2013-06-19 Nr. AB-3011-3-61-3-02269-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-869/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02269-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. rugpjūčio 31 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną neišmokėtą mėnesį po 436,65 Lt; 2) įpareigoti atsakovą mokėti visą paskirtos pensijos dydį, nustatytą 2012 m. vasario 7 d. Sprendime Nr. 11SP-971 (1 823,25 Lt) ir bazinės pensijos dalį 360 Lt, iš viso kiekvieną mėnesį po 2 183,25 Lt; 3) panaikinti VRM 2012 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr.1D-5455 (11).

Skunde nurodė, kad 2012 m. vasario 7 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-971 jam buvo paskirta 1 823,25 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reiklų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2012 m. vasario 13 d. rašte nurodė, kad paskirtoji pensija bus mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Atsakovas 2012 m. vasario 20 d. išmokėjo pirmąją pensiją, už 2011 m gruodžio mėn. dalį (1 352,21 Lt) ir 2012 sausio mėn. (1 746,60 Lt), sumažintą 3 098,81 Lt dydžio valstybinę pareigūnų pensiją ir toliau moka sumažintą pensiją.

Dėl to 2012 m. liepos 30 d. kreipėsi raštu į VRM, kad būtų paaiškintos priežastys, susijusios su paskirtos pensijos nemokėjimu. Gavo Sprendimą, kuriame atsakovas nurodė, kad atsisako mokėti jam paskirtą 2 183,25 Lt pensiją ir išmokėti nepriemoką. Pareiškėjo nuomone, VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumažino jam paskirtą valstybinę pensiją kiekvieną mėnesį nuo paskirtos 1 823, 25 Lt + 360 Lt bazinės (iš viso priklauso kas mėnesį išmokėti 2 183,25 Lt), iki 1 746, 60 Lt, todėl kiekvieną mėnesį jis netenka po 436,65 Lt.

Teigė, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Valstybė iki šio momento nepriėmė sprendimo dėl sumažintų išmokų kompensavimo, ir vadovaudamasi Laikinuoju įstatymu, kurio 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, sumažinančios pareigūnų valstybinių pensijų dydžius, toliau mokės sumažintas valstybines pensijas.

Kadangi įstatymo galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjas manė, kad sprendimą nutraukti tokius veiksmus, dėl kurių jis ir jo šeima patiria finansinius nuostolius, turi priimti teismas. Pažymėjo, kad pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo ir artimiausiu metu negaus pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 10) nurodė, kad pareiškėjas pripažįsta, kad VRM moka pensiją tiksliai pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinąjį įstatymą ir priekaištauja ne dėl šių įstatymų taikymo, bet patiems įstatymams. Pažymėjo, kad pareiškėjo pensijos dydis sumažintas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad ši teisės norma neprieštarauja Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nebegalioja nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl pareiškėjo teisės nepažeidžiamos. Ši norma nepažeidė pareiškėjo interesų, nes pareiškėjas nedirbo ir neturėjo draudžiamųjų pajamų. Taigi skundas neturi jokio teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 12) nurodė, kad 2012 m. vasario 7 d. pareiškėjui buvo paskirta 1 823,25 Lt pensija nuo 2011 m. gruodžio 8 d. neterminuotai. Kartu su socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) pensijos dydis buvo 2 183,25 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, taip pat ir pareigūnų ir karių, pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą. Koeficientas – 0,8, nuo 2011 m. gruodžio 8 d. pensija – 1 746,60 Lt. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo galiojimas nustatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad Konstitucijai neprieštarauja Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal įstatymo 1 priedą, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šio teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. 2012 m. birželio 30 d. priimtas Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Akcentavo, kad sumažintų pensijų kompensavimas nėra nenustatytas. Be to, Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip negu nustato įstatymas ir mokėti pareiškėjui 2 183,25 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu (b. l. 28-31) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio sprendimu Nr. 11SP-971 pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio 8 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą 1 823,25 Lt per mėnesį (b. l. 4). Sveikatos priežiūros tarnyba 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 11D(P)-783 išsiuntė pareiškėjui ankščiau paminėtą sprendimą ir informavo, kad bus mokamas bazinės pensijos dydžio priedas iki įgis teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Be to, nurodė, kad paskirtoji pensija bus mokama pagal Laikinąjį įstatymą (b. l. 5).

Pareiškėjas 2012 m. liepos 30 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas įpareigoti Sveikatos priežiūros tarnybą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniais, Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 2 dalimi, Pareigūnų ir karių pensijos įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, atstatyti buvusią jo pensijos sumą (mokėti kas mėnesį 1 823,25 Lt ir 360 Lt, iš viso 2 183,25 Lt) ir grąžinti dalį nesumokėtos pensijos dydį nuo 2011 m. gruodžio 8 d.

VRM 2012 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. 1D-5455 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ informavo pareiškėją, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustato valstybinių, taip pat pareigūnų ir karių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Nurodė, kad pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą, koeficientas – 0,8, nuo 2011 m. gruodžio 8 d. pensija – 1 746,60, o mokėti 2 183,25 Lt dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi bei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostata. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 12 d. leidinyje „Valstybės žinios“.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šiam ginčui spręsti turi būti taikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atsakovas teisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, esant pagrįstoms sąlygoms.

Teismas pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas dažnai taiko proporcingumo kriterijų, spręsdamas apie Europos žmogaus teisių konvencijoje ir jos protokoluose numatytų teisių ribojimą. Proporcingumo principas galėtų būti interpretuojamas kaip galimybė taikyti apribojimus tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ir yra svarbiau už asmens teisę. Toks apribojimas turi būti proporcingas ir apribojimo turinio atžvilgiu: net ir esant pagrįstoms sąlygoms, tokio ribojimo turinys turi būti adekvatus.

Byloje buvo nustatyta, kad ginčijamu sprendimu Nr.1D-5455 (11) VRM atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomi teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi VRM, vadovaudamasi teisės normomis veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų motyvų teismas darė išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti ir šį pareiškėjo reikalavimą nėra, VRM sprendimas Nr. 1D-5455 (11) yra teisėtas.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 34-36) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame nebuvo pasisakyta dėl sumažintų pensijų grąžinimo, todėl, pareiškėjo manymu, teismas turėjo remtis bendruoju teisės principu iura novit curia, ir pritaikyti tinkamą teisės aktą, o iškilus sunkumui taikyti teisės normas, papildomai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis papildomai pasisakytų dėl sumažintos ir neišmokėtos piniginės dalies grąžinimo ateityje.

Pažymi, kad Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintas draudimas teisėjui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Mano, jog nagrinėjamo ginčo atveju teismas negalėjo taikyti nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir į Konstitucinio Teismo nuostatas bei sprendimus turėjo žiūrėti kompleksiškai, nesivadovaujant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame nepasisakyta dėl pensijų neišmokėtos dalies privalumo gražinti jas praradusiems pensininkams.

Teismas neįvertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.263, 6.247 ir 6.249 straipsnių ir aplinkybės, kad neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas (ir kiti pensininkai) patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus pareiškėjo negautoms pajamoms. Valstybė ir toliau nesistengia ištaisyti padarytos klaidos tai gerai suprasdama, kadangi nesprendžia pareiškėjui ir kitiems pensininkams padarytos turtinės žalos atlyginimo, nenumatydama prarandamos piniginės sumos sugrąžinimo mechanizmo.

Teigia, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai), arba gražinamos vėliau su valstybės garantija.

Pažymi, kad ir anksčiau buvo priimti teisės aktai: 2003 m. liepos 18 d. Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ taip pat „Nepriemokos už darbą išeiginėmis bei švenčių dienomis“. Abu kartus asmenims teismas priteisė prarastas pinigines sumas. Šis atvejis yra analogiškas.

Valstybė iki šio momento nepriėmė sprendimo dėl sumažintų išmokų kompensavimo, ir vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, kurio 4 ir 5 straipsniai įtvirtino nuostatas, sumažinančias pareigūnų valstybinių pensijų dydžius, toliau mokės sumažintas valstybines pensijas. Įstatymo galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., bus tęsiamas toliau, todėl sprendimą nutraukti tokius veiksmus dėl kurių pareiškėjas (kiti pensininkai) patiria finansinius nuostolius, turi priimti teismas.

Pažymi, jog pensijos senatvės pensininkams yra atstatytos, todėl neatstačius pareigūnų pensijų, Vyriausybė nesivadovauja lygiateisiškumo principais ir išskiria šią pensininkų grupę į atskirą, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 44) nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad VRM – me įstatymų leidėjas, todėl nėra atsakinga už tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė sumažintų pensijų grąžinimo ateityje.

Pažymi, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2013 metais, įstatymu nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2013 metais – 450 Lt, t. y. paliekamas toks pat sumažintas (palyginus su buvusiu 490 Lt) dydis. Todėl laikytina, kad valstybei sunkmetis dar nesibaigė. Net sutinkant su pareiškėju, kad sumažintos pensijos grąžintinos, nėra pagrindo laikyti, kad atitinkami įstatymai turėjo būti priimti pareiškėjo skundo dieną, t. y. pareiškėjas nėra teisės pažeidimo auka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 42-43) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes.

Pabrėžia, kad šalys visus savo argumentus, įrodymus buvo pateikę Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, o naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių Vilniaus apygardos administracinis teismas nebūtų įvertinęs, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, spręsdamas, kad atsakovas VRM teisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjo nurodytą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Taip pat teismas nepanaikino VRM 2012 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr.1D-5455 (11), kadangi šį sprendimą atsakovas priėmė veikdamas pagal savo kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

Pažymėtina, jog kaip teisingai buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šiam ginčui spręsti turi būti taikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsniai nagrinėjamu atveju nėra taikytini.

Byloje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 11SP-971 pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio 8 d. buvo paskirta 1 823,25 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Kartu su valstybės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) pareiškėjo pensijos dydis buvo 2 183,25 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. ši pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą, kuriuo remiantis pritaikytas koeficientas buvo 0,8 ir perskaičiuota pensija buvo 1 746,60 Lt dydžio (2 183,25 × 0,8 = 1 746,60). Laikinojo įstatymo 1 priedo taikymo pagrindas buvo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), pagal kurią paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė, jog pareiškėjui mokama valstybinė pensija buvo sumažinta tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka, kurie paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinti atitinkančiais Konstituciją, teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ginčijami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmai buvo teisėti. Todėl teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus.

Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime jau buvo išnagrinėtas nagrinėjamai bylai aktualaus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio konstitucingumas, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisingai taikęs teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Todėl nėra pagrindo naikinti jo sprendimo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan