2019-10-29 Nr. AB-20806-3-61-3-00654-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2170-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00654-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. spalio 7 d. per kontaktinį trumpalaikį pasimatymą su savo šeimos nariais nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, nesančių buvusiais valstybės tarnautojais, nors jo asmens byloje yra aiškiai pažymėta, kad pareiškėjas anksčiau ėjo valstybės tarnautojo pareigas. Dėl Vilniaus PN pareigūnų aplaidumo pareiškėjas ir jo šeimos nariai turėjo anksčiau laiko baigti pasimatymą, nes bijojo dėl savo saugumo. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus PN direktorių, tačiau Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 42-1088(1) atsakė, kad įstaiga neturėjo galimybės užtikrinti pareiškėjui izoliacijos, todėl pareiškėjas trumpalaikio pasimatymo metu buvo laikomas bendrai su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas teigė, kad organizuoti atskirus pasimatymus nuteistiems buvusiems valstybės tarnautojams yra labai paprasta – buvę valstybės tarnautojai į pasimatymų kambarius turi būti įleidžiami, kai iš jų yra išvesti kiti nuteistieji (prieš kitų asmenų pasimatymus ar po jų). Šiuo metu pareiškėjui yra užtikrinami izoliuoti trumpalaikiai kontaktiniai pasimatymai su šeimos nariais, tačiau Vilniaus PN administracija nepagrįstai priėmė neoficialų įsakymą, pagal kurį buvę valstybės tarnautojai prašymuose dėl pasimatymų suteikimo turi nurodyti, kad neprieštarauja per pasimatymus būti kartu su kitais nuteistaisiais, nesančiais buvusiais valstybės tarnautojais. Be to, Vilniaus PN administracija nurodo buvusiems valstybės tarnautojams dienas ir laiką, kai gali vykti jų pasimatymai su šeimos nariais. Pareiškėjo nuomone, nuteistiesiems turi būti sudaromos sąlygos pasimatyti su artimaisiais tada, kai nuteistojo artimieji gali atvykti į pasimatymą, ir pataisos namų pareigūnai privalo užtikrinti nuteistųjų ir juos lankančių asmenų tinkamą izoliaciją. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas 2017 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau įstaiga 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu tik patvirtino, kad yra laikomasi taisyklių dėl pasimatymų suteikimo ribojimo.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN taip pat pažeidė teisės aktų nuostatas, atsisakydami įrašyti į elektroninę laikmeną pareiškėjui reikalingą elektroninę knygą. 2017 m. spalio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su prašymu leisti jam iš interneto svetainių parsiųsti ir įrašyti į elektroninę laikmeną elektronines knygas apie kompiuterinį programavimą, kadangi jis ketino savarankiškai mokytis programavimo. Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu atsisakė tenkinti šį prašymą, tuo pažeisdami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 1921 punkto nuostatas ir diskriminuodami pareiškėją – uždrausdami jam mokytis, kai laisvėje esantiems asmenims niekas neriboja galimybių mokytis. Dėl minėtų Vilniaus PN sprendimų pareiškėjas pateikė skundą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, iš esmės neneigė, kad Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjui izoliuotų pasimatymų, apriboja buvusių valstybės tarnautojų pasimatymus su jų šeimos nariais, neleido pareiškėjui įsirašyti elektroninę knygą į jam priklausančią laikmeną, tačiau atsisakė patenkinti pareiškėjo skundus ir ištaisyti jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Pareiškėjas vertino, kad jo gyvenimo sąlygos Vilniaus PN buvo nežmoniškos, jis patyrė kankinimus, žeminantį orumą elgesį, atsakovo atstovas ribojo jo teisę bendrauti su šeimos nariais, mokytis, negerbė jo teisių.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pasimatymų biure (trumpalaikių pasimatymų patalpose) yra įrengta vaizdo stebėjimo sistema, šias patalpas vaizdo stebėjimo priemonėmis nuolat stebi budinčios pamainos pareigūnai, taip pat siuntinių ir perdavimo bei pasimatymų suteikimo biuro pareigūnai. Pareigūnai, vaizdo stebėjimo priemonėmis nustatę, kad yra pažeidžiami režimo reikalavimai, nedelsdami išskuba į pažeidimo vietą. Tokiu būdu pareiškėjui buvo užtikrintas saugumas trumpalaikių pasimatymų metu. Vilniaus PN kiekvieną mėnesį yra sudaromi nuteistųjų pasimatymų grafikai. Atskiroms nuteistųjų kategorijoms (buvusiems valstybės tarnautojams, kitiems asmenims) nustatytos pasimatymų dienos kinta kiekvieną mėnesį. Derinant dienas, skirtas buvusiųjų valstybės tarnautojų pasimatymams, yra atsižvelgiama, jeigu tai yra įmanoma, į jų pateiktus prašymus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuolat naudojosi jam suteikta teise į pasimatymus, taigi ši pareiškėjo teisė nebuvo ribojama.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato pareigos įstaigai teikti nuteistiesiems dokumentų ar kitos medžiagos persiuntimo iš nurodytos interneto svetainės ir jos įrašymo į elektroninę laikmeną paslaugų. Pareiškėjui paaiškinta, kad prašoma informacija iš nuteistojo pateiktos elektroninės laikmenos ar nurodytos svetainės gali būti atspausdinama, pareiškėjui sumokant už tai teisės aktų nustatyta tvarka. Šios aplinkybės buvo išsamiai išdėstytos Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 7 d., 2017 m. lapkričio 17 d. ir 2017 m. gruodžio 1 d. atsakymuose į pareiškėjo prašymus ir skundus, šie atsakymai yra teisėti ir pagrįsti. Vertino, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį dėl neizoliavimo nuo kitų nuteistųjų trumpalaikio pasimatymo metu, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 7 d. turėjo trumpalaikį pasimatymą su savo tėvais. Pareiškėjas 2017 m. spalio 11 d. pateikė skundą Vilniaus PN direktoriui, nurodydamas, kad minėto trumpalaikio pasimatymo metu nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, nesančių buvusiais valstybės tarnautojais, ir jautėsi nesaugus pasimatymo metu, todėl baimindamasis dėl savo sveikatos ir gyvybės, turėjo anksčiau laiko nutraukti pasimatymą. Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 42-1088(1) pareiškėjo skundą atmetė, nurodydami, kad užtikrino pareiškėjo saugumą vaizdo stebėjimo prietaisų pagalba. Kalėjimų departamentas 2018 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 2S-459 pripažino, kad Vilniaus PN netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvią normą ir netinkamai užtikrino pareiškėjo izoliaciją, tačiau izoliacijos tikslai pareiškėjo atžvilgiu buvo pasiekti techninėmis-inžinerinėmis priemonėmis (vaizdo stebėjimo sistemos pagalba) ir fizine apsauga (patalpoje buvo pareigūnai), todėl konstatavo, kad pasimatymų metu pareiškėjui buvo užtikrintas saugumas.

10. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, todėl turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų, nesančių buvusiais valstybės tarnautojais. Be to, byloje nėra ginčijama ir aplinkybė, kad 2017 m. spalio 7 d. vykusio trumpalaikio pasimatymo metu pareiškėjas ir jį lankantys asmenys nebuvo izoliuoti nuo kitų pasimatymų patalpose esančių asmenų, nesančių buvusiais valstybės tarnautojais. Todėl teismas sprendė, kad buvo pažeistos imperatyvios BVK nuostatos, įpareigojančios pataisos įstaigos administraciją užtikrinti tinkamą atskirų kategorijų nuteistųjų izoliavimą nuo kitų nuteistųjų, nepriklausančių šiai kategorijai, ir atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Teismas taip pat nustatė, kad techninėmis priemonėmis ir fizine apsauga atsakovo atstovas užtikrino pareiškėjo saugumą trumpalaikių pasimatymų metu; pareiškėjui padarytas pažeidimas buvo epizodinis ir trumpalaikis, be to, pareiškėjas teigia, kad šiuo metu jam yra užtikrinami izoliuoti pasimatymai; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu grėsė pavojus, pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo daromas neigiamas poveikis minėto trumpalaikio pasimatymo metu, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad jam buvo grasinama ar pan., taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl minėto pažeidimo pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, sąlygojusių ilgalaikio, sunkiai pašalinamo poveikio jo sveikatai atsiradimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų pareiškėjas galėjo patirti trumpalaikių ir vienkartinių neigiamo pobūdžio išgyvenimų, kurie nebuvo pakankamai intensyvus tam, kad sukeltų pareiškėjui neturtinę žalą.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį dėl teisės į pasimatymus ribojimo, nustatė šias aplinkybes: pareiškėjas 2017 m. lapkričio 6 d. pateikė Vilniaus PN skundą, kuriame nurodė, jog yra ribojama jo teisė matytis su šeimos nariais jam ir lankytojams patogiomis dienomis. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. lapkričio 2 d. buvo informuotas būrio viršininko, jog buvusių valstybės tarnautojų atžvilgiu yra priimtas neoficialus įsakymas, ribojantis jų teisę per trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus susitikinėti su šeimos nariais, jeigu prašyme dėl pasimatymo suteikimo nebus nurodyta, kad nuteistasis buvęs valstybės tarnautojas neprieštarauja pasimatymo metu būti patalpoje kartu su nuteistaisiais, nesančiais buvusiais valstybės tarnautojais. Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 42-1176(1) paaiškino pareiškėjui, kad siekiant išvengti nuteistųjų, esančių buvusiais valstybės tarnautojais, kontakto su kitais nuteistaisiais, buvo suderinti įvairūs su neteistųjų dienotvarke ir jų teisių įgyvendinimu susiję tvarkaraščiai, be kita ko, ir pasimatymų tvarkaraštis. Pasimatymų tvarkaraščiai yra sudaromi mėnesiui ir konkrečiai nuteistųjų kategorijai išskirtos pasimatymų dienos kiekvieną mėnesį kinta. Esant galimybei, derinant buvusiems valstybės tarnautojams skirtinas pasimatymų dienas, Vilniaus PN atsižvelgia į jų prašymus. Kalėjimų departamentas 2018 m. vasario 9 d. raštu atsakydamas į pareiškėjo skundą konstatavo, kad Vilniaus PN administracija deda pastangas tam, kad būtų užtikrinta nuteistųjų izoliacija pagal atskiras jų kategorijas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įstaigoje yra laikomas didelis nuteistųjų skaičius, ir visiems norintiems gauti pasimatymą pageidaujamu laiku nepakanka vietų, Vilniaus PN parengė trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką, kurios pagrindu, siekiant patenkinti visų norinčiųjų poreikius, yra sudaromi pasimatymų grafikai.

12. Teismas padarė išvadą, kad nuteistiesiems, tiek buvusiems valstybės tarnautojams, tiek ir šiai kategorijai nepriskirtiems asmenims, yra sudaromos galimybės palaikyti socialinius ryšius su laisvėje esančiais asmenimis pasimatymų metu. Be to, pareiškėjas aktyviai naudojosi savo teise bendrauti su šeimos nariais pasimatymų metu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jam realiai buvo apribota teisė susitikti su artimaisiais; atsakovo atstovas nurodė, kad sudarant nuteistųjų pasimatymų tvarkaraštį, yra atsižvelgiama, be kita ko, į nuteistųjų buvusių valstybės tarnautojų pageidavimus dėl konkrečių pasimatymo dienų, o pareiškėjas skunde nurodė, jog prašymuose dėl pasimatymų visada nurodo laiką, kada pas jį ketina atvykti artimieji ir nenurodė konkrečių atvejų, kai sudarant pasimatymų tvarkaraštį, nebuvo atsižvelgiama į jo pageidaujamas susitikimo su artimaisiais datas. Todėl teismas sprendė, kad Vilniaus PN atsižvelgia į pareiškėjo pageidavimus dėl susitikimų su šeimos nariais laiko ir sudaro galimybes pareiškėjui matytis su artimaisiais, palaikyti su jais šeimos ryšius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė nei konkrečių datų, kai jis buvo verčiamas rašyti tokio pobūdžio pastabas prašyme dėl pasimatymo suteikimo, nei konkrečių pareigūnų, nurodžiusių pareiškėjui tai daryti. Taigi teismas minėtus pareiškėjo argumentus pripažino deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo vertinti, jog jo teisės buvo pažeidžiamos.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį dėl jo prašymo įrašyti knygas į elektroninę laikmeną, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 23 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su prašymu leisti jam iš interneto svetainės atsisiųsti ir įsirašyti į elektroninę laikmeną knygas, kurios reikalingos pareiškėjui siekiant mokytis programuoti kompiuteriu. Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 42-1127(1) informavo pareiškėją, kad teisės aktai numato suimtajam teisę gauti tik išspausdintą prašomą dokumentą ar kitą medžiagą iš nurodytos konkrečios interneto svetainės ar nuteistojo pateiktos laikmenos ir už šias paslaugas nuteistasis privalo sumokėti. Pataisos įstaigai nėra numatyta pareiga teikti nuteistiesiems dokumentų ar kitos medžiagos atsiuntimo iš interneto svetainių ir įrašymo į elektroninę laikmeną paslaugų. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus PN administracijos atsakymo, 2018 m. vasario 2 d. rašte konstatavo, kad Vilniaus PN administracija, atsisakydama įrašyti elektroninių knygų kopijas iš elektroninių svetainių į pareiškėjo laikmeną, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismas atsižvelgė, kad Vilniaus PN paaiškino pareiškėjui, kokiu būdu jam gali būti pateiktos jo prašomos knygos, ir nurodė šios paslaugos suteikimo tvarką. Todėl teismas vertino, kad Vilniaus PN neužkirto pareiškėjui kelio gauti reikiamą literatūrą ir mokytis individualiai ir šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas kitų, laisvėje esančių asmenų atžvilgiu.

14. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Vilniaus PN pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises, neizoliuodami jo nuo kitų nuteistųjų 2017 m. spalio 7 d. vykusio trumpalaikio pasimatymo su pareiškėjo tėvais metu, tačiau dėl šio pažeidimo kilusios neigiamos neturtinės pasekmės nebuvo tokio intensyvumo, kad joms atstatyti būtų reikalinga priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

III. 15. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teisės aktai nesuteikia pataisos įstaigoms teisių reikalauti iš nuteistųjų pasimatymų prašymuose nurodyti, jog nuteistieji asmenys, buvę valstybės tarnautojai, su savo šeimos nariais sutinka per kontaktinius / ilgalaikius pasimatymus būti laikomi bendrose patalpose neizoliuotai, kas iš esmės pažeidžia BVK 70 straipsnio 3 dalį. Be to, teisės aktai nesuteikia pataisos įstaigoms teisių apriboti nuteistųjų pasimatymų, t. y. apribojant pasimatymų suteikimo mėnesio dienas ar valandas. Pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis nustato, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas; valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas savo 2018 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1909-484/2018 yra nustatęs, jog vienkartinis izoliacijos neužtikrinimo atvejis asmeniui padaro 100 Eur neturtinę žalą. Šiuo atveju atsakovo atstovo neteisėtas veiksmas yra akivaizdus. Nuteistųjų teisė pasimatyti su artima šeima įtvirtinta BVK 73–75, 94 straipsniuose. Vilniaus PN administracija privalo Vilniaus PN buvusiems valstybės tarnautojams įrengti atskirus tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius pasimatymų kambarius, nes tik tokiu būdu bus apsaugotos jų teisės tinkamai bendrauti su savo šeimos nariais.

17. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN administracija tyčia jam riboja teises individualiai mokytis programuoti kompiuteriu iš el. knygų. Dėl neišspausdintų el. knygų iš interneto svetainių atsakovo atstovo administracija grubiai pažeidė tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 1921 punktą, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimą Nr. 1039 „Dėl Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“. Nurodo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 1921 punktas numato, kad nuteistojo prašymu pataisos įstaigos administracija privalo padaryti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, išspausdinti nuteistojo nurodytoje interneto svetainėje ar pateiktoje elektroninėje laikmenoje esančią informaciją. Pareiškėjas vertina, kad šiuo atveju galima įžvelgti ir diskriminacijos požymių, kadangi atsakovo atstovas draudžia pareiškėjui mokytis, nors laisvėje esantis asmenys gali mokytis pasirinktos profesijos be jokių apribojimų. Tokia pozicija nėra suderinama su Konvencijos 14 straipsnio nuostatomis. Taigi teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos teisės aktus, nesivadovavo tiek Lietuvos Respublikos teismų praktika, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, todėl nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo skundą, nesilaikė įrodymų vertinimo kriterijų.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodo jokių esminių ir pagrįstų motyvų, kodėl turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Pareiškėjas iš esmės išreiškia nepasitenkinimą bausmės atlikimo sąlygomis, teisiniu reglamentavimu. Pažymi, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodomi galimai įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl laikymo Vilniaus PN sąlygų, Kalėjimų departamento nuomone, yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

20. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. S. kildina iš Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN – neizoliuojant jo nuo kitų nuteistųjų pasimatymų metu, netinkamai sudarant pasimatymų su artimaisiais grafiką bei atsisakant įrašyti į pareiškėjo pateiktą elektroninę laikmeną knygas – atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, be kita ko, konstatavęs, kad: Vilniaus PN pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises, neizoliuodami jo nuo kitų nuteistųjų 2017 m. spalio 7 d. vykusio trumpalaikio pasimatymo su pareiškėjo tėvais metu, tačiau dėl šio pažeidimo kilusios neigiamos neturtinės pasekmės nebuvo tokio intensyvumo, kad joms atstatyti būtų reikalinga priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais; Vilniaus PN administracija, atsisakydama įrašyti elektroninių knygų kopijas iš elektroninių svetainių į pareiškėjo laikmeną, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

25. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos teisės aktus, nesivadovavo EŽTT praktika, nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo skundą, nesilaikė įrodymų vertinimo kriterijų; pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovas nepagrįstai reikalauja prašymuose nurodyti, jog nuteistieji asmenys, buvę valstybės tarnautojai, su savo šeimos nariais sutinka per kontaktinius / ilgalaikius pasimatymus būti laikomi bendrose patalpose neizoliuotai; teisės aktai nesuteikia pataisos įstaigoms teisių apriboti nuteistųjų pasimatymų suteikimo mėnesio dienas ar valandas; be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1909-484/2018 yra nustatęs, jog vienkartinis izoliacijos neužtikrinimo atvejis asmeniui padaro 100 Eur neturtinę žalą; pareiškėjas taip pat vertina, kad šiuo atveju yra ir diskriminacijos požymiai, nes Vilniaus PN administracija tyčia jam riboja teises individualiai mokytis programuoti kompiuteriu iš el. knygų, o dėl neišspausdintų el. knygų iš interneto svetainių atsakovo atstovo administracija pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 1921 punktą.

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos apeliacinio skundo ribos.

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Vilniaus PN atsižvelgia į pareiškėjo pageidavimus dėl susitikimų su šeimos nariais laiko ir sudaro galimybes pareiškėjui matytis su artimaisiais, palaikyti su jais šeimos ryšius, o pareiškėjas nenurodė nei konkrečių datų, kai jis buvo verčiamas rašyti tokio pobūdžio pastabas prašyme dėl pasimatymo suteikimo, nei konkrečių pareigūnų, nurodžiusių pareiškėjui tai daryti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde pakartodamas argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. jog teisės aktai nesuteikia pataisos įstaigoms teisės reikalauti iš nuteistųjų prašymuose nurodyti, jog nuteistieji asmenys, buvę valstybės tarnautojai, su savo šeimos nariais sutinka per kontaktinius/ilgalaikius pasimatymus būti laikomi bendrose patalpose neizoliuotai, nedetalizavo savo minimų aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų apie atsakovo atstovo nepagrįstus reikalavimus rašyti minimus prašymus aplinkybes ir turinį.

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog 2017 m. spalio 7 d. trumpalaikio pasimatymo su savo tėvais metu buvo pažeistos imperatyvios BVK 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios pataisos įstaigos administraciją užtikrinti tinkamą atskirų kategorijų nuteistųjų izoliavimą nuo kitų nuteistųjų, nepriklausančių šiai kategorijai, tačiau pareiškėjo patirti išgyvenimai dėl minėto pažeidimo nebuvo pakankamai intensyvus tam, kad galima būtų konstatuoti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

29. Sprendžiant, ar dėl nustatytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atlyginti neturtinę žalą iš esmės grindžia bendro pobūdžio argumentais apie BVK 70 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Tačiau pareiškėjas visiškai neindividualizuoja, kokį konkretų poveikį jo sveikatai, emocinei, psichologinei būklei padarė būtent šis vienkartinis, trumpalaikio pasimatymo metu įvykęs pareiškėjo neizoliavimas nuo kitų nuteistųjų, nesančių buvusiais valstybės tarnautojais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl jo neizoliavimo pasimatymo metu galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo saugumas trumpalaikių pasimatymų metu buvo užtikrintas techninėmis priemonėmis ir fizine apsauga, be to, kaip pats pareiškėjas nurodė dar skunde pirmosios instancijos teismui, šiuo metu jam yra užtikrinami izoliuoti trumpalaikiai kontaktiniai pasimatymai su šeimos nariais. Pareiškėjo išgyvenimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Nenustačius, kad pareiškėjui iš tikrųjų kilo žala dėl jo nurodytų aplinkybių, t. y. nenustačius būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, konstatuotina, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas savo 2018 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1909-484/2018 yra nustatęs, jog vienkartinis izoliacijos neužtikrinimo atvejis asmeniui padaro 100 Eur neturtinę žalą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjo minimame dar neįsiteisėjusiame sprendime, kuriuo buvo išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad pareiškėjas ir jo artimieji 2017 m. gruodžio 9 d. trumpalaikio pasimatymo metu nebuvo laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų, kurie nėra valstybės tarnautojai, ir Vilniaus PN nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl nurodyto pažeidimo, taip pat teismas iš esmės atsižvelgė į atsakovo atstovo padaryto pažeidimo pakartotinumą. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra galima manyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nesivadovavo aktualia teismų praktika, kadangi, visų pirma, 2018 m. balandžio 23 d. teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, be to, minėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės visgi yra skirtingos.

32. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

33. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog Vilniaus PN taip pat pažeidė teisės aktų nuostatas, atsisakydami įrašyti į elektroninę laikmeną pareiškėjui reikalingą elektroninę knygą (t. y. 2017 m. spalio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su prašymu leisti jam iš interneto svetainių parsiųsti ir įrašyti į elektroninę laikmeną elektronines knygas apie kompiuterinį programavimą, kadangi jis ketino savarankiškai mokytis programavimo). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus PN paaiškino pareiškėjui, kokiu būdu jam gali būti pateiktos jo prašomos knygos, ir nurodė šios paslaugos suteikimo tvarką, sprendė, jog Vilniaus PN administracija, atsisakydama įrašyti elektroninių knygų kopijas iš elektroninių svetainių į pareiškėjo laikmeną, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

34. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jau teigia, kad dėl neišspausdintų el. knygų iš interneto svetainių atsakovo atstovo administracija pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 1921 punktą ir VNP administracija tyčia jam riboja teises individualiai mokytis programuoti kompiuteriu iš el. knygų.

35. Primintina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 1921 punkte nustatyta, jog nuteistojo prašymu pataisos įstaigos administracija privalo padaryti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, išspausdinti nuteistojo nurodytoje interneto svetainėje ar pateiktoje elektroninėje laikmenoje esančią informaciją. Šios paslaugos nuteistajam suteikiamos vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, ir tik tada, kai nuteistasis yra mokus.

36. Taigi byloje nėra ginčo, kad Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. 42-1127(1), atsakydami į pareiškėjo 2017 m. spalio 23 d. prašymą leisti jam iš interneto svetainės atsisiųsti ir įsirašyti į elektroninę laikmeną knygas, informavo pareiškėją, jog teisės aktai numato suimtajam teisę gauti tik išspausdintą prašomą dokumentą ar kitą medžiagą iš nurodytos konkrečios interneto svetainės ar nuteistojo pateiktos laikmenos ir už šias paslaugas nuteistasis privalo sumokėti; pataisos įstaigai nėra numatyta pareiga teikti nuteistiesiems dokumentų ar kitos medžiagos atsiuntimo iš interneto svetainių ir įrašymo į elektroninę laikmeną paslaugų.

Darytina išvada, kad vadovaudamasis Vidaus tvarkos taisyklių 1921 punktu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs minėtą teisinį reguliavimą, o atsisakydamas įrašyti elektroninių knygų kopijas iš elektroninių svetainių į pareiškėjo laikmeną, atsakovo atstovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Taip pat yra nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad šiuo atveju galima įžvelgti ir jo diskriminavo požymių laisvėje esančių ir savarankiškai siekiančių mokytis asmenų atžvilgiu:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Remiantis konstitucinėje jurisprudencijoje suformuotomis nuostatomis, konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas).

Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Thlimmenos prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 34369/97). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kodėl Vidaus tvarkos taisyklių 1921 punkte nustatytas reguliavimas supnuoja nediskriminavimo principo pažeidimą, kadangi asmenys, kuriems yra skiriama teisės norma, yra tik nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje.

37. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė