2015-11-24 Nr. AB-22699-3-61-3-03483-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1894-575/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03483-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 8–9). Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnyje nustatyta tvarka Kalėjimų departamento direktoriui pateikė 2014 m. birželio 18 d. skundą dėl Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) administracijos rašto Nr. 42-613(1), kuriame nurodyta, jog jis nebus pristatytas į Vilniaus PN Lygtinio paleidimo komisiją (toliau – ir Komisija) svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo.

Tačiau, pareiškėjo manymu, Kalėjimų departamentas sprendimo dėl jo skundo nepriėmė, o 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 2S-3316 formaliai išdėstė savo teisinę poziciją, pagal kurią bendrasis teisės principas lex retro non agit Lietuvos Respublikoje negalioja, tuo tarpu dėl jo skundo esmės nieko nepasisakė, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas bei Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintą teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje byloje Nr. TS-149-870/2013 buvo pateiktas aktualus teisės aiškinimas dėl bendrojo teisės principo lex retro non agit galiojimo lygtinio paleidimo atveju ir Vilniaus PN buvo įpareigoti pristatyti pareiškėją į Komisiją, o Komisija buvo įpareigota svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad Vilniaus PN raštas Nr. 42-613(1), kuriuo buvo atsisakyta vykdyti minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, laikytinas pareigūno neteisėtu veikimu (sprendimu), todėl Kalėjimų departamentas privalėjo jį panaikinti, o to nepadaręs, neatliko savo pareigos, t. y. neteisėtai neveikė ir pažeidė VAĮ nuostatas bei pareiškėjo teisę į efektyvią teisinę gynybą. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu, pažeidžiant jo teisę į lygtinio paleidimo svarstymą, jis patyrė neturtinę žalą, t. y. tai jam sukėlė psichologinį šoką, pažeminimo, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, depresiją.

Pareiškėjas akcentavo, kad minėti negatyvūs išgyvenimai nebuvo vienkartiniai, momentiniai, ar trumpalaikiai – beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmas jį persekioja iki šiol, nes įkalinimo įstaigos pareigūnui pažeidus jo teises, šios pažeistos teisės nebuvo efektyviai apgintos ikiteismine ginčo sprendimo procedūra.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas teigė, kad 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 2S-3316 išsamiai ir argumentuotai atsakė pareiškėjui į jo skundą dėl Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 42-613(1). Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas nėra teisės aktų įpareigotas spręsti pareiškėjo lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujoms BVK nuostatoms, lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos (BVK 157 str. 4 d.). Papildomai akcentavo, kad svarstant klausimą dėl nuteistųjų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų, taikomos tik galiojančios teisės normos, net jei jos ir griežtina lygtinio paleidimo sąlygas. Kartu atkreipė dėmesį, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tačiau šiuo atveju Kalėjimų departamentas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 41–45) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN ir siekia įgyvendinti teisę į lygtinį paleidimą, todėl 2014 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Kalėjimų departamentą, Vilniaus PN ir Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu jį informuoti, kokius kriterijus jis turi atitikti ir ką turi įgyvendinti būdamas pataisos namuose, kad būtų paleistas lygtinai. Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas 2014 m. birželio 2 d. rašte Nr. 42-613(1) nurodė, kad vadovaujantis 2012 m. birželio 5 d.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo Nr. XI-2040 1 ir 2 straipsnių nuostatomis, nuo 2013 m. sausio 1 d. lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3, 4 dalis, 150 straipsnio 3, 4 dalis, 151 straipsnio 2 dalį, 1511 straipsnį ir 153 straipsnį, todėl pareiškėjas nebus pristatytas svarstymui dėl lygtinio paleidimo Vilniaus PN Lygtinio paleidimo komisijoje. Pareiškėjas dėl šio Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 42-613(1) panaikinimo 2014 m. birželio 18 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 2S-3316 informavo pareiškėją, jog BVK 3 straipsnis imperatyviai nustato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.

Taigi, lygtinio paleidimo klausimai sprendžiami pagal ginčui aktualiu metu galiojančias BVK nuostatas, nepriklausomai nuo to, ar jos blogina anksčiau buvusią nuteistųjų padėtį, ar ne. Kadangi pareiškėjas yra nuteistas už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, todėl lygtinis paleidimas pagal šiuo metu galiojančio BVK 158 straipsnio nuostatas jam netaikomas. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Kalėjimų departamentas netinkamai išnagrinėjo jo skundą dėl Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 42-613(1), kuriuo netenkintas jo 2014 m. gegužės 13 d. prašymas informuoti, kokius kriterijus jis turi atitikti ir ką turi įgyvendinti būdamas pataisos namuose, kad būtų paleistas lygtinai.

Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamentas pateikė tik formalų atsakymą, o dėl skundo esmės nepasisakė, taigi jo keliamas ginčas buvo netinkamai išnagrinėtas ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijoje, dėl to pareiškėjas nurodė patyręs psichologinį šoką, pažeminimo, beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmus, depresiją, ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Įvertinęs pareiškėjo 2014 m. gegužės 13 d. prašymo Vilniaus PN reikalavimų turinį, Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 42-613(1) ir Kalėjimų departamento 2014 m. birželio 27 d. rašto argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog Kalėjimų departamentas neišnagrinėjo jo skundo, o pateikė tik formalų atsakymą, yra nepagrįsti, kadangi iš Kalėjimų departamento 2014 m. birželio 27 d. rašto turinio matyti, kad ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija įvertino pareiškėjo skundo argumentus ir pateikė motyvuotą atsakymą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas kartu akcentavo, kad iš pareiškėjo skundo turinio ir paaiškinimų teismo posėdyje matyti, jog jis neturtinės žalos atlyginimą nagrinėjamu atveju iš esmės sieja su tuo, kad yra pažeista jo teisė į lygtinį paleidimą. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog lygtinio paleidimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja BVK normos, o ginčai, susiję su lygtiniu paleidimu, taip pat ir dėl žalos atlyginimo, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgęs į tai, teismas nevertino Kalėjimų departamento 2014 m. birželio 27 d. rašto argumentų, susijusių su pareiškėjo teise į lygtinį paleidimą, teisėtumo. Atitinkamai konstatavęs, kad Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2014 m. birželio 18 d. skundą dėl Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 42-613(1), nepadarė jokių procedūrinių pažeidimų, tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo jo skundą, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl jis atmestinas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, teismas pareiškėjui papildomai išaiškino, kad dėl teisės į lygtinį paleidimą pažeidimo jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

III. Pareiškėjas M. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir bylą išnagrinėti iš esmės. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skundo objektą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Kalėjimų departamentas netinkamai, neatsižvelgdamas į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje byloje Nr. TS-149-870/2013 pateiktą aktualų teisės aiškinimą, išnagrinėjo jo skundą dėl Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 42-613(1), atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Atitinkamai ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, jog nurodytos nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir kt.).

Be to, pabrėžtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. raštas Nr. 42-613(1) (b. l. 22), kuriame nurodyta, jog vadovaujantis 2012 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo Nr. XI-2040 1 ir 2 straipsnių nuostatomis, nuo 2013 m. sausio 1 d. lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3, 4 dalis, 150 straipsnio 3, 4 dalis, 151 straipsnio 2 dalį, 1511 straipsnį ir 153 straipsnį, todėl pareiškėjas nebus pristatytas svarstymui dėl lygtinio paleidimo Vilniaus PN Lygtinio paleidimo komisijoje, iš esmės yra tik informacinio–aiškinamojo pobūdžio, nukreiptas į ateitį – jame nurodomi galimi viešojo administravimo subjekto veiksmai (daromos prielaidos), todėl pats savaime jis jokių teisinių pasekmių pareiškėjui tiesiogiai nesukelia bei neapriboja jo teisės pasinaudoti lygtinio paleidimo galimybe.

Pabrėžtina, jog šiuo atveju minėtu Vilniaus PN raštu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo ir iš esmės nebuvo atsisakyta pristatyti pareiškėją svarstymui dėl lygtinio paleidimo Vilniaus PN Lygtinio paleidimo komisijoje, o buvo tik atsakyta į pareiškėjo 2014 m. gegužės 13 d. prašymą jį informuoti, kokius kriterijus jis turi atitikti ir ką turi įgyvendinti būdamas pataisos namuose, kad būtų paleistas lygtinai, t. y. minėtame rašte iš esmės pateikiama tik Vilniaus PN administracijos nuomonė dėl galimybės pareiškėjo atžvilgiu taikyti lygtinį paleidimą, šiame rašte viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, nėra.

Tuo tarpu tik atliekamų ar atliktų veiksmų teisėtumas gali būti teismo teisiškai įvertintas ir nustatyta, ar veiksmai yra teisėti bei pagrįsti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju įstaiga pagal savo kompetenciją pateikė pareiškėjui prašomą informaciją ir išdėstė savo poziciją (nuomonę) pareiškėjo nurodytu (jam rūpimu) klausimu, o Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir nenustatęs jokių procedūrinių pažeidimų, tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo jo skundą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris atitinka VAĮ nuostatas.

Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, lygtinio paleidimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja BVK normos, o ginčai, susiję su lygtiniu paleidimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vertinti minėtuose raštuose pateiktos institucijų nuomonės inter alia dėl BVK 158 straipsnio taikymo pareiškėjo atžvilgiu, t. y. su pareiškėjo teise į lygtinį paleidimą susijusių argumentų, teisingumo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų aspektu, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos.

Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl, pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamento netinkamai išnagrinėto jo skundo dėl Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 42-613(1) būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius