kad prieÅ¡ įžengdama į važiuojamÄ jÄ kelio dalį, ji lyg ir matė J. Basanavičiaus g. stovintį automobilį, bet negali pasakyti, ar tai buvo V. T. automobilis, o kad minėtas automobilis ruoÅ¡iasi sukti į kairę, jai atrodo, kad nematė, nes labiau buvo sutelkusi dėmesį į priekį, kur tiesiai, J. Basanavičiaus g., važiavo automobilis. Ä®sitikinusi, kad jai iÅ¡ priekio J. Basanavičiaus g. atvažiuojantis automobilis nerodo posÅ«kio į deÅ¡inę, Å¡iam automobiliui pasiekus sankryžos vidurį, ji įžengė į važiuojamÄ jÄ kelio dalį manydama, jog tai daryti saugu, nes kitos transporto priemonės šį automobilį turėjo praleisti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. G. iÅ¡ esmės patvirtino Å¡iuos savo parodymus ir papildomai nurodė, kad eidama J. Basanavičiaus gatvės Å¡aligatviu ir per sankryÅ¾Ä , kurioje įvyko eismo įvykis, ji mobiliuoju telefonu nesinaudojo, jokio gobtuvo ant galvos neturėjo (2 t., 133 – 134 b. l.). Tokie nukentėjusiosios parodymai rodo, jog prieÅ¡ įžengdama į Maironio gatvę ji tik tikėjosi, jog eiti per sankryÅ¾Ä saugu (nes iÅ¡ priekio jai važiavo automobilis, kurį sukantys į kairę turėjo praleisti), tačiau tuo garantuotai neįsitikino, o įžengusi į sankryÅ¾Ä ir eidama toliau ji nebuvo pakankamai atidi, sankryžos ir įvykių joje nestebėjo, nesustojo ir nepraleido kairį posÅ«kį dariusio V.

T. automobilio su priekaba ir galimai atsitrenkė į priekabÄ bei po kontakto buvo sužalota. Jau minėta, kad pėsčioji nebuvo pėsčiųjų perėjoje, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Å¡ioje įvykio situacijoje ji pati elgėsi labai rizikingai ir nepaisė KET 49 ir 51 punktų reikalavimų, kurie įpareigoja pėsčiuosius, kertančius važiuojamÄ jÄ kelio dalį ne per pėsčiųjų perėjÄ , tai daryti ypatingai atsargiai, nesukeliant kliÅ«ties kitiems eismo dalyviams.

TokiÄ iÅ¡vadÄ padarė ir pirmos instancijos teismas, jai kolegija pritaria. Kaltinimas Å¡ioje byloje buvo pareikÅ¡tas tik V. T.. Tam, kad jis bÅ«tų pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, turi bÅ«ti nustatytas tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Taigi, pirma, turi bÅ«ti nustatyta, kad V. T., vairuodamas transporto priemonių junginį, padarė KET pažeidimÄ . Ir, antra, tarp Å¡io pažeidimo ir atsiradusių padarinių turi bÅ«ti nustatytas tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys.

Apeliantas, kaip pagrindinį kriterijų, jo įsitikinimu, pagrindžiantį V. T. kaltę, nurodo tai, kad transporto priemonių junginio vairuotojas V. T., darydamas posÅ«kio į kairę manevrÄ , privalėjo duoti keliÄ jam iÅ¡ kairės pusės į važiuojamÄ jÄ kelio dalį įžengusiai pėsčiajai K. G., kurios judėjimo kryptį jis kirto, tokiu bÅ«du turėjo galimybę iÅ¡vengti eismo įvykio kilimo, todėl turi atsakyti už kilusias pasekmes. Su tuo kolegija nesutinka. Vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju buvo sutrikdyta sveikata tik pėsčiajai, neleidžia preziumuoti V.

T. kaltės. IÅ¡teisintasis V. T. viso Å¡io eismo įvykio tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu iÅ¡ esmės davė nuoseklius parodymus, kad J. Basanavičiaus – Maironio gatvių sankryžoje jis sustojo praleisti jam iÅ¡ priekio J. Basanavičiaus g. atvažiuojančių vienos ar dviejų transporto priemonių, nes minėtoje sankryžoje norėjo sukti į kairę, į Maironio g. Praleidęs minėtas transporto priemones, pradėjo daryti kairio posÅ«kio manevrÄ iÅ¡ J. Basanavičiaus g. į Maironio g.

Tuo metu K. G. stovėjo 2 m atstumu iki važiuojamosios kelio dalies, į Maironio g. įžengusi ji nebuvo. V. T. taipogi nurodė, kad pasukęs į Maironio gatvę, jis tik pavažiavęs tam tikrÄ atstumÄ automobilį su priekaba sustabdė, nes per galinio vaizdo veidrodėlį pamatė ant žemės gulintį žmogų (1 t., 160, 163 b. l.; 2 t., 17 – 18, 134 – 135 b. l.). V. T. nurodytas aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta D. P., kuri parodė, kad V. T. vairuojamam automobiliui sukant į Maironio g., važiuojamoji kelio dalis buvo tuščia, ji pėsčiosios iÅ¡ viso nematė (2 t., 19 – 20 b. l.).

IÅ¡ liudytojo D. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad važiuodamas automobiliu Maironio g. ir privažiavęs pagrindinę J. Basanavičiaus g., jis sustojo praleisti Å¡ia gatve važiavusius automobilius. Å ioje sankryžoje jis matė stovintį tamsios spalvos automobilį „Audi 80“ su priekaba, kuris ketino sukti į kairę. Automobilis „Audi 80“ įsuko į Maironio g. ir tuo metu jis pastebėjo pėsčiÄ jÄ , kirtusiÄ Maironio g. bei minėto automobilio su priekaba važiavimo trajektorijÄ .

PėsčiÄ jÄ pastebėjo prie pat automobilio su priekaba (1 t., 143 – 144 b. l.). Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios atstovas nurodo, kad V. T. įvažiuojant į Maironio g., jis pirmiau turėjo kirsti ir pravažiuoti daugiau nei 5,4 m prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostos Basanavičiaus g. ir važiuoti dar apie 2 m iki susidÅ«rimo vietos, o pėsčioji tuo metu jau buvo įžengusi į jo važiavimo krypties Maironio g. eismo juostÄ . Tačiau Å¡i aplinkybė bÅ«tų svarbi tik tuo atveju, jei bÅ«tų buvę besÄ lygiÅ¡kai nustatyta, kad tiek K.

G. į Maironio gatvės važiuojamÄ jÄ dalį įėjo, tiek V. T. sukdamas į kairę Basanavičiaus g. pajudėjo vienu metu. Å ioje byloje tokių neabejotinų duomenų nėra. PrieÅ¡ingai, nustatyta, kad V. T. vairuotas automobilis K. G. nekliudė, o kontaktavo ji greičiausiai ir tik galimai su jo vilkta priekaba (kokia konkrečiai vieta byloje nėra nustatyta). Tai reiÅ¡kia, kad iki kontakto su nukentėjusiÄ ja V. T. ne tik kad jau buvo pradėjęs posÅ«kio manevrÄ , tačiau, kaip nurodo apeliantas, iki susidÅ«rimo vietos pravažiavo daugiau negu 7 metrus Basanavičiaus g. prieÅ¡prieÅ¡ine eismo juosta ir Maironio gatve, pravažiavo apie 7 metrus jau kirtęs pėsčiosios ėjimo kryptį, ir tik tada įvyko kontaktas.

Kolegijos nuomone, būtent tokia išvada yra labiausiai logiška ir išplaukia iš byloje surinktų įrodymų. O pripažinus tai, darytinos ir kitos išvados :

1) jei K. G. bÅ«tų buvusi pakankamai atidi ir dėmesinga, ji įžengusi į Maironio gatvę privalėjo sustoti ir praleisti V. T. vairuotÄ automobilį, kuris jau darė kairiojo posÅ«kio manevrÄ ;

2) V. T. KET 34 ir 106 punktų reikalavimų Å¡iuo atveju nepažeidė. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios atstovas K. Rakauskas nurodo, kad vienas iÅ¡ V. T. kaltės įrodymų yra byloje esantys Bendrojo pagalbos centro pateikti garso įraÅ¡ai, kurių viename moteris sako, kad „JÅ«s, gi, nutrenkėt Å¡itÄ vaikÄ , aÅ¡ gi mačiau, kad vaikas ėjo ir jÅ«s važiavot“. Be to, anot apelianto, kitame ir pats V. T. pripažino, kad jis apie eismo įvykį telefonu pranešė bendrosios pagalbos centrui nurodydamas, jog „prie policijos pakliuvo po priekaba žmogus“, „Maironio gatvėje“, „jauna mergaitė“.

Apylinkės teismas nuosprendyje šiuos duomenis įvertino ir motyvuotai juos atmetė kaip įrodymus, nes šios įvykio liudytojos tyrimo nebuvo nustatytos ir nebuvo apklaustos BPK nustatyta tvarka. Faktiniai duomenys, kurio šaltinio negalima patikrinti, įrodymais nėra laikomi. Kita vertus, byloje iš esmės ir neginčijama aplinkybė, jog K. G. galėjo būti kliudyta V. T. vairuoto automobilio tempiama priekaba, tačiau šis faktas, kaip savaime suprantamas, nepatvirtina jo kaltės. Esant tokiems duomenims, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas šioje byloje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išteisinamajame nuosprendyje nurodė pakankamai išsamius savo sprendimo motyvus.

Apylinkės teismas tiek atskirai, tiek visete iÅ¡samiai iÅ¡analizavo ir įvertino tiek paties V. T., tiek K. G., tiek ir Å¡ioje byloje apklaustų liudytojų parodymus, specialistų bei ekspertų iÅ¡vadas, kitus bylos duomenis. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį priėmęs teismas padarė logiÅ¡kÄ ir bylos įrodymų visetu pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog V. T. nepažeidė jam inkriminuotų KET reikalavimų, todėl negali atsakyti už sunkų K. G. sveikatos sutrikdymÄ , ir visiÅ¡kai pagrįstai jį iÅ¡teisino.

Kolegija dar kartÄ pažymi, kad visos baudžiamojoje byloje esančios abejonės, kurių iÅ¡naudojus procesines galimybes nepavyksta paÅ¡alinti, aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai. Asmens kaltumas negali bÅ«ti grindžiamas tik prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos neabejotinais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ . Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui – tokia pozicija iÅ¡reiÅ¡kia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymÄ baudžiamajame procese.

Apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo.Atmetant nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundÄ , nėra pagrindo iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiosios atstovės N. R. patirtų iÅ¡laidų advokatų teisinei pagalbai apmokėti, nes tokių iÅ¡laidų atlyginimo klausimas sprendžiamas tik pripažinus kaltinamÄ jį kaltu (BPK 106 str. 2 d.). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nutaria:             Nukentėjusiosios K.

G. atstovo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundÄ atmesti.Kolegijos pirmininkas                                                    Valdas Meidus              Teisėjai             Jolanta Raščiuvienė                                       Evaldas Vanagas