2016-12-20 Nr. ATPB-1246-4-68-3-19397-2015-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. e2AT-98-303/2016

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-19397-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.9.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. atstovo advokato Roko Bukausko prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimu P. G. pagal 17214 straipsnio 1 dalį nubaustas 579 Eur bauda už tai, kad, būdamas UAB „I.“ finansų įstaigos, numatytos Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ) 2 straipsnio 8 dalyje, direktorius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8 dalimis, 12 dalies 1, 11 punktais, privalėdamas organizuoti kasdieninę bendrovės veiklą, atsakyti už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą, nevykdė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių reikalavimų, t. y.

UAB „I.“ iki 2015 m. gruodžio 3 d. sistemiškai nebuvo atliekamas tinkamas klientų tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius (pasirašant kredito sutartis su klientais ir išduodant paskolas), kai klientas fiziškai nedalyvaudavo nustatant jo tapatybę; UAB „I.“ klientų tapatybę nustatydavo iš kliento internetinėje UAB „I.“ registracijos formoje nurodytų duomenų ir iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje, atlikto 0,01 Eur mokėjimo nurodymo, kuris Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 14 punkte apibrėžiamas kaip „mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją“ ir, vadovaujantis PPTFPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 3 punktu, yra tik papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, o ne trečiosios šalies informacijos apie klientą, naudos gavėją ar kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimas; be to, „I.“, prieš pradedant dalykinius santykius, kai klientas fiziškai dalyvaudavo nustatant jo tapatybę, nepadarė klientų tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopijos ir (arba) nenuskenavo šio dokumento, kai pagal PPTFPĮ 16 straipsnio 9 dalį jo kopiją privalo saugoti dešimt metų nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos, taip pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 11, 14 dalių, 16 straipsnio 9 dalies, 21 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 2008 m. rugsėjo 24 d.

Vyriausybės nutarimu Nr. 942 patvirtintų Taisyklių dėl kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo (toliau – ir Taisyklės) 5, 8, 9, 10 punktų reikalavimus. Tai patvirtinantys atvejai: Nr. 231588, data 2015 m. gegužės 23 d., elektroninė J. B., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 196218, data 2015 m. rugsėjo 2 d., elektroninė A. B., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 58337, data 2015 m. gruodžio 2 d., elektroninė V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 257241, data 2015 m. gruodžio 2 d., elektroninė R.

C. a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 296731, data 2015 m. gruodžio 2 d., elektroninė V. S., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 295472, data 2015 m. lapkričio 23 d., elektroninė V. U., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 294993, data 2015 m. lapkričio 19 d., elektroninė J. D., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 217862, data 2015 m. lapkričio 23 d., elektroninė M. I., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 26364, data 2015 m. lapkričio 23 d., elektroninė K. D., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 295548, data 2015 m. lapkričio 23 d., elektroninė B.

D., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 296646, data 2015 m. gruodžio 2 d., elektroninė Z. B., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 206681, data 2015 m. gruodžio 23 d., elektroninė E. J., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 284418, data 2015 m. spalio 15 d., elektroninė N. D. a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 291378, data 2015 m. spalio 15 d., elektroninė A. R., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 125995, data 2015 m. rugpjūčio 25 d., elektroninė D. A., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 287194, data 2015 m. rugsėjo 5 d., elektroninė R.

S. a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 172791, data 2015 m. rugsėjo 17 d., elektroninė R. S., a. k. (duomenys neskelbtini), byla; Nr. 260496, data 2015 m. gegužės 21 d., elektroninė R. M., a. k. (duomenys neskelbtini), byla.

2. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. atstovo advokato Romo Bukausko apeliacinis skundas atmestas, Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas patenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimas pakeistas – P. G. pagal ATPK 17214 straipsnio 1 dalį paskirta 4054 Eur bauda; kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. liepos 19 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. atstovo advokato Roko Bukausko prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

4. Administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. atstovas advokatas R. Bukauskas prašo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimą bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį ir bylą P.G. nutraukti.

4.1. Prašyme nurodoma, kad šią bylą nagrinėję teismai padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, t. y. netyrė bylai svarbių faktinių aplinkybių, taip pažeisdami įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, be to, netinkamai pritaikė Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo bei Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių nuostatas, todėl nepagrįstai patraukė P. G. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 17214 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

4.2. Anot pareiškėjo, teismai netinkamai aiškino Taisyklių 10 punktą, neįvertino gynybos pateiktų argumentų dėl elektroninės bankininkystės naudojimo, todėl ir buvo nustatyti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 10, 11, 14 dalių pažeidimai. PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo taikyti atitinkamas priemones ir nustatyti kliento tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius. Šis įstatymas numato du būdus tapatybei nustatyti:

1) informacija, gauta iš trečiųjų šalių, atitinkančių PPTFPĮ nustatytus reikalavimus (PPTFPĮ 13 straipsnis); arba 2) tapatybės nustatymas vadovaujantis Vyriausybės nustatyta procedūra (PPTFPĮ 9 straipsnio 14 dalis). Tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu procedūra yra aptarta Taisyklių 10 punkte, kuriame nurodyta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti klientų – Lietuvos Respublikos piliečių – tapatybę jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą ir tik tais atvejais, jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ir vykdant Taisyklių 3.1 punkto reikalavimus.

Nustatydami kliento tapatybę šiuo būdu, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo vykdyti Taisyklių 5.3 ir 5.4 punktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, teikdama paslaugas nuotoliniu būdu, dar prieš suteikiant galimybę pateikti prašymą paskolai gauti, UAB „I.“ reikalauja iš kliento atlikti 0,01 Eur mokėjimo pavedimą iš banko sąskaitos. Siekdamas atlikti mokėjimo pavedimą, klientas turi pareigą savo tapatybę identifikuoti per vieno iš bankų, turinčių saugias sistemas, internetinę bankininkystę. Gynyba pateikė svarius ir išsamius argumentus, susijusius su aktualiu teisiniu reguliavimu, kodėl toks prisijungimas prie internetinės bankininkystės turi tokią pat teisinę galią kaip ir Taisyklių 10 punkte nurodyto kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimas.

Taisyklėse nėra apibrėžta kvalifikuoto elektroninio parašo sąvoka. Vienintelė Taisyklių nuostata, reglamentuojanti elektroninio parašo naudojimą, yra Taisyklių 10 punktas, be to, 2 punkte numatyta, kad Taisyklėse naudojamos sąvokos, be kita ko, yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatyme. Elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad elektroninis parašas – tai duomenys, kurie įterpiami, prijungiami ar logiškai susiejami su kitais duomenimis pastarųjų autentiškumui patvirtinti ir (ar) pasirašančiam asmeniui identifikuoti.

Vadovaujantis Elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, saugus elektroninis parašas atitinka visus šiuos kriterijus:

1) yra vienareikšmiškai susietas su pasirašančiu asmeniu;

2) leidžia identifikuoti pasirašantį asmenį;

3) yra sukurtas priemonėmis, kurias pasirašantis asmuo gali tvarkyti tik savo valia;

4) yra susijęs su pasirašytais duomenimis taip, kad bet koks šių duomenų pakeitimas yra pastebimas. Teisės doktrinoje pažymima, kad Elektroninio parašo įstatymas įtvirtina technologinio neutralumo principą, kuris reiškia, kad įstatymas taikomas elektroninių duomenų pasirašymo reglamentavimui, nesvarbu, kokia technologija naudojama. Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad saugus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duomenims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme. Technologinio neutralumo principas įgyvendintas Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad elektroninis parašas negali būti laikomas negaliojančiu dėl bet kurių iš žemiau išvardytų priežasčių:

1) kad yra elektroninis;

2) kad nėra paremtas kvalifikuotu sertifikatu;

3) kad nėra paremtas akredituoto sertifikavimo paslaugų teikėjo išduotu kvalifikuotu sertifikatu;

4) kad nėra sukurtas saugia parašo formavimo įranga. Be to, vadovaujantis Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, elektroninis parašas visais atvejais turi šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinę galią, jeigu parašų naudotojai tarpusavyje dėl to susitaria. Taigi Elektroninio parašo įstatymas aiškiai nustato atvejus, kai elektroninis parašas yra laikomas turinčiu tokią pat teisinę galią kaip ir rašytinis parašas. Anot pareiškėjo, kadangi Taisyklėse tiesiogiai nurodyta vadovautis Elektroninio parašo įstatymu, nekyla abejonių, kad tapatybė gali būti nustatoma tokiu būdu, kuris turi tokią pat teisinę galią kaip ir Taisyklėse nurodytas kvalifikuotas elektroninis parašas. Jeigu kyla kokių nors prieštaravimų tarp Taisyklių ir Elektroninio parašo įstatymo, įtvirtinančio elektroninio parašo nediskriminavimo principą, turėtų būti vadovaujamasi Elektroninio parašo įstatymu, kaip turinčiu aukštesnę teisinę galią teisės aktu.

4.3. Toliau prašyme dėstomi argumentai, pagrindžiantys, kad prisijungimas per internetinę bankininkystę turi tokią pat teisinę galią kaip ir kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimas. Pareiškėjas teigia, kad, vadovaujantis Elektroninio parašo įstatymo įgyvendinimo ataskaitomis (pvz., 2011 m. Ataskaita dėl Elektroninio parašo įstatymo įgyvendinimo), Elektroninio parašo įstatyme nustatytais pagrindais, komerciniai bankai yra įdiegę ir asmens tapatybės nustatymo tikslais naudoja internetinės bankininkystės sistemas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad banko išduotas asmens identifikavimo kodas (PIN kodas) Elektroninio parašo įstatymo prasme yra mokėjimo kortelės turėtojo elektroninis parašas, t. y. duomenų seka, įvedama į atsiskaitymo mokėjimo kortele terminalą ar bankomatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. ir 2003 m. vasario 11 d. (Nr. 2K-13/2003) nutartys).

Internetinės bankininkystės naudojimo kaip Elektroninio parašo įstatyme nurodyto elektroninio parašo principas yra paaiškintas ir teisės doktrinoje: kaip elektroninis parašas kiekvienam klientui yra suteikiamas slaptažodis (kodas) bei garantuojama, kad toks pat kodas nebus suteiktas niekam kitam; PIN kodas ir slaptažodžių kortelė ar generatorius (juos žino tik gaunantysis ir įsipareigoja niekam neatskleisti, o jį praradęs įsipareigoja nedelsdamas pranešti bankui) suteikiami klientui atvykus į banką, pasirašant elektroninės bankininkystės sutartį, todėl bankas tiesiogiai gauna asmens duomenis, pagal kuriuos vėliau identifikuoja prisijungusį asmenį, taip užtikrindamas vienasmenišką sandorio susiejimą su konkrečiu asmeniu.

Komerciniai bankai, vadovaujantis taikytinais teisės aktais, privalo užtikrinti saugumo reikalavimus. Kaip nurodyta Elektroninio parašo įstatymo įgyvendinimo ataskaitose, visi bankai naudoja įvairias saugumo priemones, įskaitant ir viešojo rakto infrastruktūrą. Taigi pareiškėjas daro išvadą, kad elektroninės bankininkystės sistemos atitinka saugiam elektroniniam parašui ir Elektroninio parašo įstatyme nustatytus reikalavimus. Be to, prieš pasirašant internetinės bankininkystės sutartį, šalys susitaria dėl elektroninio parašo naudojimo, todėl, vadovaujantis Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, elektroninės bankininkystės sistemų naudojimas turi tokią pat teisinę galią kaip ir kvalifikuotas elektroninis parašas.

Be kita ko, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad bankų internetinės bankininkystės sistemos yra plačiai naudojamos kaip elektroninis parašas tapatybės identifikavimo tikslais, t. y. internetinės bankininkystės teisinės galios lygiavertiškumas kvalifikuotam elektroniniam sertifikatui yra plačiai pripažįstamas. Bankų internetinės bankininkystės sistemas tapatybės identifikavimo tikslais naudoja Valstybinė mokesčių inspekcija prisijungiant prie Elektroninio deklaravimo sistemos, Lietuvos teismai, taip pat prisijungiant prie Elektroninių valdžios vartų ir kt.

Nurodytų valstybinių institucijų sistemų nuostatai aiškiai įtvirtina saugaus elektroninio parašo nediskriminavimo principą. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 6P-141-(1.1), 5 punkte numatyta, kad paslaugos teikiamos tuo atveju, kai paslaugų vartotojas prisijungia prie sistemos, suteikiančios galimybę identifikuoti paslaugų vartotoją per išorines sistemas, t. y. naudojant asmens tapatybės kortelę su integruotais kvalifikuotais skaitmeniniais sertifikatais, komercinių bankų internetinės bankininkystės sistemą, asmeninį kvalifikuotą skaitmeninį sertifikatą.

Taigi teiginys, kad internetinės bankininkystės sistemos naudojimas neturi tokios pat teisinės galios kaip ir kvalifikuotas elektroninis parašas, reikštų, jog visos nurodytos institucijos netinkamai identifikuoja fizinius asmenis, todėl tokių asmenų per šias sistemas atlikti veiksmai gali būti ginčijami kaip neturintys teisinės galios. Antai, byloje, kur asmens tapatybė buvo nustatyta naudojant elektroninę bankininkystę, teismas yra konstatavęs, kad bylos šalis pasinaudojo patikimu ir nepriklausomu šaltiniu, identifikuodama paslaugos gavėją, – banku; tokią asmens tapatybės nustatymo praktiką per elektroninės bankininkystės sistemas plačiai naudoja ir valstybės institucijos (Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1206-153/2014)..

Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad šioje byloje priimtuose teismų sprendimuose yra pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai, kurie buvo nurodyti FNTT bylos nagrinėjimo metu, tačiau nė vienoje šių bylų nebuvo pateikta argumentų, kad tapatybė yra nustatoma naudojant saugias internetinės bankininkystės sistemas kaip elektroninį parašą.

4.4. Pareiškėjo nuomone, teismai taip pat netinkamai aiškino Taisyklių 3 ir 8 punktus. PPTFPĮ nenumato pareigos padaryti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas prieš pradedant dalykinius santykius. PPTFPĮ 16 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijos, sąskaitų ir (ar) sutarčių dokumentacija turi būti saugomos dešimt metų nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos. Taisyklių 3 punktas nustato pareigą reikalauti asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, kai kliento tapatybė nustatoma jam dalyvaujant fiziškai. Reikalavimas padaryti fizinio asmens pateikto tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopiją arba nuskenuoti dokumentą nustatytas Taisyklių 5.5 punkte, kuris, vadovaujantis Taisyklių 5 punktu, taikomas, kai klientas, nustatant jo tapatybę, dalyvauja fiziškai. Taisyklių 8 punktas nustato, jog tapatybei nustatyti turi būti pateikti dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu, patvirtinančiu dokumento kopijos tikrumą, taigi nustato reikalavimus pateikiamiems dokumentams ir daromoms kopijoms, o ne pareigą reikalauti pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir padaryti jo kopiją ar jį nuskenuoti, kai tapatybė yra nustatinėjama nuotoliniu būdu. Tapatybės nustatymas nuotoliniu būdu yra aptariamas Taisyklių 10 punkte, kuriame aiškiai nurodyti kiti Taisyklių punktai, kuriais reikia vadovautis nustatinėjant kliento tapatybę šiuo būdu, – nustatyta pareiga vykdyti Taisyklių 5.3 ir 5.4 punktų reikalavimus. Vadovaujantis pirmiau minėtomis teisės aktų nuostatomis, UAB „I.“, nustatinėdama kliento tapatybę, klientui fiziškai nedalyvaujant, nėra įpareigota padaryti kliento tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos ar nuskenuoti šį dokumentą. Tokiu būdu teismai pripažino P. G. kaltu dėl pareigų, kurių privaloma laikytis tais atvejais, kai tapatybė yra nustatoma klientui dalyvaujant fiziškai, nesilaikymo, nors byloje yra nagrinėjamas UAB „I.“ taikomas tapatybės nustatymo procesas nuotoliniu būdu. Taigi laikyti, kad UAB „I.“ pažeidė PPTFPĮ nuostatas dėl to, kad nepadarė klientų tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopijos ir/arba nenuskenavo šio dokumento nustatant tapatybę nuotoliniu būdu, yra neteisėta – tokia pareiga teisės aktuose nėra įtvirtinta.

4.5. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad teismai neteisingai aiškino PPTFPĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų vykdymą ir nepagrįstai konstatavo jų pažeidimą. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į bylos medžiagą, nėra aišku, kaip UAB „I.“ galėjo pažeisti PPTFPĮ 13 straipsnio 1 dalį, kurioje yra nustatyta finansų įstaigų teisė naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją, kai vykdomas kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymas. Vadovaujantis PPTFPĮ nuostatomis, klientui atlikus mokėjimo pavedimą, UAB „I.“ gauna informaciją apie kliento banką, trečiąją šalį, kaip tai apibrėžta PPTFPĮ, ir turi pareigą nustatyti kliento ar naudos gavėjo tapatybę, t. y. UAB „I.“ gali prašyti, o tokia trečioji šalis turi įstatyme nustatytą pareigą pateikti su kliento tapatybės nustatymu susijusius bei kitus pagal PPTFPĮ privalomus turėti dokumentus (PPTFPĮ 13 straipsnio 4, 5 dalys). Taigi tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijos yra prieinamos UAB „I.“ bet kuriuo metu, nors ir yra saugomos kitoje finansų įstaigoje. Kitoks PPTFPĮ aiškinimas sudaro prielaidą trečiosioms šalims nevykdyti PPTFPĮ 13 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44/2014 išaiškino, kad, nustatant kliento tapatybę šiam fiziškai nedalyvaujant, gauti jo asmens dokumento originalą ir pasidaryti jo kopiją nėra galimybės, tačiau ši aplinkybė įstatyme yra aptarta finansų įstaigai ar kitam subjektui suteikiant teisę iš trečiosios šalies (banko) reikalauti pateikti dokumentų, susijusių su naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas atkartojo FNTT bylos nagrinėjimo metu pateiktus argumentus ir nurodė, kad dokumentų kopijų gavimas iš trečiosios šalies galimas tik esant jos valiai šiuos veiksmus atlikti, o apeliacinės instancijos teismas dėl trečiųjų šalių pareigos pateikti su asmens tapatybės nustatymu susijusių dokumentų kopijas nepasisakė ir tik pripažino UAB „I.“ teisę tokią informaciją gauti.

4.6. Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ATPK 257 straipsnį, nes objektyviai neįvertino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus atlikto UAB „I.“ audito, kurio metu teisės aktų pažeidimų nustatyta nebuvo, rezultatų. Pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vertinimą, vartojimo kredito gavėjų (fizinių asmenų) kreditingumas prieš sudarant vartojimo kredito sutartis buvo įvertintas tinkamai. Pareiškėjas pažymi, kad, tam, kad būtu galima įvertinti kreditingumą, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymu ir jį įgyvendinančiais tesės aktais, yra būtina identifikuoti vartojimo kredito gavėjus, t. y. nustatyti jų tapatybę. Iki šiol UAB „I.“ naudojama asmens tapatybės nustatymo tvarka sudarant sutartis nuotoliniu būdu, nesikeitė nuo FNTT patikrinimo pradžios. Vadinasi, Lietuvos banko, kaip institucijos, atsakingos už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją (PPTFPĮ 3 straipsnis), atliktas auditas patvirtina, kad UAB „I.“ tinkamai nustato klientų tapatybę.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas P. G. 4054 Eur baudą, pažeidė ATPK 30, 301 ir 302 straipsnių nuostatas. Teismas neteisingai išaiškino, kad, tais atvejais, kai nustatoma, jog fizinis asmuo, būdamas finansų įstaigos vadovu, padaro ATPK 17214 straipsnyje numatytą pažeidimą, teismai yra apriboti ATPK 17214 straipsnio 1 dalyje įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams nurodyta nuobauda. Teismai turi teisę paskirti ne tik mažesnę nei atitinkamo ATPK straipsnio sankcijoje nurodyta administracinę nuobaudą, bet ir apskritai gali tokios nuobaudos neskirti (ATPK 301 straipsnis).

Tai patvirtina teismų praktika administracinių teisės pažeidimų bylose dėl administracinių nuobaudų skyrimo įmonių, įstaigų ar organizacijų vadovams, net ir esant mažiau palankesnėms aplinkybėms (pvz., esant žalos padarymo faktui) (Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimai Nr. A2.8.-418-1018/2016, A2.8.-769-1015/2016, Kauno apylinkės teismo nutarimas Nr. A2.8.-381-540/2015, Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. ATP-436-380/2014). Be to, teismas, padidindamas nuobaudą vadovaujantis prielaidomis dėl galimai UAB „I.“ veiksmais padarytos žalos, pažeidė ATPK 257 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas teigia, kad bylos nagrinėjamu metu nenustatyta, kad J. B. patyrė žalos dėl UAB „I.“ naudojamų tapatybės nustatymo priemonių. Pagal J. B. ir jos anūko A. B. paaiškinimus, A. B., kuris naudojasi J. B. banko sąskaita, turi prisijungimo prie internetinės bankininkystės duomenis ir slaptažodžius bei jos vardu užpildė atitinkamas paraiškas dėl paskolų suteikimo. Be to, J. B. nebuvo nauja UAB „I.“ klientė ir ankstesnį vartojimo kreditą visiškai grąžino. Kita vertus, net jei UAB „I.“ būtų naudojusi ir kitas tapatybės nustatymo priemones, tokias kaip kreipimasis į trečiąsias šalis vadovaujantis PPTFPĮ 13 straipsniu (gavus asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją iš trečiosios šalies), tai nebūtų pakeitę pasekmių, t. y. neapsaugotų nuo galimo netinkamo asmens (šiuo atveju – J.

B.) banko sąskaitos panaudojimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pats nurodė, kad pateikti policijos paklausimai yra susiję su galimu sukčiavimu, ir nė vienu iš šių atvejų nėra nustatyta, jog UAB „I.“ nustatant klientu tapatybes nesivadovavo teisės aktų reikalavimais. Be to, klausimas dėl galimo neteisėto prisijungimo prie internetinės bankininkystės ir sukčiavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

5. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius Kęstutis Jucevičius atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad, vadovaujantis PPTFPĮ nuostatomis, UAB „I.“ turi pareigą tinkamai identifikuoti klientų tapatybes (PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 8 dalis). Finansų įstaigoms ir kitiems subjektams draudžiama vykdyti sandorius, kai jie neturi galimybių įvykdyti visų PPTFPĮ 9 straipsnyje nustatytų reikalavimų, iš jų – ir dėl kliento bei naudos gavėjo tapatybės nustatymo prieš pradedant dalykinius santykius (PPTFPĮ 9 straipsnio 11 dalis). Kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, atliekamas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas (PPTFPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu atveju finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo taikyti vieną ar kelias papildomas priemones: panaudoti papildomus duomenis, dokumentus ar informaciją;

2) panaudoti papildomas priemones, kuriomis siekiama patikrinti ar patvirtinti pateiktus dokumentus arba kuriomis reikalaujama iš finansų įstaigos duomenis patvirtinančio pažymėjimo;

3) užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje (PPTFPĮ 11 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai Taisyklių V skyriuje detalizuojamos PPTFPĮ nuostatos ir teikiama nuoroda į PPTFPĮ 11 straipsnį, taikant sustiprintą kliento tapatybės nustatymą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, kai vartojimo kredito sutartys buvo sudaromos nuotoliniu būdu, UAB „I.“ atliko:

1) kliento pateiktos informacijos patikrą „Gyventojų registre“, „Sodros“ duomenų bazėje, Kreditų biuro „Infobanke“, Kreditų biuro „Sistemoje“;

2) kliento registracijos/paraiškos paskolai gauti procedūrą – klientas turi nurodyti vardą, pavardę, socialinio draudimo numerį, telefono numerį, elektroninį paštą, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento rūšį, banką, kuriame turi sąskaitą, bei atlikti 0,01 Eur pavedimą į bendrovės sąskaitą, esančią viename iš nurodytų komercinių bankų;

3) kliento duomenų surinkimą ir palyginimą. Tam tikriems klientams taikytos papildomos tapatybės nustatymo priemonės – pajamų patikslinimas, asmeninis skambutis, klientui atnaujinant informaciją apie savo banko sąskaitą – 0,01 Eur pavedimas į komercinio banko sąskaitą. Remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, atsiliepime daroma išvada, kad bendrovės atlikti veiksmai, siekiant nustatyti klientų tapatybes, yra tik papildomos sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonės (PPTFPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, Taisyklių 21, 22 punktai), kai kliento tapatybė nustatomajam fiziškai nedalyvaujant, o ne trečiosios šalies informacijos apie klientą ir (ar) naudos gavėją naudojimas.

Pagal esamą teisinį reglamentavimą informacijos apie klientą, gaunamos kartu su kliento pavedimu iš kredito įstaigos, taip pat duomenų apie klientą tikrinimo valstybinėse ar kitose duomenų bazėse neužtenka, kad būtų gauta visa kliento tapatybei nustatyti reikalaujamų duomenų apimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2AT-44-2014 yra pasisakęs, kad, taikant PPTFPĮ nuostatas sistemiškai, bendrasis reikalavimas kliento ir naudos gavėjo, kuris nedalyvauja akivaizdoje sudarydamas sandorį, tapatybei nustatyti yra jos nustatymas pagal asmens dokumentus; duomenų apie klientą tikrinimas „Sodros“, „Gyventojų registro“ ir „Credilinfo“ informacinėse bazėse, l ct pavedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas yra papildomos saugumo priemonės, nepaneigiančios bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančią dokumentų kopijas, kai sudaromas sandoris nuotoliniu būdu.

Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 14 punkte mokėjimo nurodymas apibrėžtas kaip mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją. Vadovaujantis 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos 2007/64/EB direktyvos dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje 74 straipsniu ir Mokėjimų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, mokėjimo nurodymas įvykdomas, jei paslaugų vartotojas nurodo unikalų identifikatorių; toks mokėjimo nurodymas laikomas tinkamai įvykdytu unikaliu identifikatoriumi nurodyto gavėjo ir (arba) jo mokėjimo sąskaitos atžvilgiu.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, tam, kad būtų atliktas mokėjimo nurodymas, būtina teisingai pateikti tik unikalų identifikatorių (Lietuvoje veikiantys bankai naudoja IBAN identifikatorių – tai tarptautinis banko sąskaitos numerio standartas, Lietuvoje susidedantis iš 20 simbolių). Kita papildoma informacija, t. y. vardas, pavardė ir kt., nėra būtina norint atlikti mokėjimo nurodymą. Atliktame mokėjimo nurodyme gali nesutapti IBAN sąskaitos turėtojo tikrasis vardas, pavardė su pavedime nurodytais vardu, pavarde ir kitais duomenimis, tačiau pavedimas gali būti įvykdytas, jeigu teisingai bus nurodytas unikalus identifikatorius (IBAN numeris).

Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad informacijos apie klientą, gaunamos kartu su kliento pavedimu iš kitos kredito ištaigos, ir informacijos iš trečiosios šalies (PPTFPĮ 10 straipsnio 22 dalis, 13 straipsnis) panaudojimas kategoriškai skiriasi dėl įstatymo leidėjo nustatytų priemonių tikslų – naudojimasis trečiosios šalies informacija bei galimybė ją gauti yra kliento tapatybės nustatymo būdas, kai kliento tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, o kliento pavedimas iš kitos kredito įstaigos yra tik papildoma tokio kliento tapatybės nustatymo priemonė, kuri naudojama, kai kliento tapatybė yra nustatoma nuotoliniu būdu, ir negali būti traktuojama kaip atskira ir pakankama.

5.2. Atsiliepime taip pat nesutinkama su pareiškėjo pateiktu Elektroninio parašo įstatymo nuostatų aiškinimu. Pagal Europos Sąjungos elektroninių parašų direktyvą elektroninis parašas suprantamas plačiąja prasme ir juo gali būti laikomas, pavyzdžiui, elektroniniame laiške užrašytas vardas ar pavardė. Vadovaujantis Elektroninio parašo įstatymu, elektroniniai parašai gali būti skirstomi į kvalifikuotus ir nekvalifikuotus. Kvalifikuotam elektroniniam parašui keliami daug didesni saugumo reikalavimai palyginus su nekvalifikuotu elektroniniu parašu, t. y.: 1) jis yra vienareikšmiškai susietas su pasirašančiu asmeniu; 2) leidžia identifikuoti pasirašantį asmenį; 3) yra sukurtas priemonėmis, kurias pasirašantis asmuo gali tvarkyti tik savo valia; 4) yra susijęs su pasirašytais duomenimis taip, kad bet koks šių duomenų pakeitimas yra pastebimas. Elektroninis parašas yra kvalifikuotas, jei jis yra saugus ir sudarytas saugia parašo formavimo įranga bei patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu. Kvalifikuotas sertifikatas – tai sertifikatas, kurį sudarė Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus atitinkantis sertifikavimo paslaugų teikėjas (Elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą galima įsigyti tik iš kvalifikuotus sertifikatus sudarančio sertifikavimo paslaugu teikėjo arba jo registravimo tarnybos. Šiuo metu tokias paslaugas teikia Gyventojų registro tarnyba, VĮ „Registrų centras“, UAB „Skaitmeninio sertifikavimo centras“, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Omnitel“. Taigi kvalifikuoto elektroninio parašo, į kurį yra teikiama nuoroda Taisyklių 10 punkte ir yra viena iš esminių šio punkto vykdymo sąlygų, negalima prilyginti nei paprastam (nekvalifikuotam) elektroniniam parašui, nei juo labiau mokėjimo nurodymui dėl 0,01 Eur (ar kitos sumos) pavedimo iš komercinio banko. Iš bylos medžiagos matyti, kad kvalifikuotas elektroninis parašas UAB „I.“ naudojamas nebuvo, o svarstymai apie tai, kad kvalifikuotas elektroninis parašas prilygintinas mokėjimo pavedimui, nepagrįsti. Taigi UAB „I.“ nebuvo taikoma Taisyklių 10 punkte numatyta galimybė nustatyti klientų tapatybes jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą.

5.3. Tai, kad internetinė bankininkystė yra plačiai naudojama tapatybės identifikavimo tikslais, negali būti argumentas šioje byloje. PPTFPĮ ir jį įgyvendinančios Taisyklės yra specialūs teisės aktai, reglamentuojantys pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones ir taikomi apibrėžtam juose nurodytų subjektų ratui. Šios priemonės skirtos sunkių nusikaltimų prevencijai, o jų įgyvendinimo tikslas – užtikrinti viešąjį saugumą, apsaugoti valstybės finansų sistemą nuo nusikalstamo poveikio. Kitų institucijų naudojamos asmens tapatybės identifikavimo priemonės ir tikslai yra nustatyti jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir negali būti tapatinami su kliento tapatybės nustatymo priemonėmis, reglamentuotomis PPTFPĮ ir Taisyklėse. Tai patvirtina ir aptarti kvalifikuoto elektroninio parašo skirtumai nuo paprasto elektroninio parašo bei mokėjimo nurodymo.

5.4. Atsiliepime taip pat pažymima, kad PPTFPĮ 9 straipsnio 14 dalis įpareigoja Vyriausybę patvirtinti kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo ir kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo tvarką. Vyriausybės patvirtintų Taisyklių 8 ir 9 punktai nustatė, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu, patvirtinančiu dokumento kopijos tikrumą; ant kiekvieno kliento tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio kelionės dokumento, taip pat ant elektroninio dokumento, pasirašyto kvalifikuotu elektroniniu parašu, kurio originalo finansų ištaigoje ar kitame subjekte nėra, kopijos (jeigu daroma popierinė dokumento kopija) finansų įstaigos ar kito subjekto atsakingas darbuotojas, padaręs dokumento kopiją, privalo uždėti tikrumo žymą.

PPTFPĮ 13 straipsnis suteikia galimybę asmens dokumentų kopijas gauti iš trečiųjų šalių ir taip nustatyti kliento tapatybę jam fiziškai nedalyvaujant. Be to, PPTFPĮ 16 straipsnio 9 dalyje finansų įstaigoms ir kitiems subjektams, neišskiriant, ar buvo, ar nebuvo pasinaudota trečiosios šalies informacija, nustatyta pareiga kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas saugoti 10 metų nuo sandorių ar dalykinių santykiu su klientu pabaigos dienos, t. y. net pasinaudojus trečiosios šalies informacija apie klientą, iš jos privalu gauti patvirtintas kliento dokumentų kopijas ir jas saugoti.

Tokia nuostata grindžiama ir globalios pinigų plovimo prevencijos politikos formuotojos Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų ploviniu ir teroristų finansavimu (toliau – FATF) 17 rekomendacija, kuria grįsta ir Europos Parlamento ir Tarybos 2005/60/EB direktyva Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Ši rekomendacija nurodo, kad finansų įstaiga privalo turėti priemones, užtikrinančias informacijos ir kliento tapatybę patvirtinančio dokumento kopijų iš trečiųjų šalių gavimą.

Atsižvelgiant į trečiosios šalies turimos informacijos naudojimui kliento tapatybės nustatymo procese keliamus tarptautinius reikalavimus, kuriais grįsta ir Europos Sąjungos direktyva 2005/60/EB, kurią įgyvendina PPTFPĮ, ir kurie nurodo, kad finansų įstaiga privalo turėti priemones, užtikrinančias informacijos iš trečiųjų šalių gavimą, manytina, kad dokumentų kopijų gavimas iš trečiosios šalies galimas tik esant jos valiai šiuos veiksmus atlikti. Specialių išlygų dėl šios nuostatos finansų įstaigai, kuri pasinaudoja trečiosios šalies informacija, duomenimis apie klientą ir (ar) naudos gavėją, nėra nustatyta.

Šios nuostatos yra bendros ir turi būti taikomos visais atvejais, kai kliento tapatybė nustatoma jam fiziškai nedalyvaujant. UAB „I.“ neturėjo priemonių, kurios užtikrintų kliento tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos iš trečiųjų šalių gavimą (pvz., sutarties ar susitarimo), kaip minėta, nebuvo naudojamas ir kvalifikuotas elektroninis parašas, nustatant kliento tapatybę jam fiziškai nedalyvaujant, bendrovė taip pat nebuvo nustatyta tvarka padariusi klientų, su kuriais buvo sudarytos sutartys, tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijų.

Taigi UAB „I.“ dalykiniai santykiai buvo vykdomi tinkamai nenustačius kliento tapatybės. Tai patvirtina ir teismų praktiką bylose, kuriose buvo nustatyti analogiški ar panašūs pažeidimai (Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimai administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. A2.8.-4437-870/2014, A2.8.-2820-865/2014, Kauno apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-381-540/2015, Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. ATP-711-648/2014, ATP-248-200/2015, ATP-707/2014, Klaipėdos apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-436-380/2014, Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-34-493/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-44-2014, 2AT-6-942/2015, 2AT-23-303/2015).

5.5. Pasak institucijos atstovo, pareiškėjas taip pat klaidingai aiškina Taisyklių 10 punkto nuostatas, kurios suteikia galimybę finansų įstaigoms ir kitiems subjektams nustatyti klientų tapatybę jiems fiziškai nedalyvaujant, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą, bet tik tais atvejais, jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ir vykdant Taisyklių 3.1 punkto reikalavimus. 2013 m. rugpjūčio 2 d. Vyriausybės kanceliarijos pažymos Nr. NV-890 dėl Taisyklių pakeitimo 2 punkte bei Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje apibrėžiama, kad „nutarimo keitimo tikslas – sudaryti sąlygas finansų įstaigoms kliento tapatybę nustatyti ir nuotoliniu būdu (atidarant sąskaitą), naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą“. Taigi iš esmės buvo suteikta papildoma galimybė finansų įstaigoms nustatyti kliento tapatybę prieš pradedant dalykinius santykius. Tam, kad būtų tinkamai įgyvendintas Taisyklių 10 punktas, turi būti įgyvendintos visos šiame punkte nurodytos sąlygos. t. y.: 1) klientas turi būti Lietuvos Respublikos pilietis; 2) naudojamas kvalifikuotas elektroninis parašas; 3) kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ir vykdant Taisyklių 3.1 punkto reikalavimus. Priešingai nei aiškina pareiškėjas, Taisyklių 5.3 ir 5.4 punktai yra tik papildoma nuostata, kurią reikia vykdyti esant visoms anksčiau išvardytoms sąlygoms. Kaip pirmiau minėta, UAB „I.“ nebuvo taikoma Taisyklių 10 punkte numatyta galimybė nustatyti klientų tapatybes jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą.

5.6. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad specialių išlygų dėl Taisyklių 8 ir 9 punktų nuostatų finansų įstaigai, kuri pasinaudoja trečiosios šalies informacija, duomenims apie klientą ir (ar) naudos gavėją, nėra nustatyta. Šios nuostatos bendros ir turi būti taikomos visais atvejais, kai kliento tapatybė nustatoma jam fiziškai nedalyvaujant. PPTFPĮ 13 straipsnis suteikia galimybę asmens dokumentų kopijas gauti iš trečiųjų šalių. UAB „I.“ neturint dokumentų kopijų, dalykiniai santykiai buvo vykdomi tinkamai nenustačius kliento tapatybės – neturint teisės aktais įtvirtintos kliento tapatybės nustatymui reikalingų duomenų apimties, kurią užtikrina kliento trečiajai šaliai pateikti dokumentai ir trečiosios šalies pateiktos šių dokumentų kopijos. Tokį teisės normų aiškinimą patvirtina ir nuosekli teismų praktika (pirmiau nurodytose) analogiškose ar panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas PPTFPĮ 2 straipsnio 22 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą konstatavo sąsajoje su kitais teismo nutarime nurodytais teisės aktų straipsniais, numatytais reikalavimus kliento tapatybės nustatymui, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytais motyvais iš esmės nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ATPK 17214 straipsnio 1 dalies administracinio teisės pažeidimo požymius pareiškėjo veiksmuose, prašymo motyvas dėl PPTFPĮ 2 straipsnio 22 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies nuorodos pirmosios instancijos teismo nutarime neturi reikšmės.

5.7. Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl ATPK 257 straipsnio pažeidimo, atsiliepime nurodoma, kad iš 2016 m. gegužės 25 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašto bendrovei „I.“ Nr. S 2016/(21.12-2101 )-12-2256 matyti, kad 2016 m. kovo-balandžio mėn. buvo vertinama, kaip laikomasi visų pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų vertinimui taikomų teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo išvada, kad kartu buvo patikrinta, kaip bendrovėje buvo laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių klientų tapatybės nustatymą, yra paties pareiškėjo išvestinė interpretacija ir traktuotina kaip gynybinė pozicija, todėl šiuo požiūriu apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą. Be to, Lietuvos banko Priežiūros tarnyba bendrovei „I.“ ne kartą yra skyrusi baudas už netinkamą vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimą, atsakingojo skolinimo principo ir kitus pažeidimus ankstesniais bendrovės veiklos laikotarpiais, o tai rodo iš esmės neatsakingą UAB „I.“ požiūrį į jiems keliamus teisės aktų reikalavimus.

5.8. Taip pat atsiliepime nesutinkama su pareiškėjo teiginiais dėl ATPK 30, 301, 302 ir 257 straipsnių pažeidimo nustatant P. G. skirtinos baudos dydį. Pagal ATPK 17214 straipsnio 1 dalį P. G. padarė pažeidimus kaip finansų įstaigos vadovas, todėl apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį dėl baudos dydžio, atitinkamai šio straipsnio sankcijos ribose paskyrė jam baudą ne kaip fiziniam asmeniui, o kaip vadovui, nenukrypdamas nuo teismų praktikos analogiškose ar panašiose bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimai bylose Nr. A2.8.-4437- 870/2014, A2.8.-679-503/2014, Kauno apylinkės teismo nutarimas byloje Nr. A2.8.-4683-888/2015, Vilniaus apygardos teismas nutartis bylose Nr. ATP-707/2014, Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. ATP-185-582/2014).

Šioje byloje nebuvo nustatyta P. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nuobauda galėtų būti mažinama arba iš viso nepaskirta. P. G. padaryto pažeidimo nepripažino. Pareiškėjo prašyme nurodytose administracinių teisės pažeidimų bylose buvo nustatytos administracinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės, dėl kurių nuobauda pažeidėjams buvo sumažinta. Šioje byloje kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimai buvo nustatyti gavus fizinio asmens – J.

B. skundą dėl tariamai jai suteiktos paskolos, kurios iš tikrųjų prašė ir jos vardu gavo anūkas A. B. Esant tinkamai nustatytai kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarkai, tokia klaida nebūtų padaryta, fiziniai asmenys nepatirtų žalos, būtų pasiekti tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių tikslai. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiosios J. B. situacijos bei policijos pranešimų, vertino veikos pavojingumą, o ne konkretų žalos, kurios ATPK 17214 straipsnio sudėtis nustatinėti nereikalauja, dydį.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad buvo pažeisti sunkių nusikaltimų prevencijos reikalavimai, o pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tikslas – užtikrinti viešąjį saugumą, apsaugoti valstybės finansų sistemą nuo nusikalstamo poveikio. Esant šioms bylos aplinkybėms, atsiliepime daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas P. G. paskyrė adekvačią baudą, lygią ATPK 17214 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam baudos vidurkiui – 4054 Eur, kuri pasiekia ATPK 20 straipsnyje nustatytus administracinės nuobaudos ir Europos Parlamento ir Tarybos 2005/60/EB direktyvos Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (preambulės 41 punktas, 39 straipsnis) įtvirtintus tikslus, jog baudos už pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių pažeidimus turi būti atgrasančios bei efektyvios.

5.9. Be kita ko, atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. gruodžio 1 d. įsigaliosiantys Taisyklių pakeitimai neturi įtakos P. G. administracinės atsakomybės klausimo išsprendimui, t. y. nekeičia aplinkybių, dėl kurių konstatuoti PPTFPĮ ir Taisyklių pažeidimai – UAB „I.“ naudojamas 0,01 cnt pavedimas, siekiant nustatyti klientų tapatybes, išlieka tik papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemone, kai kliento tapatybė nustatoma jam fiziškai nedalyvaujant; toks pavedimas taip pat nebus vertinamas kaip trečiosios šalies pateiktos informacijos apie klientą ir (ar) naudos gavėją naudojimas, kvalifikuotas elektroninis parašas ar bet kokio lygio elektroninės atpažinties priemone.

6. Administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. atstovo advokato R. Bukausko prašymas netenkintinas.

Dėl ATPK 257 straipsnio taikymo

7. Pareiškėjas teigia, jog teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė ATPK 257 straipsnio nuostatas, t. y. objektyviai neįvertino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus atlikto UAB „I.“ audito.

7.1. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014).

7.2. Šioje byloje, priešingai neigia pareiškėjas, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai, spręsdami P. G. administracinės atsakomybės klausimą, nesilaikė ATPK 257 straipsnio nuostatų, teismų išvados dėl faktinių aplinkybių padarytos išsamiai ir nešališkai ištyrus bei įvertinus ne tik atskirai, bet ir kaip visumą byloje surinktus įrodymus dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. G. atsakomybės. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl ATPK 257 straipsnio reikalavimų pažeidimo vertintini kaip nepagrįsti.

7.3. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ATPK 30221 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ar nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-3-2012, 2AT-15-2012, 2AT-2-2013). Dėl to pareiškėjo skundo argumentai, kuriais savaip interpretuojami įrodymai (taip pat ir dėl audito duomenų vertinimo), ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, paliekami nenagrinėti.

Dėl ATPK 17214 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Pagal ATPK 17214 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarką. Ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė, kiekvienu konkrečiu atveju nukreipianti į įstatymus ir įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, reglamentuojančius pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tvarką, šiuo konkrečiu atveju – į Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintų Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisykles. Kartu ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra formali – adminstracinei atsakomybei kilti užtenka fakto, kad buvo nesilaikoma nustatytų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

8.1. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes – UAB „I.“ iki 2015 m. gruodžio 3 d. prieš pradėdama dalykinius santykius (pasirašydama kredito sutartis su klientais ir išduodama paskolas), klientų tapatybę nuotoliniu būdu sistemingai (18 atvejų) nustatydavo naudojant elektroninės bankininkystės metodą (t. y. iš kliento internetinėje UAB „I.“ registracijos formoje nurodytų duomenų ir iš kliento banko sąskaitos atlikto 0,01 Eur mokėjimo nurodymo), taip pat neturėjo šių klientų asmens tapatybės dokumentų kopijų, nebuvo jų gavusi iš trečiosios šalies (banko).

8.2. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnsio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius. Pagal šio straipsnio 8 punktą visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio.

Finansų įstaigoms ir kitiems subjektams draudžiama vykdyti sandorius per banko sąskaitas, užmegzti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, kai jie neturi galimybių įvykdyti šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Apie tokius atvejus būtina nedelsiant pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (įstatymo 9 straipsnio 11 dalis). Tais atvejais, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, atliekamas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas (įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atlikdami sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę arba kai yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo taikyti vieną ar kelias papildomas priemones (kliento tapatybei nustatyti panaudoti papildomus duomenis, dokumentus ar informaciją; panaudoti papildomas priemones, kuriomis siekiama patikrinti ar patvirtinti pateiktus dokumentus arba kuriomis reikalaujama iš finansų įstaigos duomenis patvirtinančio pažymėjimo; užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje) (įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1–3 punktai).

Šias įstatymo nuostatas detalizuoja Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 20, 21, 22 punktai. Finansų įstaiga, nustatydama kliento tapatybę, kai klientas fiziškai nedalyvauja ją nustatant, vadovaudamasi įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, 13 straipsniu, gali pasinaudoti šių duomenų turėtojos – trečiosios šalies, kuri, pradėdama dalykinius santykius su klientu, yra atlikusi kliento tapatybės nustatymo procedūrą, turimais duomenimis. Taisyklių 10 dalis taip pat numato, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti klientų – Lietuvos Respublikos piliečių tapatybę jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą, ir tik tais atvejais, jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant bei vykdant taisyklių 3.1 punkto reikalavimus (Lietuvos Respublikos piliečio: vardas (-ai); pavardė (-ės); asmens kodas; nuotrauka; parašas).

Trečioji šalis finansų įstaigoms pateikia dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas bei kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju (įstatymo 13 straipsnio 4, 5 dalys).

8.3. Vadinasi, UAB „I.“, prieš pradėdama dalykinius santykius su klientu, kuris fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, turėjo taikyti sustiprintus kliento tapatybės nustatymui keliamus reikalavimus. Įstatyme imperatyviai nurodoma, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo ir kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo tvarką nustato Vyriausybė (9 straipsnio 14 dalis). Patvirtintų dokumentų kopijų turėjimas yra privalomas pagal galiojančius teisės aktus (Taisyklių 8, 9 punktai). Nustatant kliento tapatybę šiam fiziškai nedalyvaujant, gauti jo asmens dokumento originalą ir pasidaryti kopiją nėra galimybės, tačiau ši aplinkybė įstatyme yra aptarta finansų įstaigai ar kitam subjektui suteikiant teisę iš trečiosios šalies (šiuo atveju – banko) reikalauti dokumentų, susijusių su naudos gavėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis adminstracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-2014). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką duomenų apie klientą tikrinimas „Sodros“, „GRT“ „CreditInfo“ ir kt. informacinėse bazėse, 0,01 Eur mokėjimo pavedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas tėra papildomos saugumo priemonės, kurios negali paneigti bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, kai sudaromas sandoris nuotoliniu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys adminstracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-44-2014, 2AT-6-942-2015, 2AT-23-303/2015).

8.4. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, jog UAB „I.“, kurios direktoriumi buvo P. G., dalykinius santykius su klientais vykdė pažeisdama PPTFPĮ nustatytas kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemones, t. y. prieš pradėdama dalykinius santykius klientų ir naudos gavėjų neidentifikavo teisės aktų nustatyta tvarka.

8.5. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant užtikrinti iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti, vadovaudamiesi visuomet tais pačiais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; teismams sprendžiant bylos precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

8.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-2014 yra teisėjų kolegiją įpareigojantis precedentas šioje byloje, nes abiejų bylų faktinės aplinkybės yra itin panašios; pirminėje byloje išnagrinėta analogiška šiai bylai situacija (kai smulkiuosius kreditus išduodanti finansų įstaiga kliento tapatybę nustatydavo jam fiziškai nedalyvaujant, panaudodama banko mokėjimo nurodymą).

8.7. Taigi, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai pagal nustatytas šioje byloje faktines aplinkybes UAB „I.“ direktoriui P. G. įstatymą – ATPK 17214 straipsnio 1 dalį – pritaikė tinkamai.

Dėl P. G. paskirtos nuobaudos

9. Pagal ATPK 20 straipsnį administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama neperžengiant norminio akto, nustatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytų ribų, tiksliai laikantis ATPK ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ATPK 30 straipsnis). Tais atvejais, kai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ATPK 301 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į 31 straipsnyje nustatytas bei kitas įstatymų nenurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ATPK 301 straipsnyje numatyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga.

9.1. ATPK 17214 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už šio administracinio teisės pažeidimo padarymą įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams gali būti paskirta bauda nuo dviejų tūkstančių trijų šimtų šešiolikos iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų. Iš skundžiamos apygardos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, skirdamas P. G., kaip bendrovės direktoriui, administracinę nuobaudą už ATPK 17214 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, atsižvelgė į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, vertindamas jį kaip ypač pavojingą dėl prielaidų nusikalstamumo sudarymui. Taip pat įvertino tai, kad byloje nenustatyta P. G. atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, todėl paskyrė jam sankcijos vidurkį atitinkančią nuobaudą (ATPK 302 straipsnio 1 dalis). Taigi daryti išvados, kaip kad mano pareiškėjas, kad apygardos teismas pažeidė administracinės nuobaudos skyrimą reglamentuojančias nuostatas (ATPK 30, 301, 302 straipsnius) ar netinkamai įvertino turinčias reikšmės nuobaudos skyrimui aplinkybes (ATPK 257 straipsnį), teisėjų kolegija neturi pagrindo, kartu pažymint tai, kad nėra visumos duomenų, leidžiančių P. G. taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

9.2. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje taikyti P. G. ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas ir švelninti jam pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą sankcijos vidurkį atitinkančią nuobaudą nėra teisinio pagrindo.

10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. G. atstovo advokato Roko Bukausko prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis

Audronė Kartanienė