2019-02-27 Nr. AB-5498-3-62-3-01313-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2057-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01313-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos valstybei, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovas), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4–8).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas LAVL, 6 korpuso 3 aukšto 3 būryje, higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas, nebuvo dengtas tvirtu pagrindu (asfaltu), todėl esant drėgnam orui, sušlapdavo ir išsipurvindavo kojas. Pareiškėjas nurodė, kad sirgo (duomenys neskelbtini), o dėl šlapių kojų padidėdavo tikimybė peršalti, kadangi net menkiausias peršalimas galėjo sukelti riziką gyvybei. Dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, depresija, dvasiniu sukrėtimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–13).

4. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nustato pataisos įstaigų nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji galėtų pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, o grindys lygios ir neslidžios (Eksploatavimo taisyklių 19 ir 21 punktai). Atsakovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti į 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus pasivaikščiojimo kiemą, kuriame buvo įrengta pavėsinė, žemės plotas augalams sodinti, asfaltuota kiemo dalis su nuolydžiu krituliams pašalinti, todėl lietaus sankaupos nesusidarė. Atsižvelgiant į nuteistųjų pretenzijas dėl neasfaltuoto, žole padengto kiemo, nuo 2017 m. vasario 9 d. buvo vedami pasivaikščioti į 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 1 aukšto pasivaikščiojimo kieme esančias rakinamas kameras, kurios įrengtos laikantis Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose nustatytų reikalavimų pasivaikščiojimų kiemams. Atsakovas informavo, kad Lietuvos teisės aktai nenumato pataisos įstaigose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu, taip pat nėra nustatyta reikalavimų šių kiemų grindų dangos medžiagos tipui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo praėjus daugiau nei metams nuo atsiradusios ir (ar) patirtos žalos, todėl jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo Ž. J. skundą tenkino iš dalies (b. l. 38–41). Teismas nusprendė pripažinti, kad buvo pažeista Ž. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d., reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

6. Dėl pareiškėjo argumentų, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelio danga buvo netinkama, nes didžiąją dalį pasivaikščiojimo kiemo užėmė žolė ir žemė, todėl trūko tinkamo kiemo ploto pasivaikščiojimui, teismas nustatė, kad dalis šio kiemelio dangos yra asfaltuota, kita dalis – apaugusi žole, kiemelio danga nelygi, drėgmei neatspari, todėl pripažino, kad ginčo kiemo būklė neatitinka Eksploatavimo taisyklių 21 punkte numatyto reikalavimo užtikrinti lygias, drėgmei atsparias ir neslidžias grindis. Teismas pripažino, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. neužtikrino, kad kiemelio grindys atitiktų Eksploatavimo taisyklių 21 punkto reikalavimus.

7. Teismas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Teismui pateiktos LAVL 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto kiemo nuotraukos patvirtina, kad ginčo pasivaikščiojimo kiemelis yra pakankamai erdvus, jame įrengta krepšinio lenta, pavėsinė, todėl, teismo vertinimu, šiame kiemelyje pareiškėjo nurodytam kalinamųjų skaičiui (15-25) buvo užtikrinta galimybė judėti.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus LAVL administracijai dėl LAVL 6D3p korpuso (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 aukšto kiemo būklės. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusius sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti sąlygoti netinkamai įrengtos pasivaikščiojimo kiemo dangos. Pareiškėjo argumentai, kad šlapia kiemo danga gali sukelti pareiškėjui peršalimą, kuris galimai būtų pavojingas gyvybei, teismo laikyti abstraktaus pobūdžio samprotaujamaisiais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie pareiškėjui realiai kilusias neigiamas pasekmes.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas gryname ore galėjo vaikščioti pasirinktu metu nuo signalo „Kėlimasis“ iki signalo „Pasiruošimas miegui“, todėl vertino, kad esant nepalankioms oro sąlygoms, pareiškėjas turėjo galimybę rinktis, ar leisti laiką gyvenamosiose patalpose, ar pasivaikščiojimo kieme. Teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktomis fotonuotraukomis, nurodė, kad kieme yra pavėsinė, kurioje nuteistieji gali pasislėpti nuo kritulių. Pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl net ir pripažinus, kad pareiškėjas pasivaikščiojimo kiemelyje galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, turėjo teisę nutraukti pasivaikščiojimą arba šia teise nesinaudoti, esant nepalankioms oro sąlygoms.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba virš pusmečio nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, darė išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

11. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą bei intensyvumą, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

III. 12. Pareiškėjas Ž. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 46–48).

13. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir priimtas nesivadovaujant Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir LAVL argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2017 m. spalio 12 d. sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir nacionalinių teismų praktiką ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nenustatęs, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teisės pažeistos tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, teisingai konstatavo, kad pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui visą jo prašytą neturtinės žalos sumą.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir priimtas nesivadovaujant Lietuvos Respublikos teisės aktais. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi aktualiu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su netinkamomis kalinimo sąlygomis ginčijamu laikotarpiu ir taip pat rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

20. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas tik tada, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

21. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia patirtais nepatogumais, kančiomis, orumo žeminimu bei asmens teisių pažeidimu. Šiuo konkrečiu atveju, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinimas, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti ir laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. neužtikrino, kad kiemelio grindys atitiktų Eksploatavimo taisyklių 21 punkto reikalavimų, yra tinkama ir pakankama priemonė pareiškėjo pažeistai teisei apginti, kadangi, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šiame kiemelyje pareiškėjo nurodytam kalinamųjų skaičiui (15-25) buvo užtikrinta galimybė judėti ir toks pažeidimas jokių rimtų pasekmių pareiškėjo sveikatai nesukėlė.

22. Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos administracinis teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimas, kuriuo pripažinta, kad ginčo kiemo būklė neatitiko Eksploatavimo taisyklių 21 punkto reikalavimo užtikrinti lygias, drėgmei atsparias ir neslidžias grindis, tačiau pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan