2018-09-26 Nr. AB-16656-3-62-3-00432-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2364-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00432-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d. buvo laikomas LAVL 6 korpuso 3 aukšto 3 būryje. Šio būrio pasivaikščiojimo kiemas buvo netinkamos būklės, nes tik 10 proc. kiemo sudarė tvirtas pagrindas (asfaltas), o kita dalis buvo žemė ir žolynai. Tinkamas pasivaikščiojimui plotas sudarė 15 kv. m, kieme vienu metu vaikščiodavo nuo 15 iki 25 asmenų, todėl trūko vietos. Vaikščiodamas darganotomis oro sąlygomis, išsipurvindavo avalynę, sušlapdavo kojas, todėl galėjo peršalti. Serga sunkia liga ((duomenys neskelbtini)), todėl bet koks peršalimas sukelia pavojų jo gyvybei. LAVL, nesudarydama tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų, sukėlė jam pavojų. Teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelio būklės rašė skundus LAVL administracijai, kurios atsakymas įrodo jo skundo pagrįstumą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 3 d. buvo paskirtas į LAVL 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto gyvenamąją patalpą Nr. 332. Ginčui aktualiu metu pareiškėjas ėjo pasivaikščioti į 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemą, kurio plotas 345 kv. m. Kieme įrengta pavėsinė, yra žemės plotas augalams sodinti, asfaltuota dalis įrengta su nuolydžiu atmosferos krituliams nutekėti, todėl vanduo nesikaupdavo. Lietuvos teisės aktai nenumato pataisos įstaigose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų minimalaus ploto vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu, taip pat nenumatytas reikalavimas kiemų dangos medžiagos tipui.

5. Pažymėjo, kad pareiškėjas pagal dienotvarkę galėjo savarankiškai išeiti pasivaikščioti nuo 8.20 val. iki 23.00 val. Rizika sušlapti kojas bei išsipurvinti avalynę kyla ir laisvėje gyvenantiems asmenims, jiems būnant lauke lietingomis, darganotomis oro sąlygomis, todėl pareiškėjas, būdamas adekvačiai mąstantis asmuo, galėjo nuspręsti, ar nepalankiomis oro sąlygomis eiti pasivaikščioti ar ne. Į LAVL dėl ginčo pasivaikščiojimo kiemo pareiškėjas nėra kreipęsis. LAVL 2017 m. sausio 31 d. gautas pareiškėjo skundas Nr. 24-402, kuriame jis reiškė pretenzijas dėl 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 2 aukšto pasivaikščiojimo kiemo. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas, todėl neturtinės žalos atlyginimas jam neturėtų būti priteistas.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino; pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo LAVL sąlygas; pareiškėjo reikalavimą dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d. pareiškėjas ėjo pasivaikščioti į LAVL 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelį. Dėl šio kiemelio techninės būklės (grindų dangos) kilo ginčas.

8. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 ir 103 straipsniais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 18–21 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) 18.4 punktu.

9. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė aštuonias ginčo pasivaikščiojimo kiemelio nuotraukas ir tris 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 2 aukšto pasivaikščiojimo kiemo nuotraukas. Pareiškėjas pretenzijų dėl pateiktų kiemelių nuotraukų nereiškė, todėl teismas vertino, kad minėtose nuotraukose yra užfiksuotas būtent LAVL 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemas, dėl kurio netinkamo įrengimo šioje byloje ir yra kilęs ginčas.

10. Teismas iš nuotraukų nustatė, kad dalis kiemelio dangos yra asfaltuota, kita dalis – apaugusi žole, kiemelio danga nelygi, susidėvėjusi. Teismas pripažino, kad ginčo kiemo būklė neatitinka Taisyklių 21 punkte numatyto reikalavimo užtikrinti lygias ir neslidžias grindis, o tai reiškia, jog LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti.

11. Teismas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Teismui pateiktos LAVL 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto kiemo nuotraukos patvirtina, kad ginčo pasivaikščiojimo kiemelis yra pakankamai erdvus, jame įrengta krepšinio lenta, pavėsinė, todėl, teismo nuomone, šiame kiemelyje pareiškėjo nurodytam kalinamųjų skaičiui (15–25) buvo užtikrinta galimybė judėti.

12. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus LAVL administracijai dėl LAVL 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto kiemo būklės. Į bylą pateikti pareiškėjo 2017 m. sausio 31 d. ir 2017 m. vasario 2 d. skundai dėl LAVL 3 būrio 2 aukšto pasivaikščiojimo kiemo bei dėl pablogintų pasivaikščiojimo sąlygų, pasiūlant eiti pasivaikščioti į tardymo areštinės ir kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemelius, nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl šie skundai bei LAVL atsakymas neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje keliamam ginčui.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors byloje nustatytas pažeidimas truko pakankamai ilgai (apie 6 mėnesius), tačiau pareiškėjas dėl ginčo kiemelio dangos ir jos keliamų nepatogumų vertinamuoju laikotarpiu į LAVL administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų (t. y. duomenų apie šio pažeidimo nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus), vertino, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Teismas nurodė, kad šioje byloje yra pagrindas apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kas laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

14. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d., pareiškėjui kalint LAVL, jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovo atstovas pažeidė Taisyklių 19, 20 ir 21 punktus, tačiau nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Jo teisė pasivaikščioti buvo pažeista apie pusę metų. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo avarinės būklės, netinkamas pasivaikščiojimui (ypač prastomis oro sąlygomis). LAVL nepateikė įrodymų, jog pasivaikščiojimo kiemelyje būtų įrengta nuolydžio sistema (Taisyklių 19 p. pažeidimas), dėl to jis negalėjo pasivaikščioti darganotomis oro sąlygomis, nes bijojo susirgti (Taisyklių 20 p. pažeidimas). Asfaltu padengta tik 10 proc. viso kiemelio ploto, asfaltas susidėvėjęs, nelygus (Taisyklių 21 p. pažeidimas). Į LAVL administraciją laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d. nesikreipė, nes buvo grasinama tokiu atveju jį izoliuoti nuo kitų.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovo teigimu, teismas objektyviai išanalizavo bylos šalių argumentus bei įrodymus, rėmėsi galiojančiais teisės aktais bei suformuota teismų praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijų (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) veiksmų laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d. neužtikrinant jam tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelyje, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo LAVL sąlygas, t. y. atsakovo atstovas neužtikrino, jog ginčo pasivaikščiojimo kiemelis atitiktų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) 21 punkto („Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios“) reikalavimus.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam neturi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes dėl prastos kiemelio būklės jis patyrė nepatogumų, taip pat mano, jog atsakovo atstovas neužtikrino, kad ginčo pasivaikščiojimo kiemelis atitiktų ir Taisyklių 19 bei 20 punktų reikalavimus.

22. Taisyklių 19 punkto pažeidimą pareiškėjas grindžia tuo aspektu, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pasivaikščiojimo kiemo kameroje yra įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema. Teisėjų kolegija, vertindama šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad LAVL 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelis nėra kiemo kamera, todėl šis reikalavimas jam nėra taikomas. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–14) nurodė, kad kiemelio asfaltuota dalis įrengta su nuolydžiu, todėl atmosferos krituliai nesikaupdavo. Dėl nurodytų aplinkybių vertinamas pareiškėjo argumentas laikomas nepagrįstu.

23. Taisyklių 20 punkte įtvirtinta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore; sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių dėl to, kad ginčo pasivaikščiojimo kiemelyje yra įrengta krepšinio lenta, nėra. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie minimos normos pažeidimą (kad krepšinio lenta įrengta netinkamai, jos įrengimas kelia pavojų ar pan.), todėl analizuojami pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas dėl to, jog LAVL neužtikrino, kad ginčo pasivaikščiojimo kiemelis atitiktų Taisyklių 21 punkto reikalavimus, galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neturtinę žalą.

25. Iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

26. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (šios aplinkybės detaliai išdėstytos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimo, šiais klausimais atskirai nepasisako; žr. šios Nutarties 13 p.), taip pat atkreipdama dėmesį į tai, kad pareiškėjas pasivaikščiojimo kiemelyje turėjo teisę būti nuo 8.20 val. ryto iki 23 val. vakaro (b. l. 14, 20–23), todėl turėjo galimybę pasirinkti tiek oro sąlygų, tiek užimtumo atžvilgiu palankiausią metą praleisti lauke, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

28. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis su skundais į LAVL administraciją nesikreipė, nes jam buvo pagrasinta izoliuoti jį nuo kitų. Pareiškėjas šių savo teiginių niekaip nepagrindė ir nedetalizavo (kada ir į ką jis kreipėsi, kas jam konkrečiai grasino, kokiais žodžiais ir pan.), be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas vėliau teikė LAVL administracijai skundus (b. l. 16–17, 18), jau nebijodamas tariamo izoliavimo.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė