2019-03-07 Nr. AB-6073-4-45-3-00017-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3891-822/2019

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00017-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant užsieniečiui G. K., jo atstovei – advokatei Astai Astrauskienei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

vertėjai Aleksandrai Richardson,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Rusijos Federacijos piliečio G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl Rusijos Federacijos piliečio G. K. sulaikymo persvarstymo bei termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras, Centras) teikime prašė pakartotinai svarstyti užsieniečio G. K. Užsieniečių registracijos centro klausimą ir apsvarsčius palikti galioti teismo sprendimą dėl jo sulaikymo bei pratęsti sulaikymo terminą iki 2019 m. balandžio 30 d.

1.1. Nurodė, kad užsienietis turėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio galiojimas baigėsi kai užsienietis pasižadėjo iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. išvykti iš Lietuvos, tačiau neišvyko. Per 13 gyvenimo Lietuvos Respublikoje metų jis neprašė prieglobsčio (tai padarė tik 2019 metais), dažnai išvykdavo į Kaliningrado sritį, darydavo administracinius pažeidimus. Tarnybos vertinimu, toks elgesys yra piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūromis (prieglobsčio prašytojui teikiamomis lengvatomis), dėl šios priežasties yra pagrindas G. K. laikyti Užsieniečių registracijos centre sulaikytą, juolab, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą nesuteikti šiam užsieniečiui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.

2. Rusijos Federacijos pilietis G. K. nurodė, jog jis neprieštarauja teikimui, kadangi neturi nei kitos gyvenamosios vietos Lietuvoje, nei pajamų pragyvenimui.

2.1. Teismo posėdyje paaiškino, kad prieš 13 metų atvyko į Lietuvos Respubliką pas motiną, kuri gyveno Šiauliuose. Motina prieš pusantrų metų mirė, jis turi dar brolį, kuris gyvena Panevėžyje, tačiau jis nenori dalintis motinos palikimu (motina turėjo butą Šiauliuose), todėl jis liko be gyvenamosios vietos. Pats dėl palikimo priėmimo į notarą nesikreipė, nes dar prieš motinos mirtį jo, Rusijos Federacijos piliečio, pasas buvo pavogtas. Į Peterburgą jis negalėjo grįžti, nes bijojo nusikalstamos grupuotės keršto dėl BMW automobilių vagystės iš saugojimo aikštelės, kurioje jis dirbo sargu.

2.2. Užsieniečio atstovė advokatė Asta Astrauskienė teismo posėdyje nurodė, kad nėra jokio pagrindo laikyti G. K. sulaikytą, nes jis vis dar yra prieglobsčio prašytojas, jo asmens tapatybė yra nustatyta, motyvai, kurių pagrindu buvo atsisakyta suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, neturi jokios reikšmės sprendžiant jo sulaikymo pratęsimo klausimą. Prašė netenkinti pareiškėjo teikimo dalyje dėl užsieniečio sulaikymo pratęsimo.

II. 3. Vilniaus regiono apylinkės teismas Švenčionių rūmai 2019 m. sausio 30 d. sprendimu paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą dėl Rusijos Federacijos piliečio G. K., gim. 1962 m. kovo 9 d., sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre ir pratęsė užsieniečio sulaikymo šiame centre terminą iki 2019 m. balandžio 30 d.

4. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

4.1. Rusijos Federacijos pilietis G. K. buvo sulaikytas 2018 m. liepos 30 d. 16.00 val.

4.2. G. K. buvo išduotas Rusijos Federacijos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 18 d. ir leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d., tačiau nuo 2017 m. sausio 3 d. leidimas nuolat gyventi buvo negaliojantis, nes G. K. deklaravo, kad nuo 2016 m. gruodžio 15 d. išvyksta iš Lietuvos Respublikos. G. K. laiku neįvykdė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo „Dėl Rusijos Federacijos piliečio G. K. grąžinimo į Rusijos Federaciją” Nr. 21/19-172-11, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. G. K. nuo 2004 metų, gyvendamas Lietuvoje, nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo jis pateikė tik pradėjus jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūrą.

4.3. Migracijos departamentas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (15/6-12)15PR-11 nutarė nagrinėti G. K. prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, nes jo prašymas buvo paremtas informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant prieglobsčio suteikimo prašymą.

4.4. G. K. per 5 metus buvo 12 kartų baustas už padarytus administracinius nusižengimus Lietuvoje. Migracijos departamentas 2019 m. sausio 25 d. sprendimu Nr.(15/6-5)12PR-9 nusprendė nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui G. K. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Šis sprendimas nebuvo apskųstas.

4.5. Įvertinęs byloje esantį teikimą ir prie jo esančius dokumentus, teismas konstatavo, kad G. K. sulaikymo pagrindai nors ir pasikeitė, tačiau neišnyko, todėl pakartotinai apsvarstęs jo sulaikymą paliko galioti teismo sprendimą dėl sulaikymo ir sulaikymo terminą pratęsė. Teismas pažymėjo, kad nėra galimybės taikyti alternatyvią priemonę sulaikymui, kadangi G. K. yra linkęs daryti administracinius nusižengimus (5 metų laikotarpyje buvo baustas 12 kartų už administracinius nusižengimus), todėl konstatavo, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai bei gali bandyti išvengti jo išsiuntimo į kilmės šalį (nustatyta, kad nuo 2007 m. jis 42 kartus kirto (atvyko – išvyko) valstybinę Lietuvos Respublikos sieną).

III. 5. Rusijos Federacijos pilietis G. K., nesutikdamas su Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. sausio 30 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teikimo dėl sulaikymo netenkinti. Išreikalauti G. K. asmens bylą iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Užtikrinti teismo posėdžio metu vertėjo iš/į rusų kalbą dalyvavimą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog:

5.1. Apeliantas nagrinėjant teikimą, taip pat ir teikiant šį apeliacinį skundą, turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. 2019 m. sausio 25 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-5)12PR-9 apelianto atžvilgiu. Nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimu, apeliantas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas patenkinti jo skundą ir panaikinti sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Šiuo metu byla vis dar nagrinėjama pirmosios instancijos teisme (bylos Nr. eI-2236-1066/2019).

5.2. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl apelianto sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino bei taikė UTPĮ 113 straipsnio 2 dalies, 4 dalies 2 ir 3 punktų, 5 dalies 5 punkto nuostatas.

5.3. Ginčijame teismo sprendime nėra nurodyta nė viena iš UTPĮ 113 straipsnio 5 dalies 6-10 punktų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie užsieniečio siekį išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Papildomai pažymi, kad negali būti konstatuojamas asmens nebendradarbiavimas su kompetentingomis institucijomis vien tuo, kad nevykdė sprendimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi asmuo, bijodamas patirti persekiojimo veiksmus, pateikė prieglobsčio prašymą tikslu gauti tarptautinę apsaugą. Taip pat nurodo, kad užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo, grėsmė saugumui ar viešajai tvarkai yra konstatuojama ne teismo, o kompetentingos institucijos, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

5.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad užsienietis prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė tik sulaikytas, savaime nėra pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytus pagrindus. Nors minėtose bylose prieglobsčio prašytojui taip pat buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. gruodžio 1 d., galimybė suteikti laikiną teritorinį prieglobstį buvo panaikinta. Apelianto vertinimu, tai, jog Lietuvos Respublikoje būdamas neteisėtai, iki sulaikymo Lietuvos Respublikoje nepateikė prašymo suteikti prieglobsčio, per se (pats savaime) nėra pagrindas padaryti išvadą, kad asmuo trukdo Migracijos departamentui priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo ar išsiuntimo. Kitų priežasčių, Užsieniečių registracijos centras nepateikė.

5.5. Sprendžiant dėl apelianto sulaikymo UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, teismas privalėjo nustatyti, jog egzistuoja visos šiame straipsnyje įtvirtintos sąlygos. Nenustačius visų sąlygų sudėties, prieglobsčio prašytojo sulaikymas šiuo pagrindu yra negalimas. Apelianto vertinimu, teismas priimdamas ginčijamą sprendimą neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, jog apelianto prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo į užsienio valstybę. Tokia teismo išvada yra paremta tik prielaida. Taip pat nurodo, kad turėjus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis buvo įteisinęs savo teisinę padėtį ir todėl nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau išnykus teisėtam buvimo pagrindui, pasinaudojo teisinės sistemos reglamentavimu, tikslu gauti tarptautinę apsaugą dėl Rusijos Federacijoje kylančios grėsmės jo gyvybei bei sveikatai, kas nelaikoma įstatymo pažeidimo.

5.6. Teismas formaliai vadovavosi UTPĮ įtvirtintais sulaikymo pagrindais, o tai negali pateisinti apelianto judėjimo laisvės suvaržymo ir jo sulaikymo.

6. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes bei argumentus kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime papildomai nurodo, jog:

6.1. G. K. laisvė apribota vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnyje nurodytais pagrindais.

6.2. G. K., pateikdamas prašymą suteikti prieglobstį, piktnaudžiauja prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje suteikimo procedūra ir jos metu prieglobsčio prašytojui teikiamomis garantijomis.

6.3. Šiuo atveju sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

6.4. Šios bylos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog asmuo, nebūdamas sulaikytas, bandys išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bei sprendimo dėl jo išsiuntimo arba neišsiuntimo (kurio priėmimas vykdomas vienos administracinės procedūros metu) priėmimui, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teikimo taikyti sulaikymą užsieniečiui, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies, 4 dalies 2 ir 3 punktų, 5 dalies 5 punkto nuostatomis, tenkino VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimą pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą iki 2019 m. balandžio 30 d. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, Rusijos Federacijos pilietis G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės taikymu.

9. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė (lot. kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

10. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties, be kita ko ir jų sulaikymo, klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Įstatymo 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Įstatymo 113 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas, siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6-10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas, kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

11. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

12. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 5 punktą sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinama aplinkybė, ar užsienietis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą.

13. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. K. buvo išduotas Rusijos Federacijos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 18 d. ir leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d., tačiau nuo 2017 m. sausio 3 d. leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, kadangi G. K. deklaravo, kad nuo 2016 m. gruodžio 15 d. išvyksta iš Lietuvos Respublikos. G. K. laiku neįvykdė VSAT 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo „Dėl Rusijos Federacijos piliečio G. K. grąžinimo į Rusijos Federaciją” Nr. 21/19-172-11, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. Migracijos departamentas prie LR VRM 2019 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (15/6-12)15PR-11 nutarė nagrinėti G. K. prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, nes jo prašymas paremtas informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant prieglobsčio suteikimo prašymą. Migracijos departamentas prie LR VRM 2019 m. sausio 25 d. sprendimu Nr.(15/6-5)12PR-9 nusprendė nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui G. K., gim. 1962 m. kovo 9 d., pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Šis sprendimas nėra apskųstas.

14. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, jog apelianto prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo į užsienio valstybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus faktines bylos aplinkybes, pažymėtina tai, kad užsienietis savo elgesiu neparodė ketinimų išvykti iš Lietuvos Respublikos, netrukdė Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms atlikti reikalingus veiksmus bei nesudarė pagrindo manyti, kad jis vengs grąžinimo priemonės taikymo, todėl spręstina, jog užsienietis nesuteikė pagrindo manyti ar įtarti, jog yra didelė tikimybė, kad jis gali išvykti iš Lietuvos Respublikos anksčiau ar pasislėpti bei vengti grąžinimo į kilmės valstybę, jokių tai patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra. Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog šiuo atveju yra didelė tikimybė, kad užsienietis išvyks iš Lietuvos (slėpsis), nesulaukęs jo pateikto prašymo dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėjimo bei bandys trukdyti ar kitaip vengs išsiuntimo priemonės taikymo. Taigi tolesnis užsieniečio sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų, 5 dalies 5 punkto pagrindu Užsieniečių registracijos centre nėra būtinas ir neatitiktų proporcingumo tarp Įstatymo siekiamų tikslų ir taikomų priemonių. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas (nagrinėjamas prieglobsčio suteikimo klausimas) nėra pagrindo taikyti ir užsienietį sulaikyti pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį.

15. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai (ta aplinkybė, kad G. K. per 5 metus buvo 12 kartų baustas už padarytus administracinius nusižengimus Lietuvoje, nėra lemiama, nes minėtus pažeidimus pareiškėjas iš esmės padarė dar turėdamas leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje), teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nors užsieniečio elgesys ir galėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra (turint omenyje prašymo pateikimo laiką), nagrinėjamu atveju, vertinant individualias situacijos aplinkybes (užsienietis neturi pastovios gyvenamosios vietos ir neturi pakankamai lėšų) ir atsižvelgiant į tai, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, anksčiau nėra bandęs pasislėpti arba išvengti išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę, vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, kol bus sprendžiamas užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, yra pagrindas skirti užsieniečiui sulaikymui alternatyvią priemonę – apgyvendinti užsienietį Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų (Įstatymo 115 str. 2 d. 5 p.).

16. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai nesprendė, jog šioje situacijoje pakaktų taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, užsienietį paleidžiant iš sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro ir užsieniečiui skiriant alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 115 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Užsieniečio G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti ir skirti Rusijos Federacijos pilietis G. K. alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. balandžio 30 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė