2018-10-03 Nr. AB-17294-3-61-3-00034-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1629-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00034-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. vasario 9 d. buvo gydomas LAVL nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas perpildytose LAVL palatose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, o palatose esančio inventoriaus užimamas plotas dar labiau mažino vienam asmeniui tenkantį plotą. Prie palatose esančių stalų trūkdavo vietos atsisėsti pavalgyti visiems vienoje patalpoje laikomiems asmenims. Palatose buvo šalta, drėgna, išlūžę langai, sanitarinis mazgas buvo įrengtas palatoje, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl netinkamo apšvietimo palatose pablogėjo jo regėjimas. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo patalpintas ir į baudos izoliatorių (patalpos dydis 5 kv. m), kuriame buvo kalinamas 15 parų su kitu asmeniu.

3. Pareiškėjo nuomone, būtent dėl neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų pablogėjo jo psichinė ir fizinė būklė, jis tapo irzlus, patyrė skaudžius emocinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsiliepime nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma asmenų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems. Įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais buvo gydomas LAVL nerėžiminės zonos korpuso Chirurgijos skyriuje ne kamerų tipo palatose, todėl ploto trūkumas buvo kompensuojamas jo judėjimo laisve.

6. Paaiškino, kad ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas arba keičiamas nauju. Sanitarinis mazgas palatose įrengtas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, akcentavo, kad teisės aktai nereikalauja, jog unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Palatose apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad palatų oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus, o pacientų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės ir šildytuvai. LAVL patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o vasaros metu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, tačiau kiekvienoje kameroje langai vėdinimui pritaikyti.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi praėjus penkeriems metams nuo tariamai atsiradusios ir / ar patirtos žalos. Kadangi yra suėjęs ieškinio senaties terminas atitinkamiems laikotarpiams, prašo teismo taikyti ieškinio senatį.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisė 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo skunde, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, nepatikslino laikotarpio, už kurį prašė priteisti jam padarytą neturtinę žalą, o taip pat pareiškėjo nurodytas periodas (laikotarpis nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. vasario 9 d.) nėra artimas pareiškėjo LAVL hospitalizuotiems laikotarpiams (laikotarpiams nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2016 m. kovo 25 d.), todėl teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas skunde nurodydamas periodą, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą (laikotarpis nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. vasario 9 d.), padarė rašytinį apsirikimą netiksliai nurodydamas laikymo LAVL periodą. Teismas vertino, kad šioje byloje laikotarpis, už kurį nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, prasidėjo 2011 m. liepos 5 d., o baigėsi – 2014 m. sausio 21 d.

10. Teismas akcentavo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį atsakovas prašė taikyti. Pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. sausio 21 d., o skundą teismui pateikė tik 2017 m. sausio 3 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. sausio 2 d. Pareiškėjas nenurodė teismui jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių ieškinio senaties termino praleidimą, taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. sausio 2 d. Teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimams dėl aukščiau nurodyto laikotarpio taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas toliau nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturinę žalą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 21 d.

12. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktą, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Pažymėjo, kad LAVL nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, jog gydymosi LAVL metu jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 21 d. buvo laikomas LAVL Taisyklių 111.4 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįstas.

14. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, kuris patvirtina aplinkybę, jog LAVL asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus.

15. Atsakovo atstovas patvirtino, kad LAVL palatose, kuriose buvo pareiškėjas, yra vėdinimui pritaikyti langai, palatos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, yra užtikrinamas natūralus apšvietimas, patalpų remontas atliekamas pagal poreikį, pacientų prašymu yra išduodami elektriniai šildytuvai ir antklodės.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų (apšvietimo, drėgmės, netinkamos temperatūros ir kt.) į LAVL administraciją nesikreipė, o skunde teismui tik abstrakčiai nurodė su tuo susijusias aplinkybes, jų nedetalizuodamas.

17. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog LAVL šiais aspektais nesilaikė teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo deklaratyviai pareikštų argumentų, dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų, negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Teismas pripažino, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje LAVL administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 21 d., t. y. 15 dienų, kuomet jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, tai sudarė pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo laikymas LAVL turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatos būklei. Įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mąstą bei trukmę, aktualią teismų praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 120 Eur, kurią priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III. 19. Pareiškėjas K. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas nepagrįstai reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis jokio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo nenustato. Be to, teisės aktai, kurie nustato kalinimo standartus, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo jų suprasti ir laiku kreiptis dėl pažeidimų.

21. Pareiškėjas skunde prašė vadovautis europiniais standartais bei EŽTT praktika tiek skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą (turėtų būti 5,1 kv. m, neįskaičiuojant baldų užimamo ploto), tiek nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, nes pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo EŽTT praktikos ir rėmėsi Lietuvos teismų praktika, nors ji prieštarauja EŽTT praktikai.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus, pateiktus įrodymus, sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų argumentų ar motyvų, todėl naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių laikymo sąlygų, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių ieškinio senaties termino skundo reikalavimui laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. sausio 2 d. dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidimą, nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, atsakovo atstovo LAVL prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje ir pareiškėjo reikalavimų dalį dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. sausio 1 d. atmetė. Teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 21 d.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Konvencija jokio senaties termino tokio pobūdžio reikalavimams nenustato. Be to, EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, dėl to pareiškėjas su jais negalėjo susipažinti ir ginti savo pažeistas teises. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos teisės aktais, kadangi jie prieštarauja EŽTT praktikai, neteisingai įvertino nurodytas aplinkybes.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas iš esmės nenurodo argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, o tik akcentuoja, kad Konvencijoje senaties terminai dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų nėra numatyti, todėl tokiems pažeidimams senaties terminas netaikytinas, o pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, nepagrįstai vadovavosi nacionaline teise.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

31. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ar jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

32. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

33. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

35. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2014 m. sausio 2 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas iki 2014 m. sausio 2 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

38. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nežinojo apie teisės aktus ir teismų praktiką, su kuriais susipažinęs, galėtų apginti savo pažeistas teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Iš skundo matyti, jog pareiškėjas rėmėsi ir nacionaliniais teisės aktais, be to, duodamas skundą teismui, jo padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis buvo supažindintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

39. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, aplinkybes apie jo laikymo LAVL sąlygas, dėl kurių pareiškėjas kentėjo, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymo sąlygomis LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 21 d.

40. Teisėjų kolegija, vertindama kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

41. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina apeliantas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

42. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos ginčo laikotarpiu (2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 21 d.) dėl teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto LAVL yra pagrįstos, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su higienos normų reikalavimais, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pripažino nepagrįstais.

43. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis plotas LAVL yra 3,6 kv. m, kadangi skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad LAVL pažeidė pareiškėjo teisę ir neužtikrino, kad jis būtų laikomas palatoje, kurioje vienam asmeniui tektų 5,1 kv. m plotas.

44. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad dalį palatos ploto užėmė baldai, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėjo, pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatoma, kad ploto pažeidimas buvo Konvencijos 3 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas yra 24,92 kv. m, palatoje yra 7 lovos, todėl vienam asmeniui teko 3,56 kv. m ploto, todėl pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nelaikytina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

45. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 21 d. buvo gydomas LAVL nerėžiminės zonos korpuso Chirurgijos skyriuje ne kamerų tipo palatose, todėl, kaip nurodo atsakovas, turėjo galimybę pasivaikščioti laisvu nuo procedūrų laiku ligoninės kiemuose, atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į baldais užimamą palatos plotą.

46. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

48. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LAVL pareiškėjui 15 parų nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, nenustatęs kitų pažeidimų, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius