2020-07-15 Nr. AB-13674-3-62-3-02100-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1440-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02100-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose numatyta minimali ploto norma. Patalpose buvo pelėsio, patalpų sienų ir grindų danga nelygi, sunkiai valoma ir dezinfekuojama. Teigė, jog gyvenamosiose patalpose buvo gausu blakių, negalėjo ramiai miegoti naktimis, nes būdavo jų kandžiojamas. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią tam tikrais fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko.

5. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad teisės aktai reikalauja, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis patys nuteistieji ir, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliekamos budėtojo pareigas, joje negali atsirasti pelėsis, kadangi pelėsis gali atsirasti netinkamai vėdinant gyvenamąsias patalpas, dėl ko gyvenamosiose patalpose padidėja santykinė oro drėgmė. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas neturėjo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl to, jog būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, papildomus nepatogumus, diskomfortą, kurių atsiradimui galėjo turėti įtakos blogos gyvenimo sąlygos pataisos namuose.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalėjo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikėsi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems buvo užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti trejų metų senaties terminą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo M. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų (neveikimo), laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.

9. Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis reglamentuojančias sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d. 8 p.), taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, pažymėjo, jog pareiškėjas siekė jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurį jis patyrė atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d.

10. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, konstatavo, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 21 d.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, o atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, tai sudarė pagrindą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo likusiu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – nuteistieji), o teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punkte (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustatytas minimalus 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

14. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl teismas priėjo prie išvados, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo skaičiuojamas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

15. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus rašytinius duomenis apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 11 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 16,27 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,06 kv. m (16,27/4) ploto; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,64 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m (51,64/16) ploto; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,40 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,27 kv. m (52,40/16) ploto.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, į bylą nepateikė. Teismas sprendė, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

17. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad patalpose buvo gausu blakių, pažymėjo, jog tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 60 punkte, tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte, nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas vykdomas teisės akto nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija) patvirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodyta, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).

18. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą į bylą 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203 (toliau – Sutartis), sudarytą tarp UAB „Utenos deratizacija“ (toliau – Paslaugų teikėjas) ir Pravieniškių PN-AK, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais, konstatavo, kad vien Sutartis, nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų (blakių), atsakovo atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų (blakių) monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, todėl buvo konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 60 punkto bei HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimas. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo, teismas nustatė, kad buvo užfiksuota graužikų ir nariuotakojų.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsio, pažymėjo, jog pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį.

20. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems, konstatavo, jog pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtino aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo patalpas, neturėjo problemų dėl nešvaros, pelėsio ir nemalonaus kvapo patalpose, taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, taip pat byloje nebuvo jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl netvarkingų patalpų ir nevykdomos dezinfekcijos atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teismas sprendė, kad kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK negalėjo būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau teismas konstatavo, kad dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (netinkamai vykdomas kenkėjų (blakių) naikinimas) pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus.

22. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas (Higienos normos HN 76:2010 60 p. bei HN 134:2015 20 p.) laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Pravieniškių PN-AK buvo pažeista, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, konstatavo, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikė pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 23. Pareiškėjas M. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atnaujinti 3 metų senaties terminą skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundo reikalavimų daliai taikytu ieškinio senaties terminu, kadangi pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalavimams, kylantiems iš asmeninių neturtinių teisių, ieškinio senaties terminas nėra taikomas. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK buvo laikomas netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 3 metų ieškinio senaties trukmė yra net 7 metais trumpesnė nei bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl lyginant su 10 metų senaties terminu, bendrasis ieškinio senaties terminas nepraleistas. Akcentuoja, kad šios bylos esmę sudaro nežmoniško kalinimo faktų nustatymas, kuris neabejotinai susijęs su pareiškėjo laisvių ir teisių apribojimu, jo laisvė efektingai ginti savo pažeistas teises, lyginant su asmenimis, kurie neatlieka laisvės atėmimo bausmės, yra apribota. Pareiškėjas buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis perpildytose kamerose, patyrė stresą, be to, turėjo prisitaikyti gyventi tokiomis sąlygomis, todėl tai turėjo įtakos realioms galimybėms efektyviai ginti savo pažeistas teises, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti senaties terminą ir vertinti bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas nuo 2011 m. lapkričio 7 d. Pažymi, jog nebuvo pristatytas į teismą, nors to prašė Pravieniškių PN-AK administracijos, todėl teisė būti tiesiogiai išklausytam teisme buvo grubiai pažeista.

25. Pareiškėjas paaiškina, kad jis buvo perkeliamas iš vienos laisvės apribojimo įstaigos į kitą, todėl iš naujo reikėjo prisiderinti prie naujos aplinkos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad reikšti skundą laisvės atėmimo įstaigos, kurioje atliekama bausmė, atžvilgiu reiškia tiesioginį konfliktą su laisvės atėmimo įstaigos administracija nuo kurios tiesiogiai priklauso pareiškėjo saugumas, sveikata ir kalinimo sąlygos, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo elgesį bei su tuo susijusias aplinkybes iki skundo padavimo.

26. Pareiškėjas teigia, jog nebūdamas teisininku, kaip suprato ir išmanė (žodžiu, raštu), teikė prašymus administracijai, tačiau jokia konkreti informacija jam nebuvo suteikta. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas pagal turimas galimybes laisvės atėmimo vietose, pradėjo domėtis konkrečia informacija, kad galėtų aprašyti ir įrodymais pagrįsti skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo kalinimas nežmoniškomis sąlygomis truko apie 7 metus, todėl surinkti informaciją, aprašyti pažeidimo mąstą bei konkrečias kalinimo aplinkybes, įsigilinti į konkrečius norminius teisės aktus užtruko, nes tai pareikalavo daug laiko. Šios aplinkybės pateisina tai, kad buvo praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl jis turi būti atnaujintas.

27. M. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, kurie turėjo teismą paskatinti atsižvelgti į pareiškėjo sunkią materialinę, dvasinę bei sveikatos padėtį, taip pat jo teisinės sąmonės ir išsilavinimo lygį, realias galimybes operatyviai ir efektyviai išstudijuoti teisės aktus, taip pat gauti visą reikiamą informaciją ir jos pagrindu per sutrumpintą 3 metų senaties terminą parengti skundą. Akcentavo, kad moralinė / dvasinė / neturtinė žala arba jos pasekmės nepasireiškia tą pačią dieną, pasekmes asmuo pradeda jausti praėjus ilgesniam laikui ir jos pasireiškia įvairiomis formomis. Teismas į pareiškėjo nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Be to, teismas nurodė, kad tik teismui nustačius, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujinamas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau teismas bylos iš esmės nenagrinėjo, dėl jos nepasisakė, todėl ir dėl šios priežasties byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo ir iš esmės.

28. Pareiškėjo nuomone, teismas išnagrinėjo bylą šališkai, neištyrė visų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, jo neturtinę žalą kompensuotų skunde reikalaujama priteisti suma.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovo atstovas pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui ir išvadoms, nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas jokiais argumentais, kuriais remdamasis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad buvo siekiama sąmoningai pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

31. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Akcentuoja, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

32. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, jis tai pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos bei neteisėtų veiksmų.

33. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, taip pat atlikęs išsamią teisės normų, reguliuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose analizę, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų neišnagrinėjęs kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar nurodytų argumentų ar būtų pažeidęs proceso arba materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog atsakovo atstovas pažeidė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto bei HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, t. y. netinkamai vykdė kenkėjų (blakių) naikinimą. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, todėl sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Be to, pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimų daliai priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d., atlyginimą pritaikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d. 8 p.) ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo perkeliamas iš vienos kalinimo vietos į kitą, ilgai užtruko informacijos gavimas ir įrodymų rinkimas, nes neturi teisinio išsilavinimo, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jo laisvė yra apribota; teikė prašymus administracijai, tačiau jokia konkreti informacija jam nebuvo suteikta; nebuvo pristatytas į teismą, taip pažeidžiant jo teisę būti tiesiogiai išklausytam teisme. Be to, teismas bylos iš esmės nenagrinėjo, nevisapusiškai ir šališkai išnagrinėjo bylą, neteisingai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo manymu, jam turi būti priteista neturtinė žala pinigais padarytiems pažeidimams kompensuoti.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

38. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

39. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013, 2017 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3036-502/2016, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017).

40. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo pirmiausia pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTT 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

41. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. Skundą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams išsiuntė 2018 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 16, voko žyma). Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

42. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017).

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2018 m. rugsėjo 21 d., t. y. nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas teises. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Aplinkybės, kad pareiškėjas, kaip nurodo apeliaciniame skunde, prie laikymo sąlygų turėjo priprasti, kad ilgai rinko informaciją apie kalinimo sąlygas, taip pat, kad buvo perkeliamas iš vienos kalinimo vietos į kitą, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjo teiginys, kad jis teikė prašymus administracijai, tačiau jokia konkreti informacija jam nebuvo suteikta yra pernelyg abstrakti, nes nenurodytas nei laikotarpis, nei kam konkrečiai teikė prašymus.

46. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde teiginio apie savo teisinių žinių trūkumą, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2801-438/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1991-822/2018). Pažymėtina, kad kiekvienas nuteistasis nustatytąja tvarka gali naudotis bibliotekos paslaugomis, internetu, kur galima rasti viešai skelbiamus visus teisės aktus ir kitą būtiną informaciją, taip pat, prireikus, kreiptis nustatytąja tvarka dėl būtinos nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytas teiginys atmetamas kaip neįrodytas.

47. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d.

48. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas taikė ieškinio senaties terminą ir nenagrinėjo bylos iš esmės pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

49. Pareiškėjo teiginys, kad administracija jo nepristatė į teismą, taip pažeidžiant jo teisę būti tiesiogiai išklausytam teisme, atmetamas kaip nepagrįstas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad pats pareiškėjas nurodė, jog neprieštarauja, kad administracinė byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (b. l. 115).

50. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad teismas nagrinėdamas bylą nevisapusiškai ir neteisingai įvertino pateiktus įrodymus ir neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, buvo šališkas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymi, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visus įrodymus atskirai bei kartu visumoje, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjo reikalavimas nėra tenkinamas jo pageidaujamu būdu, nesudaro pagrindo manyti, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus ir nevisapusiškai bei neteisingai išnagrinėjo bylą.

51. Dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

52. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr., pvz., 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (netinkamai vykdomas kenkėjų (blakių) naikinimas), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl nustatyto pažeidimo Pravieniškių PN-AK pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas.

54. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė