2020-12-16 Nr. AB-23863-3-62-3-02064-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-836-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02064-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja V. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 21R1-96(AG1-54/11-2020); 2) panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. SD-462; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl statybos zonos didinimo, koreguojant detalųjį planą, statinių statymo ir automobilių parkavimo, neišlaikant norminių atstumų iki sklypo ribos.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pareiškėjos V. P. skundas buvo priimtas nagrinėti.

II. Pareiškėja V. P. 2020 m. spalio 29 d. per atstovę elektroninių ryšių priemonėmis Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams išsiuntė prašymą į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Inspekcijos 2019 m. spalio 31 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-952-(15.2) (toliau – ir Privalomas nurodymas) vykdymą.

Pareiškėja paaiškino, kad jos nuomone, Inspekcija į administracinės bylos procesą turi būti įtraukta dėl dviejų priežasčių. Pirmoji priežastis yra ta, kad būtent dėl Privalomojo nurodymo, kuriuo V. P. buvo įpareigota iki 2020 m. balandžio 30 d. pašalinti nustatytus pažeidimus, ir taip atsirado pagrindas inicijuoti užstatymo zonos didinimo procedūrą bei atlikti detaliojo plano korekcijas, kurias atsakovas atsisakė derinti. Antroji priežastis yra ta, kad būtent nuo šioje administracinėje byloje priimto sprendimo esmės priklausys tolesni Inspekcijos ir pareiškėjos veiksmai, todėl Inspekcija yra suinteresuota bylos baigtimi. V. P. nurodė, kad teismui tenkinus jos skundą, atsakovas privalėtų iš naujo svarstyti užstatymo zonos didinimo klausimą, o tai lemtų Privalomojo nurodymo panaikinimą; teismui pareiškėjos skundą atmetus, ji privalėtų įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir pašalinti stoginę.

Į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukus Inspekciją, pareiškėja prašė kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą. Šį prašymą V. P. motyvavo tuo, kad nuo šioje administracinėje byloje priimto sprendimo esmės priklausys tolesni Inspekcijos ir pareiškėjos veiksmai.

III. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukė Inspekciją, o pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatą bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad įstatymas įtvirtina aiškias reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas, o pareiga motyvuoti prašymą ir nurodyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindus bei tai tinkamai pagrįsti yra nustatyta prašymą pateikusiam proceso dalyviui. Teismas, spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jeigu yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teismas padarė išvadą, kad V. P., teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad dėl jos nurodytos užtikrinimo priemonės netaikymo pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržytas arba jų įgyvendinimas iš esmės apsunkintas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos V. P. prašymas negali būti tenkinamas.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra skirtas tam, jog būtų apgintos pareiškėjų teisės, kylančios iš byloje pareikšto materialiojo pobūdžio reikalavimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors V. P. prašo laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą, tačiau šioje byloje minėtas aktas nėra ginčo objektas, o Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte yra nustatyta, jog viena iš reikalavimo užtikrino priemonių gali būti ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tada, kai teisme yra pareikštas materialaus pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir panašiai.

Teismas pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog Inspekcija privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir panašiai), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Teismas akcentavo, kad Inspekcija nurodė, jog 2020 m. balandžio 23 d. buvo gautas V. P. 2020 m. balandžio 22 d. prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ir trečiasis suinteresuotas asmuo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Nr. RE-155 Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2020 m. spalio 30 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2020 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo.

Įvertinęs V. P. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo bei atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą.

IV. Pareiškėja V. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį ir pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinti bei kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą, kadangi nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir laikinai nesustabdžius Privalomojo nurodymo vykdymo, kyla reali grėsmė, jog V. P. gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržytas arba iš esmės apsunkintas.

Pareiškėja akcentuoja, kad nors teismas pažymėjo, jog ji 2020 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo, tačiau Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-9731-554/2020 jos skundą buvo atsisakyta priimti. V. P. nuomone, nesant galimybės pratęsti Privalomojo nurodymo termino bei esant nagrinėjamam ginčui administracinėje byloje Nr. eI3-7526-428/2020, susijusiam su Privalomuoju nurodymu, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota iki 2020 m. balandžio 30 d. pašalinti nustatytus pažeidimus, o tai sudarė pagrindą inicijuoti užstatymo zonos didinimo procedūrą ir atlikti detaliojo plano korekcijas, kurias atsakovas atsisakė derinti, V. P., nesant priimto galutinio teismo sprendimo, privalės nugriauti stoginę, kuri išsikiša iš užstatymo zonos.

Pareiškėja akcentuoja, kad būtent nuo šioje administracinėje byloje priimto sprendimo esmės priklausys tolesni Inspekcijos ir pareiškėjos veiksmai, todėl yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tokią išvadą V. P. daro atsižvelgusi į tai, kad teismui patenkinus jos skundą, atsakovas privalėtų iš naujo svarstyti užstatymo zonos didinimo klausimą, o tai lemtų Privalomojo nurodymo panaikinimą, teismui netenkinus pareiškėjos skundo, ji privalėtų Privalomąjį nurodymą įvykdyti ir pašalinti stoginę. Atsižvelgusi į tai, kad nuo teismo priimamo sprendimo rezultato iš esmės priklauso ne tik Inspekcijos, tačiau ir kitų proceso šalių veiksmai bei neveikimas ir teisės bei pareigos, V. P. mano, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėja nurodo, kad netenkinus jos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, susidarytų ydinga ir V. P. teises pažeidžianti situacija, kai nesant išnagrinėto ginčo dėl užstatymo zonos didinimo, pareiškėja privalės įvykdyti Privalomąjį nurodymą, o to ji, teismui patenkinus skundą, neprivalėtų daryti. V. P. pažymi, kad pašalinus stoginę, jos atstatymas į pirminę būklę ir padėtį nebebus galimas, o stoginės išmontavimas ir vėlesnis atstatymas reikalautų papildomų finansinių resursų, kurie Covid-19 pandemijos atveju yra riboti.

Atsižvelgusi į tai, kad teismas į administracinės bylos procesą Inspekciją įtraukė trečiuoju suinteresuotu asmeniu, V. P. mano, kad taip teismas pripažino, jog šioje byloje teismo sprendimas dėl jos inicijuoto ginčo iš dalies gali turėti įtakos ir Inspekcijos teisėms ir pareigoms, o tai reiškia, kad administracinėje byloje pareikštas materialiojo pobūdžio reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su Privalomuoju nurodymu, dėl kurio priėmimo atsakovo buvo prašoma padidinti pareiškėjai priklausančio žemės sklypo užstatymo zoną. Pareiškėjos nuomone, teismo šioje administracinėje byloje priimtas sprendimas turės įtakos visų proceso šalių teisėms ir pareigoms.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Kauno miesto savivaldybės administracijos nuomone, net jeigu teismas nuspręstų tenkinti V. P. skundo reikalavimus, toks teismo sprendimas Privalomo nurodymo nepanaikintų. Tokią išvadą atsakovas daro atsižvelgęs į tai, jog ginčo objektas šioje byloje yra ne Privalomojo nurodymo panaikinimas, o Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 21R1-96(AG1-54/11-2020) bei Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. SD-462 pagrįstumas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalis įtvirtina aiškias reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygas (motyvuotas prašymas) ir aiškius pagrindus (tikėtinai pagrindžiamas reikalavimo pagrįstumas ir nustatoma neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmė nesiėmus užtikrinimo priemonių). Pažymi, kad tiek pareiškėjos skundžiamoje teismo nutartyje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kyla pareiga nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Atsakovas sutinka su teismo argumentais, jog V. P., teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba iš esmės apsunkinamas. Kauno miesto savivaldybės administracija atkreipia dėmesį, kad skirtingai nei prašyme, atskirajame skunde pareiškėja bando pagrįsti menamą neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, deklaratyviai nurodydama, jog pašalinus stoginę, jos atstatymas į pirminę būklę ir padėtį nebebus galimas, o stoginės išmontavimas ir vėlesnis atstatymas reikalautų papildomų finansinių resursų, kurie Covid-19 pandemijos atveju yra riboti.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, kad prielaida, jog asmuo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Kauno miesto savivaldybės administracija atkreipia dėmesį, kad tokios prielaidos pareiškėja prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo iš viso nenurodė, o atskirajame skunde jos nedetalizavo ir nepateikė konkrečių skaičiavimų, kaip pasireikš ir kokio dydžio bus menama žala (finansiniai resursai), susijusi su stoginės išmontavimu ir atstatymu, ji taip pat nepateikė jokių žalą patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsakovo nuomone, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų faktą – nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, V. P. gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Kauno miesto savivaldybės administracija teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl ši teismo nutarties dalis turėtų būti palikta nepakeista, o V. P. atskirasis skundas turėtų būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kurioje nebuvo tenkintas V. P. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą.

Aptarusi faktines bylos aplinkybes, susijusias su atliktu statybos vykdymo teisėtumo patikrinimu, nustatytais pažeidimais ir priimtais sprendimais, pacitavusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatą bei aptarusi aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo praktiką, Inspekcija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėja turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjai palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Pareiga motyvuoti prašymą ir nurodyti reikalavimo taikymo priemonės taikymo pagrindus bei tai tinkamai pagrįsti yra nustatyta prašymą pateikusiam proceso dalyviui.

Inspekcijos nuomone, V. P., teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę byloje, duomenų, kurie paneigtų teismo įsitikinimą, jog pareiškėjai palankus teismo sprendimas yra įmanomas, nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų. Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, kad būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Inspekcija nurodo, kad šioje byloje ginčas tarp pareiškėjos ir Kauno rajono savivaldybės administracijos vyksta dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 21R1-96(AG1-54/11-2020) ir Kauno rajono savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 20 d. (nurodyta data 2020 m. liepos 8 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimo Nr. SD-462 panaikinimo bei Kauno rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti V. P. prašymą dėl statybos zonos didinimo koreguojant detalųjį planą, statinių statymo ir automobilių parkavimo neišlaikant norminių atstumų iki sklypo ribos. Šioje byloje Privalomojo nurodymo teisėtumas nėra ir nebuvo kvestionuojamas. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad pareiškėja reikalavimo užtikrinimo priemonę teismo prašo taikyti ne bylos šaliai, turinčiai priešingą interesą bylos baigtimi, t. y. ne atsakovui, bet trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris iš esmės nėra niekaip suinteresuotas tuo, kaip bus pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padariniai. Inspekcija sutinka su teismo išdėstyta pozicija, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra skirtas tam, kad būtų apgintos pareiškėjų teisės, kylančios iš byloje pareikšto pobūdžio reikalavimo. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai teisme yra pareikštas materialaus pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir panašiai. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nors V. P. prašo laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą, šis privalomasis nurodymas nėra ginčo objektas, todėl pareiškėjos nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma. Be to, Inspekcijos nuomone, pareiškėja neįrodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, ar teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas.

Inspekcija akcentuoja, kad vykdydama statybos valstybinę priežiūrą ir pareiškėjai surašiusi Privalomąjį nurodymą už statybą, pažeidžiančią teisės aktų reikalavimus, bei reikalaudama pašalinti tokios statybos padarinius, ji įgijo teisėtą bei pagrįstą lūkestį, jog neteisėtos statybos padariniai būtų pašalinti per kiek įmanoma trumpesnį terminą. Trečiajam suinteresuotam asmeniui yra akivaizdu, jog aplinkybė, kad Inspekcija, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, aktyviai vykdo jai pagal kompetenciją priskirtas funkcijas, turėdama pagrįstą lūkestį, kad byloje neginčijamas teisėtas ir pagrįstas Privalomasis nurodymas būtų įvykdytas, negali būti pakankamu įrodymu, jog šioje byloje būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti neginčijamo Privalomojo nurodymo vykdymą.

Inspekcijos nuomone, skundžiama teismo nutarties dalis yra teisėta, pagrįsta ir motyvuota bei buvo priimta nenukrypstant nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties dalies, kurioje buvo atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-520/2019, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-227-822/2019). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog tokios prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kaip įpareigoti instituciją sustabdyti tam tikrus aktus, neginčijant tokių aktų teisėtumo, administraciniame teisme iš viso negali būti nagrinėjamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-999-756/2015, 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-614-520/2015).

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. SD-462, kuriame buvo atsakyta į V. P. prašymą dėl leidimo statyti automobilių stoginę ant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos, dėl sutikimo detaliojo plano koregavimo sprendiniais keisti statybos zoną šiame žemės sklype ir sutikimo parkuoti automobilius nesilaikant vieno metro atstumo iki minėto žemės sklypo ribos, teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimo (Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 21R1-96(AG1-54/11-2020 bylą pagal pareiškėjos skundą dėl minėto atsakovo sprendimo panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių ginčų komisijos kompetencijai) bei Kauno rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti V. P. prašymą dėl statybos zonos didinimo koreguojant detalųjį planą, statinių statymo ir automobilių parkavimo, neišlaikant norminių atstumų iki sklypo ribos.

Taip pat nustatyta, kad Inspekcija 2019 m. spalio 31 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. PN-952-(15.2) V. P. nurodė iki 2020 m. balandžio 30 d. nugriauti (išardyti) žemės sklype (duomenys neskelbtini) pastatytą stoginę, kurios ilgis apie 5,7 m, plotis – apie 7,5 m, aukštis – apie 3,1 m, ir sutvarkyti statybvietę arba pateikti teisės aktų nustatyta tvarka parengtą detaliojo plano korektūrą su patikslinta užstatymo zona. Vėliau Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad prašymas sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą nėra tiesiogiai susijęs su pirmosios instancijos teismo priimto skundo dalyku –

panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 21R1-96(AG1-54/11-2020) bei Kauno rajono savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. SD-462 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl statybos zonos didinimo, koreguojant detalųjį planą, statinių statymo ir automobilių parkavimo, neišlaikant norminių atstumų iki sklypo ribos. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo veiksmų teisėtumo įvertinimas, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra susijusi su Inspekcijos veiksmais (prašoma sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą).

Taip pat pastebėtina, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba iš esmės apsunkinamas, todėl toks V. P. prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, t. y kad jos nepritaikius, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjos hipotetinio pobūdžio argumentai, kad pašalinusi stoginę, ji patirs nepagrįstų nuostolių, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog V. P. patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Taigi, ir dėl šios priežasties nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. V. P. skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Ji, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nutaria, kad nesant aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti V. P. prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jos prašymas sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą kol bus išnagrinėta administracinė byla negali būti tenkinamas. Įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgus į tai, aptarta Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, o V. P. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kurioje nebuvo patenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius