2019-05-15 Nr. AB-11338-3-61-3-03710-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1358-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03710-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, uždaroji akcinė bendrovė „Eraturas“ ir draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), 1 030,47 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 26 d. su bankrutavusia uždarąja akcine bendrove „Freshtravel“ (toliau – ir UAB „Freshtravel“) per tarpininkę uždarąją akcinę bendrovę „Eraturas“ (toliau – ir UAB „Eraturas“) sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PT003125, pagal kurią įsigijo du 1 030,47 Eur (3 558 Lt) vertės kuponus poilsinei 7 dienų ir 6 naktų kelionei lėktuvu į Šarm el Šeichą su apgyvendinimu viešbutyje ir maitinimu nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d., tačiau paslauga nebuvo suteikta dėl UAB „Freshtravel“ veiklos sustabdymo. Kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Kai kuriems turistams dalį pinigų kompensavo UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė, o kitiems turistams dėl nesuteiktos UAB „Freshtravel“ paslaugos (už neįvykusią kelionę) pinigai nebuvo grąžinti.

3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, tačiau patirta turtinė žala nebuvo atlyginta. Departamentui įvertinus gautus nukentėjusių turistų prašymus paaiškėjo, kad bendra turistų patirtų nuostolių suma sudaro 734 090,21 Eur, o UAB „Freshtravel“ veikla buvo apdrausta tik 202 734 Eur.

4. Pareiškėjos vertinimu, reikalavimas atlyginti patirtą turtinę žalą kyla iš 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei direktyva 2011/83/ES ir panaikinama direktyva 90/314/EEB. Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) aktas, tačiau, pareiškėjos manymu, Lietuvos valstybė tinkamai jos neįgyvendino. Teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas, susijęs su turizmo paslaugų teikimu, neužtikrina, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė neatitinka tikrovės, kad būtų pakankamai lėšų atlyginti žalą, kurią gali patirti vartotojai.

5. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija dėl Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, šiame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Direktyvos 7 straipsnyje nenustatyta jokia konkreti sąlyga, susijusi su kelionės organizatoriaus nemokumo priežastimi. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisėje pripažįstama, jog asmuo, patyręs žalą dėl ES teisės pažeidimo, turi teisę reikalauti kompensacijos. Lietuvos valstybė už susidariusią situaciją yra atsakinga, nes perkeldama Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę netinkamai įgyvendino minėtas Direktyvos nuostatas ir neužtikrino joje nurodytų tikslų įgyvendinimo, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjos nuomone, tai yra akivaizdus ir rimtas ES teisės pažeidimas, dėl kurio atsakovui kyla atsakomybė. Egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovo padaryto Direktyvos 7 straipsnio pažeidimo ir atsiradusios žalos, t. y., jeigu atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą, asmenys, įskaitant ir pareiškėją, nebūtų patyrę žalos.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėja abejoja tiek paties Įstatymo teisėtumu, tiek Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmais priimant Įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas, todėl pareiškėjos skundas turi būti atmestas.

8. Nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (taip pat, ar tinkamai perkėlė ES direktyvas į nacionalinę teisę), taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ir šiuo aspektu konstatuoti valstybės padarytus ES teisės pažeidimus. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą.

9. Atsakovo teigimu, kompetentingos ES institucijos, t. y. Europos Komisija ir ESTT, nėra konstatavę jokių Lietuvos valstybės, kaip ES narės, pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, o nesant Komisijos arba ESTT sprendimo, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjai būtų priteisiama turtinė žala.

10. Direktyvos 7 straipsnio nuostata, numatanti, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Įstatymą buvo perkelta tinkamai, nes tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, lyginant Direktyvos 7 straipsnio ir Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (taip pat ir šios dalies 1 ir 2 punktų) nuostatas aiškiai nustatyta, kad Direktyvos 7 straipsnis į Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, jog Lietuvos valstybė netinkamai į Įstatymą perkėlė Direktyvą. Pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjos patirtos žalos.

11. Atsakovo vertinimu, ginčui aktualios redakcijos Įstatymas (nei viena šio įstatymo nuostata) bei Įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Įstatymo ar jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų šiuo atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjos skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesta, o atmetus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

12. Pareiškėjos prašomo priteisti žalos atlyginimo suma, be kita ko, apima keturių Egipto Arabų Respublikos vizų mokesčius, tačiau šie mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas pareiškėjai negali būti priteisiami iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgiant į Įstatymo 8 straipsnį, Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakyme Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas (toliau – ir Sąlygos), į tai, kad vizų mokesčiai nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis, UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius. Vizų mokesčiai nėra tinkamos išlaidos, kurių kaip turtinės žalos atlyginimo galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, todėl vizų mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš Lietuvos valstybės. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kokia buvo jos sumokėta vizų kaina, o iš byloje esančių dokumentų matyti, kad vizų mokesčiai į kelionės kainą buvo įskaičiuoti. Pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis (žr. interneto svetainę https://eg.mfa.lt) Egipto Arabų Respublikos viza kainuoja 25 JAV dolerius ir suteikia teisę šalyje būti 30 dienų. Vadinasi, bendra pareiškėjos mokėtina pinigų suma už keturias Egipto Arabų Respublikos vizas sudarė 100 JAV dolerių arba 80,69 Eur (pagal 2014 m. lapkričio 7 d. kursą) ir ši suma negali būti priteista pareiškėjai kaip turtinės žalos atlyginimas.

13. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškėlė UAB „Freshtravel“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2316- 653/2016 pareiškėja su 1 030,47 Eur finansiniu reikalavimu įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą šios bendrovės bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, t. y. pagal paminėtą patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą. Teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15. Departamentas nurodė, kad UAB „Freshtravel“, teikdama turizmo paslaugas per visą veiklos laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. veikė kaip kelionių organizatorius ir turėjo Departamento išduotą kelionių organizatoriaus pažymėjimą. UAB „Freshtravel“ veiklos metu galiojo kelios Įstatymo redakcijos: nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. (Įstatymo nauja redakcija, priimta 2011 m. birželio 22 d.) ir nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. priėmus Įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 41 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą). Didžiąją laiko dalį UAB „Freshtravel“ veiklą reglamentavo Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau nemokumo paskelbimo dieną – 2014 m. lapkričio 14 d. – buvo taikoma 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija.

16. Įstatyme nurodytos minimalios sumos, Departamento vertinimu, gali būti vertinamos tik kaip atskaitos taškas, pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių ribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, kuri turi būti apskaičiuojama taip, kad vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų galima užtikrinti: turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, bei už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

17. Departamentas paaiškino, kad pareiškėja į šią bylą pateikė 3 mokėjimo kvitus UAB „Eraturas“, tačiau nė viename iš jų nenurodyta mokėjimą atlikusio asmens pavardė (bendra mokėjimo suma – 1 030,47 Eur (3 558 Lt)).

18. Departamentas paaiškino, kad asmenys prašymus dėl pinigų grąžinimo turėjo pateikti tiesiogiai Departamentui (jeigu kelionė įsigyta tiesiai iš UAB „Freshtravel“) arba per kelionių agentūras (kelionių pardavimo agentus), jeigu kelionė įsigyta per šiuos tarpininkus. Be to, Departamentas raštu kreipėsi į kelionių pardavimo agentus, tarpininkavusius parduodant UAB „Freshtravel“ organizuotas turistines keliones, prašydamas savanoriškai grąžinti paslaugų negavusiems turistams jų sumokėtą komisinį mokestį. Departamento manymu, taip pasielgė ir kelionių agentūra UAB „Eraturas“, nes Vilniaus apygardos teismo nutartyje patvirtintame UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąraše, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir pareiškėjos reikalavimai, jai patvirtinta tik 875,81 Eur suma (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Departamento nuomone, ši suma buvo gauta, iš pareiškėjos sumokėtų už kelionę pinigų atėmus komisinį mokestį, kurį grąžino kelionių agentūra UAB „Eraturas“, t. y. komisinis mokestis sudarė 154,66 Eur. Pareiškėja nutylėjo, kad dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neįvykus sutartyje nurodytai organizuotai turistinei kelionei, draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo jai 43,41 Eur draudimo išmoką, lygią 4,96 procentams patirtos turtinės žalos iš UAB „Freshtravel“ turėto privalomojo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo. Draudimo išmoka taip pat buvo skaičiuojama nuo auditoriaus apskaičiuotos ir nuostoliais pripažintos sumos – 875, 81 Eur.

19. Departamentas paaiškino, kad vizos mokestis nėra tinkamos atlyginti išlaidos, t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo, todėl skundo reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už vizas suma. Iš analogiškose bylose turistų pateiktų dokumentų galima daryti išvadą, kad tuo metu trumpalaikė viza į Egiptą kainavo 23,17 Eur (80 Lt).

20. Departamento teigimu, UAB „Freshtravel“ iškeltoje bankroto byloje pareiškėja turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartyje patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, taip pat ir pareiškėjos reikalavimai, – 875,81 Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala kilo dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ veiksmų.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos L. A. skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 030,47 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 7 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

22. Teismas nustatė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja per tarpininką UAB „Eraturas“ su kelionės organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis, nes pirko kuponus. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionių paslaugų pareiškėjai nesuteikė. Pareiškėjai nebuvo grąžinta už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolius.

23. Teismas nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C- 190/94, 34 ir 35 p.).

24. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus, jo organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja negavo už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Todėl atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublika, būdama ES valstybe nare, šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas ES teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

25. Teismas nurodė, jog Ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjai reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Teismas pabrėžė, jog būtent ES valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (žr. ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos ir 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du pêcheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. bylose). Teismas nurodė, kad akivaizdu, kad tokią pareigą Lietuvos valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

26. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokios pat pozicijos iš esmės analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017 ir kt.).

27. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikta kelionių sutartis, kelionės paslaugų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (kuponai) patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas. Pareiškėjai negrąžinta 1 030, 47 Eur. Ginčo dėl šios sumos dydžio nėra. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

28. Įvertinęs pareiškėjos reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos tokios palūkanos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), ir šį reikalavimą tenkino (CK 6.2 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

III. 29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. A. skundą atmesti.

30. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

31. Atsakovas nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir ESTT spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Įstatymą, nes šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

32. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

33. Atsakovas pažymi, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

34. Atsakovo teigimu, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kokia buvo jos sumokėta vizų kaina, o iš byloje esančių dokumentų matyti, kad vizų mokesčiai į kelionės kainą buvo įskaičiuoti. Pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateiktus viešus duomenis interneto svetainėje Egipto Arabų Respublikos viza kainuoja 25 JAV dolerius ir suteikia teisę būti šalyje 30 dienų. Bendra pareiškėjos mokėtina pinigų suma už keturias Egipto Arabų Respublikos vizas sudarė 100 JAV arba 80,69 Eur (pagal 2014 m. lapkričio 7 d. keitimo kursą) ir ši suma negali būti priteista pareiškėjai kaip turtinės žalos atlyginimas.

35. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes jau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas, o tai reiškia, kad administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, ir pritaria apeliacinio skundo argumentams.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėja nutylėjo, jog draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo pareiškėjai 43,41 Eur draudimo išmoką. Dėl vizų mokesčio Departamentas nurodė, kad vizų įforminimas gali būti įtraukiamas į paketo kainą, tačiau mokestis už vizą nelaikomas turizmo paslaugų teikimo sutarties dalyku, todėl skunde reikalautas priteisti žalos dydis turėtų būti sumažintas mokesčio už vizas suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Byloje ginčas kilo dėl 1 030,47 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai L. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino visiškai, t. y. priteisė pareiškėjai 1 030,47 Eur turtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti valstybė. Taip pat pareiškėjai buvo priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (procesinės palūkanos) už priteistą sumą nuo skundo priėmimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 7 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

41. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo tenkintas pareiškėjos skundas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, be to, pareiškėjai suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Taip pat pareiškėjas nesutinka su tuo, kad pareiškėjai kaip turtinės žalos atlyginimas buvo priteistas mokestis už vizas.

42. Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. A. su kelionių tarpininku UAB „Eraturas“ 2014 m. lapkričio 23 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003125 (b. l. 5–7) ir įsigijo kelionę, už kurią sumokėjo iš viso 1 030,47 Eur (3 558 Lt) (b. l. 4, 8–12). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes turizmo paslaugų teikėjas UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Aplinkybę, kad pareiškėja kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ sumokėjo 1 030,47 Eur (3 558 Lt), patvirtina tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtino pareiškėjos kreditorinį reikalavimą 1 030,47 Eur sumai (b. l. 67–85). Duomenų, kad pareiškėjai būtų išmokėta visa bankroto byloje priteista už kelionę sumokėta pinigų suma, nepateikta, be to, pareiškėjos kreditorinis reikalavimas patvirtintas ne dėl to, jog pareiškėjai buvo padaryta žala ir nustatyta, kad ta žala turi būti atlyginta.

43. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl dvigubo žalos atlyginimo, nustatyta, kad atsakovas iš dalies šiuo aspektu yra teisus, nes pareiškėjai buvo priteista ir pinigų suma, kurią jai išmokėjo draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, t. y. 43,41 Eur (b. l. 133). Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės jai nebuvo grąžinta visa už kelionę UAB „Freshtravel“ sumokėta suma. Įvertinus tai, kad pareiškėjai buvo grąžinta 43,41 Eur, darytina išvada, kad yra pagrindas sumažinti pareiškėjai priteistos turtinės žalos dydį draudimo išmokos suma (43,41 Eur).

44. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų patirtų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1226-662/2019; kt.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja už neįvykusią kelionę sumokėjo 1 030,47 Eur, į šią sumą buvo įskaičiuoti vizų mokesčiai, pagrįstai pareiškėjai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė ir jos sumokėtus mokesčius už vizas.

45. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

47. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT teismo praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. Įvertinusi Įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 90/314 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

48. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

49. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt. ).

50. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

51. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

52. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

53. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

54. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

55. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

56. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš esmės patenkintas pareiškėjos skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

57. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog atsakovas privalo atlyginti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, tačiau neteisingai nustatė atlygintinos turtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. iš atsakovo priteista 1 030,47 Eur suma sumažinama iki 987,06 Eur, kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos L. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 987,06 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir šešis centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 7 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė