2022-01-12 Nr. AB-865-3-62-3-02043-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-71-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02043-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu jam nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu dažniau nei kartą per savaitę. Pareiškėjas taip pat negalėjo nusiprausti pasinaudojęs sporto sale, pasimankštinęs sporto kiemelyje. Teigė, kad 2019 m. balandžio 3 d. prašymu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių, prašydamas nurodyti, ar galima po sporto salės pasinaudoti dušu, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Karštas vanduo į kameras nebuvo tiekiamas, pareiškėjas prausėsi po šaltu vandeniu, dėl to buvo peršalęs. Dėl nesudarytos galimybės nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjas negalėjo laikytis asmeninės higienos, patyrė orumo pažeminimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovo veiksmai prieštarauja ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių bei Europos Sąjungos įkalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms, neatitinka Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijų REC(2006)2.

3. Atsakovo atstovas, Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-4266-422/2017 pažymėjo, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos REC(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše, ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo vietos Lietuvoje. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas nepagrįstas. Atsakovo atstovo vertinimu, nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normoje, taip pat pareiškėjui nurodžius, kad jam buvo sudarytos sąlygos naudotis dušu kartą per savaitę, neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai negali būti konstatuoti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 14 būrio kalėjimo režimo kameroje. Pareiškėjas reikalavimą iš esmės grindė aplinkybėmis dėl nesudarytos galimybės nusiprausti po šiltu dušu dažniau nei kartą per savaitę.

7. Teismas pažymėjo, kad pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens įrengimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl, teismo vertinimu, atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nebuvo nustatyta.

8. Vis dėlto, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir, esant asmens sveikatos sutrikimams, užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normoje, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, dėl būtinybės jam naudotis dušu dažniau nei kartą per savaitę, atmestini.

9. Dėl pareiškėjo minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2, teismas pažymėjo, kad šios taisyklės yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje.

10. Likusieji šalių argumentai teismo laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

11. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis patyrė nepatogumus, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą (prausdamasis po šaltu vandeniu peršalo), tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.

12. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

13. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, taip pat atmetė prašymą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo.

III. 14. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba nutartį; priteisti iš atsakovo 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo 15 Eur bylinėjimosi išlaidų; arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Draudžiant pasinaudoti dušu dažniau negu vieną kartą per savaitę buvo pažeistos nacionalinių, tarptautinių ir regioninių (ES) bausmių vykdymą reglamentuojančių bei žmogaus orumą žeminti draudžiančių teisės aktų nuostatos. Dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų / neveikimo, kuomet nebuvo leista pareiškėjui pasinaudoti dušu dažniau negu vieną kartą per savaitę, tame tarpe neskaitant jokių išimčių (po aktyvios mankštos, po apsikirpimo ir pan.), pareiškėjas patyrė nuolatinį ir besitęsiantį jo kaip žmogaus orumo pažeminimą. Pareiškėjas reiškė pretenzijas įstaigos administracijai – rašė skundus, nes niekada į pareiškėjo prašymus nebuvo atsižvelgta ir niekada dažniau negu vieną kartą per savaitę pareiškėjui nusiprausti duše nebuvo leista. Atsakovas pareiškėjui niekada nepateikė jokių teisiškai pagrįstų (motyvuotų) priežasčių (argumentų), kuriais vadovaujantis pareiškėjui būtų buvę griežtai draudžiama leisti nusiprausti duše dažniau negu vieną kartą per savaitę ir ypač atvejais kai pareiškėjas to aktyviai prašydavo. Jokie teisės aktai nedraudžia įkalinimo įstaigos administracijai leisti pareiškėjui pasinaudoti dušu (nusiprausti) dažniau nei vieną kartą per savaitę;

15.2. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudarytos galimybės pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę ir, kad atsakovo sprendimas neleisti pareiškėjui pasinaudoti dušu dažniau negu vieną kartą per savaitę neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams, tačiau, pareiškėjas mano, kad toks elgesys ir tokie draudimai prieštarauja tarptautinių bei Europos Sąjungos įkalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms (Europos kalinimo taisyklėms, CPT Standartams, tipinėms minimalioms elgesio su kaliniais taisyklėms) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai;

15.3. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą, neobjektyvų, galimai šališką ir todėl neteisingą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skunde pateiktus įrodymus (argumentus) arba visai pastarųjų nevertino, dėl jų nepasisakė, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai;

15.4. Byloje buvo pažeistas teisingo rungimosi principas, kadangi pareiškėjas į bylą pateikė kur kas daugiau ir svaresnių argumentų negu atsakovas, tačiau pirmosios instancijos teismas nei dėl vieno iš plačiau nepasisako;

15.5. Teismas neteisingai vertino (arba išvis nevertino) pareiškėjo skunde pateiktas faktines aplinkybes. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė tiek materialiosios teisės normas, ignoravo tarptautinę praktiką, tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo aktualią praktiką dėl kalinimo sąlygų kiek tai susiję su kalinamųjų teise pasinaudoti dušu dažniau negu vieną kartą per savaitę, ir šie pažeidimai galėjo turėti įtakos iš esmės klaidingiems teismo procesiniams sprendimams priimti;

15.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nes netyrė įrodymų visumos. Neteisingai, aplaidžiai, paviršutiniškai vertino pareiškėjo skunde pateikiamas aplinkybes ir tai galėjo lemti netinkamą esminių ginčo faktinių aplinkybių nustatymą. Skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas;

15.7. Pirmosios instancijos teismo pareiškėjas prašė nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu apklausti liudytoju byloje nuteistąjį, kuris viso pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu buvo laikomas kartu su pareiškėju vienoje kameroje (t. y. 14-o būrio kameroje Nr. 3), papildomiems liudytojo paaiškinimams ir papildomoms aplinkybėms į bylą pateikti. Tačiau teismas nepasisakė dėl šio pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją byloje ir pareiškėjas abejoja, ar tokie teismo veiksmai / neveikimas buvo visiškai teisėti. Šiuo atžvilgiu, pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai apribojo jo teisę teikti įrodymus į bylą, apribojo teisę apklausti liudytojus byloje. Pareiškėjas taip pat prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus formuojamą praktiką šiuo klausimu (pvz. žr. Seimo kontrolieriaus 2017 m. sausio 12 d. pažymą Nr. 4D-2016/1-691) bei pareiškėjo skundą išnagrinėti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio kontekstuose;

15.8. Pareiškėjas neturi jokių abejonių dėl to, kad atsakovo atstovas turėjo imtis priemonių, jog leisti pareiškėjui nusiprausti duše pagal poreikį arba bent jau ne rečiau negu du kartus per savaitę, o to nepadarydamas veikė neatidžiai ir nerūpestingai, veikė neteisėtai arba neveikė teisėtai, kas sudaro neturtinės žalos patyrimą ir jos atlyginimą.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir, esant asmens sveikatos sutrikimams, užtikrinti pareiškėjui galimybę naudotis dušu dažniau. Taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, apie pareiškėjo tariamai patirtą žalą – pareiškėjas niekaip neįrodo žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėją dėl nustatytų pažeidimų patyrus neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu teisme, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors procesinės ar materialinės teisės normas.

18. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2021 m. vasario 19 d. prašymą, kuriuo prašo:

1) vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1–2 dalių, 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 108 straipsnio nuostatomis motyvuota nutartimi sustabdyti administracinės (apeliacinės) bylos Nr. eTA-970-756/2021 nagrinėjimą;

2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, t. y. ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2–3 dalyse įtvirtintam Teisėtumo principui, 7 straipsnyje įtvirtintam Humanizmo principui (redakcija nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.) neprieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (Suvestinė redakcija nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatos dalyje, kiek tai yra susiję su tuo, kad laisvės atėmimo bausmėmis nuteistiems asmenims nėra numatyta jokių teisinių prielaidų, jokių galimybių pasinaudoti dušu ne rečiau negu du kartus per savaitę, arba pasinaudoti dušu dažniau negu vieną kartą per savaitę; arba kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Konstitucijos 21 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908, (Suvestinė redakcija nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatos dalyje, kiek tai yra susiję su tuo, kad laisvės atėmimo bausmes atliekantiems asmenims nėra numatyta jokių teisinių prielaidų, jokių galimybių pasinaudoti dušu ne rečiau negu du kartus per savaitę, arba pasinaudoti dušu dažniau negu vieną kartą per savaitę (pareiškėjas nurodo, kad jo lingvistinė pažodinė teksto (prašymo) formuluotė nesaisto teismo. Teismas gali kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ar į Konstitucinį Teismą formuluotę patikslinti savo nuožiūra, jeigu laikys esant tai reikalinga); 3) įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo bus išspręstas šio norminio ginčijamo administracinio akto t. y.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatų teisėtumo klausimas, atnaujinti sustabdytos individualiosios (apeliacinės) bylos nagrinėjimą ir išspręsti ją iš esmės.

19. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2021 m. kovo 31 d. prašymą, kuriuo prašo atsižvelgti į pateiktus papildomus (naujus) argumentus ir prideda šiuos dokumentus: Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) pareiškėjui 2018 m. gegužės 24 d pateiktą raštą; Lietuvos Respublikos Vyriausybės ataskaitą dėl priemonių, kurių buvo imtasi ar kurių numatoma imtis, siekiant įgyvendinti Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) 2012 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 4 d. vizito Lietuvoje ataskaitoje nurodytas rekomendacijas [CPT/Inf (2014) 19]; Lietuvos Respublikos Vyriausybės ataskaitą dėl priemonių, kurių buvo imtasi ar kurių numatoma imtis, siekiant įgyvendinti Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 2016 m. rugsėjo 5–15 d. vizito Lietuvoje ataskaitoje nurodytas rekomendacijas [CPT/Inf (2018) 3].

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Bylos dalykas – 600 Eur neturtinės žalos priteisimas pareiškėjui R. R. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl Pravieniškių PN-AK nesudarytos galimybės daugiau nei vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimas.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė padaręs išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo esmės ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2021 m. kovo 31 d. prašymą, kuriuo prašo atsižvelgti į pateiktus papildomus (naujus) argumentus ir prideda papildomus dokumentus (Nutarties 19 p.). Pareiškėjas nors ir pateikė naujus įrodymus, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pakankamai aktyvus, teikė rašytinius prašymus ir įrodymus, todėl turėjo galimybę pateikti visus, jo manymu, su nagrinėjama byla susijusius įrodymus skundą iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepagrindė naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinumo, teisėjų kolegija pareiškėjo pateiktų dokumentų prie bylos neprideda ir jų bei papildomų (naujų) argumentų nevertina.

25. Pareiškėjas apeliaciniam teismui pateikė 2021 m. vasario 19 d. prašymą, kuriuo prašo sustabdyti administracinės (apeliacinės) bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą arba kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (Nutarties 18 p.).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pareiškėjo argumentai nepripažintini pakankamais teisiniais argumentais, leidžiančiais abejoti norminio akto atitikimu aukštesnės galios teisės aktams. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014); nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Įvertinus byloje taikytinos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatą, pripažintina, kad joje nustatyta bausmę atliekantiems asmenims galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę atitinka Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2, 3 ir 7 dalyse įtvirtintus principus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tirti minėto norminio administracinio akto teisėtumo.

27. Vertindama pareiškėjo prašymo argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir tokio kreipimosi tikslingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, jog pateiktas prašymas teismui yra tik pagrindas svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.). Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytinų teisės aktų turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui nekilo abejonių dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtintos teisės normos, nustatančios galimybę nuteistiesiems pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, atitikties Konstitucijos 21 straipsniui, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas. Be to, būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas apeliaciniame skunde negrindžia jokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai liudytoju neapklausė nuteistojo V. A., kuris viso pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu buvo laikomas kartu su pareiškėju vienoje kameroje (t. y. 14-o būrio kameroje Nr. 3), papildomoms aplinkybėms į bylą pateikti. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog prašymo šaukti liudytoją tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018). Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokias bylai turinčias reikšmės aplinkybes šis liudytojas gali patvirtinti (ABTĮ 59 str. 2 d.), be kita ko, tiek savo skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė prašantis bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Kadangi pareiškėjas nesuformulavo konkretaus prašymo teismui apklausti liudytoją, nenurodė, kokias bylai turinčias reikšmės aplinkybes šis asmuo gali patvirtinti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neapklausė minėto asmens liudytoju.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad teisės aktai nenustato teisės kalinamiems asmenims praustis šiltu vandeniu daugiau nei vieną kartą savaitę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-415/2020; kt.).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

31. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta minėtoje higienos normoje, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, ir nenustatytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui reikėtų naudotis dušu dažniau, nei numatyta higienos normoje, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo teise pasinaudoti dušu.

32. Dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad kamerų tipo patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, praustuvėse nebuvo šilto vandens, pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatytas šilto vandens tiekimas kamerų tipo patalpų prausyklose.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, yra apgailėtina, bet ne tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną, dėl to vertinant aplinkybes, susijusias su asmens higiena sporto metu ir po jo, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui realiai buvo sudaryta galimybė (nebuvo trukdžių) nusiprausti po sporto kameroje (sanitarinėje švarykloje), o nustatyta tvarka vėliau pasinaudoti ir dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-541-756/2020; kt.).

34. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo trukdžių apsiprausti kameros praustuvėje po sporto ar po kirpyklos bei, kaip minėta, nustatyta tvarka vėliau nusiprausti duše. Taip pat nenustatyta, kad dėl negalėjimo nusiprausti duše dažniau ar nusiprausus praustuvėje nešiltu vandeniu, jam būtų kilę kokių nors sveikatos sutrikimų. Pats pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad buvo kreipęsis į gydytojus ir jam buvo nustatytos sveikatos problemos, nulemtos to, kad jis negalėjo dažniau nei vieną kartą savaitėje nusiprausti duše šiltu vandeniu.

35. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1556-492/2019; kt.).

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą, neobjektyvų, galimai šališką ir todėl neteisingą sprendimą. Byloje buvo pažeistas teisingo rungimosi principas, kadangi pareiškėjas į bylą pateikė kur kas daugiau ir svaresnių argumentų negu atsakovas. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

37. Dėl byloje esančių įrodymų vertinimo pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir faktinių aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

39. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nepilnai išnagrinėjo bylą, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas ar atmestinai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

40. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime, arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

41. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir išsamiai jas ištyrė, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė