c12fc23e-fa45-4deb-ac1a-9a13ecfda839 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1706-115/2013

Teisminio proceso Nr. 2-04-3-00394-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

42.9.; 50.8.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 18 d.

Vilnius

           Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas AuruÅ¡kevičius, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo UAB „AslÅ«nė“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Vilniaus miesto savivaldybės ieÅ¡kinį atsakovui UAB „AslÅ«nė“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimÄ si valstybine žeme priteisimo.

           Teismas

                                                                                                                                                   Â

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

           IeÅ¡kovas prašė iÅ¡ atsakovo priteisti 2 551,83 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimÄ su delspinigiais už naudojimÄ si valstybine žeme 2010 metais ir procesines palÅ«kanas. PaaiÅ¡kino, kad atsakovui nuo 2005 m. kovo 18 d. yra iÅ¡nuomota valstybinės žemės sklypo dalis, esanti 2299 kv. m. ploto valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). PraÅ¡oma priteisti suma yra atsakovo nesumokėtas žemės nuomos mokestis už 2010 metus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino: priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 2 551,83 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimÄ ir 5 proc. dydžio procesines palÅ«kanas; priteisė iÅ¡ atsakovo valstybei 100,60 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Teismas nurodė, kad atsakovo mokėtinas žemės nuomos mokestis yra gaunamas dauginant iÅ¡nuomoto sklypo dalies indeksuotÄ vertę, nustatytÄ 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. N01/2005-305, iÅ¡ žemės nuomos mokesčio tarifo (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 1-1048 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ 5.1. punktas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 9. punktas).

Anot teismo, asmeniui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, esančių nuomojame valstybinės žemės sklype, pardavimas savaime nereiÅ¡kia, kad tokiu atveju žemės nuomos sutartis automatiÅ¡kai baigiasi arba kad nuomos sutartis turi bÅ«ti keičiama, atsižvelgiant į sumažėjusį nuomininkui priklausančių statinių, esančių nuomojamame valstybinės žemės sklype, plotÄ (kiekį), nes to nenumato nei įstatymai, nei ginčo Å¡alių sudaryta nuomos sutartis. Nuomos sutartis galėjo bÅ«ti pakeista tik Å¡alių susitarimu. Aplinkybė, jog Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija pagal atsakovo praÅ¡ymÄ dėl tam tikrų priežasčių nesutiko pakeisti nuomos sutarties sÄ lygų arba dėl tam tikrų priežasčių (kad ir priklausančių nuo Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos darbuotojų veiksmų ar neveikimo) sutarties keitimo procesas užsitęsė, neleido (neleidžia) atsakovui nevykdyti nuomos sutarties arba reikalauti mažinti nuomos mokestį (atleisti nuo jo), ir tokie Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos veiksmai nelaikytini valstybinės žemės nuomos sutarties pažeidimu. Â

Teismas pabrėžė, kad aplinkybę, jog atsakovas faktiÅ¡kai naudojosi žemės sklypu patvirtina, tai, jog į Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijÄ dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo buvo kreiptasi tik 2010 m. birželio 8 d.

Remdamasis Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies

4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.4, 1.6, 1.8 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu teismas sprendė, jog ieÅ¡kovas pagrįstai praÅ¡o jam priteisti žemės nuomos mokestį, kaip vienÄ iÅ¡ savivaldybės biudžetÄ sudarančių mokesčių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas UAB „AslÅ«nė“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. SkundÄ grindžia tokiais argumentais:

1. Dėl atsakovo teisės į neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ pažeidimo. Apeliantui nebuvo užtikrinta teisė į neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ , kadangi nuo bylos nagrinėjimo nebuvo nuÅ¡alinta teisėja, kuri nagrinėjo civilinę bylÄ Nr. 2-577-807/2010, kilusiÄ tarp tų pačių Å¡alių dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo už tÄ patį sklypÄ už 2008 – 2009 m. Taigi bylÄ nagrinėjusi teisėja galėjo turėti iÅ¡ ankstinį požiÅ«rį į Å¡alių pateiktus įrodymus ir atsikirtimus, todėl yra pagrindas abejoti jos subjektyviu neÅ¡aliÅ¡kumu.

2. Vilniaus miesto savivaldybė yra netinkamas ieÅ¡kovas. Pirmosios instancijos teismas netyrė apelianto argumento, kad ieÅ¡kovui iÅ¡ 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarties jokių teisių neatsirado. Nei sutartyje, nei įstatyme nenumatyta, kad ieÅ¡kovas turi reikalavimo teisę į apeliantÄ , todėl pastarasis neturi pareigos ieÅ¡kovui mokėti žemės nuomos mokesčio. Reikalavimo teisė ieÅ¡kovui negali atsirasti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ pagrindu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 1.6. punkto pakeitimas įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d., todėl teismas negalėjo jo taikyti teisiniams santykiams, susiklosčiusiems 2010 m. Pagal iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį ginčo santykių reglamentavimÄ teisė gauti žemės nuomos mokestį priklausė valstybei, todėl akivaizdu, kad ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK

329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3. Teismas be motyvų neatsižvelgė į tai, kad byloje turėjo bÅ«ti įrodyta, jog ieÅ¡kovui suteikta teisė naudotis ir disponuoti už valstybinės žemės nuomÄ gautinomis pajamomis (Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 9 punktas). Teismas be motyvų neatsižvelgė ir į atsakovo atsikirtimÄ dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo taikymo. Pagal Å¡io įstatymo 6 straipsnį savivaldybė galėjo gauti pajamas iÅ¡ sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties tik tuo atveju, jeigu sutartis bÅ«tų sudaryta jos naudai ar kitu įstatymu numatytu bÅ«du. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktÄ ieÅ¡kovui nėra suteikta teisė reikalauti iÅ¡ apelianto lėšų už iÅ¡nuomotus valstybinės žemės sklypus. Teismas taipogi nepagrįstai plečiamai aiÅ¡kino Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio

1 dalies 4 punktÄ , kadangi Å¡is įstatymas neskirtas ir nereguliuoja lėšų, skirtų sudaryti biudžetÄ , gavimo bÅ«dų ir taisyklių. Reikalavimo teisės į apeliantÄ atsakovas neįgijo ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, nes nuomos sutartis buvo nutraukta apelianto praÅ¡ymu. Taigi teismo sprendimas turėtų bÅ«ti panaikintas ir dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo.

4. Dėl 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarties 10 punkto prieštaravimo imperatyviai įstatymo normai. Ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties 10 punktas, nustatantis, kad žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka, prieštarauja CK 6.550 straipsnio 1 dalies 11 punktui, Žemės nuomos mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 11 punktui, nes turėjo būti nurodytas konkrečiu dydžiu.

5. Dėl ieÅ¡kinio ribų peržengimo nustatant prievolės dydį. Teismas privalėjo kreiptis į administracinį teismÄ su praÅ¡ymu nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintos Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklės neprieÅ¡tarauja įstatymui. Kadangi ieÅ¡kovas neprašė teismo nustatyti mokėtino mokesčio dydį (CK 6.160 straipsnis), todėl Å¡ioje dalyje buvo peržengtos ieÅ¡kinio ribos nustatant nuomos mokesčio dydį ir apskaičiavimo tvarkÄ .

6. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismas nenagrinėjo atsakovo argumentų, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija neperdavė apeliantui žemės sklypo naudotis, todėl apeliantas turėjo teisę remdamasis CK 6.207 straipsniu sustabdyti sutarties vykdymÄ . Bet kuriuo atveju, kadangi apeliantas nekilnojamojo turto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėjo, žeme nesinaudojo, priteisti nuompinigių nebuvo pagrindo.

7. Dėl sprendimo priėmimo remiantis nepaskelbtais teisės aktais. Teismas ignoravo faktÄ , kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1-1048 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ nebuvo tinkamai paskelbtas, todėl yra negaliojantis.

8. Dėl ieÅ¡kovo nesiėmimo protingų priemonių, kad iÅ¡vengti nuostolių padidėjimo. Apeliantas pagrindė, kad 2009 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių praÅ¡ydamas sumažinti jo nuomojamo sklypo dalį, nes jo reikmėms tapo nereikalinga 99,64 proc. žemės sklypo. Tačiau nuomos sutartis pakeista nebuvo. Atsakomybė už sutarties nenutraukimÄ esant Å¡ioms aplinkybėms tenka pačiam ieÅ¡kovui, neįvykdžiusiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo. Tokie Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos ir ieÅ¡kovo veiksmai yra pagrindas mažinti galimai buvusios apelianto prievolė dydį iki 15,70 Lt per metus. Kadangi apeliantas sklype neturi nekilnojamojo turto, teismas turėjo konstatuoti, kad žemės sklypo nuomos sutartis pasibaigė 2009 m. spalio 1 d., kai apeliantas perleido jam priklausiusį nekilnojamÄ jį turtÄ , buvusį sklype (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

9. Dėl sprendimo motyvavimo. Teismo sprendimo detalizavimo apimtis priklauso nuo proceso Å¡alių pateiktos argumentacijos, taigi teismui nagrinėjamu atveju nepakako tik iÅ¡vardinti taikytinus teisės aktus, bet teismas privalėjo savo sprendimÄ dėl taikytinos teisės pagrįsti, tačiau to nepadarė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas Vilniaus miesto savivaldybė praÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime pateikia tokius esminius atsikirtimus:

1. Dėl teisės į neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ ir naujų įrodymų prijungimo. Apeliantas nepateikia įrodymų, kurie pagrįstų bylÄ nagrinėjusios teisėjos Å¡aliÅ¡kumÄ . Apelianto praÅ¡omi prijungi nauji įrodymai – 2010 m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimas bei 2011 m. sausio 19 d. apeliacinis skundas, neturėtų bÅ«ti priimti, nes nebuvo kliūčių juos pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

2. Dėl teisinio pagrindo reikalauti iš apelianto nuompinigių sumokėjimo. Ieškovo reikalavimo teisė kyla remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr.

1387 „Dėl žemės nuomos už valstybinės žemės sklypų naudojimÄ â€œ, Žemės reformos

įstatymas, Žemės įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas.

3. Dėl 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarties 10 punkto negaliojimo. Apelianto argumentus šioje dalyje paneigia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009).

4. Dėl ieÅ¡kinio ribų peržengimo ir žemės nuomos sutarties nevykdymo. Apeliantui žemė panaudai nebuvo suteikta, todėl netaikytina Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta iÅ¡imtis. PareigÄ mokėti nuomos mokestį sukuria faktas, jog ant valstybei priklausančio žemės sklypo stovi/stovėjo apeliantui priklausantys pastatai. Žemės nuomos teisiniai santykiai atsirado nuo sutarties sudarymo momento arba kai buvo pradėta naudotis žeme, todėl žemės sklypo perdavimas ar neperdavimas nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas sprendžiant klausimÄ dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo.

5. Dėl teisės aktų, taikytų nagrinėjant kilusį ginÄÄ , galiojimo ir ieÅ¡kovo galimybės iÅ¡vengti nuostolių padidėjimo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1-1048 buvo paskelbtas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, todėl yra galiojantis ir taikytinas. Nuomos sutartis galėjo bÅ«ti pakeista tik abiejų jos Å¡alių sutarimu. Tai, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija pagal apelianto praÅ¡ymÄ nesutiko pakeisti nuomos sutarties, nesudaro pagrindo atsakovui nevykdyti savo įsipareigojimų. Kadangi atsakovas dėl nuomos sutarties nutraukimo kreipėsi tik 2010 m. birželio

8 d., ieškovas pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo valstybinės žemės nuomos mokestį už 2010 m.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacijos procesinį teisinį dalykÄ sudaro apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindÄ (CPK 320 straipsnis). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys, laikytinas teisėtu bei pagrįstu, t.y. ar pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčo iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingas faktines aplinkybes bei tinkamai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius santykius ir taikė materialiosios teisės normas.

Dėl teismo šališkumo.

Apelianto manymu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jam nebuvo užtikrinta teisė į neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ , nes bylÄ iÅ¡nagrinėjo teisėja, kuri jau buvo nagrinėjusi analogiÅ¡kÄ bylÄ tarp tų pačių Å¡alių.

Teisė į neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ yra viena žmogaus teisių, ginamų

tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).

Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (CPK

64 - 71 straipsniai). Pagal Å¡io instituto esmę teisėjas gali nusiÅ¡alinti arba bÅ«ti nuÅ¡alinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo arba dalyvaujančių asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylÄ nagrinėjančio teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagrįstoms abejonėms dėl teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumo (CPK 65 – 66,

71 straipsniai) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2KT-29/2013). Nustatyta, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prašė nuÅ¡alinti bylÄ nagrinėjusiÄ teisėjÄ , kadangi ji anksčiau nagrinėjo analogiÅ¡kÄ ginÄÄ tarp tų pačių Å¡alių, tačiau Å¡is praÅ¡ymas buvo atmestas pirmosios instancijos teismo teisėjai, pavaduojančiai teismo pirmininkÄ , nenustačius objektyvaus ar subjektyvaus bylÄ nagrinėjančios teisėjos Å¡aliÅ¡kumo (b. l. 72). Taigi apeliantui buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti teisėjo nuÅ¡alinimo nuo bylos nagrinėjimo teise. Nors skundžiamÄ sprendimÄ priėmusi teisėja nagrinėjo civilinę bylÄ Nr. 2-577-807/2010, kilusiÄ tarp tų pačių Å¡alių ir dėl faktiÅ¡kai identiÅ¡ko pagrindo, tačiau jai CPK 71 straipsnyje įtvirtinti draudimai nėra taikomi. Nepaisant to, kad civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 buvo priimtas apeliantui nepalankus procesinis sprendimas, vėliau paliktas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo, tačiau toks faktas negali bÅ«ti vertinamas kaip teisėjo Å¡aliÅ¡kumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas, tuo labiau, kad apeliantui nebuvo apribota galimybė pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismų procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 ir Å¡ioje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija. Apelianto nesutikimas su civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 priimtu teismo sprendimu nereiÅ¡kia, jog bylÄ nagrinėjusi teisėja buvo Å¡aliÅ¡ka ar turėjo iÅ¡ ankstinę nuomonę dėl bylos esmės. Taigi nėra ir objektyvaus pagrindo iÅ¡vadai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta apelianto teisė į neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ . Å ios aplinkybės nepatvirtina ir tai, kad buvo netenkintas apelianto praÅ¡ymas bylos nagrinėjimui sudaryti trijų teisėjų kolegijÄ .

Dėl civilinės bylos Nr. 2-577-807/2010 reikšmės.

 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-483-275/2012, pripažino, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas minėtoje civilinėje byloje buvo kilęs tarp tų pačių šalių, dėl nuomos mokesčio, paskaičiuoto remiantis 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2005-305 (toliau ir Nuomos sutartimi), įsiskolinimo už 2008 – 2009 metus priteisimo, laikytina, kad nurodyti teismų procesiniai sprendimai sukuria tiesiogines teisines pasekmes (prejudicinių faktų bei teisės praktikos nuoseklumo ir vienodumo prasme) ir šioje byloje, pradėtoje dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo už 2010 metus.

 Pirma, civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 buvo pripažinta, kad reikalavimo teisę į apeliantÄ pagal Nuomos sutartį dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo turi ieÅ¡kovas Vilniaus miesto savivaldybė, o tai reiÅ¡kia, jog apeliantas turi pareigÄ nuomos mokestį pagal Nuomos sutartį mokėti ieÅ¡kovui Vilniaus miesto savivaldybei. Teismų procesiniuose sprendimuose detaliai dėl ieÅ¡kovo reikalavimo teisės ir jos atsiradimo teisinio pagrindo, iÅ¡samiai aptartas Å¡io ginčo aspekto teisinis reglamentavimas.

 Antra, teismai nustatė, kad aplinkybė, jog Nuomos sutartyje nebuvo nurodyta konkreti mokėtino

nuomos mokesčio suma nesÄ lygoja sutarties prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymų normoms, o yra eilinis netikslus įstatymų

vykdymas, kuris neturėjo ir neturi pasekmių apelianto, kaip nuomotojo, pareigų vykdymui.

 Trečia, taip pat buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1-1048 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ buvo paskelbtas laikantis įstatymo nustatytos teisės norminių aktų skelbimo tvarkos ir yra galiojantis bei nagrinėjamu atveju taikytinas teisės aktas.

 Ketvirta, buvo pripažinta, jog aplinkybė, kad apeliantas pardavė dalį ginčo žemės sklype jam priklausiusių pastatų, yra nereikÅ¡minga sprendžiant ieÅ¡kovo reikalavimų priteisti iÅ¡ apelianto nuomos mokesčio įsiskolinimÄ .

 Penkta, teismai taipogi pasisakė ir ieškinio ribų peržengimo klausimu, kurį apeliantas pakartotinai kelia ir nagrinėjamoje byloje.

 IÅ¡ paminėto aiÅ¡ku, jog Å¡ioje byloje paduotame apeliaciniame skunde yra keliami klausimai, į kuriuos jau buvo atsakyta, nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-577-807/2010, todėl nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ apeliacinės instancijos teismas yra saistomas civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 pateikto teisės aiÅ¡kinimo ir ginčo Å¡alių teisinių santykių kvalifikavimo. Traktuoti apeliaciniame skunde dėstomus argumentus bei nurodomas aplinkybes kitaip nei tai buvo padaryta teismų civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 nėra jokio pagrindo.

 Dėl kitų ieškinio argumentų.

 Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kadangi nenustatė, jog Nuomos sutartis nebuvo pradėta vykdyti. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog tokia jo pozicija yra prieštaringa ne tik pagal byloje surinktus duomenis, bet ir pagal apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, nes pats apeliantas pripažįsta, jog de facto naudojosi valstybinės žemės sklypu. Taigi apelianto argumentai dėl nuomos sutarties nevykdymo yra nepagrįsti.

 Nepagrįsti ir apelianto argumentai esÄ ieÅ¡kovui mokėtinas nuomos mokestis turėtų bÅ«ti sumažintas atsižvelgiant į aplinkybę, jog apeliantas nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ , esantį ginčo valstybinės žemės sklype, perleido 2009 m. spalio 1 d., nes Nuomos sutartis pakeista nebuvo, o praÅ¡ymÄ jÄ nutraukti apeliantas pateikė tik 2010 m. birželio 8 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iÅ¡ apelianto priteisė visÄ ieÅ¡kovo praÅ¡ytÄ nuomos mokesčio įsiskolinimÄ .

 Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. BylÄ nagrinėjęs teismas atsakė į visus esminius argumentus, apžvelgė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl sprendimas iÅ¡ esmės atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Taigi apeliacinio skundo ribose apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas bÅ«tų netinkamai aiÅ¡kinęs ir taikęs teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos teisinius santykius, bei konkrečias Nuomos sutarties sÄ lygas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti ne tik civilinio proceso teisės normų, bet ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuomos teisinius santykius, pažeidimo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,

326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a:

            Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio

6 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

                                                                                                                                   Â

Teisėjas                                                                                                      Â

Algirdas Auruškevičius