2020-04-22 Nr. AB-8666-3-61-3-00823-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-391-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00823-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Airijos Respublikoje registruota bendrovė Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2018 m. kovo 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. vasario 12 d. nutarimą Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/35/88/LT/17 (skunde bylos numeris nurodytas netiksliai, korekcija – Nr. IN/35/88/LT/18) (toliau – ir Nutarimas); 2) jei pirmasis skundo reikalavimas nebūtų patenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalaus dydžio.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Nutarimu jam skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad Bendrovė, 2017 m. gruodžio 31 d. 21.14 val. į Kauno oro uostą atskraidinusi 141 keleivį iš Tel Eliato Ovdos oro uosto Izraelio valstybėje, nustatyta tvarka nepateikė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 191 straipsnio 1 dalyje numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius. Pareiškėjas nesutikimą su konstatuotu pažeidimu grindžia įsitikinimu, kad 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir API direktyva) nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkeltos netinkamai, nesivadovaujant Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonėje Nr. 9/2006 „Dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo“, patvirtintoje 2006 m. rugsėjo 28 d. (toliau – ir Nuomonė), pateiktomis gairėmis. Tvirtino, jog API direktyvoje numatyta daug mažesnė perduotinų keleivio duomenų apimtis negu Įstatyme ir Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos apraše, patvirtintame Policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5‑V-1091 (toliau – ir Duomenų perdavimo tvarka). Reikalavimas teikti platesnės apimties duomenis, t. y. keleivių duomenų įrašo (angl. Passenger Name Record) duomenis (toliau – ir PNR duomenys) prieštarauja API direktyvai, 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva 95/46/EB) ir Nuomonei, todėl tokio reikalavimo pagrindu priimtas Nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą duomenų saugojimo trukmę, kuri daug ilgesnė nei įtvirtintoji API direktyvos 6 straipsnyje, todėl Nutarimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, t. y. API direktyvos reikalavimams dėl informacijos saugojimo terminų.

3. Pareiškėjas teigė, kad procesiniai dokumentai buvo siunčiami į oficialią Bendrovės buveinę, esančią Airijoje, nepaisant to, kad, atsižvelgdama į didelį Bendrovės darbuotojų ir filialų, atstovybių skaičių, Bendrovės atstovė atsakovo ne kartą prašė dokumentus siųsti Bendrovės skyriui, atsakingam už skrydžių informaciją, įsteigtam (duomenys neskelbtini), todėl nebuvo užtikrinta Bendrovės teisė korespondenciją gauti nurodytu įteikimo adresu, numatyta Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjo vertinimu, jam skirta bauda per didelė, nes jis bendradarbiavo su atsakovu, padėjo išaiškinti numanomą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, t. y. teikė pagalbą atliekant tyrimą. Pareiškėjas tvirtino ir tai, jog atsakovas (jo informacijos apie keleivius padalinys) niekaip neinformavo pareiškėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne Europos Sąjungos valstybių, duomenis pagal API direktyvą, nesutaikė pakankamo laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas: 1) duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis, 2) saugus, laikantis visų asmens duomenų apsaugos reikalavimų, duomenų perdavimas padaliniui, bei 3) vežėjo informacinių sistemų pritaikymas prie padaliniui tinkamų sistemų, išvardytų Duomenų perdavimo tvarkos II skyriuje. Pareiškėjas kitose valstybėse keleivių duomenis pagal API direktyvą teikia naudodamas „Type B“ informacinę sistemą, kuri kol kas nėra suderinta su padalinio informacine sistema. Tai, kad kol kas nėra užtikrintos techninės galimybės Bendrovei teikti keleivių duomenis per KPIS sistemą, 2017 m. gruodžio 13 d. garso konferencijos metu patvirtino ir pats padalinys, o dėl techninių galimybių buvo susitarta tik minėtos konferencijos metu.

4. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas akcentavo, kad Nutarimas priimtas vykdant Įstatymą, kuriuo įgyvendinama ne tik API direktyva, todėl ginčo dalykas negali būti ribojamas vien šios direktyvos nuostatomis. Atsakovas nepritarė pareiškėjo pozicijai, kad Lietuvos nacionalinė teisė nesuderinama su API direktyvos nuostatomis, ir pažymėjo, kad vėlesnėje direktyvoje – 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva) – nurodyti teiktini duomenys apima API direktyvoje nurodytus duomenis bei papildomus duomenis. Abi minėtos direktyvos, kurių nuostatos persidengia, į nacionalinę teisę buvo perkeltos Įstatymu, o jų pagrindu teikiami duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API direktyvoje ir PNR direktyvoje nustatytas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kt. yra realizuojami techninėmis priemonėmis, tokią sistemą Europos Komisija yra pripažinusi gerąja praktika. Dėl teiktinų keleivių duomenų apimties atsakovas pastebėjo, jog tik dalis Įstatymo reikalaujamų pateikti duomenų yra papildomi, lyginant su API direktyvos reikalavimais, bet šiuo atveju pareiškėjas nepateikė iš viso jokių reikalaujamų duomenų, t. y. nei reikalaujamų pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą. Kitaip tariant, pareiškėjas savo pareigos neįvykdė jokia apimtimi, o tokie jo veiksmai nėra atsitiktiniai, vien šiuo metu dėl to nagrinėjama 21 byla. Pareiškėjo samprotavimai ir nuorodos į Nuomonę yra neaktualūs, neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių per pastaruosius 10–11 metų, be to, Nuomonė nėra Europos Komisijos oficiali pozicija. Atsakovo įsitikinimu, API direktyva suteikia diskreciją valstybėms narėms nuspręsti dėl duomenų saugojimo terminų, o pareiškėjas skunde šios direktyvos 6 straipsnio nuostatas citavo selektyviai.

6. Atsakovas nesutiko su skundo teiginiais, kad Bendrovė nebuvo tinkamai informuota apie pažeidimo tyrimą, ir paaiškino, kad dokumentai registruotu paštu Bendrovės buveinės adresu buvo išsiųsti anksčiau Įstatyme įtvirtinto termino, iš karto pateikiant vertimą į anglų kalbą, dokumentų kopijos papildomai pateiktos Bendrovės atsakingiems asmenims elektroniniu paštu. Pareiškėjo argumentai apie Bendrovės dydį ir jos darbuotojų skaičių laikytini nereikšmingais, nes pranešimo įteikimas darbuotojui yra pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimu, o bylos šalis pati yra atsakinga už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje. Atsakovas nesutiko, jog pareiškėjui skirta bauda yra per didelė ir turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kadangi, priešingai nei teigė pareiškėjas, jokie aktyvūs jo veiksmai, kuriais būtų siekiama suteikti pagalbą atliekamam pažeidimo tyrimui, nebuvo nustatyti. Iš tiesų pareiškėjas net trukdė tyrimui ir procesui, nes tyčia klaidino Departamento Pajėgų valdymo valdybą ir vilkino procesą, teigdamas, kad nė vienu iš įprastų komunikacijos tarp Bendrovės ir Departamento būdų negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų.

7. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas negalėjo nežinoti apie pareigą teikti keleivių, atvykstančių iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, duomenis pagal API direktyvą, nes ši direktyva galioja visoje Europos Sąjungoje jau daugiau nei dešimtmetį, o pareiškėjas vykdo daug skrydžių iš ne Europos Sąjungos valstybių į Europos Sąjungos teritoriją ir neabejotinai teikė duomenis kitų valstybių įgaliotoms institucijoms. Analogiškos Įstatymo nuostatos įsigaliojo 2007 m. rugsėjo 1 d. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, pareiga teikti keleivių duomenis buvo ne nustatyta naujai, o išliko, tik buvo pakeistas duomenų teikimo būdas (elektroninių ryšių priemonėmis).

Departamentas 2016 m. spalio 14 d. raštu Nr. 5-S-8090 informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją, apie teisinio reguliavimo pasikeitimus ir pakvietė į pasitarimą, skirtą pasikeitimams aptarti. Bendrovės atstovai nedalyvavo 2016 m. spalio 28 d. pasitarime, tačiau Bendrovės atstovė A. M. P. informavo apie kvietimo gavimą ir paprašė persiųsti jai visą susijusią informaciją. Po pasitarimo vežėjams buvo išplatinta pasitarimo atmintinė ir suteikta galimybė teikti pastabas dėl rengiamos Duomenų teikimo tvarkos, apie tai informuota ir A.

M. P., tačiau Bendrovė nepateikė jokių pastabų dėl šio teisės akto projekto. Atitinkamus pranešimus Departamentas vežėjams siuntė ir vėliau, 2017 m. balandžio 5 d., gegužės 9 d. ir rugsėjo 12 d. Departamento iniciatyva organizuoti susitikimai ir vaizdo konferencijos su pareiškėjo atstovais, siekiant aptarti keleivių duomenų teikimo teisinius, techninius ir sistemų suderinamumo klausimus. Pareiškėjas, nepaisant atsakovo pastangų, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti, vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus.

Tai, kad pareiga teikti keleivių duomenis kyla iš abiejų direktyvų (ir 2004/82/EB, ir (ES) 2016/681), buvo aiškiai nurodoma Departamento Bendrovei siųstuose raštuose. Pareiškėjas konkrečius darbus dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo pradėjo tik sužinojęs apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę, susitarimas pasiektas 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu. Mažiau nei per mėnesį nuo paskutinės vaizdo konferencijos dienos pareiškėjo ir atsakovo informacinių technologijų specialistai atliko beveik visus reikalingus duomenų teikimo testavimo ir informacinių sistemų suderinimo darbus.

Šios aplinkybės, atsakovo nuomone, paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo informuotas ir nežinojo apie privalomumą teikti keleivių duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB ir jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti savo duomenų bazes bei atlikti kitus veiksmus. Be to, pareiškėjas iki 2018 m. kovo 2 d. nustatyta tvarka ir forma nebuvo oficialiai pareiškęs apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus, formatus bei pateikęs kitą reikalaujamą informaciją, nors ne kartą buvo ragintas tai padaryti, o komunikacijos metu iki Nutarimo priėmimo dienos nuolat keitė nuomonę ir aiškiai nenurodė, kokį duomenų teikimo formatą ir būdą pasirenka keleivių duomenų perdavimui.

Pareiškėjo teiginius dėl IATA „Type B“ duomenų teikimo būdo paneigia ir tai, kad pareiškėjas galiausiai pasirinko ne šį būdą, o „IBM MQ“ protokolą. Abiejų šalių informacinių technologijų specialistai sėkmingai ištestavo „IBM MQ“ sistemos funkcionalumus ir nuo 2018 m. sausio 11 d. Bendrovė pradėjo teikti kai kurių skrydžių keleivių duomenis.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Ryanair DAC skundą.

9. Teismas nustatė, kad Departamento Pajėgų valdymo valdyba 2018 m. sausio 5 d. pranešimu Nr. 5-S-117 „Dėl bylos nagrinėjimo“ informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/35/88/LT/18 nagrinėjimą, kuris vyks 2018 m. vasario 2 d. 15.00 val. Departamente, Saltoniškių 19, Vilniuje. 2018 m. sausio 10 d. buvo surašytas įstatymo pažeidimo protokolas Nr. 5-IL-113, kuriame nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 31 d. 21.14 val. į Kauno oro uostą atskraidinusi 141 keleivį iš Tel Eliato Ovdos oro uosto Izraelio valstybėje, Ryanair DAC atskraidino 141 keleivį iš Tel Eliato Ovdos oro uosto, Izraelio valstybės, reiso Nr. FR2619, tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

10. Departamento Pajėgų valdymo valdybos pareigūnas ginčijamu 2018 m. vasario 12 d. nutarimu Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/35/88/LT/18, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra nei pareiškėjo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, skyrė jam Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytą 4 200 Eur baudą už tai, kad pareiškėjas, 2017 m. gruodžio 31 d. 21.14 val. į Kauno oro uostą atskraidinęs 141 keleivį iš Tel Eliato Ovdos oro uosto Izraelio valstybėje, reiso Nr. FR2619, nustatyta tvarka nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

11. Teismas pažymėjo, jog tiek API direktyva, tiek PNR direktyva nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. PNR direktyva įtvirtina pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgiant į tai, kad abiejų šių direktyvų nuostatos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę buvo perkeltos Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų sistemoje, pareiškėjo argumentas, kad API direktyva buvo netinkamai perkelta į nacionalinę teisę, pripažintas nepagrįstu.

12. Teismas nepritarė pareiškėjo abejonėms dėl pagal Įstatymą reikalaujamos pateikti informacijos apie keleivius kiekio. Palyginęs Įstatymo I priede ir API direktyvoje bei PNR direktyvoje nurodytus privalomus pateikti keleivių duomenis, teismas padarė išvadą, kad pagal Lietuvos teisinį reguliavimą privalomi pateikti duomenys nelaikytini pertekliniais, jie savo turiniu ir apimtimi atitinka tiek API direktyvoje, tiek PNR direktyvoje išvardytus oro keleivių ir su jais susijusius duomenis. Įstatymų leidėjas, Įstatymo 191 straipsniu, šio Įstatymo I priedu įtvirtinęs imperatyvaus pobūdžio pareigą teikti keleivių duomenis įgaliotai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliotai policijos įstaigai ar jos struktūriniam padaliniui), tinkamai įvykdė API direktyvoje ir PNR direktyvoje nustatytą pareigą, susijusią su pareigų dėl šių duomenų teikimo oro vežėjams (šiuo atveju – pareiškėjui) nustatymu. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis.

13. Teismas akcentavo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad Bendrovė vykdė skrydį, o prieš tokio pobūdžio skrydžius pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį jai kilo pareiga ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo I priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Pareiškėjas nepateikė jokių reikalaujamų duomenų nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą. Taigi, pareiškėjas neįvykdė minėtos pareigos, taip pažeisdamas Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

14. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, jog siunčiant pranešimus apie Įstatymo pažeidimą ir bylos nagrinėjimą oficialiuoju Bendrovės registracijos adresu nebuvo užtikrinta jos teisė gauti reikiamą informaciją. Iš byloje esančio Departamento 2018 m. sausio 5 d. rašto Nr. 5-S-117 ir 2017 m. gruodžio 20 d. Bendrovės atstovo elektroninio laiško Pajėgų valdymo valdybai matyti, kad pareiškėjui 2018 m. sausio 5 d. jo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d. rašte pateiktu korespondencijos pristatymo adresu ((duomenys neskelbtini)) registruotu paštu buvo išsiųstas Departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 5 d. pranešimas dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-117 apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymas susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus. Taip pat 2018 m. sausio 5 d. buvo išsiųstas Įstatymo pažeidimo protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos su informacija apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus elektroniniu paštu pareiškėjos atsakingam asmeniui – A. M. P.. Tokia pati informacija buvo išsiųsta Bendrovės klientų aptarnavimo centrui ir kitiems atstovams (minimi el. pašto adresai (duomenys neskelbtini)), taip pat atstovui advokato padėjėjui T. V.. T. V., kuris yra įgaliotas atstovauti pareiškėjo interesus ginčuose su Departamentu ir veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje, savo elektroniniame laiške nurodė, kad pareiškėjo vardu prašoma visą informaciją teikti anksčiau paminėtu adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjui skirta bauda nelaikytina per griežta, nes pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas galimos sankcijos vidurkis, jokios jo atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Pareiškėjo teiginiai, jog jis aktyviai bendradarbiavo su Departamentu ir padėjo išaiškinti numanomą pažeidimą, nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jam taikoma bauda yra neproporcinga, nepagrįstai didelė ar sukelianti ypatingus finansinius sunkumus. Tai, kad Bendrovė pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, nereiškia, kad dėl to jos atsakomybė mažėja. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą sumažinti baudos dydį.

16. Teismas kitus pareiškėjo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo. Teismas konstatavo, kad Įstatymo pažeidimo byla buvo išnagrinėta laikantis Įstatymo 21–26 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, atsakovas tinkamai taikė ir išaiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, Nutarimu teisėtai ir pagrįstai skyrė Bendrovei baudą už Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymą, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo panaikinti Nutarimą.

17. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo duomenų apimties pagal API direktyvą ir Direktyvą 95/46/EB bei duomenų saugojimo terminų klausimais, nes, teismo įsitikinimu, nėra tokios būtinybės tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas. Teismui nekilo nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, (ne)prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

III. 18. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą (t. y. panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. vasario 12 d. nutarimą Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/35/88/LT/18), netenkinus pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo – sumažinti paskirtą baudą iki minimalaus dydžio, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Pareiškėjo nuomone, teismas, vertindamas Įstatymo nuostatų teisėtumą, neatsižvelgė į tai, kad API direktyva ir PNR direktyva yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, jose įtvirtinamas skirtingas reguliavimas, o reikalavimas pateikti keleivių duomenis pagal vieną iš jų vežėjui kol kas nekyla. Pakartoja, kad API direktyvoje numatyta daug mažesnė teiktinų keleivių duomenų apimtis nei Įstatyme, o tokia situacija nesuderinama ne tik su API direktyvos nuostatomis, bet ir su Direktyvoje Nr. 95/46/EB įtvirtintu reguliavimu (tvarkomi pertekliniai asmens duomenys), ir sudaro pagrindą teigti, jog API direktyva į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkelta netinkamai. Pareiškėjo teigimu, jis API direktyvoje nurodytą informaciją teikia ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, tačiau tik tiek, kiek nurodoma direktyvoje. PNR direktyvoje nurodytus duomenis pareiškėjas įgaliotai Lietuvos institucijai privalės teikti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Taigi, Nutarimo priėmimo metu valstybės narės teisės aktai akivaizdžiai prieštaravo Europos Sąjungos teisės aktams, o priešingas teismo sprendimas yra naikintinas. Be to, pareiškėjas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, tvirtina, kad teismas turėjo atsižvelgti į Nuomonę, bet nepagrįstai to nepadarė ir nekonstatavo, jog, API direktyvą perkeliant į Lietuvos nacionalinę teisę, nebuvo vadovautasi šioje Nuomonėje pateiktomis gairėmis. Pareiškėjas teigia, jog teismas neteisingai suprato „vieno langelio principą“, nes šis principas reiškia ne galimybę rinkti ir naudotis daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti, apdoroti skirtingus duomenis, apjungimą, pavyzdžiui, naudojimąsi viena duomenų baze. Pareiškėjas taip pat pakartoja savo argumentus, susijusius su, jo nuomone, Įstatyme neteisėtai nustatytais duomenų tvarkymo terminais.

20. Pareiškėjas tvirtina, jog jis buvo suklaidintas, nes pagrįstai manė, kad visa atsakovo jam siunčiama informacija susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu, o, atsiradus prievolei teikti duomenis pagal API direktyvą, neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenis pagal pastarąją direktyvą. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad procesiniai dokumentai jam buvo įteikiami netinkamai, ne jo nurodytu korespondencijos teikimo adresu, bei kad skirta per didelė bauda, neatsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. jis teikė pagalbą atliekant tyrimą (bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti numanomą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui), pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybes (kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą, tačiau 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu susitarta dėl kitokio duomenų teikimo būdo – „IBM MQ“ protokolo), be to, pareiškėjui skirtos baudos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, duomenis pagal API direktyvą, ir jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti savo duomenų bazes, tai 2017 m. gruodžio 13 d. garso konferencijos metu pripažino ir įgaliotas Departamento padalinys.

21. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas pritaria teismo atliktam bylos aplinkybių vertinimui ir padarytoms išvadoms. Pažymi, jog aplinkybė, kad API direktyvos ir PNR direktyvos tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, neturi teisinės reikšmės, nes abiejų šių direktyvų nuostatos į nacionalinę teisę perkeltos tinkamai ir laiku. PNR direktyvoje įtvirtinta vežėjo pareiga teikti API direktyvoje nurodytų kategorijų keleivių duomenis ir papildomus duomenis, todėl buvo pagrįstai nuspręsta abi šias direktyvas į nacionalinę teisę perkelti tuo pačiu įstatymu, o duomenis tvarkyti vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Skirtingi direktyvų tikslai tvarkant duomenis realizuojami techninėmis priemonėmis, valdant skirtingų subjektų prieigą prie skirtingų kategorijų duomenų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nurodytu pareigų, kylančių iš PNR direktyvos, atsiradimo momentu ir pabrėžia, kad ši direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d. ir įsigaliojo 20 dienų po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2016 m. gegužės 24 d. Ši direktyva į nacionalinę teisę turėjo būti perkelta iki 2018 m. gegužės 25 d. Lietuvoje įstatymas, perkeliantis ir suderinantis API direktyvos ir PNR direktyvos nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje įtvirtinto galutinio termino. Pareiškėjo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, jog pareiga teikti keleivių duomenis kyla ne iš nacionalinio reguliavimo – Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų, – o tiesiogiai iš API direktyvos, yra esminiai ir atmestini. Įstatyme nurodytų teiktinų keleivių duomenų apimtis nėra perteklinė, o įtvirtinto teisinio reglamentavo atitiktį nacionaliniams ir Europos Sąjungos asmens duomenų apsaugos reikalavimams yra patikrinusi Asmens duomenų apsaugos inspekcija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (teisės aktų rengimo ir derinimo procese). Atsakovas pakartoja, kad Nuomonė yra neaktuali, nes ji buvo priimta dar 2006 metais, be to, skelbiamos nuomonės neatspindi Europos Komisijos oficialios pozicijos. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė dėl keleivių duomenų rinkimo „vieno langelio principu“, todėl neaišku, ką pareiškėjas ginčija apeliaciniame skunde.

23. Atsakovas, atsakydamas į apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjas buvo suklaidintas ir neinformuotas apie pareigą teikti institucijai keleivių duomenis pagal API direktyvą, pažymi, jog ši direktyva galioja visoje Europos Sąjungoje daugiau nei dešimtmetį, pareiškėjas vykdo daugybę skrydžių iš ne Europos Sąjungos valstybių į Europos Sąjungos teritoriją, todėl jis negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Atsakovas toliau pakartoja kitus savo argumentus šiuo aspektu, pateiktus atsiliepime į skundą, taip pat argumentus apie vežėjų informavimą apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, susirašinėjimą su pareiškėju, jo informavimą apie pažeidimo tyrimą, pareiškėjo vilkinimą atlikti sistemų suderinimo ir duomenų teikimo darbus. Atsakovas pritaria teismo pozicijai, kad susidariusioje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu, aiškinantis numanomą pažeidimą, o jam skirta bauda yra per griežta. Atsakovas yra tvirtai įsitikinęs, jog sistemų keleivių duomenims teikti derinimas savalaikiai neįvyko dėl pareiškėjo kaltės, jis apie savo prievoles sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėn., tačiau jų neįvykdė iki 2018 metų, tik 2018 m. kovo 2 d. atsakovui pateikė oficialų pranešimą apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus ir formatus.

24. Atsakovo nuomone, net jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neturėtų būti tenkinamas, nes pareiškėjas prašymo nepagrindė, o sankcijos peržiūrėjimas nesudaro teisinio pagrindo priteisti tokį atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui skirtos sankcijos – 4 200 Eur baudos – už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą, t. y. 2017 m. gruodžio 31 d. į Lietuvos Respubliką atskraidintų keleivių duomenų nepateikimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi, ir šioje byloje teisėjų kolegija (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasi jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, išnagrinėjusi iš esmės analogišką bylą, atmetė pareiškėjo Ryanair DAC skundą. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl ko neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais paminėtoje byloje.

29. Pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Nutarimą, tvirtina, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., todėl, vykdant skrydį 2017 m. gruodžio 31 d., tokia pareiga dal neegzistavo. Atitinkamai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

30. Dėl šių pareiškėjo argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad jo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi, pripažintini nepagrįstais.

31. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). Direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal šią direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.).

Be to, pagal šią direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

32. Pareiškėjas akcentuoja, jog PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo. Šiuo aspektu anksčiau minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Be to, pagrindinis Nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais, pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

33. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes pranešimas apie bylą buvo išsiųstas ne jo pageidautu pašto adresu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais (žr. nutarties 14 p.), jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo argumentas atmestinas.

34. Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tam pasiruošti. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju – pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne Europos Sąjungos valstybių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui yra paskirta akivaizdžiai per didelė bauda. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jam skirta ne maksimali bauda, o galimos sankcijos vidurkis (Įstatymo 20 str. 4 d.: (3 186 Eur + 5 214 Eur) / 2 = 4 200 Eur). Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su ekonominės sankcijos taikymu pareiškėjui (žr. nutarties 15 p.), ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su atsakovu ir padėjo išaiškinti tikėtiną pažeidimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiško pobūdžio bylose vertindamas pareiškėjui skirtos baudos proporcingumą ir teisingumą (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2382-575/2019, 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2011-1062/2019, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1881-442/2019, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-79-502/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-305-525/2020), yra akcentavęs, jog šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad buvo pažeistas Įstatymas, susijęs su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevencija, nustatymu ir tyrimu, bei į tai, kad pareiškėjas, į Lietuvos Respubliką atskraidindamas asmenis (nagrinėjamu atveju – 141), nepateikė nė vieno iš jų keleivio duomenų. Taigi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą sumažinti jam pritaikytos ekonominės sankcijos dydį.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi priimtas galutinis teismo sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė