2017-04-19 Nr. AB-8556-3-61-3-04956-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-694-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04956-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. U. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 3 050 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas 109 karantino patalpoje, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų. Minėtoje patalpoje nėra įrengtų vietų rūkymui, ant lubų, sienų ir grindų nuo drėgmės matosi pelėsis. Apšvietimas sugadintas, nėra nei dieninio, nei naktinio apšvietimo lempų. Patalpoje įrengti penki dviaukščiai gultai, joje buvo dešimt asmenų. Dėl perpildytos kameros pareiškėjas negalėjo judėti, pasimankštinti, trūkdavo oro, dėl to kamavo galvos skausmai, svaigo galva. Teigiamų rezultatų sveikatai nedavė ir pasivaikščiojimas kieme. Dėl erdvės trūkumo tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktų. Gyvenimas perpildytose kamerose prilygsta kankinimui. Dušo patalpos nešvarios, sienos apipelijusios, nukritęs tinkas, todėl pareiškėjas negalėjo eiti į dušą. Karantino patalpose nebuvo normalios virtuvės, kurioje būtų galima pavalgyti, išplauti indus, todėl ne kartą reikėjo laukti kol pavalgys kiti nuteistieji ir valgyti atšalusį maistą iš riebaluotų indų. Į žodinius skudus dėl netinkamų laikymo sąlygų, prašymus pakvieti psichologą pareigūnai neragavo, žodinių prašymų neregistravo. Vilniaus PN nesudarė tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjui teko kalėti nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, dėl ko patyrė neturinę žalą, kurią vertina 3 050 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 11–15) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2015 m. kovo 27 d. Pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN buvo patikrinta jo sveikata, atliktas sanitarinis švarinimas. Po šių procedūrų jis buvo patalpintas į pataisos įstaigos karantino gyvenamąsias patalpas. Karantino patalpų Nr. 109 plotas – 19,78 kv. m, joje įrengtos trys dvivietės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos ir vienam nuteistajam karantino patalpoje Nr. 109 tenka apie 3,29 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno minimoje karantino gyvenamojoje patalpoje nėra galimybės, nes tokie duomenys nėra kaupiami ir sisteminami.

Pareiškėjas skunde taip pat neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomi su juo aukščiau nurodytoje patalpoje, nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šioje patalpoje su kitais nuteistaisiais. Karantino patalpos – tai laikino laikymo kameros, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais.

Karantino (izoliavimo) patalpose kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Karantino patalpose laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Vilniaus PN karantino patalpa Nr. 109 dažniausiai būna užpildyta vienu trečdaliu, t. y. iš patalpoje esančių šešių miegamųjų vietų būna užimtos dvi. Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Be to, karantino patalpos dienos metu nerakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.

Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN karantino gyvenamoji patalpa Nr. 109, kurioje M. U. gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau –ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės).

Minėtose karantino patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų, per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, netinkamų gyvenimo sąlygų karantino patalpoje ar minėtoje patalpoje kylančių konfliktų tarp nuteistųjų.

Pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų karantino patalpoje nesikreipė ir į kitas kompetentingas institucijas. Vilniaus PN karantino gyvenamosiose patalpose rūkyti draudžiama, tačiau minėtos gyvenamosios patalpos nėra rakinamos, todėl nuteistieji dienos metu gali laisvai judėti. Pareiškėjas pats nurodo, kad yra rūkantis asmuo bei prašo jį paskirti į patalpas, kuriose kalinami rūkantys asmenys. Pareiškėjas skunde dėstydamas savo poziciją sąmoningai pateikia realios situacijos neatitinkančias aplinkybes, tokiu būdu bandydamas klaidinti teismą.

Vilniaus PN Tabako kontrolės įstatymo nuostatų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Be to, pasak atsakovo, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 3 050 Eur neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir pagrįstų argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo psichinę sveikatą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu (b. l. 45–49) pareiškėjo M. U. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., atlyginimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2015 m. kovo 27 d. ir buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 109. Šioje patalpoje buvo laikomas iki 2015 m. balandžio 15 d. Ginčo dėl pareiškėjo laikymo karantino patalpoje laikotarpio ir pagrindo byloje nėra. Tai, kad pareiškėjas karantino patalpoje buvo iki 2015 m. balandžio 15 d. patvirtina į bylą pateiktas išrašas iš 2015 m. balandžio 15 d.Vilniaus PN įsakymo „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“.

Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu karantino patalpoje Nr. 109 jam teko gyventi kartu su dar devyniais asmenimis, todėl trūko oro, erdvės judėti, pasimankštinti.

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio požiūriu (LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.1 punkte numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Karantino patalpos, į kurią pareiškėjas buvo patalpintas vadovaujantis Taisyklių 62 ir 64 punktais, plotas 19,78 kv. m. Į bylą pateiktose 2015 m. spalio 28 d. karantino patalpų Nr. 109 fotonuotraukose (foto-lentelėje) matyti, kad šioje patalpoje įrengtos šešios miegamosios vietos (trys dviaukštės lovos). Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovo pateikta informacija neteisinga, fotonuotraukose užfiksuota ne visa karantino patalpa, todėl dar keturių lovų nesimato. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN pateikti duomenys apie kameroje įrengtų miegamųjų vietų skaičių būtų neteisingi, ar atsakovo atstovas sąmoningai siektų nuslėpti dalį informacijos. Fotonuotraukų kopijos patvirtintos Vilniaus PN darbuotojų, juose pateikti paaiškinimai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jų tikrumu.

Kaip minėta, karantino patalpos Nr. 109 plotas – 19,78 kv. m, joje įrengtos šešios miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka apie 3,30 kv. m. Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad ši karantino patalpa dažniausiai buvo užpildyta vienu trečdaliu, t. y. iš patalpoje esančių šešių miegamųjų vietų būna užimtos dvi, o dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) joje esančių asmenų skaičius per dieną gali keistis kelis kartus. Nors nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose patalpose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėtina ir tai, kad karantino patalpa dienos metu nebuvo rakinama, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, pasimankštinti kiemelyje, į kurį buvo vedamas vienai valandai laiko.

Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, tinkamu kameros apstatymu, higiena, ir kt. Daugumą šių klausimų ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpose nebuvo šviesos, negalėjo atidaryti lango ir vėdinti patalpos, gyvenamosios ir kitos patalpos buvo nešvarios, matėsi pelėsis, patalpos neremontuotos. Posėdžio metu pareiškėjas šias aplinkybes patikslino, paaiškinamas, kad langas neatsidarydavo tik kartais (galimai strigdavo atidarymo mechanizmas), apšvietimas karantino patalpoje buvo, tačiau perdegdavo kai kurios lemputės. Už švarą karantino patalpoje – atsakingas tvarkdarys, kuriuo paskiriamas vienas iš nuteistųjų. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais ir prašymais dėl netinkamų jo laikymo sąlygų (apšvietimo, inventoriaus, ventiliacijos, švaros ir kt.) karantino patalpose į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Skundų kitoms kompetentingoms institucijos dėl netinkamų laikymų sąlygų taip pat neteikė, patikrinimų dėl higienos normų reikalavimų atitikimo teisės aktų reikalavimams neinicijavo. Duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu būtų užfiksuoti higienos normų pažeidimai gyvenamosiose ar kitose patalpose, byloje nėra. Pareiškėjo nurodyti pažeidimai (jeigu tokių ir buvo), susiję su perdegusiomis lemputėmis ir retkarčiais pasitaikančiais trikdžiais atidarant langą, nelaikyti esminiais ar sistemingais, ir galėjo būti lengvai pašalinti apie tai informavus pataisos namų administraciją ar kitus atsakingus darbuotojus. Pagal byloje esančius duomenis, vizuali karantino patalpos būklė gera. Švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose rūpinasi patys jose laikomi asmenys, o laisvės atėmimo įstaigos administracija suteikia reikalingą materialinį buitinį aprūpinimą (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Pareiškėjas neginčija, kad karantino patalpoje nebuvo reikalingo inventoriaus ir/ar priemonių švaros palaikymui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo argumentai dėl higienos normų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, karantino patalpose nėra įrengtos vietos rūkymui, todėl jam teko būti su rūkančiais asmenimis ir kvėpuoti tabako dūmais. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nėra objektyvių įrodymų (skundų dėl rūkymo kameroje, prašymų perkelti kartu su nerūkančiais asmenimis ar kt.), kad ginčo laikotarpiu karantino patalpoje būtų rūkoma. Taip pat pažymėtina ir tai, kad nors posėdžio metu pareiškėjas teigė esantis nerūkantis, tačiau į bylą pateikta medžiaga patvirtina, kad tiek sulaikymo vykdymo metu, tiek būdamas Vilniaus PN pareiškėjas pageidavo būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Vilniaus PN Tabako kontrolės įstatymo nuostatų nepažeidė.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad karantino patalpoje nėra įrengtos tinkamos virtuvės, todėl nėra kur plauti indus, valgyti. Pataisos namų, atvirųjų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu. Pagal Eksploatavimo taisyklių nuostatas, pataisos įstaigos neprivalo kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje įrengti virtuvės. Virtuvėlė, esant techninėms galimybėms įrengiama pataisos namų nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai, paprastajai ir drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, kiekvienam būriui, o ne kiekvienai patalpai atskirai. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad įrengta virtuvėlė, kuria naudojosi pareiškėjas laikinai būdamas karantino patalpoje, neatitiktų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialios buitinio aprūpinimo normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139.

Nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų liudijančių, kad pareiškėjas trumpą laikotarpį būdamas karantino gyvenamoje patalpoje bei galėdamas dienos metu laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, patyrė suvaržymus ar nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nuteistiesiems asmenims. Higienos normų pažeidimų nenustatyta. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo laikymas karantino patalpoje sukėlė jam kokius nors sveikatos sutrikimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas M. U. apeliaciniu skundu (b. l. 57–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, teismas neišnagrinėjo visų faktinių bylos aplinkybių, buvo šališkas ir neobjektyvus. Pirmosios instancijos teismas turėjo iš atsakovo išsireikalauti visus įrodymus dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų pažeidimo. Be to, teismo vertinimas, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs nuslėpti dalį informacijos, ar kad Vilniaus PN pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių karantino kameroje Nr. 109 būtų neteisingi, aiškiai rodo teismo šališkumą. Pareiškėjo teigimu, atsakovo šiais aspektais pateikti įrodymai yra melagingi, todėl teismas turėjo išsireikalauti duomenis apie visus į Vilniaus PN atvykusius nuteistuosius, taip pat apie tai, kiek Vilniaus PN iš viso yra miegamųjų vietų ir pan.

Taip pat teismas nepasisakė dėl šių pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų: to, kad pareiškėjui teko valgyti atšalusį maistą, nebuvo pakankamai stalų ir valgomojo, kur būtų galima valgyti; atšalusį maistą nebuvo įmanoma pasišildyti, kadangi neįrengta virtuvėlė. Teismas nepasisakė ir dėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimo tuo aspektu, kad Vilniaus PN nebuvo tinkamai įrengtos dušinės, prausyklos ir tualetai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Šioje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Iš skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas skundėsi tuo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN bendrabučio tipo karantino patalpoje Nr. 109, kurioje jam teko mažesnis kameros plotas nei numatyta teisės aktuose, ir kuri neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14, 22, 26, 28 ir 62 punktų reikalavimų, kurioje buvo pelėsis, sugadinti langai, netvarka. Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpoje nebuvo tinkamai įrengtos virtuvėlės, todėl jis negalėjo pasišildyti maisto, išsiplauti indus bei atsisėsti pavalgyti. Be to, pasak pareiškėjo, dušo patalpa buvo itin nešvari, todėl jis į ją negalėjo eiti praustis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenustatęs pažeidimų, 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo M. U. skundą atmetė.

Prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šiuo atveju, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis, apelianto manymu, yra neišsamus ir šališkas, taip pat pagrįstas melagingais atsakovo argumentais, tačiau šių savo teiginių jis iš esmės niekaip nedetalizuoja. Pareiškėjas teismui pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo (ABTĮ 136 str.). Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir įrodymų, o apeliaciniame skunde tik abstrakčiai išdėstė aplinkybes dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako. Juolab kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Be to, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį adm. byloje Nr.A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Papildydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tik tai, kad pareiškėjo pradinio skundo argumentai dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo ir kameros vėdinimo, sugadintų langų, kameros temperatūros, oro drėgmės, joje esančio pelėsio bei netvarkos yra itin abstraktūs. Iš esmės pareiškėjas šiais aspektais skunde tenurodė (pacitavo) atitinkamus Higienos normos HN 76:2010 punktus, tačiau nepaaiškino, kaip būtent pasireiškė šių normų pažeidimai (pavyzdžiui, ar oro temperatūra kameroje buvo per aukšta ar per žema, kurioje tiksliai kameros vietoje buvo pelėsis, kurie kameros paviršiai buvo sunkiai valomi ir pan.), kaip atitinkamos kalinimo sąlygos įtakojo neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.

Kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su netinkamu virtuvėlės įrengimu bei tuo, kad pareiškėjas negalėjo naudotis dušu, nes dušo patalpa, pasak pareiškėjo, buvo itin nešvari. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl higienos normų pažeidimų, be kita ko, ir dėl netvarkos karantino patalpoje ir duše, atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo pareigos gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose gyvena nuteistieji, priskirti lengvajai, paprastajai ir drausmės grupei, kiekvienam būriui atskirai įrengti virtuvėlės.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė