2016-11-02 Nr. AB-20781-3-61-3-01187-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1647-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01187-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–12) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos 5 522,72 Eur nepriemoką, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., bei priteisti iš atsakovo atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Su pensijos perskaičiavimu jis nesutiko, teigdamas, kad pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis nuostatomis. Pažymėjo, jog nustatytas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcijos) reguliavimas yra netolygus, nustato diskriminacinį pensijų mažinimo mastą ir suvaržo nurodytų kategorijų asmenų teises ir laisves.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 19) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies normai atitikus Konstituciją, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas ginčijamu laikotarpiu perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, institucija veikė pagal ginčijamu laikotarpiu galiojančius įstatymus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą. Pažymėjo, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį jau yra įvykdytas ir kad nėra teisės normos, kurios pagrindu atsakovas turėtų kompensuoti pareiškėjui šį perskaičiavimą. Nurodė, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą ir nepateikė objektyvių aplinkybių, pateisinančių praleistą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti, todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir įstatymų nustatytais terminais, prašė teismo neatnaujinti praleisto termino dėl pernelyg ilgo pareiškėjo delsimo kreiptis į teismą ir bylą šiuo pagrindu nutraukti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 40–44) nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo; nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn.; atmetė kitą skundo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies. Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2015 m. sausio 26 d. pažyma Nr. 11DP (P)-749 „Dėl pažymos pateikimo“, teismas nustatė, jog valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo suformuotos išvados, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų terminą. Pažymėjo, kad ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti pritaikytos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu. Nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui už 2010 m. sausio mėn. turėjo būti išmokėta 2010 m. vasario mėn. Remdamasis pareiškėjo pateiktais dokumentais, nustatė, kad atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą pareiškėjas galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų – išmokėtos pensijos dydžio 2010 m. vasario mėn. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2015 m. vasario 18 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises už 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio mėn. susidariusios nepriemokos laikotarpį. Pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, vadinasi, jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog tai, kad pensijos sumažinimas yra neteisėtas, sužinojo Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, įsigaliojusį 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau tikėjosi, kad toks pensijų mažinimas yra laikinas ir kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis bus grąžinta per protingą terminą. Teismas pažymėjo, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Teismo nuomone, nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) iki skundo padavimo už 2010–2011 m. laikotarpį praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, ir toks termino praleidimas negali būti pateisinamas, skundas paduotas teismui nepagrįstai ilgai delsiant. Remiantis teismų praktika, aktyvaus pažeistų teisių gynimo siekio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų, suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taigi nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014). Pareiškėjo skundo argumentai, kuriais grindžiamas procesinio termino praleidimas, teismo vertinimu, nepripažintini išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujinamas.

Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-1144/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-402-143/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-272-502/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-229-822/2015), konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Teismas nusprendė, jog esant šioms aplinkybėms administracinė byla dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Teismas, kita vertus, pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2012 m. vasario mėn. (išmoka už 2012 m. sausio mėn.), todėl 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų taikymo 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 18 d. (skundo padavimo teismui dieną) dar nebuvo pasibaigęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-229-822/2015; 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-187-502/2015; 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015). Tai konstatavęs, teismas iš esmės pasisakė dėl pareiškėjo keliamo ginčo už 2012–2013 m. laikotarpį imtinai, todėl skundo reikalavimą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius priėmė ir nagrinėjo teismo posėdyje.

Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo Konstitucijai. Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai, sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus, priimtus 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., galėjo būti mokama, teismo vertinimu, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismo nuomone, pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks valstybinės pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Vadovaujantis Sveikatos priežiūros tarnybos pateikta 2015 m. sausio 26 d. pažyma Nr. 11DP (P)-749, pareiškėjui dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėtų būti priteistina 536,10 Eur (1 851,04 Lt) nepriemoka.

Teismas pažymėjo, jog 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Teismas vadovavosi Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 2 punktu, 4 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 5 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 2 dalimi. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d.

įsigaliojus Kompensavimo įstatymui, kuriuo nustatyta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo tvarka, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimo dalį priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., ir teismo sprendimu pareiškėjui priteisti susidariusią 536,10 Eur nepriemoką.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 48–52) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – dėl svarbių ir objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinės pensijos dalį, t. y. 5 522,72 Eur (19 068,84 Lt), susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priėmimo ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareiškėjų, kaip valstybinės pensijos gavėjų, teisės į teisinę gynybą buvo žymiai apsunkintos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepalieka kito kelio susigrąžinti neišmokėtą pensijos dalį, tik kaip kreipiantis į teismą, nes Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės pažadai apie turimą nustatyti kompensavimo mechanizmą tęsiasi jau nuo 2010 m. liepos 1 d. Valstybė nevykdo Konstitucinio Teismo nutarimų. Apie valstybinių pensijų gavėjų, neturinčių draudžiamųjų pajamų, pensijų nepriemokų grąžinimo mechanizmo priėmimą sprendimų dar iki dabar nėra. Vadinasi, yra pagrindas patenkinti prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus. Dalies neišmokėtos pensijos, kuri buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nepriteisimas, motyvuojant, kad, esant ekonominiam sunkmečiui (krizei), šis sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai, yra klaidingas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktas traktavimas yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas, skirstant pensininkus į skirtingas kategorijas. Tai, kad dar dvejus metus valstybinių pensijų gavėjams pensijų mažinimas buvo teisėtas, dar nereiškia, kad nereikia grąžinti tas sumažintų pensijų neišmokėtas dalis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tarptautinius teisės aktus, kaip sudedamąją Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalį (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmasis protokolas, Tarptautinė žmogaus teisių chartija ir kt.). Pabrėžia, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam turi būti grąžinta. Neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57, 59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad apelianto pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o apeliacinis skundas nepagrįstas. Pažymi, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nustatė valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Paduodamas šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2015-02-18), pareiškėjas siekė atgauti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Vidaus reikalų ministerijai (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administruojančiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).

Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su paminėtu jam paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad toks sumažinimas ir jo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia Konstitucijoje nustatytus teisės taikymo principus. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjui, kaip paminėtos pensijos gavėjui, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas ABTĮ 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jo nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėjas nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, tarp jų ir argumentams, sietiniems su pareiškėjo prašymu dėl termino kreiptis dėl teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo ir šio termino atnaujinimu (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas