2024-06-19 Nr. AB-9718-3-61-3-00895-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-276-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00895-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. O. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. O. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. A51-28303/24(2.9.4.9E-INF) (toliau – ir Sprendimas) bei atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 19 d. nutartimi pareiškėjo M. O. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad Sprendime pareiškėjas buvo informuotas, jog įvertinus jo pateiktą prašymą bei prie prašymo pateiktą schemą, kurioje yra nurodyta pageidaujama projektuoti atkarpa, pageidaujant vykdyti viešosios susisiekimo infrastruktūros projektavimo ir įrengimo darbus, yra reikalinga pasirašyti sutartį, kuria remiantis, būtų galimas viešosios savivaldybės infrastruktūros projektavimas ir įrengimas, taip įgyvendinant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatytą statytojo teisę. Sprendime yra nurodyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma tik po to, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis, sudaro teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį, parengia atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą ir atitinkama institucija jį patvirtina. Sprendime taip pat priminta, kad infrastruktūros plėtros sutartį galima sudaryti dėl tokios infrastruktūros, kuri susijungia su esama Vilniaus miesto savivaldybės valdoma infrastruktūra.

Teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas M. O. nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė nustatė naujus reikalavimus, kurie nėra nustatyti įstatyme. Pareiškėjas akcentavo, kad jam nėra būtina sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį, tuo labiau, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos minima Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalis to nenustato. Be to, prašomos išduoti prijungimo sąlygos nėra susijusios su savivaldybės infrastruktūros plėtra, kaip bando įteigti savivaldybės administracija. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija jam pateikė neigiamą atsakymą, remdamasi netinkamomis teisės normomis, t. y. M. O. suklaidino, jam keldama papildomus reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pageidauja, kad pareiškėjas iš pradžių sudarytų infrastruktūros plėtros sutartį ir pagal ją prisiimtų neaptartus įsipareigojimus, ir tik sudaręs sutartį, jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl prisijungimo sąlygų išdavimo. M. O. nurodė, kad pagal įprastinę praktiką, tik gavęs prisijungimo sąlygas, pareiškėjas sužino apie reikalavimus įgyvendinti infrastruktūros plėtrą.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos asmeniui garantuoja teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. yra pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs minėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai inter alia (be kita ko) jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir panašiai. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Dėl šios priežasties, kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai.

Teismas nurodė, kad administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio ir konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas M. O. teismui pateikė skundą dėl Sprendimo, kuriuo nebuvo atsisakyta patenkinti jo prašymą. Sprendime pareiškėjas buvo informuotas, kokius veiksmus jis turi atlikti, siekdamas prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo. Aptaręs Sprendimo turinį, teismas sprendė, kad Sprendime M. O. buvo informuotas, kokius veiksmus jis turi atlikti, jog būtų išduotos prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos.

Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra tarpinis informacinio pobūdžio dokumentas, Sprendime pareiškėjas buvo informuotas, kokius veiksmus jis turi atlikti, t. y. nurodoma, kad pageidaujant vykdyti viešosios susisiekimo infrastruktūros projektavimo ir įrengimo darbus, yra reikalinga pasirašyti sutartį, kuria remiantis, būtų galimas viešosios savivaldybės infrastruktūros projektavimas ir įrengimas, todėl šis sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu, kadangi yra tarpinis informacinio pobūdžio prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo procese ir M. O. tiesioginių pasekmių nesukelia. Teismas pažymėjo, kad nors Sprendime yra nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir panašiai, o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.

Teismas pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas mano, jog Sprendime nurodyti reikalavimai yra pertekliniai ir neteisėti, jis šią argumentuotą poziciją gali pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir prašyti priimti sprendimą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo, kuris būtų skundžiamas teismui.

Teismas nurodė, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia galimybės kreiptis į teismą dėl asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumo, kai teismo sprendimas negalėtų sukelti pareiškėjo norimo rezultato ir bylinėjimasis teisme būtų beprasmis.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra informacinio pobūdžio, kuris pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių nesukuria, todėl skundą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti.

Atsisakęs priimti M. O. skundą, teismas nutarė, įsiteisėjus nutarčiai, pareiškėjui grąžinti 2024 m. kovo 7 d. sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį, ir išaiškino, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.

III. Pareiškėjas M. O. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą grąžinti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas paaiškina, kad jo skundas motyvuojamas tuo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė neigiamą atsakymą, remdamasi netinkamomis teisės normomis, t. y. M. O. suklaidino, keldama jam papildomus reikalavimus. Savivaldybės administracija pageidauja, kad pareiškėjas iš pradžių sudarytų infrastruktūros plėtros sutartį ir pagal ją prisiimtų neaptartus įsipareigojimus, ir, tik sudaręs sutartį, turi teisę kreiptis į savivaldybės administraciją dėl prisijungimo sąlygų išdavimo, tačiau pagal įprastinę praktiką, tik gavęs prisijungimo sąlygas, pareiškėjas sužino apie reikalavimus įgyvendinti infrastruktūros plėtrą. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija netinkamai pritaikė teisės normas, M. O. teigia, kad jos atsisakymas išduoti prisijungimo sąlygas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 10 straipsnio 2 dalies bei 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, kadangi nurodyti motyvai nėra grindžiami pateiktais įstatymų (Statybos įstatymo 2 str. 99 d. ir kt.) straipsniais.

Aptaręs pirmosios instancijos teismo 2024 m. kovo 19 d. nutarties turinį, pareiškėjas pažymi, kad su nutartimi nesutinka.

M. O. nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog skundžiamo atsakymo, kuriame yra pateikiama informacija, teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinami suteiktos informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo bei objektyvumo aspektais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog minėtais teisės principais būtina vadovautis, nustatant, ar pateikta informacija yra pakankama. Spręsdamas dėl informacijos išsamumo principo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad išsamumą apsprendžia pateikto prašymo turinys, t. y. teikiama informacija turi atitikti prašymo turinį.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija jo prašymą išnagrinėjo nepakankamai, netinkamai pritaikė teisės normas, todėl jos atsisakymas išduoti prisijungimo sąlygas neatitinka minėtų Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų.

M. O. pažymi, kad teismas neteisingai konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymas jam nesukels jokių teisinių pasekmių; Sprendime yra nurodyta, kad „pageidaujant vykdyti viešosios susisiekimo infrastruktūros projektavimo ir įrengimo darbus, reikalinga pasirašyti sutartį, kurios pagrindu būtų galimas viešosios savivaldybės infrastruktūros projektavimas ir įrengimas, taip įgyvendinant Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatytą statytojo teisę.“ Taigi, pats atsakymas nurodo būtinąsias sąlygas, kurių neįvykdžius, tolesnė veikla yra neįmanoma. Tai pažymėjo ir teismas, tačiau jis neteisingai konstatavo, kad nurodymų neįvykdymas nesukelia jokių pasekmių, „nes yra tarpinis informacinio pobūdžio prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo procese“; atvirkščiai, tai yra būtinosios sąlygos, kad procesas vyktų, ir šių sąlygų neįvykdymas M. O. sukelia pasekmes.

Pareiškėjas pažymi, kad atsisakydamas priimti skundą, teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tačiau jis neteisingai taikė proceso teisės normas, kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnyje yra nurodytas baigtinis sąrašas bylų, nepriskirtinų administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 1 ir 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad M. O. kreipėsi dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimto sprendimo, kaip yra nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jo skundas turėjo būti priimtas, o aplinkybės, kaip teisinių pasekmių sukėlimas, gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo teisių pažeidimas.

M. O. pažymi, kad šioje byloje gali būti sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1R-231 patvirtintų Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimo inicijavimo, kadangi šie nuostatai galbūt riboja asmenų, buvusių juridinių asmenų dalyviais, duomenų tikslinimą Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemoje.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodo, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundo, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi. Skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas. Be to, materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga, teismui priimant atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties.

M. O. pažymi, kad jo reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą ir dėl šio reikalavimo pagrįstumo turi būti sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai turėtų būti vertinami kritiškai. Teismas skundo priėmimo stadijoje nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo ginčijamas aktas jam teisinių pasekmių nesukelia, todėl neteisėtai atsisakė priimti M. O. skundą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu; pareiškėjo skundas turėjo būti priimtas. Skundžiama teismo nutartis turėtų būti panaikinta, kadangi, priimant ją, buvo neteisingai pritaikytos proceso teisės normos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 19 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo M. O. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra tarpinis ir informacinio pobūdžio dokumentas, kuris M. O. jokių teisinių pasekmių nesukelia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, nepripažįstami informacinio pobūdžio dokumentai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-443-502/2020). Tokio pobūdžio raštas, kuriame pateikiama tik informacija, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje keliamų reikalavimų nei savo turiniu, nei forma, todėl jis negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio, ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi į teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016, 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-665-968/2023).

Nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo bei prie jo pridėjo dokumentų kopijas. Išnagrinėjęs šį prašymą, atsakovas 2024 m. vasario 23 d. sprendime Nr. A51-28303/24(2.9.4.9E-INF) nurodė teisinį reguliavimą bei paaiškino, kad pageidaujant vykdyti viešosios susisiekimo infrastruktūros projektavimo ir įrengimo darbus, yra reikalinga pasirašyti sutartį, kuria remiantis, būtų galimas viešosios savivaldybės infrastruktūros projektavimas ir įrengimas, taip įgyvendinant Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatytą statytojo teisę. Sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo paaiškintas aktualus teisinis reguliavimas ir nurodyta, kokius veiksmus jis turi atlikti, siekdamas gauti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas, tačiau įvertinus pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teikto prašymo turinį, yra akivaizdu, kad jo prašymas dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo nebuvo patenkintas, t. y. Sprendime buvo išreikšta viešojo administravimo institucijos valia neatlikti veiksmų, kuriuos jos buvo prašoma atlikti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo akivaizdžiai išvadai, kad ginčijamas aktas jokių teisinių pasekmių M. O. nesukelia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje paprastai nėra ir neturi būti tiriama (išskyrus atvejus, kai tokia aplinkybė akivaizdi), ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundo (prašymo) patenkinimą, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – galimo materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo, kadangi tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos. Konstatavus, kad asmens materialiosios teisės kyla kitų teisinių santykių pagrindu, negu buvo priimtas skundžiamas administracinis aktas, ir administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) negali turėti įtakos pareiškėjo turimoms teisėms, paprastai turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad Sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, ir, remdamasis tuo, jo skundą atsisakyti priimti. Spręsdamas M. O. skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo tik nustatyti, ar pareiškėjas, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė tas aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį M. O. subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams.

Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, todėl teismo 2024 m. kovo 19 d. nutartis, kurioje buvo atsisakyta priimti M. O. skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas turi būti perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. O. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo M. O. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Jolanta Malijauskienė

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė