2021-05-12 Nr. AB-10609-3-61-3-03056-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-299-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03056-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiais nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 17 d., nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. birželio 7 d., nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2018 m. kovo 20 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis gyvenimo sąlygomis: kameroje buvo nemalonūs kvapai; byrėjo tinkas nuo lubų; buvo daug pelėsio; iš kriauklės sklido nemalonus kvapas; iš čiaupo bėgo rūdijantis vanduo; karantino patalpose buvo labai mažas apšvietimas; langai su grotomis, purvini; karantino patalpose nebuvo užuolaidos, skiriančios tualetą nuo likusio patalpos ploto, dėl ko jautėsi stebimas pareigūnų; visose kamerose buvo bloga ventiliacija; duše nebuvo karšto vandens, blogas apšvietimas, dėl ko negalėjo nusiskusti, nebuvo veidrodžio; maudytis duše reikėjo su kitais nuteistaisiais, o dušuose nėra sienų, dėl ko jautėsi nejaukiai; patyrė patyčias, nes buvo išjuoktas kitų nuteistųjų; kamerose teko būti su kitu asmeniu; kamerose buvo šalta, nes langai buvo nesandarūs, todėl teko miegoti su rūbais; kadangi langai į aikštės pusę, kurioje stovėjo šiukšlių konteineriai, nuo jų sklido nemalonūs kvapai. Šios gyvenimo sąlygos sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, dėl to patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime Vilniaus PN nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais pareigūnas nuolat stebi nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaudamiesi Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais. Sanitarinis mazgas kamerose įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos per langus, natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kameras turi tvarkyti patys nuteistieji, suimtieji. Visiems nuteistiesiems ir suimtiesiems buvo išduotas inventorius ir priemonės tvarkai ir švarai kamerose palaikyti. Remontas kamerose daromas pagal iš anksto numatytą planą, gavus lėšų iš biudžeto. Patys nuteistieji ir suimtieji dažnai niokoja valstybės turtą. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas pagal teisės aktų reikalavimus. Nuteistieji ir suimtieji vedami maudytis į dušą vieną kartą per savaitę 15 minučių, o siekiant užtikrinti asmenų privatumą, dušuose įrengtos pertvaros. Tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo skundo argumentai ir skundo reikalavimas nepagrįsti, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją dėl skunde nurodytų nusiskundimų su prašymais dėl kalėjimo sąlygų nesikreipė.

4. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į Vilniaus PN atsiliepimą, kuriuose nurodė, kad nesutinka su atsiliepime išdėstyta Vilniaus PN gynybine pozicija.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. kovo 22 d. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,7 m2 Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 m2) ir praustuvas (apie 0,2 m2). Praustuvą ir klozetą skiria 1,5 m aukščio pertvara, kuri apklijuota drėgmei atspariomis glazūruotomis plytelėmis. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir TIĮET) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮĮET), Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpų duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis (akutė), per kurį Vilniaus PN prižiūrėtojai, siekdami užkardyti situacijas, privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

7. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti Vilniaus PN į bylą pateiktais duomenimis apie Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimą, iš kurių matyti, kad jis atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, nurodydamas, kad nebuvo užuolaidų, karantino patalpose, konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose, kokiu laikotarpiu, t. y. detaliau šio pažeidimo nekonkretizavo ir nepagrindė išsamesniais duomenimis. Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose turi būti atitvėrimai nuo kameroje esančių stebėjimo akučių. Teismo vertinimu, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes tokiu atveju priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, kaip įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 6 punkte.

8. Teismas pripažino, kad neturi pagrindo abejoti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai ginčo metu su įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Etikos taisyklėmis ir Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nenustatė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kad buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu ir pan.), kurie pažeistų jo teisę į privatumą. Pareiškėjas su atitinkamo turinio skundais ar prašymais dėl užuolaidos nebuvimo, jo stebėjimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Teisės aktai numatė, kad kamerų duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Todėl teismas nenustatė, kad dėl užuolaidų nebuvimo pareiškėjas būtų patyręs konkrečius jo teisių pažeidimus. Nenustatęs, kada, kokiu būdu, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas buvo stebimas ir kad tai jam sukėlė neigiamas pasekmes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą pažeista nebuvo. Kadangi pareiškėjas skunde nekėlė klausimo dėl jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, kameroje būnant su dar kitais asmenimis, dėl to teismas nepasisakė.

9. Teismas nustatė, kad gyvenamosiose kamerose dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas buvo įrengtas vadovaujantis PĮĮET 16.7 punkto reikalavimais. Dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Visose gyvenamosiose patalpose buvo skaidraus stiklo langai (minimalus lango plotas – 0,824 m2). Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos, o tai atitiko TIĮET 14.1 punkto ir PĮĮET 16.9 punkto reikalavimus. Gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Pagal HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Nustatęs, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, ir tokių patikrinimų metu temperatūra atitikdavo HN 134:2015 16 punkto reikalavimu, ir atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, teismas padarė išvadą, kad šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma HN 134:2015 16 punkte nurodyta gyvenamųjų patalpų oro temperatūra.

10. Teismas nustatė, kad pagal teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 1 d. 3 ir 4 p., Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 3 ir 5 p., HN 134:2015 37 p., 2017 m. gegužės 10 d. direktoriaus įsakymas Nr. 1-148) gyvenamąsias kameras turėjo tvarkyti jose gyvenantys asmenys. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104 – Nr. 125) buvo išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-157 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis“, per mėnesį buvo išduodama 100 gr geriamosios sodos indų plovimui ir 100 gr kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Vadovaujantis Lukiškių TI-K įstaigos direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-278 „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašas“, į kameras buvo išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Įvertinęs tai, teismas pareiškėjo nurodytus argumentus dėl kamerų mikroklimato, būklės, rūdijančio vandens ir švaros atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas, sutikęs su Vilniaus PN argumentu, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, taip pat nemalonaus kvapo gyvenamosiose kamerose, ir nustatęs, kad buitinių atliekų saugojimo aikštelė buvo įrengta greta I-ojo korpuso, aikštelė betonuota, buitinių atliekų konteineriai sandarūs, su dangčiais, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl nemalonaus kvapo, sklindančio iš konteinerių, pažymėjęs, kad pareiškėjas nenurodė, kokiomis aplinkybėmis, kada tiksliai pasireiškė jo nurodyti reiškiniai, kokią įtaką jo asmeniui tai padarė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose: Nr. 110, 109, 333, 107, 372, 322, 257, 118, 105, 317, 123, 329, 283, 115, 269, 216, 381, 111, 263, 385, 380, 288. Iš į bylą pateiktų Centro patikrinimo aktų bylai aktualiu laikotarpiu matyti, kad ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyti higienos reikalavimų, mikroklimato, kiti pažeidimai. Byloje nėra kitų duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad kamerose pareiškėjo buvimo metu buvo šalta, buvo įsiveisęs pelėsis, trūko apšvietimo, sklido nemalonus kvapas dėl netvarkingų šiukšlių konteinerių, kad byrėjo tinkas, buvo netvarkingos kameros, ar kad konkrečiu atveju iš čiaupo bėgo rūdijantis vanduo ir kitos nurodytos pareiškėjo aplinkybės dėl netinkamų sąlygų. Lukiškių TI-K kameros buvo tikrinamos nuolat ir nuosekliai. Jei ir buvo fiksuoti tam tikri pažeidimai, Vilniaus PN pateikti raštai dėl atliktų patikrinimų, taip pat tyrimų protokolai patvirtino, kad pažeidimai buvo iš karto pašalinami, į juos buvo operatyviai ir organizuotai reaguojama. Įvertinęs tai ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjas dėl nurodytų nusiskundimų su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, kitas kompetentingas institucijas, padarė išvadą, kad išnagrinėti skundo argumentai yra nepagrįsti, neįrodyti, paneigti byloje esančiais Vilniaus PN pateiktais duomenimis ir įrodymais. Teismas konstatavo, kad tai sudaro pagrindą manyti, jog pareiškėjo nusiskundimai iš esmės neatitiko faktinės padėties, buvo subjektyvūs ir deklaratyvūs.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė pagal teisės aktų reikalavimus nusimaudyti duše vieną kartą per savaitę 15 minučių. Siekiant užtikrinti asmenų privatumą, dušuose buvo įrengtos pertvaros, toks dušo patalpų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas neabejojo Vilniaus PN pateiktais duomenimis, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše Lukiškių skg. 6 korpusų dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, kurios aukštis 1,6 m (tame tarpe 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Įvertinęs, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, juo labiau užuolaidas, teismas padarė išvadą, kad užuolaidų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pareiškėjas, nurodydamas jo privatumo teisės duše neužtikrinimą, nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada jis, besimaudantis duše buvo stebimas kitų asmenų, ir kad konkretus įvykis būtų sukėlęs jam konkrečias neigiamas pasekmes, dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus, nenurodė, kiek kartų (kaip ilgai) truko šis pažeidimas. Todėl teismas, atsižvelgęs į teismų formuojamą praktiką bei pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo jam duše neužtikrinimo, padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė naudotis dušu, kaip numato teisės aktai, įvertinus tai, kad dušuose yra įrengtos sienelės, buvo užtikrinta ir teisė į privatumą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas priklauso didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko galėjo būti pareigūnų nuolat stebimas. Teismas neturi pagrindo abejoti ir tuo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be pagrindo stebėję ji besimaudantį duše.

14. Teismas įvertinęs tai, kad pareiškėjas konkrečiai nepagrindė ir nedetalizavo nurodytų aplinkybių dėl to, kad duše nebuvo karšto vandens, dėl blogo apšvietimo, taip pat dėl veidrodžio nebuvimo, ir atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją ar į Centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų dušų įrengimo, dėl jo teisės į privatumą pažeidimo nesikreipė, šie pažeidimai nebuvo fiksuoti, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu deklaratyvūs, todėl dėl jų konstatuoti neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

15. Teismas, nenustatęs pareiškėjo skunde išdėstytų pažeidimų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis nei kiti asmenys, Lukiškių TI-K pareigūnai ar administracija būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, padarė išvadą, kad šiuo atveju nekonstatavus Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, negalimas ir žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti, atsiradimo faktas. Todėl nenustatęs būtinųjų valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkino.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau 1,5 m aukščio pertvara-sienelė neužtikrino jo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjas jautėsi stebimas kitų asmenų, prižiūrėtojų. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeistas, nemotyvuota.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jame išdėstyti nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais, ji nekonkretizuota, neįrodytas jos dydis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. kovo 22 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, ginčo metu nenustatęs Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, be kita ko, pripažinęs, kad sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, užuolaidų nebuvimas, pareigūnų nuolatinis stebėjimas nepažeidė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvada dėl to, kad jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista, kuri, pareiškėjo nuomone, taip pat yra nemotyvuota, padavė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui jo prašomą neturtinę žalą už privatumo jam naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

21. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinto ginčo aplinkybes dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

22. Remiantis bylos medžiaga, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose (išskyrus Nr. 257, kurioje buvo laikomas 2017 m. birželio 5–6 d.), kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, o po 2017 m. kovo mėn. – ir užuolaidomis. Ginčo dėl to nėra. Ginčas kilęs dėl šių aplinkybių vertinimo sprendžiant dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio nukrypti nuo LVAT suformuotos praktikos, jog Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019).

25. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo teisė į privatumą laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. birželio 4 d. (imtinai), laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2018 m. kovo 22 d. (pagal Vilniaus PN pateiktus duomenis pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 6 d. (imtinai) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurioje nuo 2013 m. sanitarinio mazgo kabina įrengta kaip atskira kabina, o 2018 m. kovo 22 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus), t. y. 67 dienų buvo pažeista, kadangi naudodamasis sanitariniu mazgu kamerose byloje aktualiu laikotarpiu jis galėjo būti matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nesiskundė privatumo pažeidimu dėl to, kad jį matė kiti asmenys, buvę su juo vienoje kameroje, laikoma nepagrįsta, nes pareiškėjas šią aplinkybę nurodė skunde. Be to, ši aplinkybė patvirtinta ir Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą, kuriame nurodyta kokiais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su kitais asmenimis. Taip pat pažymėtina, kad net ir aplinkybė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje buvo laikomas vienas, savaime nereikštų, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista, nes, kaip išaiškinta LVAT praktikoje, besinaudodamas tualetu, pareiškėjas galėjo būti matomas pareigūnų, nors ir tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas nebuvo toks intensyvus, kaip laikant jį dar su vienu asmeniu (žr., pvz., 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020).

Šiuo aspektu byloje nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys faktą, kad pareiškėjo nuolatinis stebėjimas buvo būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas, ir todėl leidžiantys sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nepažeidimo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

26. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nustatyto pažeidimo (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas) ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių turinį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat įvertinusi tai, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K būtų išskyręs pareiškėją iš kitų asmenų, siekęs sudaryti jam blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jų orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 150 Eur.

27. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteisiama 150 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui S. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 150 (šimtą penkiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė