2020-10-14 Nr. AB-19095-3-64-3-00248-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1974-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00248-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2019 m. kovo 12 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose po 4–6 asmenis, kur laisvo patalpos ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Pareiškėjui, kaip neįgaliam asmeniui, priklauso 5 kv. m patalpos ploto. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose nuteistiesiems nėra užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose sklisdavo nemalonūs kvapai, nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl pareigūnus tekdavo kviesti daužant į duris. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, deratizacija ir dezinfekcija nevykdoma. Gyvenamosiose kamerose nebuvo ventiliacijos, vėdinama tik per langą, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o elektrinis apšvietimas buvo per stiprus. Žiemos metu kamerose būdavo šalta, temperatūra siekė 10–14 °C, o vasarą karšta – iki 35°C. Kamerų sienos padengtos pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę.

2.2. Buvimo Šiaulių TI metu pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinio trikotažo Šiaulių TI administracija neplaudavo, vėliau plaudavo tik tada, jeigu suimtasis turi pinigų sąskaitoje. Pareiškėjui nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, tiek, kiek išduodavo, jam neužtekdavo. Kadangi Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, pareiškėjas ne visada galėdavo nusiprausti duše. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, buvo neskanus, per mažos energetinės vertės. Pareiškėjui neužtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, nebuvo sudaryta galimybė užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų.

2.3. Šiaulių TI pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per dieną, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto.

2.4. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2019 m. kovo 27 d. ir visą šį laikotarpį kameros plotas vienam asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens.

3.2. Teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo kamerose yra subjektyvūs. Kvapas kamerose neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių TI įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Pareiškėjas dalį laiko kamerose būdavo vienas, o vėdinimas per langus buvo užtikrintas. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Esant natūralios šviesos trūkumui, jis gali būti kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.

3.3. Suimtieji (nuteistieji) ypač dažnai gadina, laužo elektros instaliacijas, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, daužo arba išmontuoja kaitrines lemputes, sugadina liuminescencines lempas, todėl nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto. Šviestuvai ardomi siekiant prisiteisti neturtinę žalą dėl nesaugios aplinkos. Atsakovo atstovas reaguoja į nustatytus pažeidimus bei nuolat juos šalina. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

3.4. Šiaulių TI laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų valymas, dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma pagal galiojančius teisės aktus ir tai patvirtina patikrinimo aktai Nr. PA-5239, PA-384 bei dezinfekcijos planas.

3.5. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, dėl kokių priežasčių jam reikėjo pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

3.6. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki kv. 22,44 m. Higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Šiaulių TI bendrojo naudojimo pasivaikščiojimo kiemai švarūs ir tvarkingi, jų konstrukcijoje yra asbesto, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto įtakos jo sveikatos būklei.

3.7. Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, jis yra dezinfekuojamas, netinkamas iškart nurašomas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius yra suplyšęs, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas, neatitinka tikrovės. Šiaulių TI skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius neturi pinigų. Apatinių ir viršutinių drabužių bei patalynės priežiūra pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir vidaus tvarkos aprašais, pareiškėjui nebuvo sudaromos blogesnės sąlygos nei kitiems kalinamiesiems. Be to, naudojimasis tokia paslauga – suimtųjų (nuteistųjų) asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis.

3.8. Pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos vadovaujantis minėtu teisės aktu.

3.9. Šiaulių TI administracija tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

3.10. Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus bei Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų matyti, kad esminių pažeidimų dėl maisto tiekimo nenustatyta, patiekalai pateikti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka teisės aktų normas.

3.11. Kaip matyti iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. pažymos Nr. 60/09-12257, pareiškėjas 2019 m. vasario 20 d. kreipėsi su prašymu dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo 2019 m. kovo 31 d., tačiau jis jam nebuvo suteiktas, kadangi pareiškėjui 2018 m. rugsėjo 24 d., 2018 m. spalio 3 d., 2018 m. spalio 30 d., 2018 m. lapkričio 6 d., 2018 m. lapkričio 27 d. skirtos drausminės nuobaudos, t. y. pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 22 straipsnio 6 dalies reikalavimų.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Šiaulių TI sąlygas.

5. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo patalpos ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 60/09-11658 apie kameras ir jose buvusių asmenų skaičių nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2019 m. kovo 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį (iš viso 220 parų) pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 2, Nr. 73, Nr. 18, Nr. 13, Nr. 75, Nr. 72, Nr. 40, Nr. 45, Nr. 58, Nr. 31, Nr. 24 buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto reikalavimo. Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių TI 2017 m. rugsėjo 6 d. pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ matyti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, esantys baldai nevaržė jo judėjimo laisvės.

6. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo teismas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos matyti, kad kamerose Nr. 2, Nr. 73, Nr. 18, Nr. 75, Nr. 72, Nr. 58 sanitarinis mazgas atitvertas OSB, kurių aukštis nuo 1,80 m iki 2,16 m, kamerose Nr. 13, Nr. 40, Nr. 45, Nr. 31, Nr. 24 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, kurios aukštis nuo 2,09 m iki 2,31 m. Įvertinęs pateiktus duomenis teismas sprendė, jog pareiškėjo privatumas, nors ir minimaliai, tačiau buvo užtikrinamas. Atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.

7. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, natūrali šviesa silpnai pateko į patalpas, elektrinis apšvietimas visose kamerose per stiprus, žiemą kamerose šalta, o vasarą per karšta, kameros lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, dažai nuo sienų atsilupę, jose drėgna ir tamsu, teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pvz. Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus Šiaulių TI direktorių dėl sąlygų karceryje Nr. 3, dėl kirpyklos paslaugų).

Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės, tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad buvo nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) pažeidimai, o būtent: Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA.-5239 (patikrinimas atliktas 2018 m. rugpjūčio 3 d.) konstatuota, jog santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 73 ir Nr. 75 didesnė nei reglamentuojama HN 134:2015 (pažeidžiamas HN 134:2015 16 p.);

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-8284 (patikrinimas atliktas 2018 m. lapkričio 16 d.) konstatuota, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 40 neatitiko HN 134:2015 reikalavimų, taip pat kameroje Nr. 40 apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi (pažeidžiamas HN 134:2015 14 p., 12 p.); oro temperatūra kameroje Nr. 40 (matavimus atliekant prie praviro lango) žemesnė kaip 180C (pažeidžiamas HN 134:2015 16 p.); kameroje Nr. 40 lubos nesaugios – lubų danga vietomis ištrupėjusi (pažeidžiamas HN 134:2015 12 p.);

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80) PA-1422 (patikrinimas atliktas 2019 m. kovo 14 d.) konstatuota, kad HN 134:2015 16 punkto pažeidimas kameroje Nr. 24 nepašalintas (matavimo metu buvo pravertas langas).

8. Įvertinęs pateiktus duomenis teismas padarė išvadą, kad keturiose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nustatyti HN 134:2015 pažeidimai. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad grįžtamosios kontrolės metu dalis nustatytų pažeidimų buvo pašalinti, t. y. kameroje Nr. 73 bendra dirbtinė apšvieta, kameroje Nr. 75 santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko HN 134:2015 reikalavimus; kameroje Nr. 75 santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko HN 134:2015 reikalavimus; kameroje Nr. 40 veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, patalpas (lubas) ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį tikrintose kamerose, nenustatyta. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog kiti nustatyti pažeidimai buvo pašalinti, todėl juos vertino pareiškėjo naudai.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja teigdamas, jog kamerose buvo tamsu, nors tuo pačiu nurodė, jog kamerose elektrinis apšvietimas per stiprus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kamerose esantys: kėdės, lovos, kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė, lentynos – užėmė didžiąją kameros dalį, tačiau tuo pačiu teigė, kad kamerose trūko inventoriaus. Teismas nurodė, kad per 2018 m. buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, tarp jų kameros Nr. 18 ir Nr. 72. Pareiškėjas buvo įkeltas į suremontuotą kamerą Nr. 72, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog kameros buvo neremontuojamos.

10. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl asbesto Šiaulių TI stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje, signalizacijos mygtuko neįrengimo, parazitų kamerose. Šiais aspektais teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl asbesto buvimo ir signalizacijos mygtuko neįrengimo. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų nustatęs HN 134:2015 20 punkto pažeidimus dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo. Byloje taip pat nėra įrodymų dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo ar šiukšlių konteinerių prie kamerų langų įrengimo.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui, teismas nurodė, jog CPT rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentus dėl šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliuko pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvimo, nevalomų ir nelaistomų kiemelių paneigia į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų aktais.

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su galimybe skalbti drabužius, pūvančiais čiužiniais, tualetinio popieriaus kiekiu, teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Pareiškėjo argumentas, kad Šiaulių TI administracija apatinio trikotažo neplaudavo, o plaudavo tik tada, jeigu suimtasis turi pinigų sąskaitoje, paneigtas į bylą pateiktais apatinių rūbų skalbimą reguliuojančiais aktais. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyti argumentai yra bendro pobūdžio, abstraktūs, nekonkretūs, nedetalizuoti. Byloje nėra duomenų, jog būtų pateikti skundai dėl netinkamos išduodamos patalynės kokybės ar prašymų dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė HN 134:2015 43 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

13. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, dėl ko nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teismas šiuo aspektu nurodė, kad byloje pateikti duomenų patvirtina, jog kad Šiaulių TI administracija tinkamai užtikrino HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o pareiškėjas nenurodė konkrečiu argumentų, nei kiek kartų, nei kada (bent apytikriai) jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa arba būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentas dėl netinkamo maitinimo, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas (nuo 1300 iki 1500 kcal) yra teisingas. Taip pat atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl maisto skonio ir pateikiamo atšalusio maisto.

16. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neatitiko Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nustatytų reikalavimų dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, vertino, jog jam pagrįstai nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas, dėl ko nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

17. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą (visą ginčo laikotarpį iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, kameroje Nr. 40 nustatyti HN 134:2015 12, 14, 16 punktų pažeidimai (12 p. pažeidimas pašalintas, šioje kameroje pareiškėjas 2018 m. spalio – lapkričio mėn. buvo 10 dienų), kamerose Nr. 73 ir Nr. 75 nustatytas HN 134:2015 16 punkto pažeidimas (pažeidimas pašalintas, kameroje Nr. 73 pareiškėjas buvo 2018 m. liepos 19 d. dalį, o kameroje Nr. 75 pareiškėjas buvo 2018 m. spalio 17 d. dalį ir 2018 m. spalio 18 d. dalį), kameroje Nr. 24 nustatytas HN 134:2015 16 punkto pažeidimas (pareiškėjas minėtoje kameroje buvo 5 dienas), sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Teismas pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, o prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

18.1. Pareiškėjas yra 2-os grupės invalidas, todėl jam kameroje priklauso 5 kv. m plotas kaip ligoninėje, o ne 3,6 kv. m kaip sveikiems asmenims.

18.2. Šiaulių TI administracijos teismui pateikti duomenys yra klaidingi, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko su sulaužyta koja, tačiau kamera nebuvo pritaikyta jo poreikiams, dėl ko buvo pažeistos pareiškėjo teisės, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

18.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose Nr. A-2204-575/2017, Nr. A-2403-502/2017, Nr. I-589-394/2017.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

19.1. Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nei vėlesniame minėtą įsakymą pakeitusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra numatyta, kad neįgaliam asmeniui, laikomam Šiaulių TI, turėtų būti taikoma kitokia nei 3,6 kv. m. vienam asmeniui gyvenamojo ploto norma. Didžiąją laiko dalį, siekiant pareiškėjui kuo palankesnių kalinimo sąlygų, atsižvelgiant į jo poreikius bei atsakovo atstovo galimybes, jam tekęs gyvenamasis plotas buvo didesnis nei 5 kv. m.

19.2. Tiek pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma, tiek bylos šalių reikalavimai vadovautis vienais ar kitais teisės aktais ar teismų praktika, vertinami kaip nevaržantys teismo diskrecijos teisės priimti sprendimą savo nuožiūra, pagal savo vidinį įsitikinimą. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi tiek teisės aktais, tiek teismų praktika, tiek teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, teisingo žalos atlyginimo koncepcija, remiasi įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi netinkama teismų praktika ar neteisingai vertino bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taigi, kai yra pagrindas pripažinti, jog priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

22. Apeliantas teigia, kad jam kameroje priklauso 5 kv. m plotas kaip ligoninėje. Dėl Šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą, nustatė, kad visas 220 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Šios teismo išvados yra pagrįstos rašytiniais bylos įrodymais – 2019 m. kovo 29 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažyma Nr. 60/09-11658 (I t., b. l. 54-59). Pirmosios instancijos teismas atliko detalius apskaičiavimus, kurių apeliantas apeliaciniame skunde nenuginčijo.

23. Apelianto teiginys, kad jam kameroje priklauso 5 kv. m plotas, nėra pagrįstas įstatymu ir apeliacinės instancijos teismo yra atmetamas. Bylos medžiaga patvirtina, kad didžiąją laiko dalį, siekiant pareiškėjui kuo palankesnių kalinimo sąlygų, atsižvelgiant į jo poreikius bei atsakovo atstovo galimybes, jam tekęs gyvenamasis plotas buvo didesnis nei 5 kv. m.

24. Apeliantas teigia, kad dėl kojos lūžio kamera nebuvo pritaikyta jo poreikiams, dėl to jis patyrė kančias. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas savo teiginius privalo įrodyti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų įrodymų vertinimo taisyklių.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, įvertino pateiktus į bylą duomenis apie pareiškėjo sveikatą, taigi išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.

26. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų“ patvirtintų normų (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. birželio 8 d.) 9.1 punktą tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius yra: sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė, todėl pareiškėjo argumentas dėl tupiamo klozeto negalimumo atmestinas kaip nepagrįstas.

27. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl tualeto konstrukcijos pareiškėjas galėjo patirti reikšmingų nepatogumų. Byloje nėra duomenų, kad šiuo aspektu pareiškėjas būtų teikęs kokius nors prašymus ar nusiskundimus atsakovo atstovui. Todėl teismas vertina, kad apeliantas teismo išvadų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su jo individualia situacija, nenuginčijo.

28. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apelianto nuomone, teismas nesivadovavo teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs jo apeliaciniame skunde nurodytus teismo sprendimus, praktikos nevienodumo nenustatė. Apelianto nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Todėl nėra pagrindo teigti, kad praktika nėra vienoda.

29. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad apelianto nuomone jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą dėl nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo ir trumpalaikių kai kurių higienos normų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

31. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį jo sveikatai.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius