2020-11-11 Nr. AB-21358-3-61-3-01061-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1948-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01061-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. J. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir Vilniaus PN), 2 000 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis – kamerose, kurios yra rūsyje ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atliekant bausmę kameroje Nr. 224 jam nebuvo užtikrinta teisė į teisės aktuose nustatytą minimalų plotą. Teigė, kad daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl kalinimo sąlygų, tačiau niekas nepasikeitė, administracija neprisiima atsakomybės, nepripažįsta nė vieno pareiškėjui padaryto pažeidimo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad turi teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, tokia praktika prieštarauja CPT Antrojo bendro pranešimo [CPT/Inf(92)3] 47 punktui, kuriame nurodyta, jog kalinamasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke arba už kameros ribų, to reikalauja ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pažymėjo, kad ventiliacija visiškai neveikia, yra drėgna, čiužiniai pūva, tenka kvėpuoti pelėsiu, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Vėdinimo, oro kondicionavimo ir šildymo oru būdas, sistemų konstrukcijos turi būti parinkti pagal pastato paskirtį ir eksploatacijos ypatumus taip, kad garantuotų norminį patalpų mikroklimatą ir oro švarumą normaliomis eksploatacijos ir lauko oro sąlygomis. Kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl kalinamiesiems ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose neužtikrinamas tinkamas apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas, jų visai neapšviečia. Kamerose yra elektros apšvietimas, beveik visose kamerose įrengtos lempos, šviesa labai stipri, nuo jos skauda akis ir galvą, o naktinio apšvietimo išjungti negalima, dega visą parą, dėl to neišsimiega, jaučiasi irzlus, jaučia stresą, depresiją, pablogėjo regėjimas, išdžiūvo ašarų liaukos, akys pasidarė sausos.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija nesuteikė jam po 8 val. užimtumo, kaip nustatyta CPT Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3] 47 punkte. Tinkama veiklos programa (darbas, mokslas, sportas, t. t.) yra ypatingai svarbi kalinių gerovei, tačiau blogų kalinimo sąlygų pareiškėjui nekompensuojama užimtumu, dažnai kameroje tenka sėdėti po 22.30 val., kartais – ir visą parą, jeigu lauke oro sąlygos netinkamos pasivaikščiojimui. Teigė, kad jaučiasi kankinamas, patiria neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ir sukrėtimus, depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą. Nurodė, kad kreipėsi ir į Psichologinę tarnybą dėl pagalbos suteikimo.

5. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, kad visi pažeidimai nėra smulkmeniški ar mažaverčiai, yra tęstiniai, turi įtakos pareiškėjo psichikai ir sveikatai, tai yra kankinimas, nes jis nuolat patirdavo emocinių, dvasinių ir psichologinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko nervų sistema, tapo labiau nervingas, pastoviai jaučia orumo žeminimą, kančią, sutriko nakties miegas.

6. Pareiškėjas taip pat pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovų atsiliepimus.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai (toliau – ir KŽS), vadovaudamiesi Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuleistųjų) ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje bei siekiant aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta, tuo pačiu mažindami kalinamųjų autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis paminėtų teisės aktų reikalavimais. Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka pavestas darbo funkcijas nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami, tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79 patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėmis (toliau – ir Etikos taisyklės), taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Izoliatorių taisyklės) reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

9. Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo organizavimo atsakovo atstovas nurodė, kad remiantis CPT Antrojo bendro pranešimo Nr. [CPT/Inf(92)3] 48 punktu, 1 val. per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pripažintinas pakankamu, o pareiškėjo minima 8 val. per dieną rekomendacija įtvirtinta 47 punkte ir taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Toks pats 1 val. pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Taigi nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

10. Atsakovo atstovas dėl užimtumo nurodė, kad Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019 m. vasario 1 d. – Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdo įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programų; ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčiu dienomis išvedami į laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aklai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Pažymėjo, kad įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

11. Atsakovo atstovas dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

12. Pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

14. Nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodomi galbūt įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

15. Departamentas pažymėjo, kad nerenka ir nekaupia informacijos apie konkrečių nuteistų asmenų laikymą laisvės atėmimo vietose, neturi ir negali pateikti informacijos dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių apie pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu.

16. Departamento nuomone, skunde nėra duomenų apie tai, kokias neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme patyrė pareiškėjas. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veikos ir kilusių pasekmių, nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos neturtinės žalos dydis ir kaip konkrečiai jis apskaičiuotas.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 15 d. dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas.

19. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje Nr. 224, nurodė, kad remiantis Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytu reikalavimu, vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI- K laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. kovo 19 d. buvo laikomas kameroje Nr. 224, kurios plotas 5,33 kv. m, joje buvo vienas, pareiškėjui šioje kameroje teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl šiuo aspektu konstatuoti teisės aktų pažeidimo nėra pagrindo. Kitose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 15 d. (su pertraukomis), jis buvo laikomas vienas, todėl vienam asmeniui tenkanti ploto norma, nustatyta teisės aktuose, nebuvo pažeista.

21. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kameros neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos ir apšvietimo, jose veisiasi įvairūs parazitai, drėgna, teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nurodyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šios higienos normos 14 punktas numato, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.

22. Teismas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, jog gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Šių taisyklių 2 punkte numatyta, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

23. Teismas, remdamasis Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešimu „Dėl J. J. skundo“, nustatė, kad kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui langai). Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka normas. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Visos Lukiškių TI-K kameros yra aprūpintos valymo inventoriumi. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar artimu jo buvimui metu, kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Drėgmė neviršija nustatytų normų, palaikoma tinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra. Nustatyti nežymus pažeidimai operatyviai šalinami – kamerose Nr. 231 ir 211 nustatyti vizualiai matomi pelėsių požymiai pašalinti. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, organizuojančia profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius dėl apšvietimo, drėgmės, vėdinimo vertino kaip objektyviai nepagrįstus.

24. Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose laiko teismas nurodė, kad BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog kalėjimuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu pusantros valandos pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau mano, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip pusantros valandos ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

25. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su nepakankamu užimtumu už kameros ribų, nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą paaiškino, jog Lukiškių TI-K suimtieji asmenys dalyvauja užimtumo programoje: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programose; ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėse; pozityvaus užimtumo priemonėse; kompiuterinio raštingumo programoje; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčiu dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aklai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat – tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, todėl teismas pareiškėjo teiginius, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo pakankamai galimybių pasinaudoti užimtumo programomis, atmetė kaip nepagrįstus.

26. Teismas, remdamasis CK 6.271 straipsniu, nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, o šiuo atveju nustačius, jog pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Lukiškių TI-K ar Departamento neteisėtų veiksmų, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nenustatinėjo, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

27. Teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pareiškėjo skundą atmetė. Netekinęs pareiškėjo skundo, netenkino ir prašymo pritiesti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų.

III. 28. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

30. Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo įrodymų apie kamerų įrengimą, kameros Nr. 224 nuotraukų, iš kurių būtų akivaizdus vienam asmeniui kameroje tenkantis ploto pažeidimas. Taip pat netinkamai įvertino ir skunde nurodytas aplinkybes, kad kameros yra rūsyje (cokoliniame aukšte), neįvertino statybos reglamente įtvirtinto rūsio, pusrūsio apibrėžimo. Pažeidimui įrodyti neišreikalavo nuotraukų.

31. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų apie jo sveikatos būklę dėl jo kalinimo cokolinio aukšto kameroje. Netinkamai įvertino aplinkybes dėl kamerose buvusio pelėsio, pasivaikščiojimų kiemelių ir jų ploto, kameroje Nr. 231 neįrengtos vėdinimo angos, dėl to jis buvo priverstas kamerą vėdinti natūraliu būdu, todėl ir pablogėjo jo sveikata, nuolat skaudėjo sąnarius.

32. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų kalinimo sąlygų nevertino kaip kankinančių, Sveikatos priežiūros specialistai vengia rekomenduoti KŽS pareigūnams perkelti pareiškėją iš cokolinio aukšto kamerų dėl sveikatos būklės.

33. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino aplinkybių, kad kameroje Nr. 224 buvo sulaužytos grindų plytelės ir tai kėlė pavojų sveikatai. Kamerose Nr. 211, 215 ir 231 naktinis apšvietimas buvo ir yra 220 W, tai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas neišreikalavo iš atsakovo informacijos apie kameros naktinį apšvietimą, kad galėtų tinkamai įvertinti skunde nurodytas aplinkybes šiuo klausimu.

34. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti,.

35. Vilniaus PN atsiliepime remiasi LAT, LVAT praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

36. Atsakovo atstovo nuomone, konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

37. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

38. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

39. Departamentas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamą sprendimą, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 15 d., kuomet jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos.

41. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neišreikalavo papildomų įrodymų, kurie pagrįstų jo skunde nurodytas aplinkybes dėl pažeidimų, nevertino jo pateiktų įrodymų apie jo blogėjančią sveikatos būklę dėl kalinimo cokolinio aukšto kameroje, nurodytų kalinimo sąlygų nevertino kaip kankinančių, nevertino aplinkybių, kad kameroje Nr. 224 buvo sulaužytos grindų plytelės ir tai kėlė pavojų sveikatai, o kamerose Nr. 211, 215 ir 231 naktinis apšvietimas yra 220 W, tai neatitinka teisės aktų reikalavimų, netinkamai vertino aplinkybes dėl kamerose buvusio pelėsio, pasivaikščiojimų kiemelių ir jų ploto, kameroje Nr. 231 nėra įrengtos vėdinimo angos. Dėl kitų jo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytų nusiskundimų nepateikia nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų.

43. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo skundo argumentų dėl pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir dėl sulaužytų plytelių kameroje Nr. 224, tačiau šių nusiskundimų pareiškėjas nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, taip pat ir atsikirtimuose į atsakovų atsiliepimus. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės nenagrinėtinos.

45. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms ir įrodymų vertinimui, išskyrus aplinkybes, susijusias su pelėsiu kamerose bei dėl naktinio apšvietimo kamerose Nr. 211, 215 ir 231. Kitas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, su kurių vertinimu pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai jas įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

47. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose ir dušo patalpose buvo pelėsio, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-2855) nustatė, jog kameroje Nr. 231 ant sienos ir lubų virš sanitarinio mazgo buvo vizualiai matomų pelėsio požymių, tai neatitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimo (patikrinimas atliktas 2018 m. gegužės 7 d.). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. gegužės 25 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-3129) nustatė, jog kameroje Nr. 231 ant sienos ir lubų virš sanitarinio mazgo buvo vizualiai matomų pelėsio požymių, tai neatitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimo (patikrinimas atliktas 2018 m. gegužės 23 d.). Atlikus kameroje 2018 m. birželio 7 d. grįžtamąją kontrolę, 2018 m. birželio 15 d. patikrinimo akte nustatyta, kad pažeidimas pašalintas, kamera yra geros būklės ir atitinka HN 134:2015 reikalavimus.

48. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-5273) nustatė, jog kameroje Nr. 231 ant sienų buvo vizualiai matomų pelėsio požymių, tai neatitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimo (patikrinimas atliktas 2018 m. rugpjūčio 2 d.). Atlikus kameroje 2018 m. rugsėjo 5 d. grįžtamąją kontrolę, 2018 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte nustatyta, kad pažeidimas pašalintas, pažeidimų nenustatyta.

49. Taip pat Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-5900) nustatė, jog 6 posto dušo patalpoje ant sienų ir lubų buvo vizualiai matomų pelėsių požymių, kameroje Nr. 231 vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta (patikrinimas atliktas 2018 m. rugsėjo 5 d.). Atlikus kameroje 2018 m. spalio 16 d. grįžtamąją kontrolę, 2018 m. spalio 17 d. patikrinimo akte nustatyta, kad pažeidimas pašalintas.

50. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-5899) nustatė, kad kameroje Nr. 211 ant sienų buvo vizualiai matomų pelėsių požymių (patikrinimas atliktas 2018 m. rugsėjo 5 d.). Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 5 d. raštu informavo Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kad pažeidimas pašalintas.

51. Taigi aptari duomenys patvirtina, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto reikalavimų, kadangi pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje ir 6 posto dušo patalpoje dalį ginčo laikotarpio buvo pelėsio.

52. Kitų pažeidimų, tarp jų ir dėl netinkamo vėdinimo, kamerų cokoliniame aukšte, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, nenustatė. Pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema). Byloje esant duomenims, patvirtinantiems, kad pareiškėjas galėjo vėdinti patalpas per langą, pareiškėjui ir pačiam šios aplinkybės neneigiant (pareiškėjas teigė, kad dėl patalpų vėdinimo per langą žiemos metu susirgo) atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu pagrįstai nenustatyti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, ir dėl to nesant pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti, nenagrinėtini ir pareiškėjo argumentai dėl, jo teigimu, jam kilusios žalos (sveikatos problemų dėl vėdinimo).

53. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su naktiniu apšvietimu kamerose Nr. 211, 215 ir 231, pažymi, kad pareiškėjas skunde vieną iš pažeidimų, be kita ko, nurodė tai, jog naktinis apšvietimas minėtose kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime dėl naktinio apšvietimo jokių argumentų nenurodė ir jokių su naktiniu apšvietimu susijusių įrodymų nepateikė. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad naktinis apšvietimas pareiškėjo nurodytose kamerose nebuvo tikrinamas. Tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamo naktinio apšvietimo būtų kreipęsis su skundais ar pretenzijomis į Lukiškių TI-K administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, o atlikus patikrinimą dėl gyvenamųjų patalpų bendros dirbtinės apšvietos, pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų pažeidimų neginčija. Atitinkamai, teisėjų kolegija kitais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šios argumentacijos papildomai nekartoja (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92).

55. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

57. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

58. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatytas pažeidimas (kamerose Nr. 211 ir 231 bei dušo patalpoje tam tikrą ginčo laikotarpį buvo matomas pelėsis) sukėlė tokio masto pasekmes, dėl kurių galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

59. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 211 ir Nr. 231 bei dušo patalpoje dėl jose vizualiai matomo pelėsio buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 211 ir Nr. 231 bei dušo patalpoje dėl jose vizualiai matomo pelėsio buvo pažeista“.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius