2020-12-22 Nr. AB-24389-3-61-3-03372-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-834-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03372-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. S. (H. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. S. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-126 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Sprendimo vykdymą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Prašymą grindė aplinkybėmis, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas bus išsiųstas iš Lietuvos, dėl ko dalyvavimas teismo posėdžiuose ir savo interesų gynimas jam būtų apsunkintas, be to, jis patirtų didelę finansinę naštą.

Departamentas 2020 m. lapkričio 6 d. pateikė teismui atsiliepimą į prašymą, kuriame nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra nepagrįsti, nes pareiškėjas savo interesus teisme gali ginti tiek per savo atstovus, tiek ir asmeniškai, naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento dėl finansinių nuostolių, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šiuos pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turėtų būti atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjo H. S. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, būtina nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnyje numatyta, kada apskųsto sprendimo vykdymas yra sustabdomas, tarp jų ir atvejis, kai užsieniečiui atsisakoma suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka, nutraukiamas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas arba suteiktas prieglobstis panaikinamas ir jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę. Teismas pažymėjo, kad pagal šį teisinį reguliavimą, pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas negali būti stabdomas.

Teismas vertino, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė ir nepagrindė rašytiniais įrodymais, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą patirs tuo atveju, jeigu teismas nesustabdys ginčijamo sprendimo galiojimo. Nurodė, jog pareiškėjo teiginys, kad jį išsiuntus iš Lietuvos Respublikos jis negalės dalyvauti teismo posėdžiuose, yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo antrojo argumento, susijusio su finansiniais nuostoliais, pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė ir nepateikė rašytinių įrodymų dėl galimų patirti finansinių nuostolių.

Teismas vertino, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį ir klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamo Sprendimo vykdymą, nes kitaip jis bus išsiųstas iš Lietuvos, ir todėl sprendimo vykdymas pasunkėtų materialiai ir psichologiškai. Jei būtų netaikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirtų moralinį sukrėtimą. Sustabdžius skundžiamą sprendimą būtų laikinai fiksuota esama padėtis, o Departamento interesai nebūtų pažeisti, todėl lygiateisiškumo principas nebūtų pažeistas.

Pažymi, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjas negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose (prašydamas žodinio bylos nagrinėjimo), be to, tai būtų labai didelė finansinė našta, kadangi pareiškėjas turėtų gyventi atskirai nuo šeimos, šalyje, kurioje jis neturi jokių finansinių išteklių.

Nurodo, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, šalių interesų pusiausvyra ir viešasis interesas tikrai nebus sutrikdyti, o nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. priverstinai pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jis, tikėtina, bus suimtas ir jam bus taikoma baudžiamoji atsakomybė dėl vengimo atlikti karinę tarnybą, arba jis bus išsiųstas kariauti į (duomenys neskelbtini) teritoriją. Pažymi, kad teismas nevertino teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių dėl grėsmės ir pavojaus, pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) (t. y. nevertino aplinkybės, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) ambasada dėl karantino nėra išdavusi paso, todėl išvykimas į kilmės valstybę be galiojančio asmens dokumento būtų apsunkintas, karinės prievolės grėsmė (duomenys neskelbtini) arba gręsianti baudžiamoji atsakomybė už ją ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik dėl finansinių nuostolių, kadangi teismas neatsižvelgė į bendrą informaciją apie gresiantį pavojų (duomenys neskelbtini) ir tiesioginę riziką.

Pažymi, kad tarptautiniai teisės aktai nustato, kad papildoma apsauga turi būti suteikiama prieglobsčio prašytojams. Pareiškėjas nurodo, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) tikėjimui, kurio atstovai (duomenys neskelbtini) priklauso religinėms mažumoms, todėl pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę, kadangi joje patirs didelio masto diskriminaciją ir persekiojimą įvairiose gyvenimo srityse. Tokia pareiškėjo baimė pagrįsta jo kilmės valstybėje vyraujančios (duomenys neskelbtini) Apaštališkosios bažnyčios pozicija, smerkiančia kitus religinius mokymus, o taip pat valdžios institucijų bei gyventojų nepalankiu ir niekinančiu požiūriu į asmenis, kurių tikėjimas ar įsitikinimai nesutampa su (duomenys neskelbtini) Apaštališkosios bažnyčios skleidžiama religine filosofija (valstybės valdžios institucijos inicijuoja ir remia religinių mažumų, kurioms priklauso ir pareiškėjas, persekiojimą ir diskriminaciją bei tokių asmenų sistemingą žeminimą). Nurodo, kad minėtas aplinkybes patvirtina pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai, kurių teismas nevertino.

Departamentas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu, kadangi pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neįrodė ir nedetalizavo, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą patirs nesustabdžius Sprendimo galiojimo, t .y. pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs didelę finansinę naštą arba jam bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl būtinybės dalyvauti tesimo posėdžiuose, Departamentas nurodo, kad pareiškėjas savo interesus teisme gali ginti tiek per savo atstovus, tiek ir asmeniškai, naudodamasis elektroninių ryšių priemonėmis.

Atsakovas nesutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į visą pareiškėjo pateiktą skundo argumentavimą, dėl kylančios grėsmės pareiškėjui jo grįžimo į Armėnijos Respubliką atveju. Pažymi, kad Departamentas, įvertinęs turimus duomenis, ginčijamame sprendime buvo konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę nenustatyta, taigi, nepagrįsti pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad teismas neatsižvelgė į bendrą padėtį Armėnijoje.

Departamentas taip pat pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, susijusi su priklausymu (duomenys neskelbtini) tikėjimui ir dėl to jam gresiantį persekiojimą jau buvo įvertinti tiek Departamento išvadoje Nr. (15/6-8) 12PR-52 RB, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžių metu ir jų priimtuose sprendimuose, taigi šie pareiškėjo argumentai yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo tikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad, nors pareiškėjas prašyme nurodė neigiamas pasekmes, kurios kils jam dėl Sprendimo nesustabdymo, tačiau nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas atskirajame skunde su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, stabdyti Sprendimo vykdymą.

Migracijos departamento sprendimų vykdymo sustabdymą atskirai reglamentuoja Įstatymo 139 straipsnis, kurio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai užsieniečiui atsisakoma suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka, nutraukiamas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas arba suteiktas prieglobstis panaikinamas ir jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę. Pagal Įstatymo 139 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas atitinkamo administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Taigi, nors nagrinėjamu atveju pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą Sprendimo, priimto prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka, apskundimas savaime nesustabdo jo vykdymo, pareiškėjas turi teisę teikti jo skundą dėl Sprendimo nagrinėjančiam teismui prašymą sustabdyti šio Sprendimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas. Būtent teismas tokiu atveju, įvertinęs prieglobsčio prašytojo nurodytas aplinkybes, sprendžia dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumo ir priima dėl to sprendimą. Pažymėtina, jog aptarta teise prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas privalo naudotis teisės aktų (šiuo atveju – ABTĮ) nustatyta tvarka.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taigi būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas. Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nei prašyme pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su skundžiamu atsakovo Sprendimu (be kita ko, pakartotiniu – Migracijos departamentas 2018 m. kovo 19 d. jau buvo priėmęs sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2579-484//2018 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5014-525/2018 šį Migracijos departamento sprendimą pripažino pagrįstu), kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą, bei šiame Sprendime pateiktu pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo galimo persekiojimo dėl priklausimo religinės mažumos bendruomenei, bei dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės dėl vengimo atlikti karinę tarnybą kilmės valstybėje, taip pat situacijos kilmės valstybėje, susijusios su kariniu konfliktu (duomenys neskelbtini), vertinimu, savaime nėra pagrindas teismui taikyti kurią nors iš ABTĮ 70 straipsnyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Tokiu pagrindu nelaikytini ir jokiais bylos faktais nepagrįsti bei subjektyvūs pareiškėjo argumentai dėl būtinybės pareiškėjui dalyvauti teismo posėdyje, taip pat kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jis patirtų didelę finansinę žalą ir moralinį sukrėtimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. S. (H. S.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys