2019-01-16 Nr. AB-1673-3-61-3-04709-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-233-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04709-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2016 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. A740-4821/16 (2.11.4.1-SR7) (pareiškėja skunde nurodė Nr. A740-4821/16, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pareiškėjai iki gyvos galvos; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kuomet buvo nutrauktas jos mokėjimas, t. y. 2016 m. birželio 7 d.; 4) priteisti sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2010 m. birželio mėn. jai buvo paskirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (toliau – ir Kompensacija). Kompensacija jai paskirta kaip senatvės pensijos amžių sukakusiam asmeniui. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsniu, jai turėjo būti pratęstas šalpos mokėjimas iki gyvos galvos, tačiau atsakovas nepagrįstai nutraukė Kompensacijos mokėjimą. Pareiškėja teigė 2016 m. spalio 14 d. kreipusis į atsakovą, prašydama pratęsti Kompensacijos mokėjimą iki gyvos galvos ir išmokėti Kompensaciją už visą laiką, tačiau atsakovas Sprendime atsisakė tai padaryti. Be to, pareiškėja pažymėjo, jog Įstatymas įpareigoja atsakovą prieš mėnesį pranešti šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą, tačiau pareiškėja nebuvo informuota.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo nuomone, Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata turi būti taikoma neatsiejamai nuo Įstatymo 12 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo. Asmeniui, kuriam specialusis nuolatinės slaugos priežiūros (pagalbos) poreikis pirmą kartą nustatomas jau sukakus senatvės pensijos amžių, skiriama 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslinė kompensacija, kuri mokama tol, kol asmeniui nustatytas atitinkamas specialusis poreikis. Atsakovas akcentavo, kad Kompensacija pareiškėjai buvo skirta kaip senatvės pensijos amžių sukakusiam asmeniui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjos V. S. skundą tenkino, t. y. panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. A740-4821/16 (2.11.4.1-SR7) ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pareiškėjai iki gyvos galvos bei išmokėti pareiškėjai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos jai mokėjimas.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2010 m. birželio 7 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. birželio 7 d. kaip asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, jeigu asmuo negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, kuriuos moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai skyriai. 2016 m. spalio 14 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl šalpos išmokos mokėjimo pratęsimo ir negautos išmokų sumos išmokėjimo. Atsakovas ginčijamame 2016 m. lapkričio 10 d. rašte Nr. A740-4821/16 (2.11.4.1-SR7), vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsniu, atsisakė skirti pareiškėjai šalpos išmoką nuo 2016 m. birželio 8 d.

7. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Įstatymo nuostatas ir Sprendimo argumentus, pakartotus atsakovo atsiliepime į skundą, priėjo išvadą, kad atsakovas nepagrįstai Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą taikė neatsiejamai nuo Įstatymo 12 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo. Teismas pažymėjo, jog ginčas kilo dėl to, ar teisingai taikytas terminas, kai asmuo Kompensacijos skyrimo metu jau buvo sulaukęs senatvės pensijos amžių. Taigi, atsakovas privalėjo vertinti Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau to Sprendime neatliko. Be to, atsakovas nesilaikė ir reikalavimo prieš mėnesį pranešti šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą.

8. Teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, teisė gauti šalpos išmoką išlieka, kol galioja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių, tačiau šiems asmenims, sukakus senatvės pensijos amžių, teisė gauti šalpos išmoką išlieka iki gyvos galvos. Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja, kuriai nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. birželio 7 d. buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, jau buvo sukakusi senatvės pensijos amžių, todėl, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, pasibaigus minėtos šalpos išmokos skyrimo terminui, atsakovas turėjo pratęsti pareiškėjai skirtos šalpos išmokos mokėjimą iki gyvos galvos.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Įstatymo 19 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad šalpos išmokų suma, laiku negauta dėl savivaldybės administracijos kaltės, išmokama visa. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad pareiškėja buvo informuota apie tai, kad 2016 m. birželio 7 d. baigiasi jai paskirtos šalpos išmokos mokėjimo terminas, nors, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą pareiškėjai turėjo būti pranešta prieš mėnesį. Pareiškėja 2016 m. spalio 14 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti jai skirtos Kompensacijos mokėjimą iki gyvos galvos. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėja pavėluotai kreipėsi į atsakovą dėl šalpos išmokos mokėjimo pratęsimo. Šalpos išmokos mokėjimas pareiškėjai nebuvo pratęstas iš esmės dėl atsakovo kaltės. Todėl, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 12 dalimi, teismas atsakovą įpareigojo išmokėti pareiškėjai visą Kompensacijos sumą nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas jos mokėjimas. Kadangi Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad šalpos išmokas skiria ir moka savivaldybių administracijos, vadovaudamosios šiuo įstatymu ir Vyriausybės patvirtintais Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, teismas priimti sprendimą dėl Kompensacijos mokėjimo pareiškėjai iki gyvos galvos įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendimas buvo priimtas pareiškėjos naudai, tenkino jos prašymą priteisti atlyginimą už sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

III. 11. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo prašo pareiškėjos V. S. skundą atmesti.

12. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas nevisapusiškai įsigilinus į Įstatymo nuostatas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu specialiojo poreikio pažyma galioja suėjus pensiniam amžiui, teisė gauti šalpos išmoką išlieka pažymoje nustatytu terminu arba neterminuotai ir iš naujo specialusis nuolatinis priežiūros (pagalbos) poreikis nenustatinėjamas. Tačiau, jeigu nuolatinis priežiūros pagalbos poreikis nustatomas jau suėjus pensiniam amžiui, asmeniui mokamas 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, kuris mokamas tol, kol nustatytas minėtas poreikis. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjai specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis buvo nustatytas jau suėjus pensiniam amžiui. Atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 13 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. I-2273-281/2017 netenkino skundo dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos.

13. Pareiškėja V. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Pareiškėja sutinka su teismo išvadomis ir motyvais. Jos nuomone, apeliacinis skundas yra surašytas atmestinai, jame nėra teisinių argumentų. Apeliacinį skundą sudaro keli deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti teiginiai, kurie nepaaiškina, kodėl atsakovas nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu. Pareiškėja teigia, kad atsakovas apeliaciniame skunde neteisingai nurodė sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2273-281/2017 priėmimo datą (šis sprendimas iš tiesų buvo priimtas 2017 m. balandžio 13 d.), ir pabrėžia, jog minėtas sprendimas skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs, nes dėl jo buvo pateiktas apeliacinis skundas. Be to, atsakovas ignoruoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr. 2012 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1433/2012), nors apie tokią praktiką buvo informuotas dar 2016 m. spalio 14 d. rašte. Pareiškėjos vertinimu, pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas siekia tik teismo sprendimo vykdymo vilkinimo, o atsakovo veiksmai pateikiant tokio turinio apeliacinį skundą vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, už kurį teismas galėtų skirti sankciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. rašto Nr. A740-4821/16 (2.11.4.1-SR7) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pareiškėjai iki gyvos galvos bei išmokėti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kuomet buvo nutrauktas jos mokėjimas, t. y. 2016 m. birželio 7 d.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad atsakovas nuo 2016 m. birželio 7 d. nepagrįstai nutraukė Kompensacijos mokėjimą pareiškėjai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad, pasibaigus Kompensacijos skyrimo terminui, atsakovas turėjo pratęsti pareiškėjai skirtos Kompensacijos mokėjimą iki gyvos galvos, kad atsakovas neįvykdė pareigos informuoti pareiškėją apie tai, jog 2016 m. birželio 7 d. baigiasi jai paskirtos šalpos išmokos mokėjimo terminas, bei kad šiuo atveju yra pagrindas įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai visą Kompensacijos sumą nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas jos mokėjimas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo argumentus, kad Kompensacijos mokėjimo terminas pareiškėjai negalėjo būti pratęstas, nes specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis jai buvo nustatytas jau suėjus pensiniam amžiui, bei atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką panašiose bylose. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl pagrindo pareiškėjai pratęsti Kompensacijos mokėjimo terminą.

18. Įstatymo 11 straipsnyje yra pateiktas asmenų, turinčių teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, sąrašas, tarp jų – sukakę senatvės pensijos amžių asmenys (4 p.). Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Byloje esanti Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2010 m. birželio 7 d. specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma SPP-2 Nr. 0183085 (b. l. 12) patvirtina, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. birželio 7 d. pareiškėjai buvo nustatytas kaip asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių.

19. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos išmokos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką; savivaldybės administracija privalo prieš mėnesį pranešti šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, – atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi ar iš dalies darbingi, netekę tam tikrų darbingumo procentų, arba kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos).

20. Kompensacijos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja, kuriai nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. birželio 7 d. buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, jau buvo sukakusi senatvės pensijos amžių, todėl, vadovaujantis ankščiau nurodytomis Įstatymo nuostatomis, pasibaigus Kompensacijos skyrimo terminui, atsakovas turėjo pratęsti pareiškėjai skirtos šalpos išmokos mokėjimą iki gyvos galvos. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas, kuriame atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2016 m. spalio 14 d. prašymą pratęsti Kompensacijos mokėjimą jai iki gyvos galvos bei išmokėti Kompensaciją už laikotarpį, kai jos mokėjimas buvo nutrauktas, pripažintinas nepagrįstu ir naikintinu, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotina priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pareiškėjai iki gyvos galvos.

21. Akcentuotina, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 3 dalis, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas; į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje išdėstytos pozicijos laikėsi ir kitose bylose, įvertinęs analogiškas nagrinėjamai bylai aplinkybes, pavyzdžiui, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1884-525/2018, kurioje buvo panaikintas apeliaciniame skunde minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2273-281/2017 ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjos V. S. skundą tenkinti, t. y. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. A740-5575/16-(2.11.4.1.-SR7) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai V. S. priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. spalio 24 d.

22. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė