2020-10-07 Nr. AB-18448-3-61-3-02977-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4034-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02977-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. J. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 8 000 neturtinei žalai atlyginti, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), – 2 000 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2019 m., nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu, nes nebuvo įrengtų pertvarų, o jas įrengus – vis tiek nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas. Duše vanduo dažnai buvo šaltas, o prausykloje vanduo buvo šaltas visada. Tualetai buvo tupimi, neuždengti, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Vilniaus PN jam teko per mažai bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, nes sekcijoje Nr. 303 buvo laikoma 10 asmenų, taip pat sekcijos plotą mažino baldai. Nebuvo užtikrintas jo saugumas, nes buvo sumuštas kitų nuteistųjų. Vilniaus PN į kiemą nebuvo galima laisvai išeiti. Departamento 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. NN-860 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ (toliau – ir Nutarimas) jis buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN) tęsti bausmę, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Pervežimas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN buvo organizuojamas netinkamai, buvo vežama apie 100 asmenų, todėl pervežimas truko visą dieną. Vilniaus PN baigė Įžanginės grupės mokymus, 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo sudaręs sutartį tęsti gydymą nuo priklausomybių Vilniaus PN Priklausomybių reabilitacijos centre pagal priklausomybių reabilitacijos programą, tačiau dėl perkėlimo negalėjo tęsti gydymo. Marijampolės PN taksofonai yra ne būriuose, o budinčioje dalyje, todėl jais sunku pasinaudoti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumų, psichologinių išgyvenimų, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta ir sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, padidėjo baimė aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pareiškėjo skundo reikalavimams pritaikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Departamentas nurodė, kad jo Nutarimu pareiškėjas (kaip ir kiti 250 nuteistųjų) buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN, nes 2019 m. buvo uždarytas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K). Pareiškėjas Nutarimo neapskundė ir teismo jį panaikinti neprašė. Pareiškėjas nesikreipė į Departamentą su skundais dėl netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų ir Marijampolės PN netaikomų resocializacijos priemonių. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2019 m., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, turėtų būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Taip pat, Departamento nuomone, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad patyrė nepatogumų ir psichologinių išgyvenimų dėl perkėlimo į kitą įstaigą, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme. Departamentas akcentavo, kad pareiškėjas su patikslintu skundu, kaip įrodymus dėl pablogėjusių sąlygų, pateikė Marijampolės PN atsakymus į jo skundus, teiktus Marijampolės PN jau po to, kai jis kreipėsi į teismą dėl Departamento ir Vilniaus PN veiksmų.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN (Kybartų sektorių) buvo perkeltas Departamento Nutarimu tam, kad būtų užtikrinta efektyvesnė ir veiksmingesnė laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomų asmenų priežiūra, jų ir pareigūnų saugumas, būtų užkardytos nusikalstamos ir kitokios neteisėtos veikos, pagerinta laisvės atėmimo vietų įstaigų kriminogeninė būklė bei nuteistųjų resocializacija.

4.2. Atsakovo atstovas neturi tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno Vilniaus PN. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis gyveno I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 303. Minėtos patalpos plotas 35,26 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,20 kv. m ploto, atitinkamai pareiškėjo teisė į minimalią 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą negalėjo būti pažeista. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

4.3. Ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. 2017 m. pradžioje I-ajame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Kiekviename nuteistųjų būryje taip pat yra įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

4.4. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję ir iki šiol galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose būtų įrengti sėdimi unitazai. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi ir nuolat tvarkomi. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Departamento Nutarimo, kuriuo jis buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN tolimesniam bausmės atlikimui, bei iš to, kad jis Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teikdamas skundą siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2019 m. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. rugpjūčio 16 d. Teismas, atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galbūt netinkamas jo kalinimo sąlygas. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovų prašymus ir nenustatęs objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pritaikė ieškinio senatį pareiškėjo skundo reikalavimams dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. Teismas laikė, kad reikalavimui dėl kalinimo galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl nepagrįsto jo perkėlimo į Marijampolės PN, rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1–4 dalimis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.2 punktu, taip pat nustatė, kad byloje nekilo ginčo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. pareiškėjas jo neskundė. Teismas nustatė, kad Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-278 patvirtintų Priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingesnę nuteistųjų priežiūrą ir saugumą, perkeliant juos į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, planu (toliau – ir Planas), pagal kurį laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. turėjo būti perkelta iš Vilniaus PN į Marijampolės PN (Kybartuose) 250 nuteistųjų. Teismas iš Vilniaus PN paaiškinimų taip pat nustatė, kad perkėlimo tikslas – užtikrinti efektyvesnę ir veiksmingesnę laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomų asmenų priežiūrą, jų ir pareigūnų saugumą, užkardyti nusikalstamas ir kitokias neteisėtas veikas, gerinti laisvės atėmimo vietų įstaigų kriminogeninę būklę bei nuteistųjų resocializaciją. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog nebuvo jokio motyvo jį perkelti į Marijampolės PN. Teismas pažymėjo, kad Nutarimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog Lukiškių TI-K 2019 m. liepos 1 d. buvo uždarytas, todėl pagal Planą 250 nuteistųjų turėjo būti perkelti į Marijampolės PN. Teismas apibendrino, kad perkėlimas buvo vykdomas pagal Nutarimą, kuris buvo priimtas įgyvendinant Planą, vadovaujantis BVK ir Aprašo nuostatomis. Pareiškėjo perkėlimo motyvas nurodytas pačiame Nutarime, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, kurie būtų pareiškėjui sukėlę neturtinės žalos.

9. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis dėl galbūt netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų yra nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. Departamento Nutarimas dėl perkėlimo buvo priimtas 2019 m. rugpjūčio 13 d., pagal Planą perkėlimas buvo vykdomas 2019 m. rugpjūčio 21–23 d., todėl pareiškėjo kildinama neturtinė žala dėl galbūt netinkamų jo laikymo Marijampolės PN sąlygų (taksofono, netęstų programų, netinkamai suorganizuoto pervežimo) nepatenka į jo paties nurodytą ginčo laikotarpį, t. y. pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 16 d. dar buvo laikomas Vilniaus PN. Atsižvelgęs į tai, teismas prieš tai nurodytus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl šalto vandens Vilniaus PN dušuose, pažymėjo, kad pareiškėjas šios aplinkybės nedetalizavo, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su pretenzijomis ar prašymais leisti pasinaudoti dušu kitu laiku, o administracija tokio pareiškėjo prašymo būtų netenkinusi. Iš to teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl galimybės nusiprausti po šiltu dušu nesudarymo nepagrįsti konkrečiais argumentais ir byloje surinktais objektyviais duomenimis, todėl atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo pažymėjo, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos pertvaromis. Teismas pripažino, kad dėl pertvarkų duše neįrengimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti jam už tai piniginę kompensaciją kaip neturtinės žalos atlyginimą.

12. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatytas įpareigojimas tiekti karštą vandenį į prausyklas, taip pat sanitariniuose mazguose įrengti sėdimus tualetus, todėl pareiškėjo nurodomi teisių pažeidimai šiais aspektais yra nepagrįsti. Dėl, pareiškėjo teigimu, sanitariniuose mazguose tvyrojusio nemalonaus kvapo teismas pažymėjo, kad sanitariniuose mazguose yra įrengti langai, todėl buvo užtikrintas higienos normas atitinkantis vėdinimas.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl per mažo bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 303 (ketvirto nuteistųjų būrio gyvenamoji patalpa Nr. 303), kurios plotas 35,26 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,2 kv. m patalpų ploto, atitinkamai jo teisė į minimalią 3,1 kv. m ploto normą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo dienotvarkėje nustatytu metu šioje patalpoje nebūti.

14. Teismas dėl neužtikrinto pareiškėjo saugumo pažymėjo, kad šie pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kada jis buvo sumuštas, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, taip pat pareiškėjas nenurodė ir asmenų, kurie jį sumušė. Teismas įvertino, kad pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti, todėl atmetė juos kaip nepagrįstus.

15. Teismas apibendrino, kad nesant vieno iš civilinės atsakomybės dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – valstybei negali kilti civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, neatsižvelgė į jo teiktų procesinių dokumentų argumentus, o nepagrįstai rėmėsi vien tik atsakovo atstovų teiktais duomenimis. Teismo sprendimas yra be motyvų, priimtas rašytinio proceso tvarka.

17. Departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas Nutarimas perkelti nuteistąjį yra teisėtas, motyvuotas ir nepanaikintas, taip pat pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl, remdamasis naujausia teismų praktika, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Šiuo atveju nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

18. Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. NN-860 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą (A. J.)“ bei iš to, kad jis Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovų prašymu, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. atmetė kaip nepagrįstą nenustatęs atsakovo atstovų ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, teismo sprendimas yra be motyvų, priimtas rašytinio proceso tvarka.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Atsakant į apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, primintina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad atsakovo atstovai ir jų pareigūnai ginčo laikotarpiu neatliko pareiškėjo skunde nurodytų neteisėtų veiksmų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovų nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 118, 126) nenurodo jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo kitaip vertinti skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus motyvus, kurie, kaip jau buvo minėta prieš tai, yra išsamūs, pagrįsti byloje surinktais duomenimis, teisės aktų nuostatomis bei suformuota teismų praktika. Šiame kontekste primintina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat skundžiasi, kad teismas sprendimą priėmė bylą išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 78 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog „byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. <...>“. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad bylą prašo nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 3), atsakovo atstovai dėl to jokių prieštaravimų nereiškė, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šią bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

26. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpį, sprendime pagrįstai nevertino pareiškėjo atsikirtimuose į atsakovo atstovų atsiliepimus į jo skundą nurodytų jo netenkinusių jo laikymo Marijampolės PN sąlygų. Šiuo aspektu papildomai paminėtina, kad, kaip nustatyta teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjo skundas dėl, jo nuomone, netinkamų kalinimo Marijampolės PN sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. sausio 13 d. yra išnagrinėtas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmuose ir dėl jo 2020 m. balandžio 17 d. yra priimtas šiuo metu dar neįsiteisėjęs šio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2680-279/2020.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė