2013-03-05 Nr. AB-427-3-61-3-00487-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -251/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00487-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 6.3.1; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjai D. D.,

atsakovo atstovei Jurgitai Bertašiūtei,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams G. S. ir S. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. D. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1, 9-11, 28-30, 35-37) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus (toliau – Vilniaus skyrius) 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 17-17-1766; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2012 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2002; 3) įpareigoti Vilniaus skyrių paskaičiuoti ir skirti pareiškėjai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2011 m. kovo 1 d.

Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su Vilniaus skyriaus sprendimu neskirti jai valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, motyvuojant tuo, kad ji neįgijo minimalaus darbo stažo. Pažymėjo, kad dėl Lietuvoje vykdytų represijų pareiškėja 1966-1992 m. buvo priversta gyventi Ukrainoje, ten dirbo, todėl ten jai buvo paskaičiuota ir mokama senatvės pensija. Pensijos mokėjimas Ukrainoje pareiškėjai nutrauktas 2011 m. kovo 1 d., todėl nuo šios datos pareiškėjai, jos teigimu, turėtų būti mokama pensija Lietuvoje. Pabrėžė, kad teisės aktai nenumato tiesioginio draudimo Lietuvoje įskaityti asmens kitoje šalyje įgyto darbo stažo, todėl pareiškėjos prašymas skirti jai senatvės pensiją Lietuvoje yra pagrįstas ir turėtų būti patenkintas.

Atsakovas Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 45-48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, senatvės pensijos amžius moterims yra 60 metų, pareiškėja šį amžių sukako 2011 m. kovo 19 d. Pareiškėja, kreipdamasi į Vilniaus skyrių dėl senatvės pensijos skyrimo, nepateikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 56 punkte nurodytų dokumentų. Dėl to jos stažas apskaičiuotas remiantis turimais duomenimis po 1994 m. sausio 1 d., nustatytas stažas – 7 mėnesiai 25 dienos. Remiantis Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusios 2002 m. vasario 8 d. (toliau – ir Sutartis) nuostatomis, pensijos gavėjui paskyrus pensiją vienoje šalyje, pensijos mokėjimas negali būti sustabdytas ar nutrauktas dėl to, kad šis gyvena kitoje šalyje. Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimą tęsia Pensijų fondas per Užsienio išmokų tarnybą. Pareiškėjai paskirtos pensijos mokėjimas gali būti atnaujintas, jai pateikus prašymą pensiją paskyrusiam Ukrainos pensijų fondui per Užsienio išmokų tarnybą. Be to, Ukrainos pensijų fondas spręstų, ar yra pagrindas perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą senatvės pensiją, atsižvelgiant į Lietuvoje 2006-2007 m. įgytą stažą, tuo tarpu Lietuvoje pensija už po pensijos paskyrimo dirbant Lietuvoje įgytą stažą galėtų būti paskirta tik tuo atveju, jei šis stažas būtų vienerių metų ar didesnis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 57-59). Nurodė, kad senatvės pensijos mokėjimą pareiškėjai, persikėlusiai gyventi į Lietuvą, remiantis Sutarties nuostatomis, turi tęsti Ukraina. Pareiškėjai Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimas nutrauktas 2011 m. kovo 1 d., tačiau jis gali būti atnaujintas pagal pareiškėjos prašymą, ne ilgiau nei už trejus metus nuo kreipimosi dienos. Pagal minėtos sutarties 16 straipsnio 1 dalį, jei bendras draudimo stažas yra mažesnis nei vieneri metai ir jei pagal šalies teisės aktus jis nesuteikia teisės gauti pensiją, skiriant pensiją, šis stažas įskaitomas kitos šalies. Pareiškėjos Lietuvoje įgytas stažas mažesnis nei vieneri metai, todėl jai paaiškinta, kad skirti senatvės pensiją už šį stažą nėra pagrindo, o dėl Ukrainoje paskirtos pensijos perskaičiavimo pareiškėja gali kreiptis į Ukrainos kompetentingą įstaigą per Užsienio išmokų tarnybą. Pažymi, kad Sutarties 13 str. nenumato galimybės įskaityti kitoje sutarties valstybėje įgyto stažo, bet numato, kad nustatant teisę į pensiją prireikus atsižvelgiama į draudimo laikotarpius kitoje valstybėje. Taikant šio straipsnio nuostatas, kiekvienos sutarties valstybės kompetentinga įstaiga pensijos dydį apskaičiuoja ir moka tik už stažą, įgytą pagal tos valstybės teisės aktus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba (toliau – Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 76-77). Nurodė, kad pareiškėjai pensijos mokėjimas Ukrainoje sustabdytas, tačiau ji gali kreiptis atnaujinti paskirtos pensijos mokėjimą. Šiuo atveju pensija gali būti mokama tik Ukrainoje. Pažymi, kad Sutarties 13 straipsnis nurodo pagrindą atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje įgytą stažą sprendžiant dėl teisės į pensiją, bet ne dėl jos mokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu (b. l. 117-120) pareiškėjos D. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl to, ar yra pagrindas pareiškėjai skirti ir mokėti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, taip pat dėl to, ar į stažą turėtų būti įtraukti valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai, pareiškėjai dirbant Ukrainoje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos stažas, įgytas Lietuvoje, yra 7 mėnesiai 25 dienos, o senatvės pensijos amžių pareiškėja sukako 2011 m. kovo 19 d. Tuo tarpu pareiškėjos stažas, įgytas Ukrainoje, yra 21 metai 10 mėnesių 13 dienų; pareiškėjai senatvės pensija Ukrainoje paskirta nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d., tačiau jos mokėjimas nutrauktas nuo 2011 m. kovo 1 d.

Pažymėjo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. Nr. I-549) (toliau – ir Pensijų įstatymas) 43 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Vadovaujantis Sutarties 5 straipsnio 2 dalimi, pensijos gavėjui, kuriam pensija paskirta vienos Sutarties šalies teritorijoje, negalima sustabdyti arba nutraukti jos mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos šalies teritorijoje. Ukrainoje paskirtos pensijos gavėjui atvykus gyventi į Lietuvą, socialinio draudimo pensija, remiantis Pensijų įstatymu, neskiriama. Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimą tęsia Ukrainos kompetentinga įstaiga – Pensijų fondas per Valdybos Užsienio išmokų tarnybą. Pensininkas, atvykęs iš Ukrainos į Lietuvą, dėl pensijos mokėjimo turi kreiptis į gyvenamosios vietos Valdybos teritorinį skyrių, kuris asmens prašymą su pateiktų dokumentų nuorašais persiunčia į Užsienio išmokų tarnybą.

Vadovaujantis Sutarties 13 straipsnio 1 dalimi, nustatant teisę į pensiją, kuri priklauso nuo draudimo (darbo) stažo, vienos šalies kompetentinga įstaiga, apskaičiuodama stažą, prireikus atsižvelgia į draudimo laikotarpius, įgytus pagal kitos šalies teisės aktus. Sutarties 15 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai taikomos Sutarties 13 straipsnio nuostatos, kiekvienos Sutarties valstybės kompetentinga įstaiga pensijos dydį apskaičiuoja ir ją moka tik už draudimo (darbo) stažą, įgytą pagal tos kompetentingos įstaigos taikomus teisės aktus. Pagal Sutarties 33 straipsnį, įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėja, gyvendama Ukrainoje, dėl pensijos skyrimo, kreipėsi į Ukrainos pensijų fondą, todėl ši šalis įsipareigojo pensiją skirti už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Pareiškėjai pensija Ukrainoje paskirta 2006 m. rugpjūčio 7 d., tačiau 2011 m. kovo 1 d. jos mokėjimas nutrauktas, su sąlyga dėl mokėjimo atnaujinimo, esant pareiškėjos prašymui. Nurodė, kad vadovaujantis Sutarties nuostatomis, paskyrus pensiją Ukrainoje, jos mokėjimą vykdo Ukrainos Pensijų fondas. Sutartis nenumato galimybės asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje šalyje, mokėjimą ir ją skirti pagal kitos šalies teisės aktus. Sprendžiant dėl teisės į pensiją, tuo atveju, jei pagal nacionalinius teisės aktus neįgytas minimalus stažas, atsižvelgiama į kitoje šalyje įgytą stažą. Minėta nuostata siekiama užtikrinti asmens teisę gauti pensiją tuo atveju, kai asmuo neatitinka teisės ją gauti reikalavimų, tačiau pati pensija apskaičiuojama ir mokama pagal atitinkamos šalies teisės aktus. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisė gauti pensiją buvo įgyvendinta Ukrainoje pagal Ukrainos teisės aktus. Pažymėjo, kad Ukrainos kompetentinga įstaiga neatsisako vykdyti minėto įsipareigojimo, todėl pareiškėja turi teisę prašyti atnaujinti pensijos mokėjimą. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, pareiškėja siekia, kad pensija būtų apskaičiuota ir mokama pagal Lietuvos teisės aktus, įtraukiant stažą, įgytą Ukrainoje, nes Ukrainoje mokama pensija yra, pareiškėjos teigimu, nepakankamo dydžio. Padarė išvadą, kad remiantis minėtomis teisės aktų bei sutarties nuostatomis, įgyvendinti šio pareiškėjos prašymo nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad pensija pagal Lietuvoje įgytą stažą pareiškėjai gali būti skiriama bendrais pagrindais, t. y. jai atitinkant teisės gauti pensiją reikalavimus, numatytus Pensijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje.

III. Pareiškėja D. D. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124-125), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė Sutarties 5 straipsnio 2 dalies, 13, 15 ir 33 straipsnių nuostatas ir padarė klaidingą išvadą, kad ši tarptautinė dvišalė sutartis nenumato galimybės asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje šalyje, mokėjimą ir ją skirti pagal kitos šalies teisės aktus.Vadovaujantis Sutarties nuostatomis, matyti, kad joje nėra įsakmaus draudimo asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje šalyje, mokėjimo ir ją skirti pagal kitos šalies teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantei Ukrainoje nutraukus pensijos mokėjimą (šiuo metu pensijos mokėjimas nutrauktas), Lietuvos valstybė turi teisę svarstyti dėl pensijos pareiškėjai skyrimo bei mokėjimo Lietuvoje (vienos sutarties Šalies) ir atsižvelgti į draudimo laikotarpius, įgytus pagal Ukrainos (kitos sutarties Šalies) teisės aktus (Sutarties 13 straipsnio 1 dalis).

2. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad ji šiuo metu gyvena Lietuvoje, jai Ukrainoje skiriamos pensijos čia nepakanka pragyvenimui, be to, į Ukrainą iš Lietuvos pareiškėja ne savo valia buvo priversta išvykti dėl Lietuvoje vykdytų represijų, yra svarbios ir neatsiejamos sprendžiant dėl jos teisės gauti senatvės pensiją ir draudimo laikotarpių, kuriuos pareiškėja buvo drausta Ukrainoje, užskaitymo Lietuvoje, tačiau pirmosios instancijos teismas į jas neatsižvelgė.

Atsakovas Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 133-135) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus motyvus.

Nesutikimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas teisingai išaiškino, kad Sutartis nenumato galimybės asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje šalyje, mokėjimą ir ją skirti pagal kitos šalies teisės aktus. Ukrainoje paskirtos pensijos gavėjui atvykus gyventi į Lietuvą, socialinio draudimo pensija, remiantis Pensijų įstatymu, neskiriama. Taip pat teismas tinkamai išaiškino sutarties 33 straipsnį ir nustatė, kad pareiškėja, gyvendama Ukrainoje, dėl pensijos skyrimo kreipėsi į Ukrainos pensijų fondą, todėl ši šalis įsipareigojo pensiją skirti už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje.

2. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, todėl nei Valdybai, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė skirti bei mokėti pensijas kitaip, nei numatyta įstatymuose.

Tretieji suinteresuoti asmenys Tarnyba ir Valdyba atsiliepimuose į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 131-132, 136-138) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartojo atsiliepimuose į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl asmens, įgijusio socialinio draudimo stažą kitoje šalyje, teisės gauti socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvos Respublikoje.

Pensijų įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse.

Lietuvos Respublika ir Ukraina 2001 metais sudarė sutartį dėl socialinės apsaugos, kurios 5 straipsnio 2 dalis numato, kad pensijos gavėjui, kuriam pensija paskirta vienos Sutarties šalies teritorijoje, negalima sustabdyti arba nutraukti jos mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos šalies teritorijoje.

Vadovaujantis Sutarties 16 straipsnio 1 dalimi, jei bendras draudimo (darbo) stažas, įgytas pagal vienos Šalies teisės aktus, yra mažesnis negu vieneri metai ir jei pagal šiuos teisės aktus šis stažas nesuteikia teisės gauti pensiją, tai, skiriant pensiją, šį stažą įskaito kitos Šalies kompetentinga įstaiga. Pagal Sutarties 33 straipsnį, įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu.

Bylai svarbios faktinės aplinkybės yra tos, kad pareiškėja socialinio draudimo stažą įgijo Ukrainoje 1967-1998 metų laikotarpiu. Ukrainoje nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. D. D. buvo paskirta pensija dėl amžiaus, kurios mokėjimas buvo nutrauktas nuo 2011 m. kovo 1 d., nes pareiškėja pensijos neatsiimdavo. Lietuvos Respublikoje pareiškėja yra įgijusi 7 mėnesių ir 25 dienų socialinio draudimo stažą, o senatvės pensijos amžių sukako 2011 m. kovo 19 d.

Apeliantė teigia, kad teisės aktai nenumato tiesioginio draudimo asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje šalyje, mokėjimą ir ją skirti pagal kitos šalies teisės aktus. Tačiau tam būtina sąlyga yra ta, kad asmuo atitiktų reikalavimus pensijai gauti pagal tos šalies, kurioje pageidauja gauti pensiją, teisės aktus. Nagrinėjamu atveju D. D. neturi minimalaus socialinio draudimo stažo Lietuvos Respublikoje.

Taigi atsakovas bei pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Įstatymo ir Sutarties nuostatas bei padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja neturi teisės gauti valstybinio socialinio draudimo pensiją Lietuvos Respublikoje. D. D. turi teisę gauti Ukrainoje jai paskirtą pensiją dėl amžiaus per Užsienio išmokų tarnybą bei gali kreiptis į Ukrainos kompetentingas įstaigas dėl socialinio draudimo stažo, įgyto Lietuvos Respublikoje, įskaičiavimo į draudimo stažą pensijai gauti Ukrainoje. Vien tai, kad pareiškėja pageidauja atsisakyti Ukrainoje gaunamos pensijos bei tai, kad pareiškėjos netenkina gaunamos Ukrainoje pensijos dydis, nesudaro pakankamo pagrindo įpareigoti atsakovą veikti kitaip, nei jam leidžia galiojantys teisės aktai socialinės apsaugos srityje.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan