2020-04-15 Nr. AB-7632-3-62-3-01668-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-798-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01668-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. Kauno TI buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis. Tarp miegamųjų vietų nebuvo net minimalaus atstumo. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad turėjo teisę tik į 1 valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko erdvės laisvai judėti. Likusias 23 val. per parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis. Pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti taip, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos juose. Patikrinus suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų registrą nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė į Kauno TI dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Kauno TI sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kauno TI nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo kalinimo kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

7. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys. Atsakovo atstovo pateikti duomenys šioms pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms neprieštarauja. Pareiškėjas Kauno TI pateiktų duomenų apie kamerų plotus, kartu su juo laikytų asmenų skaičių, sanitarinio mazgo užimamą plotą teismo posėdžio metu neginčijo. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atskirais laikotarpiais (vertinant visą parą tekusį plotą), vienam asmeniui teko nuo 3,65 kv. m iki 7,74 kv. m. gyvenamojo ploto. Taigi turėjusi tekti ploto norma pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą pažeista nebuvo. Įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko nuo 3,28 kv. m iki 6,99 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo argumentą, kad tarp miegamųjų vietų nebuvo net minimalaus atstumo, paneigia Kauno TI byloje pateiktos kamerų nuotraukos. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas jose esančių baldų ar kito inventoriaus užimamas plotas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo diskomforto, susijusio su tinkamo ploto neužtikrinimu, vertintini kaip nepagrįsti.

9. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo galimybę kasdien po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Galiojantys teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių plotų ar vienam asmeniui turinčio tekti pasivaikščiojimo kiemelio ploto nereglamentuoja, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore pažeista nebuvo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje nurodė naujas (skunde nenurodytas) aplinkybes dėl kalinimo sąlygų kamerose Nr. 245 ir Nr. 227, t. y. minėtos kameros nešvarios, buvo įtrūkusios jų sienos. Vis dėlto pareiškėjas skundą tikslino 2018 m. spalio 15 d. vykusiame teismo posėdyje, t. y. praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą skundui tikslinti. Todėl teismo posėdyje pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas, kurios apibrėžtos pareiškėjo pateiktu ir teismo priimtu skundu, dėl to teismas šių aplinkybių nevertino.

11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pabrėžė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo sveikata ar emocinė būklė itin pablogėjo ar pablogėjo išimtinai dėl kalinimo sąlygų Kauno TI. Pareiškėjo nurodyti išgyvenimai, emocinė ir sveikatos būklė nelaikytini kalinimo sąlygų pasekmėmis, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti. Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su skundžiamame teismo sprendime išdėstytais argumentais. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nesikreipė į laisvės atėmimo įstaigos administraciją su skundais, nes kalinamiems asmenims pateikus tokius skundus administracija pradeda grasinti, daro psichologinį spaudimą. Pareiškėjas pažymi, kad jam pradėjo skaudėti akis patekus į Kauno TI. Akis pareiškėjui skaudėjo dėl prasto gyvenamųjų patalpų apšvietimo. Pareiškėją taip pat kamavo nemiga, jo psichologinė būklė pablogėjo dėl per didelio asmenų skaičiaus kameroje. Pareiškėjui kamerose teko itin mažai ploto.

14. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde. Todėl nurodytos naujos aplinkybės šios bylos apeliacinio proceso stadijoje neturėtų būti vertinamos. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Kauno TI nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 22 d. (toliau – ir ginčui aktualus laikotarpis) (b. l. 47–56).

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotą ir jose kalintų asmenų skaičių (b. l. 47–56), pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Taip pat konstatuotina, kad pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3 kv. m ploto iš minėtų kamerų ploto išskaičiavus sanitarinių mazgų užimamą plotą (b. l. 47–56). Todėl nėra pagrindo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui šiuo aspektu konstatuoti (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

19. Pareiškėjo argumentas, kad jis nesikreipė į laisvės atėmimo įstaigos administraciją su skundais, nes kalinamiems asmenims pateikus tokius skundus administracija pradėdavo grasinti, darė psichologinį spaudimą, yra abstraktūs, išsamiau neargumentuoti, dėl to vertintini kaip nepagrįsti.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam Kauno TI dėl prasto gyvenamųjų patalpų apšvietimo skaudėjo akis, tačiau ši aplinkybė nebuvo nurodyta jo skunde pirmosios instancijos teismui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, minėtos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės šios bylos apeliacinio proceso stadijoje nevertintinos.

21. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su skundžiamame teismo sprendime išdėstytais argumentais, tačiau šio savo argumento išsamiau nemotyvuoja. Toks pareiškėjo argumentas nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai.

22. Nenustačius, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju kalint Kauno TI buvo padaryti neteisėti veiksmai (buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį kilti. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti jam neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, nevertinti pareiškėjo nurodyti, jo teigimu, patirti dvasiniai (psichologiniai) sunkumai jam kalinti Kauno TI, kadangi, kaip minėta, nenustačius Kauno TI neteisėtų veiksmų, jam atlyginti neturtinę žalą nėra pagrindo.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė