2017-04-18 Nr. AB-8440-3-62-3-01141-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-358-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01141-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 4–5) atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku P. L. patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelis P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,92 ha ploto žemės sklypą, esantį Samsoniškių kaime, Šunskų seniūnijoje, Marijampolės rajone. Pareiškėjas teigė, kad nuosavybės teisę į senelio žemę jis paveldėjo, nes su savo motina M. L. – P. gyveno iki jos mirties (2006 m. lapkričio 30 d.). Motina sunkiai sirgo ir kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo valdytą žemės sklypą neturėjo galimybės. Po motinos mirties pareiškėjas sirgo, ilgai gydėsi, jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), todėl įstatyme nustatytus terminus praleido dėl svarbių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) prieštaravo pareiškėjo prašymo tenkinimui (b. l. 24–26).

Atsiliepime paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. L. iki nuosavybės teise valdytą 3,92 ha žemę Samsoniškių kaime Marijampolės rajone, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu laiku ir tvarka 1991 m. lapkričio 25 d. padavė O. K.. Marijampolės rajono valdyba 1995 m. kovo 20 d. sprendiniu Nr. 1957-3482 atkūrė O. K. nuosavybės teises į 3,92 ha žemės, grąžinant žemę natūra. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio, t. y. savo motinos M. L. – P., mirusios 2006 m. lapkričio 30 d., tėvo P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo motina mirė 2006 m. lapkričio 30 d., t. y. po Atkūrimo įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos neįgijo teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą turėtų būti atmestas. Pareiškėjo motinai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišreiškus savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjas šios teisės nepaveldėjo. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo nurodyta jo sveikatos būklė negali turėti įtakos sprendžiant prašymo atnaujinti praleistus terminus pagrįstumo klausimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo S. P. prašymo netenkino (b. l. 63–66).

Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjo motina M. P. (mirė 2006 m. lapkričio 30 d.) iki nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas, pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali juos atnaujinti.

Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas pažymėjo, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Toks ilgas terminas visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai, suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises.

Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, tikėjimasis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Atkūrimo įstatymo nustatytu laiku ir tvarka prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 3,92 ha žemės sklypą Samsoniškių kaime, Marijampolės rajone, pateikė O. K., kuriai Marijampolės rajono valdyba 1995 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1957-3482 atkūrė nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą natūra. Pareiškėjo motina M. P. nustatytu terminu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo P. L. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemės sklypą nesikreipė (ginčo dėl to byloje nėra). Pareiškėjo motina M. P. mirė 2006 m. lapkričio 30 d., t. y. po Atkūrimo įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) iki kurio ji turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio, motinos M. L. P., mirusios 2006 m. lapkričio 30 d., tėvo P. L. iki nacionalizacijos valdytą 3,92 ha žemės sklypą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant prašymą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (2 str. 1 d. 1–5 p.). Tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr.IX-1759 redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Pagal aptartą teisinį reguliavimą šiuo atveju pareiškėjas gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į senelio iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise žemę tik kaip savo mirusios motinos M. P. įpėdinis, ir tik ta apimtimi, kuria ji iki savo mirties buvo pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti pareikšta individualiai ir dėl kiekvieno konkretaus išlikusio nekilnojamojo turto. Nei Atkūrimo įstatymo 11 straipsnis, nei Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“, nei vėliau priimti norminiai teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenustatė, kad į prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikusio asmens prašymą įrašyti kiti jam žinomi pretendentai, taip pat galėtų būti laikomi pareiškusiais valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Į kito asmens prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo įrašyti kiti jam žinomi pretendentai, kurie patys nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, negali būti pripažinti pareiškusiais valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamas valios išreiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra tuo atveju, kai pats pretendentas ar jo įgaliotas atstovas padavė prašymą iki įstatymu nustatyto termino, taip pat tuo atveju, jeigu į prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikusio asmens prašymą įrašyti kiti jam žinomi pretendentai kartu su prašymą pateikusiu pretendentu sudaro rašytinį susitarimą dėl savininko išlikusio nekilnojamojo turto jiems tenkančių dalių ir tokį susitarimą iki įstatymu nustatyto termino pateikia prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjančiai institucijai.

Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo motina M. P. iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.), nebuvo padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo P. L. valdytą žemę, teismas konstatavo, kad pareiškėjas (žemės savininko vaikaitis) galėtų siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik savo motinos iki įstatymu nustatyto termino pareikštos valios apimtyje, todėl pareiškėjo prašymo dėl praleistų terminų (2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.) atnaujinimo netenkino, nenagrinėdamas ir nevertindamas pareiškėjo nurodytų terminų praleidimo priežasčių.

III. Pareiškėjas S. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo prašymą (b. l. 76–77).

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad Nacionalinės žemės tarnybos Marijampolės skyriui neįtraukus jo, teisėto M. L. – P. teisių perėmėjo, į nuosavybės teisių atkūrimo procesą, jis neturi galimybės susigrąžinti žemę. Apeliantas pakartoja prašymo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad jis paveldėjo nuosavybės teisę į žemę, nes gyveno kartu su motina, kuri labai sunkiai sirgo ir todėl neturėjo galimybės rūpintis nuosavybės teisės atkūrimu, taip pat sirgo ir pats pareiškėjas ir kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Marijampolės skyrių pastaruoju laiku pagerėjus sveikatos būklei. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, nes neatsižvelgė į prašymą išreikalauti dokumentus, pažymas apie jo motinos sveikatos būklę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus (b. l. 81–83).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. liepos 2 d. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti jo praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymą ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio P. L. žemę.

Teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistus prašymo atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus netenkino nenagrinėdamas pareiškėjo nurodytų terminų praleidimo priežasčių, nes nustatė, kad pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą pretendentų eiliškumą iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į savo senelio žemę. Teismas nurodė, kad iki šio termino teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. žemę turėjo pareiškėjo motina M. P., kuri šia teise nepasinaudojo ir 2006 m. lapkričio 30 d. mirė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pakartoja savo prašymo pirmosios instancijos teismui argumentus. Be to, teigia, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes netenkino prašymo išreikalauti dokumentus apie jo motinos sveikatą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą piliečiai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė ir tai, kad teismui sprendžiant asmens prašymą atnaujinti praleistą prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo terminą, turi būti nustatyta, ar atnaujinti praleistą terminą prašantis asmuo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo įgijęs subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pareiškėjas yra žemės savininko P. L. vaikaitis. Pagal Atkūrimo įstatymą nekilnojamojo turto savininko vaikaičiai subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą iki įstatymu nustatyto prašymų padavimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo tik tais atvejais, jei buvo mirę pirmesnio eiliškumo pretendentai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą galimų pretendentų atkurti nuosavybės teises eiliškumą iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises, nes tokią teisę turėjo pirmesnio eiliškumo pretendentė – savininko dukra (pareiškėjo motina M. P.), kuri nepateikusi tokio prašymo 2006 m. lapkričio 30 d. mirė. Pareiškėjas S. P., kaip P. L. vaikaitis, subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises būtų įgijęs, jei savininko dukra (pareiškėjo motina M. P.) būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į P. L. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymu nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų. Asmeniui negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs. Nustačius tokias aplinkybes nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą iš esmės nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas pareiškėjo nurodytų priežasčių dėl kurių jo motina nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises, taip pat pareiškėjo nurodytų jo sveikatos problemų, procesinės teisės normų nepažeidė.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinėje instancijoje kartojamas argumentas, kad jis gyveno kartu su motina iki jos mirties ir esą paveldėjo nuosavybę į žemę, neteisingas ir jį paneigia pirmiau aptarta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir šio straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjas būtų galėjęs paveldėti atitinkamą jo motinai tekusią (atkurtą) P. L. nuosavybės (žemės) dalį, jei pirmesnės eilės įpėdinė (jo motina M. P.) iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) būtų padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau ji to nepadarė. Dėl minėtų priežasčių apelianto argumentai esą jis nepagrįstai neįtrauktas į P. L. nuosavybės teisių atkūrimo procesą atmestini kaip nepagrįsti.

Priežastys dėl kurių pareiškėjo motina nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo žemę, šioje byloje nenagrinėtinos, nes jos pareiškėjo prašymo dėl terminų atnaujinimo išsprendimui neturi jokios teisinės reikšmės.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas šiuo atveju teikė prašymą atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo terminą esant faktinėms aplinkybėms, kai nebėra objekto į kurį pagal Atkūrimo įstatymą būtų galima atkurti nuosavybės teises, nes byloje yra duomenys, kad Marijampolės rajono valdyba 1995 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1957-3482 prašymą padavusiai P. L. įpėdinei (jo dukrai) O. K. atkūrė nuosavybės teises nuosavybės teises į 3,92 ha žemės, grąžinant žemę natūra.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas