2017-04-14 Nr. AB-8330-3-64-3-00594-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1614-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00594-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. D. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos (2016 m. vasario 25 d.) jo laisvė Šiaulių TI buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, dėl kamerų perpildymo būdavo sunkiau išvėdinti patalpas, todėl trūkdavo gryno oro. Dažnai kameros buvo avarinės būklės, jose nuo sienų ir lubų lupdavosi dažai, byrėjo tinkas. Pareiškėjo teigimu, dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas tapo dirglus, irzlus, sutriko jo miegas, prasidėjo depresija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovo teigimu, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. kovo 8 d. pažyma Nr. 60/09-8941 „Dėl S. D.“ rodo, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 25 d. ir nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 28 d., kamerose Nr. 54 ir 97, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 7 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 2,72 iki 9,51 kv. m kameros ploto, o 2015–2016 metais pareiškėjas Šiaulių TI nebuvo kalinamas.

Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo atlikta patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normoms. Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, jog taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytini tik tie Eksploatavimo taisyklių ir higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo S. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Įsakymą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, ištyręs Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. kovo 8 d. pažymą Nr. 60/09-8941 „Dėl S. D.“, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 28 d. Teismas konstatavo, kad 6 dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 97 pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą, nes vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 2,72 iki 3,17 kv. m. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui 4 dienas, kai jis buvo laikomas kamerose Nr. 54 ir 97, teko nuo 3 iki 4,50 kv. m kameros ploto, todėl šiuos duomenis vertino pareiškėjo, kuris teigė, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI iš viso 10 dienų nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas sprendė, kad pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nėra tiesiogiai sietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių TI, patikrinimai buvo atliekami pareiškėjui jau išvykus iš Šiaulių TI. Įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 15 d. pažymoje Nr. 62/08-187 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, teismas darė išvadą, kad iš rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kiek tai susiję su Higienos normos HN 73:2010 nustatytų reikalavimų laikymusi.

Teismas darė išvadą, jog neabejotina, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau, teismo vertinimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl nustatyto pažeidimo buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje priteisiamais neturtinės žalos dydžiais, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę (10 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti 5 000 Eur, pareiškėjui už kalinimą perpildytose kamerose neturtinei žalai atlyginti priteistina suma – 100 Eur.

III. Pareiškėjas S. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino trumpą pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį, tačiau neįvertino tos aplinkybės, jog pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir išvyko į Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2012 m. vasario 5 d. iki 2014 m. birželio 16 d. apie 700 dienų buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pabrėžė, jog pagal teisės aktus kameros vėdinamos per langus, o Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose neprivalo būti atskira ventiliacija, tačiau neįvertino to, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas viename kameros gale, o langas – kitame, todėl iš pradžių visi nemalonūs kvapai išsisklaido po visą kamerą ir tik po to išsivėdina.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas asmeniui tekusį kameros plotą, privalėjo iš bendro kameros ploto išskaičiuoti baldų užimamą plotą. Kameroje Nr. 97 buvo įrengtos 6 lovos (12 vietų miegoti), stalas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Atsakovo teigimu, teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui S. D. už kalinimą nuo 2014 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos (2016 m. vasario 25 d.) Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI patyrė 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad dalį ginčo laikotarpio (10 dienų) pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartomis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas asmeniui tekusį kameros plotą, nepagrįstai iš viso kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto, nepagrįstai nenustatė pažeidimo, susijusio su kamerų vėdinimu, bei nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, jog pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko iš Lukiškių TI-K ir išvyko į Lukiškių TI-K, kuriame pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis, pirmiausia primena, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą, kuris apibrėžia šios administracinės bylos ribas, grindė tuo, jog jis neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2014 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos (2016 m. vasario 25 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 25 d. ir nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 28 d., t. y. iš viso 25 dienas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime vertino būtent Šiaulių TI pareigūnų veiksmų (neveikimo) (ne)teisėtumą tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, tai, ar pareiškėjas dėl nustatytų Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, ir ar egzistuoja priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir niekaip nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Šiaulių TI teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, kurią nors iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų turėjo vertinti kitaip.

Dėl pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygų pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko, kritikuoja dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo, susijusio su kamerų vėdinimu. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010 24 p.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose neprivalo būti atskira ventiliacija, kaip teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, t. y. šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino, nes Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimo, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo, pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Skunde pareiškėjas teigė, kad dėl kamerų perpildymo būdavo sunkiau išvėdinti patalpas, todėl trūkdavo gryno oro, reikėdavo beveik visą laiką laikyti atidarytą langą. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodė, jog gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus, Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 15 d. pažymoje Nr. 62/08-187 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ tai papt nurodyta, kad vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kamerose yra skaidraus stiklo langai. Kadangi gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Šiaulių TI yra galimybė vėdinti kameras per langus, ir atsižvelgęs į skundo pagrindą, turėjo nustatyti Higienos normos HN 76:2010 21 ar 24 punkto pažeidimą.

Vienam asmeniui kameroje tekusio ploto aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, turėjo iš bendro kameros ploto atimti baldų užimamą plotą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas tokiu argumentu iš esmės siekia, kad būtų pripažinta, jog pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu buvo pažeista ilgiau negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skunde nurodyto kamerų perpildymo aspekto, taikė Įsakyme nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI iš viso 10 dienų buvo laikomas, kai jam teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma.

Akcentuotina, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme, Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme. Atsižvelgusi į nurodytą EŽTT praktiką ir Lietuvos teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjo atveju turėtų būti taikoma 3,6 kv. m kameros be baldų ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija, atidžiai ištyrusi pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių (b. l. 13), nustatė, kad kameroje Nr. 54 (17,98 kv. m), kurioje buvo laikoma iki 6 asmenų, ir kai kameroje Nr. 97 (19,01 kv. m) buvo laikomi 6–7 asmenys, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą (10 dienų). Pareiškėjui kameroje Nr. 97, kurios plotas – 19,01 kv. m, kai joje buvo laikoma iki 5 asmenų, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko daugiau negu 3 kv. m kameros ploto. Kaip jau minėta, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI iš viso 10 dienų buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja, kad pareiškėjas dėl vienam asmeniui turinčios tekti patalpų ploto normos pažeidimo patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ir dėl patalpų apstatymo baldais pareiškėjui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas buvo dar mažesnis, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad patalpų apstatymas baldais galėjo apsunkinti pareiškėjo galimybę netrukdomai judėti patalpose. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta. Skunde pareiškėjas, pagrįsdamas tai, kad kameroje iš viso nebuvo laisvos vietos judėti, nurodė, kad apie 7 kv. m kameroje buvo laikomi 4 asmenys, jose buvo 4 lovos, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tai neatitinka tikrovės, nes šiuo atveju pareiškėjas buvo kalinamas didesnėse, t. y. 17,98 ir 19,01 kv. m, kamerose. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kameroje Nr. 97 buvo įrengtos 6 lovos (12 vietų miegoti), stalas, tačiau tai savaime taip pat nepagrindžia visiško galimybės judėti kameroje apribojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodomi jokie kriterijai ar aplinkybės, kurie leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėjo būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė, aiškino teisės normas, reglamentuojančias neturinės žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą, ar nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė