2017-07-12 Nr. AB-13647-3-61-3-01386-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-591-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01386-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.9; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 31–36), prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. liepos mėn. sprendimą Nr. 11SP- „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo R. V.“ (toliau – ir VRM sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir pareigūnų pensija) nuo 2014 m. birželio 18 d. (toliau – patikslintas skundas).

Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad ginčijamas VRM sprendimas jai buvo įteiktas 2016 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja paaiškino, kad, gavusi VRM sprendimą, 2016 m. gruodžio 21 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui, tačiau iki šiol atsakymo negavo. Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad taip pat pateikė VSDFV prašymą dėl pensijos skyrimo, tačiau konkretaus atsakymo iki šiol negavo. 2017 m. sausio 2 d. raštu VSDFV informavo pareiškėją, kad jos prašymas persiųstas Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Kauno AVPK). 2017 m. sausio 17 d. raštu VRM taip pat informavo pareiškėją, kad pareiškėjos prašymas dėl pensijos skyrimo yra persiųstas Kauno AVPK.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi (b. l. 48–50) pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl 2014 m. liepos mėn. VRM sprendimo pareiškėja pateikė skundą teismui tik 2017 m. balandžio 27 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą. Teismas pareiškėjos argumentus, kad ginčijamas VRM sprendimas jai buvo įteiktas tik 2016 m. lapkričio 30 d. vertino tik kaip pareiškėjos gynybinę poziciją. Iš bylos dokumentų (Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) 2014 m. liepos 24 d. rašto Nr. 11DP(P)-3713 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo“) teismas nustatė, kad ginčijamas VRM sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas pareiškėjos adresu (duomenys neskelbtini) kartu su minėtu Tarnybos 2014 m. liepos 24 d. raštu. Be to, minėtame rašte buvo išaiškinta VRM sprendimo apskundimo tvarka. Teismas nurodė, kad mažai tikėtina, jog pareiškėja, žinodama apie Kauno AVPK viršininko 2014 m. birželio 18 d. įsakymą apie jos atleidimą iš vidaus tarnybos, beveik 3 metus nesidomėjo, ar jai paskirta pareigūnų pensija, ar ne. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad egzistavo svarbios priežastys, objektyviai sukliudžiusios pareiškėjai laiku atlikti būtinus veiksmus savo teisių realizavimui. Neatnaujinęs termino skundui paduoti, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą dėl VRM sprendimo panaikinimo.

Teismas taip pat atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo antrąjį reikalavimą, t. y. įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl pareigūnų pensijos pareiškėjai skyrimo. Šiuo aspektu teismas nustatė, kad VRM kreipėsi į Kauno AVPK, prašydamas pateikti pensiją skiriančiai institucijai (šiuo atveju – VSDFV Utenos skyriui) dokumentus dėl pareigūnų pensijos skyrimo esant faktiniam ir teisiniam pagrindui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog Kauno AVPK minėtus dokumentus jau pateikė VSDFV Utenos skyriui, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog VSDFV Utenos skyrius nepriima sprendimo dėl pareigūnų pensijos skyrimo pareiškėjai. Šį reikalavimą teismas atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėja R. V. atskiruoju skundu (b. l. 54−57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai VRM sprendimas buvo įteiktas 2014 metais. Pareiškėja šį sprendimą gavo 2016 m. lapkričio 30 d. ir nedelsdama stengėsi aktyviai ginti savo pažeistas teises.

2. Pareiškėja nei 2014 metais, nei 2016 metais negavo VRM 2014 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 11SP-4076. Toks sprendimas nebuvo pateiktas ir teismui. Teismas nesiaiškino aplinkybių dėl šio sprendimo realaus egzistavimo. Tarnybos 2014 m. liepos 24 d. raštas nepatvirtina, kad VRM sprendimo nuorašas pareiškėjai buvo įteiktas. Teismas neišreikalavo duomenų apie ginčijamo VRM sprendimo įteikimą pareiškėjai.

3. Pareiškėjos nežinojimas ir nesidomėjimas apie pareigūnų pensijos skyrimą buvo susijęs su tuo, kad pareiškėjos atžvilgiu tuo metu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, dėl kurių pareiškėja patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus.

4. Pareiškėja iki šiol nėra gavusi VSDFV Utenos skyriaus sprendimo dėl pareigūnų pensijos pareiškėjai skyrimo (ar neskyrimo), todėl teismas turėjo priimti pareiškėjos reikalavimą dėl VSDFV Utenos skyriaus įpareigojimo šį sprendimą priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktais, atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjos pirmasis reikalavimas (panaikinti VRM sprendimą) teismo buvo nepriimtas nagrinėti vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, numatančiu, kad teismas atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujintinas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja apie ginčijamą VRM sprendimą sužinojo dar 2014 metais ir nepateikė teismui įrodymų, kad terminą kreiptis į teismą praleido dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja tvirtina, kad apie VRM sprendimą sužinojo 2016 m. lapkričio 30 d. ir nedelsdama ėmėsi savo teisių gynybos būdų, pateikdama skundą VRM, tačiau atsakymo iš VRM iki šiol nėra gavusi.

Pareiškėja kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė ir skundžiamą aktą – VRM sprendimo kopiją (b. l. 8). Šiame pareiškėjos pateiktame dokumente pasirašančiu dokumentą asmeniu įrašyta Ekonomikos ir finansų departamento direktorė, atliekanti ministerijos kanclerio funkcijas, dokumente nėra įrašyta dokumento priėmimo diena (nurodyta dokumento data – 2014 m. liepos d.), taip pat nėra įrašyta dokumentui suteikto numerio pabaiga (nurodytas dokumento numeris – 11SP-). Dokumento pavadinimas – Sprendimas „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo R. V.“.

Kartu su kitais dokumentais pareiškėja pateikė teismui taip pat ir Tarnybos 2014 m. liepos 24 d. lydraštį (b. l. 12), kuriuo pareiškėjai buvo išsiųstas VRM Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus, atliekančio ministerijos kanclerio funkcijas, 2014 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 11SP-4076 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo R. V.“ nuorašas (1 lapas). Nors pareiškėja teismui nepridėjo Tarnybos lydraštyje nurodomo pareiškėjai siunčiamo VRM 2014 m. liepos 23 d. sprendimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Tarnybos lydraštyje nurodyti pagrindiniai siunčiamo dokumento rekvizitai (dokumentą pasirašančio asmens pareigos, dokumento datos pradžia, dokumento numerio pradžia, ir ypač – dokumento pavadinimas) sutapo su pareiškėjos teismui pateiktu skundžiamu VRM sprendimu, teismas ginčijamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos ginčijamas VRM sprendimas yra tas sprendimas, kuris minimas Tarnybos lydraštyje, ir, kurį pareiškėja turėjo gauti kartu su šiuo lydraščiu. Tokią teismo išvadą patvirtina ir byloje esantis VRM 2017 m. sausio 12 d. raštas Nr. 1D-218(3) „Dėl R. V. skundo“ (toliau – VRM 2017 m. sausio 12 d. sprendimas) (b. l. 13), kuriame VRM kancleris pareiškėjai nurodo, kad VRM sprendimas neskirti pareiškėjai pareigūnų pensijos buvo išsiųstas kartu su minėtu Tarnybos 2014 m. liepos 24 d. lydraščiu. Jei vis dėlto Tarnyba suklydo ir išsiuntė pareiškėjai tik lydraštį (be VRM sprendimo), nors to pareiškėja nenurodo, akivaizdu, kad pareiškėja, gavusi Tarnybos lydraštį, sužinojo apie tai, kad 2014 m. liepos 23 d. VRM priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, t. y. neskirti jai pareigūnų pensijos. Be to, būtent šiame lydraštyje buvo išaiškinta VRM sprendimo apskundimo tvarka. Pareiškėjai buvo nurodyta, kad pareiškėja minėtą sprendimą gali skųsti Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Pareigūnų pensijų įstatymas) 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. pagal tuo metu galiojusią Pareigūnų pensijų įstatymo redakciją, pateikti skundą sprendimą priėmusios institucijos vadovui (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui).

Iš pareiškėjos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja 2016 m. gruodžio 13 d. skundą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui išsiuntė 2016 m. gruodžio 21 d. (b. l. 46). Pareiškėja teismui pateikė net du šio skundo originalus (b. l. 16–19, 37–40). Skundo padavimas praėjus daugiau nei 2 metams nuo VRM sprendimo priėmimo nelaikytinas aktyviu savo galimai pažeistų teisių gynimu. Pareiškėja nurodo, kad į šį skundą atsakymo iki šiol nėra gavusi, tačiau šią pareiškėjos nurodytą aplinkybę paneigia byloje esantis VRM 2017 m. sausio 12 d. sprendimas, kuriame VRM nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjos skundą, gautą 2016 m. gruodžio 27 d. Nepaisydama to, kad pareiškėjos skundas buvo pateiktas praėjus daugiau nei 2 metams nuo VRM sprendimo priėmimo, VRM išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir minėtu 2017 m. sausio 12 d. sprendimu pavedė Kauno AVPK pakartotinai surinkti reikiamus dokumentus bei pateikti juos pareigūnų pensijas skiriančiai institucijai. VRM išsiuntė Kauno AVPK ir pareiškėjos skundo kopiją, tačiau nenurodė, kad siunčia šį skundą nagrinėti pagal kompetenciją. Priešingai, minėtame VRM 2017 m. sausio 12 d. sprendime yra nurodyta, kad VRM išnagrinėjo pareiškėjos skundą. Pareiškėja nenurodo, kad šiuo sprendimu jos skundas buvo netinkamai išnagrinėtas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja minėtą VRM 2017 m. sausio 12 d. sprendimą ginčijo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

Atskirajame skunde pareiškėja nurodė, kad jos nesidomėjimas apie pareigūnų pensijos skyrimą buvo susijęs su tuo, kad pareiškėjos atžvilgiu tuo metu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, dėl kurių pareiškėja patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus. Šios informacijos pareiškėja nepateikė pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą. Duomenų, patvirtinančių, kad tuo metu pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, pareiškėja nepateikė ir su atskiruoju skundu. Be to, pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie jos atžvilgiu priimtą nepalankų sprendimą, todėl toks termino praleidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ir sąlygotas tam tikru metu vykusių procesų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visetą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nenustatė svarbių termino praleidimo priežasčių, teisėtai ir pagrįstai neatnaujino skundo padavimo termino ir nepriėmė reikalavimo panaikinti VRM sprendimą.

Pareiškėjos antrasis reikalavimas (dėl įpareigojimo VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjai pareigūnų pensiją) pirmosios instancijos teismo nepriimtas nagrinėti vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad teismas atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog Kauno AVPK jau pateikė VSDFV Utenos skyriui sprendimui priimti reikiamus dokumentus, todėl nėra pagrindo teigti, jog VSDFV Utenos skyrius nepriima sprendimo dėl pareigūnų pensijos skyrimo pareiškėjai.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodė, kad iki šiol nėra gavusi VSDFV Utenos skyriaus sprendimo dėl pareigūnų pensijos pareiškėjai skyrimo, todėl teismas turėjo šį reikalavimą priimti.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 2 dalį, jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per 2 mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas.

Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo ar neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012). LVAT praktikoje taip pat yra konstatuota, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (LVAT 2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių dėl minėto sprendimo priėmimo, o VSDFV Utenos skyrius atsisakė jį priimti, t. y. nėra duomenų, kad tarp pareiškėjos ir atsakovo apskritai yra kilęs teisės ginčas. Kaip minėta, sprendimą dėl pareigūnų pensijos pareiškėjai neskyrimo dar 2014 metais yra priėmusi Vidaus reikalų ministerija. Šis sprendimas yra galiojantis. Pareiškėja nenurodė pagrindo, kuriuo remiantis reikalauja, kad sprendimą dėl pensijos skyrimo taip pat priimtų ir VSDFV Utenos skyrius. Šis pagrindas yra svarbus, siekiant nustatyti, ar pareiškėja nėra praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto 2 mėnesių skundo padavimo termino, kuris pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. VRM 2017 m. sausio 12 d. sprendimas, kuriuo Kauno AVPK buvo pavesta surinkti tam tikrus dokumentus ir, prireikus, juos perduoti pensiją skiriančiai institucijai, nelaikytinas reikalaujamu nurodyti pagrindu.

Pareiškėja, nenurodžiusi, kokius konkrečiai atsakovo kompetencijai priskiriamus veiksmus vilkina atlikti VSDFV Utenos skyrius, taip pat nepateikusi duomenų, kad tarp šalių apskritai yra kilęs ginčas, negali reikalauti, kad toks ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad toks pareiškėjos reikalavimas yra nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė