2019-01-30 Nr. AB-3175-3-62-3-00269-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3230-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00269-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) viršininko 2018 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. 20-TE-27 „Dėl M. R. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki grąžinimo į tarnybą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. nebuvo tarnyboje, kadangi 2017 m. lapkričio 25 d. namuose susižalojo sūnus (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), kuris greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo išvežtas į Kauno klinikas. Atlikus išsamią sūnaus apžiūrą, buvo nutarta netaikyti stacionaraus gydymo, o gydyti ambulatoriškai. Kadangi sūnaus mama negalėjo jo slaugyti, jis paprašė nedarbingumo pažymėjimą išduoti jam. Tą pačią dieną (2017 m. lapkričio 25 d.) jis paskambino T. P. (tačiau jis buvo užsienyje), tuomet D. K. (Kauno AVPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos vadui) ir informavo, jog jis turi nedarbingumo pažymėjimą ir negalės atvykti į tarnybą, kadangi slaugo susižalojusį sūnų. Tačiau šis faktas nebuvo užfiksuotas 2018 m. sausio 10 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-6.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jam 2017 m. lapkričio 26 d. paskambino Kauno AVPK Patrulių rinktinės 3-osios kuopos 1-ojo būrio vadas, atsakingas už Patrulių rinktinės veiklą, M. S., kurį jis taip pat informavo, jog jam yra išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Tačiau 2017 m. lapkričio 30 d. nuvykęs pas šeimos gydytoją, sužinojo, kad Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje jam nedarbingumo pažymėjimas nuo 2017 m. lapkričio 26 d. neišduotas. Nedarbingumo pažymėjimas vaiko slaugai nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. jam išduotas tik 2018 m. liepos 3 d., nedarbingumo pažymėjimas nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. išduotas tik 2018 m. birželio 28 d.

4. Pažymėjo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jis pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 9, 13 punktų, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies l punkto, Lietuvos policijos pareigūnų etikos taisyklių 4.6 punkto reikalavimus, tačiau būtina surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius galimai padaryto nusižengimo faktą, asmens kaltę, patikrinti paaiškinime nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visą tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

5. Be to, Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 3 dalyje įpareigojimas skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą (atleidimą iš tarnybos) nėra imperatyvus. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui suteikiama teisė spręsti, ar nustačius šios įstatymo normos taikymo sąlygas valstybės tarnautojui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, ar parinkti švelnesnę. Tarnybinė nuobauda pagal minėtą teisės normą skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti bei įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams.

6. Pareiškėjas sutinka, kad jo elgesio variantas, jog neįsitikinęs, ar jam išduotas nedarbingumo pažymėjimas, nebuvo tarnyboje 4 darbo dienas, neatitinka pareigingo, atsakingo pareigūno elgesio, kurio jis privalėjo laikytis, tačiau jis yra įsitikinęs, kad įvertinus nustatytas aplinkybes, paskirta nuobauda - atleidimas iš tarnybos, yra neproporcinga ir neadekvati tarnybinė nuobauda. Svarbu ir tai, kad pareiškėjui nedarbingumo pažymėjimai laikotarpiui nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. yra išduoti vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) sprendimais. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcija), ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai.

7. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčijamas Įsakymas jo priėmimo metu buvo pagrįstas ir teisėtas. Kauno AVPK viršininko 2017 m. gruodžio 4 d. pavedimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Kauno AVPK Patrulių rinktinės (toliau – ir PR) (duomenys neskelbtini) M. R. nebuvimo tarnyboje be pateisinamosios priežasties vieną ar daugiau dienų. Tarnybinio patikrinimo 2018 m. sausio 10 d. išvadoje Nr. 20-IS-6 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) M. R. nebuvimo tarnyboje be pateisinamos priežasties“ (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad vadovaujantis 2017 m. spalio 23 d. patvirtintu 2017 m. lapkričio mėn. Kauno AVPK PR (duomenys neskelbtini) darbo grafiku Nr. 20-IL-50407, pareiškėjas 2017 m. lapkričio 26 d. turėjo vykdyti tarnybą nuo 6.00 val., tačiau į tarnybą neatvyko. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas 2017 m. gruodžio 20 d. paaiškinime nurodė, kad jis 2017 m. lapkričio 26 d.–2017 m. lapkričio 29 d. be pateisinamos priežasties neatvyko į tarnybą, kadangi buvo įsitikinęs, kad turi jam išduotą nedarbingumo pažymėjimą slaugyti susižalojusį sūnų. Taip pat nurodė, kad jis dėl susižalojusio vaiko buvo labai išsigandęs ir buvo įsitikinęs, jog jam yra išduotas nedarbingumo pažymėjimas skirtas vaiko slaugai, todėl kai 2017 m. lapkričio 26 d. apie 6.00 val. jam paskambino M. S., pastarąjį jis informavo, jog turi išduotą nedarbingumo pažymėjimą. Tik 2017 m. lapkričio 30 d. iš šeimos gydytojo sužinojo, kad Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje jam nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Gydytojai paaiškinęs susiklosčiusią situaciją, prašė išduoti jam nedarbingumo pažymėjimą už tas dienas, kurias jis nebuvo tarnyboje, tačiau gydytoja atsisakė tai padaryti. Kadangi jam pačiam labai skaudėjo nugarą, jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d.

9. Pažymėjo, jog atsakovas tarnybinio patikrinimo metu kreipėsi į Kauno klinikas dėl patikslintos informacijos apie 2017 m. lapkričio 25 d. įvykį gavimo. Kauno klinikos 2018 m. sausio 5 d. rašte Nr. S-(1.22)-150, be kita ko, nurodė, jog nedarbingumo pažymėjimas vaiko slaugai Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriuje nebuvo išduotas.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jeigu anksčiau nei 2017 m. lapkričio 30 d. būtų sužinojęs, jog jam nesuformuotas nedarbingumo pažymėjimas, kaip pareigingas ir atsakingas pareigūnas, būtų tikrai atvykęs į tarnybą. Tačiau šis M. R. teiginys prieštarauja jo faktiniam elgesiui, t. y. tariamai tik 2017 m. lapkričio 30 d. sužinojęs, kad nuo 2017 m. lapkričio 26 d. jam nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, ne tik nesusisiekė su savo tiesioginiu viršininku dėl susiklosčiusios situacijos paaiškinimo, tačiau iš gydančios šeimos gydytojos pats gavęs nedarbingumo pažymėjimą ir toliau nesiėmė jokių priemonių, kad užkirstų kelią neišvengiamoms pasekmėms atsirasti. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, dėl nežinomų priežasčių vengė bendravimo su tiesioginiu vadovu, todėl vertino, kad jis tarnybinį nusižengimą padarė sąmoningai ir lengvabūdiškai tikėjosi išvengti neigiamų pasekmių.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo neatvykimas į tarnybą vertintas kaip tyčiniai veiksmai, pažeidžiantys Kauno AVPK Vidaus tvarkos taisyklių 9, 13, 24.3. punktų, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6., 4.10. ir 14.3. punktų reikalavimus. Nors nedarbingumo pažymėjimas vaiko slaugai nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. pareiškėjui išduotas 2018 m. liepos 3 d., nedarbingumo pažymėjimas nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. išduotas 2018 m. birželio 28 d., tačiau tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek ginčijamo Įsakymo priėmimo metu nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjui nebuvo išduotas ir pareiškėjo veiksmai vertinti kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, todėl pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir panaikino Kauno AVPK viršininko 2018 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. 20-TE-27 „Dėl M. R. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir grąžino jį į ankstesnes pareigas. Kitą skundo dalį atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju ir dirbdamas Kauno AVPK PR (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. nebuvo tarnyboje be pateisinamos priežasties. Kauno AVPK viršininko 2017 m. gruodžio 4 d. pavedimu, pagal Kauno AVPK PR 2-osios kuopos vado D. K. 2017 m. gruodžio 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. 20-PR-2-17023 „Dėl nebuvimo tarnyboje be pateisinamosios priežasties vieną ar daugiau dienų“, buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Kauno AVPK PR (duomenys neskelbtini) (tarnybinio nusižengimo dieną ėjusio to paties būrio (duomenys neskelbtini) pareigas) M. R. veiksmų. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad vadovaujantis 2017 m. spalio 23 d. patvirtintu 2017 m. lapkričio mėn. Kauno AVPK PR (duomenys neskelbtini) darbo grafiku Nr. 20-IL-50407, pareiškėjas 2017 m. lapkričio 26 d. turėjo vykdyti tarnybą nuo 6.00 val., tačiau į tarnybą neatvyko. Kauno AVPK PR 3-osios kuopos 1-ojo būrio vadas M. S. nurodė, jog 2017 m. lapkričio 26 d. nuo 6.00 val. iki 18.00 val. buvo atsakingas už Kauno AVPK PR pareigūnų tarnybinę veiklą, kai M. R. neatvyko į tarnybą, jis (duomenys neskelbtini) skambino telefonu ir pastarasis paaiškino, kad turi nedarbingumo pažymėjimą. D. K. nurodė, kad 2017 m. lapkričio 27 d. keletą kartų skambino M. R. telefono numeriais, kurie nurodyti pakėlimo pagal pavojaus signalą schemos priede (t. y. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), sužinoti, kada (duomenys neskelbtini) galės vykdyti tarnybą, tačiau niekas neatsiliepė, o telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išjungtas. D. K., įvertinęs situaciją, padarė prielaidą, jog pareiškėjas serga ir 2017 m. lapkričio mėn. grafike bei pajėgų išdėstymo žurnale M. R. sutartiniu žymėjimu („L“) pažymėjo jo ligą. Tik vėliau jam buvo pranešta, kad Sodros duomenų bazėje nėra užregistruoto pareiškėjo nedarbingumo pažymėjimo nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. D. K. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pareiškėjas nebuvo tarnyboje (darbe) be pateisinamos priežasties vieną ar daugiau darbo dienų, t. y. 2017 m. lapkričio 26 d.–2017 m. lapkričio 29 d.

14. Teismas nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo metu, Kauno AVPK PR 3-osios kuopos 1-ojo būrio vadas M. S. 2017 m. gruodžio 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. 20-PR2-47429 nurodė, kad 2017 m. lapkričio 26 d. nuo 6.00 val. iki 18.00 val. jis buvo atsakingas už Kauno AVPK PR (duomenys neskelbtini) tarnybinę veiklą. Jis 2017 m. lapkričio 26 d. 6.15 val. instruktavo tarnybą pradedančius (duomenys neskelbtini), tačiau į instruktažą pareiškėjas neatvyko. Pastarasis pagal pajėgų išdėstymo planą, 2017 m. lapkričio 26 d. tarnybą turėjo vykdyti nuo 6.00 val. iki 18.00 val. Po instruktažo, apie 6.30 val., jis telefonu informavo kuopos vadą D. K. apie į tarnybą neatvykusį M. R. bei telefono Nr. (duomenys neskelbtini) jam paskambino. Atsiliepęs pareiškėjas nurodė, jog serga ir į tarnybą neatvyks, kad vyks į gydymo įstaigą ir turės nedarbingumo pažymėjimą, todėl jo liga buvo pažymėta pajėgų išdėstymo plane.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek skunde nurodė, jog nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. be pateisinamos priežasties neatvyko į tarnybą, kadangi buvo įsitikinęs, kad turi jam išduotą nedarbingumo pažymėjimą slaugyti susižalojusį sūnų. Susižalojęs sūnus 2017 m. lapkričio 25 d. tyrimams atlikti buvo pristatytas į Kauno klinikas. Po apžiūros sūnus buvo išleistas į namus, kur turėjo gydytis toliau, todėl pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad jam yra išduotas nedarbingumo pažymėjimas skirtas vaiko slaugai. Pareiškėjui 2017 m. lapkričio 26 d. apie 6.00 val. paskambino M. S., kurį jis informavo apie tai, jog turi išduotą nedarbingumo pažymėjimą. Tik 2017 m. lapkričio 30 d. iš šeimos gydytojo sužinojo, kad Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje jam nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Pareiškėjas teigė, kad gydytojai paaiškinęs susiklosčiusią situaciją, prašė išduoti jam nedarbingumo pažymėjimą už tas dienas, kurias jis nebuvo tarnyboje, tačiau gydytoja atsisakė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam labai skaudėjo nugarą ir dėl to jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjui laikinojo asmens nedarbingumo pažymėjimas išduotas tik nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 26 d. tarnybą turėjo vykdyti nuo 6.00 val., tačiau (duomenys neskelbtini) į tarnybą neatvyko ir tarnybos vietoje nebuvo visą dieną, vėliau į tarnybą neatvyko ir tarnybos vietoje nebuvo nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d., tačiau šiomis dienomis nedarbingumo pažymėjimas jam nebuvo išduotas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos ambulatorinės kortelės įdėtiniame lape nurodyta, jog po pareiškėjo sūnaus apžiūros 2017 m. lapkričio 25 d. nedarbingumo pažyma neišduota. Liudytoja gydytoja G. B. patvirtino, jog ji apžiūrėjo pareiškėjo sūnų patyrusį traumą, tačiau nedarbingumo pažymėjimas vaiko tėvui išduotas nebuvo, pareiškėjas jo ir neprašė išduoti. Liudytoja gydytoja rezidentė A. M. taip pat nurodė, jog nedarbingumo pažymėjimas vaiko tėvui 2017 m. lapkričio 25 d. išduotas nebuvo. Pareiškėjui neatvykus į tarnybą 2017 m. lapkričio 26 d., jam pirmas skambino M. S., vėliau (2017 m. lapkričio 27 d.) tikslu sužinoti, kada (duomenys neskelbtini) galės vykdyti tarnybą, pareiškėjui skambino D. K. telefono numeriais, kurie nurodyti pakėlimo pagal pavojaus signalą schemos priede (tel. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), tačiau niekas neatsiliepė, o telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išjungtas. Teismas nustatė, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas apie neatvykimą į tarnybą niekam nepranešė, nesiėmė jokių veiksmų informuoti apie tai, kad neatvyks į tarnybą, vengė bet kokio kontakto, neatsiliepė į telefoninius skambučius.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kaip nurodė M. S., jog jis 2017 m. lapkričio 26 d. po instruktažo paskambinęs pareiškėjui pastarojo buvo informuotas, kad serga pats (duomenys neskelbtini) ir tik planuoja vykti pas gydytojus gauti nedarbingumo pažymėjimą. Teismas pareiškėjo motyvą, kad jis buvo įsitikinęs, jog jam yra išduotas nedarbingumo pažymėjimas slaugyti susižalojusį sūnų, kaip prieštaraujantį ankščiau minėtiems įrodymams bei faktinėms bylos aplinkybėms, atmetė ir vertino kaip pareiškėjo gynybinę poziciją.

18. Teismas pažymėjo, kad elektroninis nedarbingumo pažymėjimas vaiko slaugai pagal pareiškėjo 2018 m. gegužės 22 d. prašymus nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. išduotas 2018 m. liepos 3 d. (VSDFV Kauno skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus 2018 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. VPA-SP8-225), nedarbingumo pažymėjimas nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. išduotas 2018 m. birželio 28 d. (VSDFV Kauno skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus 2018 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. VPA-SP8-222). Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų vaiko slaugai išdavimas 2018 m. birželio 28 d. ir 2018 m. liepos 3 d. neginčijamai patvirtina, jog nei neatvykimo į tarnybą laiku, nei tarnybinio patikrinimo atlikimo metu, nei ginčijamo Įsakymo priėmimo metu pareiškėjui nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas vaiko slaugai. Minėti VSDFV Kauno skyriaus sprendimai nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojantys.

19. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines įvykio aplinkybes, sprendė, kad Išvadoje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas, neatvykdamas į tarnybą 2017 m. lapkričio 26 d.–2017 m. lapkričio 29 d. ir nebūdamas tarnybos vietoje keturias dienas be pateisinamos priežasties (tuo metu nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjui išduotas nebuvo), apie neatvykimo priežastis neinformuodamas savo tiesioginio vadovo, pažeidė Kauno AVPK Vidaus tvarkos taisyklių 9 punktą, kuriame numatyta, kad darbuotojas, negalintis laiku atvykti arba visai negalintis atvykti į darbą, nedelsdamas apie tai informuoja savo tiesioginį vadovą ir nurodo vėlavimo ar neatvykimo priežastis. Kai į darbą neatvykstama dėl ligos, pirmąją nedarbingumo dieną privaloma pranešti tiesioginiam vadovui ir darbuotojui, atsakingam už darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymą. Darbuotojas taip pat turi pranešti apie gydytojo nustatytą nedarbingumo laikotarpį. Jeigu darbuotojas apie savo neatvykimą dėl tam tikrų priežasčių negali pranešti pats, tai gali padaryti kiti asmenys; 13 punktą, kuriame numatyta, kad darbuotojai turi laikytis nustatyto darbo laiko režimo; 24.3 punktą, kuriame numatyta, kad darbuotojai privalo laikytis etikos reikalavimų; Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, jog valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, reikalavimų; Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6 punktą, kuriame numatyta, jog policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą; 4.10 punktą, kuriame numatyta, laiku ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio vadovo nurodymus ir pavedimus; 14.3 punktą, kuriame numatyta, privatų gyvenimų tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija, normas. Šiuo atveju pareigūnas padarė tyčinį tarnybinį nusižengimą, jo veiksmai pagrįstai vertinti kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Pažymėjo ir tai, jog statutinio pareigūno priesaika nėra formalus aktas. Ja pabrėžiama, jog statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis.

20. Teismas, remdamasis ginčui aktualiais teisės aktais, byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nustatytą jo padarytą pažeidimą, konstatavo, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Ginčijamas Įsakymas jo priėmimo metu buvo teisėtas ir pagrįstas.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjui pagal jo 2018 m. gegužės 22 d. prašymą buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai vaiko slaugai. Todėl nagrinėjamoje situacijoje vienintelis teisės aktų reikalavimus atitinkantis darbdavio elgesio būdas buvo Įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos priėmimas. Šiuo atveju teise kreiptis dėl atgaline data išduodamo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo galėjo pasinaudoti tik pats fizinis asmuo (pareiškėjas), šios teisės už jį negalėjo įgyvendinti joks kitas subjektas (taip pat ir darbdavys), todėl negalima konstatuoti, jog nagrinėjamoje situacijoje darbdavys elgėsi neteisėtai, nesiėmė būtinų veiksmų, aiškindamasis pareiškėjo atleidimo pagrindą sudarančias aplinkybes ir tuo metu priėmė akivaizdžiai neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Šioje situacijoje Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo yra naikintinas tik tuo pagrindu, jog pareiškėjui buvo išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas atgaline tvarka, todėl teismas vertino, kad priverstinės pravaikštos laikas tiesiogiai priklausė nuo paties pareiškėjo veiksmų – savalaikio kreipimosi į gydymo įstaigą (o vėliau ir į VSDFV Kauno skyrių) dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo.

22. Teismas nurodė, kad į gydymo įstaigą - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas pareiškėjas kreipėsi 2018 m. sausio 8 d., tačiau iki ginčijamo Įsakymo priėmimo jokio atsakymo negavo ir nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. į gydymo įstaigą ar VSDFV Kauno skyrių dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo už ginčo laikotarpį nesikreipė, jokių aktyvių veiksmų dėl to nesiėmė. Tik 2018 m. gegužės 22 d. su prašymu išduoti nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. vaiko slaugai jis kreipėsi į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas ir VSDFV Kauno skyrių. Taigi praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo atleidimo iš tarnybos ir jau įpusėjus bylos nagrinėjimui teisme (įvykus trims teismo posėdžiams) pareiškėjas kreipėsi dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo ginčo laikotarpiu. Teismas nenustatė aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui šia teise pasinaudoti anksčiau. Atsižvelgdamas į tokį nepagrįstą pareiškėjo delsimą pasinaudoti savo teise dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, taip pat į tai, jog pareiškėjas ir mažamečio sūnaus ligos laikotarpiu bei iškart po jo nesidomėjo, ar nedarbingumo pažymėjimas yra išduotas, ar tinkamai įformintas, teismas vertino, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, jo elgesys neatitiko bendrųjų operatyvumo ir protingumo principų. Būtent dėl tokio pareiškėjo elgesio priverstinės pravaikštos laikas prasitęsė nepateisinamai ilgai. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principais, sprendė, kad darbdavys šioje situacijoje negali būti laikomas atsakingu už nepagrįsto pareiškėjo delsimo sąlygotą priverstinės pravaikštos trukmę, todėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką netenkino.

III. 23. Pareiškėjai M. R. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Regionų apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria jo skundo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki grąžinimo į tarnybą dienos) priteisimo atmesta ir šioje dalyje skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo Kauno AVPK pareiškėjo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką (nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki grąžinimo į tarnybą dienos), po 44, 11 Eur už kiekvieną darbo dieną.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai taikė bei aiškino Statuto 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose.

25. Pareiškėjas paaiškina, kad 2017 m. lapkričio 25 d. jo sūnus patyrė galvos traumą, todėl greitosios pagalbos buvo pristatytas į Kauno klinikas. Įdėtiniame lape į ambulatorinę kortelę nurodoma, kad vaikas nukrito nuo laiptų iš 1,5 m aukščio, krito ant nugaros, skauda kelį/nugarą, vėmė. Atlikti tyrimai lūžių neparodė, vaikas išleistas į namus, pateiktos rekomendacijos bendrosios praktikos gydytojo kontrolė, dieta, režimas, vaistai nuo skausmo pagal poreikį. Kadangi vaiko motina negalėjo slaugyti ir prižiūrėti sūnaus, pareiškėjas paprašė medikų, kad jam būtų išduotas nedarbingumo pažymėjimas vaiko slaugai. Jam nekilo abejonių, kad pažymėjimas jam išduotas. Pareiškėjas tą pačią dieną informavo T. P., kuris buvo užsienyje, todėl pasakė susisiekti su D. K., su kuriuo pareiškėjas susisiekė ir informavo, kad į darbą neatvyks, nes susižalojo sūnus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neinformavo savo tiesioginio viršininko apie neatvykimą į tarnybą ir neatvykimo priežastis. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į M. S. skirtingus parodymus.

26. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. gruodžio 20 d. pateikė atsakovui išsamius paaiškinimus dėl neatvykimo į darbą ir susidariusios situacijos. Pareiškėjas 2018 m. sausio 8 d. kreipėsi į Kauno klinikų direktorių su prašymu išduoti nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d., tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Netgi nagrinėjant administracinę bylą teisme, į teismo 2018 m. birželio 13 d. paklausimą Kauno klinikų direktorius atsakė, kad aptarus atvejį su pagalba teikusia gydytoja, nėra pagrindo kreiptis į Sodrą su prašymu išduoti nedarbingumo pažymėjimą atgaline data. Bylos nagrinėjimo metu apklausus Kauno klinikų direktoriaus pavaduotoją T. K., pastarasis paaiškino, kad tai buvo jų įstaigos darbuotojų klaida, dėl kurios atsakingiems darbuotojams taikyta drausminė atsakomybė. Kadangi situacija nebuvo išspręsta, pareiškėjas 2018 m. gegužės 22 d. su prašymu išduoti nedarbingumo pažymėjimą atgaline data kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris, gavęs duomenis iš Kauno klinikų, 2018 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą leisti išduoti pareiškėjui nedarbingumo pažymėjimą atgaline data.

27. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų parodymus, kurie aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo pateisinamą priežastį neatvykti į tarnybą 2017 m. lapkričio 26 d.–2017 m. lapkričio 29 d., kadangi vaikui buvo reikalinga slauga. Pirmosios instancijos teismas formaliais pagrindais netenkino prašymo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, jo elgesys neatitiko bendrųjų operatyvumo ir protingumo principų.

28. Pažymi, kad siūlė atsakovui taikiai išspręsti ginčą, tačiau pradžioje davęs tokį sutikimą, vėliau nuomonę pakeitė. Netgi po to, kai atgaline data buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai, atsakovas laikėsi pozicijos, kad atleidimas yra teisėtas, tokiu būdu prisidėdamas prie ilgesnės bylos nagrinėjimo trukmės ir, atitinkamai ilgesnio pravaikštos laiko. Akcentuoja, kad Statuto 70 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Šis pažeistų teisių gynybos būdas turi būti taikomas neatsižvelgiant į tai, ar dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos yra atsakovo kaltė ar ne. Todėl pareiškėjui turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką.

29. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

30. Nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas Statuto 70 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą už priverstinę pravaikštą iš vidaus tarnybos atleistam pareigūnui, jeigu į tarnybą jis grąžinamas teismo sprendimu konstatavus neteisėtą atleidimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs bylos aplinkybes, remdamasis teisės normų sistemine analize ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Įsakymas jo priėmimo metu buvo teisėtas ir pagrįstas.

31. Pareiškėjas M. R. nesutiko su atleidimu nurodydamas, kad pažeidimą padarė dėl didelio susijaudinimo, kadangi buvo susirūpinęs sūnaus sveikatos būkle, todėl nepagalvojo, kad Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje jam nebuvo išduota nedarbingumo pažyma skirta vaiko slaugai. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjas neprašė jo sūnų apžiūrėjusių gydytojų jam išduoti nedarbingumo pažymos vaiko slaugai, būrio vadui melagingai nurodė, jog serga ir turi nedarbingumo pažymą, todėl Išvadoje buvo pagrįstai konstatuotas M.

R. nebuvimas tarnyboje 4 dienas be pateisinamos priežasties. Apeliacinio skundo argumentas, jog M. R. sūnaus motina negalėjo slaugyti ir prižiūrėti sūnaus, todėl pareiškėjas paprašė gydytojų, kad jam būtų išduotas nedarbingumo pažymėjimas slaugai, buvo paneigtas rašytiniais bylos duomenimis ir pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu liudytojų duotais paaiškinimais. Gydytojos paaiškino, kad pagal vaiko būklę nedarbingumo pažymą buvo galima išduoti 1 arba 2 dienoms, 4 dienoms neturi teisės išduoti nedarbingumo pažymos.

Kauno klinikų gydytoja A. M., nurodė, kad pareiškėjo M. R. nepamena, vaiką lydėjo mama. Paaiškino, kad nei vienas iš tėvų nesikreipė išduoti nedarbingumo pažymos. Jeigu tuo metu tėvai būtų kreipęsi dėl nedarbingumo pažymos išdavimo, greičiausiai ją būtų išdavę iki pirmadienio, o pirmadienį jie būtų turėję kreiptis pas savo šeimos gydytoją dėl nedarbingumo pratęsimo. Tėvams neprašant, būtinybės išduoti nedarbingumo pažymos nebuvo. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas prašė išduoti jam nedarbingumo pažymą.

Be to, kadangi 2017 m. lapkričio 25 d. buvo šeštadienis, nedarbingumo pažyma galėjo būti išduota tik iki 2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienio, vėliau M. R. būtų turėjęs kreiptis į vaiką gydantį šeimos gydytoją, kuris būtų sprendęs dėl tolimesnio nedarbingumo pažymos išdavimo. Pareiškėjas tarnyboje be pateisinamos priežasties nebuvo nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d., t. y. 4 dienas. Jeigu pareiškėjas dėl nedarbingumo pažymos išdavimo butų kreipęsis į Kauno klinikų gydytojas, 2017 m. lapkričio 25 d. skubios pagalbos skyriuje apžiūrėjusias vaiką, jis būtų informuotas, kokiam laikotarpiui yra išduota nedarbingumo pažyma.

32. Atkreipia dėmesį, kad 2017 m. lapkričio 30 d. apeliantui nedarbingumo pažyma buvo išduota jau dėl jo pačio ligos, o ne dėl vaiko slaugos.

33. Pažymi, kad tikrovės neatitinka ir apeliacinio skundo teiginys, kad Kauno AVPK PR 2-osios kuopos vadas D. K. ir Kauno AVPK PR 3-osios kuopos 1-ojo būrio vadas M. S., teikdami paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, juos pakeitė. Iš rašytinių bylos įrodymų ir nuoseklių liudytojų paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjas iš Kauno klinikų nebuvo gavęs nedarbingumo pažymos ir tai žinojo, todėl apeliacinio skundo argumentus atsakovas vertina kaip siekį pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

34. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas Įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo panaikino tik tuo pagrindu, kad jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas atgaline tvarka. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje vienintelis teisės aktų reikalavimus atitinkantis darbdavio elgesio būdas buvo Įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos priėmimas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Įsakymas dėl M. R. atleidimo iš vidaus tarnybos yra pagrįstas ir teisėtas.

35. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad tarnybinis patikrinimas atliktas atmestinai ir neišsamiai, kadangi tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas nesiėmė priemonių, kad M. R. būtų išduota nedarbingumo pažyma atgaline tvarka, kadangi teisę kreiptis dėl nedarbingumo pažymos išdavimo atgaline data turėjo tik pats pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šios teisės už jį negalėjo įgyvendinti joks kitas subjektas (taip pat ir darbdavys), todėl negalima konstatuoti, jog darbdavys elgėsi neteisėtai, nesiėmė būtinų veiksmų, aiškindamasis pareiškėjo atleidimo pagrindą sudarančias aplinkybes ir tuo metu priėmė akivaizdžiai neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pats pareiškėjas dėl nedarbingumo pažymos išdavimo atgaline data į Kauno klinikas kreipėsi tik 2018 m. sausio 8 d. ir negavęs jokio atsakymo, iki 2018 m. gegužės 22 d. pakartotinai niekur nesikreipė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad priverstinės pravaikštos laikas tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo veiksmų. Atsakovo nuomone, Kauno AVPK neatsiranda pareiga M. R. atlyginti žalą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d., todėl apeliacinis skundas atmestinas.

36. Atkreipia dėmesį, kad Kauno AVPK viršininko 2018 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 20-TE-1155 „Dėl M. R. grąžinimo į pareigas“, pareiškėjas nuo 2018 m. gruodžio 5 d. grąžintas į Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti Kauno AVPK viršininko 2018 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. 20-TE-27 „Dėl M. R. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas, taip pat priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki grąžinimo į tarnybą.

39. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo M. R. skundo dalį ir panaikino skundžiamą atsakovo Kauno AVPK Įsakymą bei grąžino pareiškėją į ankstesnes pareigas. Reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo dienos iki grąžinimo į pareigas atmetė.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ta Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimo dalimi, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki grąžinimo į tarnybą, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra ginčijama.

41. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką motyvuodamas tuo, kad priverstinės pravaikštos laikas tiesiogiai priklausė nuo paties pareiškėjo veiksmų – savalaikio kreipimosi į gydymo įstaigą (o vėliau ir į VSDFV Kauno skyrių) dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Pareiškėjas delsė pasinaudoti savo teise dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, mažamečio sūnaus ligos laikotarpiu bei iškart po jo nesidomėjo, ar nedarbingumo pažymėjimas yra išduotas, ar tinkamai įformintas, t. y. pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, jo elgesys neatitiko bendrųjų operatyvumo ir protingumo principų, todėl dėl tokio pareiškėjo elgesio priverstinės pravaikštos laikas prasitęsė nepateisinamai ilgai. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principais, sprendė, kad darbdavys šioje situacijoje negali būti laikomas atsakingu už nepagrįsto pareiškėjo delsimo sąlygotą priverstinės pravaikštos trukmę, todėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką pareiškėjui nepriteisė.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką, kadangi netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus, be to, Statuto 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pažeistų teisių gynybos būdas turi būti taikomas neatsižvelgiant į tai, ar dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos yra atsakovo kaltė ar ne.

43. Statuto 70 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu (nuo 2018 m. sausio 1 d.)) nustatyta, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Taigi ši įstatymo nuostata nustato, kaip yra ginamos vidaus tarnybos pareigūno teisės, kai jis yra neteisėtai atleistas iš vidaus tarnybos. Sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad šis pažeistų teisių gynybos būdas turi būti taikomas neatsižvelgiant į tai, ar dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos yra atsakovo kaltė ar nėra. Statuto 70 straipsnio 1 dalis nustato vienintelį pareigūno pažeistų teisių gynimo būdą, atsakovo kaltės nebuvimas negali lemti negalimumo neteisėtai atleistą pareigūną grąžinti į darbą bei priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, kiekvienu atveju turėtų būti individualiai įvertintos konkrečios bylos aplinkybės ir, atsižvelgiant į Statuto 70 straipsnio 1 dalyje nustatytą tikslą, jį atitinkantis kompensacijos dydis.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką galėtų būti nepriteistas ar sumažintas, atsižvelgiant į išskirtines aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, jog atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką atlyginimas pareiškėjui pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus, prieštarautų viešajam interesui, arba sukeltų atsakovui kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ne kartą yra konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

46. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, pagrįstai atsižvelgė į šioje byloje susiklosčiusias išskirtines aplinkybes, pareiškėjo delsimą kreiptis dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, pareiškėjo nerūpestingumą, teisingumo ir protingumo kriterijus ir šio pareiškėjo reikalavimo netenkino.

Nors pareiškėjas 2018 m. sausio 8 d., t. y. iki priimant Įsakymą dėl jo atleidimo iš tarnybos, kreipėsi su prašymu į Kauno klinikas dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo atgaline data, tačiau per protingą terminą negavęs atsakymo, nesiėmė jokių kitų veiksmų (pvz. nesikreipė su prašymu į VSDFV teritorinį skyrių dėl leidimo išduoti nedarbingumo pažymėjimą atgaline data). Be to, pareiškėjo tiek skundo, tiek ir apeliacinio skundo argumentus, kad jis prašė sūnų Kauno klinikose apžiūrėjusių gydytojų išduoti nedarbingumo pažymėjimą vaiko slaugai ir buvo įsitikinęs, kad nedarbingumo pažymėjimas jam buvo išduotas, paneigia byloje esantys įrodymai bei teismo posėdyje liudytojomis apklaustų gydytojų, apžiūrėjusių vaiką, parodymai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno klinikose, kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų (I tomas, b. l. 49–54), su sūnumi buvo ir medicininius dokumentus pasirašė jo motina. Kauno klinikų įdėtiniame lape į ambulatorinę kortelę pažymėta, kad nedarbingumo pažyma neišduota. Kauno klinikų 2018 m. sausio 5 d. rašte „Dėl informacijos apie M. R.“ (I tomas, b. l.

48) taip pat nurodyta, kad nedarbingumo pažymėjimas nebuvo išduotas, Kauno klinikų 2018 m. birželio 19 d. rašte Nr. S-(1.23.)-5532 nurodyta, kad M. R. prašymo išduoti nedarbingumo pažymėjimą medicininėje dokumentacijoje nebuvo fiksuota. Liudytoja teismo posėdyje apklausta gydytoja G. B. paaiškino, kad nedarbingumo pažymėjimas vaiko tėvui nebuvo išduotas, jis jo ir neprašė išduoti. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su nedarbingumo pažymėjimo neišdavimu, nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad priverstinės pravaikštos laikas tiesiogiai priklausė nuo paties pareiškėjo veiksmų – savalaikio kreipimosi į gydymo įstaigą, vėliau į VSDFV Kauno skyrių.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, jo elgesys nagrinėjamu atveju neatitiko bendrųjų operatyvumo ir protingumo principų, todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, šioje konkrečioje situacijoje pagrįstai nepriteisė pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog dėl savo atleidimo iš tarnybos buvo kaltas pats pareiškėjas, todėl ginčijamas Įsakymas jo priėmimo metu buvo teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde sprendimo šiuo aspektu neginčija.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo nėra pagrindo remtis, kadangi nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

48. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

49. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams pareiškėjo skundžiamoje dalyje ir jų nebekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimo dalį, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė