2015-10-19 Nr. AB-20170-3-61-3-03567-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2230-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03567-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 91 780 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kurių plotas nuo 6 kv. m iki 8 kv. m, tačiau įrengtos 4 miego vietos. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimas, nes baldais užstatytose kamerose pareiškėjui tekdavo nuo 0,1 iki 0,5 kv. m laisvo gyvenamojo ploto. Išduodami čiužinys, antklodės ir pagalvė buvo drėgni bei dvokiantys. Dar buvo išduodama paklodė, pagalvės užvalkalas ir nedidelis rankšluostis, tačiau minėti daiktai nebuvo išduodami, kai pareiškėjas buvo laikomas 8 posto kamerose. Čiužinių ir antklodžių užvalkalai iš viso nebuvo išduoti. Dėl to čiužiniai, antklodės išsipurvindavo, įgydavo nemalonų prakaito kvapą ir miegas nebuvo visavertis. Kamerose nebuvo ventiliacijos, dėl to nuolat buvo drėgna, sienos ir lubos buvo pajuodusios ir apaugusios pelėsiais. Natūralus vėdinimas buvo neįmanomas, kadangi maždaug metro atstumu nuo lango įrengtos grotos. Dėl to šiltuoju metų laiku buvo apsunkinta galimybė vėdinti patalpas, o šaltuoju metų laiku nebuvo galimybės langus užsandarinti ir patalpose buvo labai šalta.

Pareiškėjas nurodė, kad jam trūko privatumo naudojantis tualetu, kuriame negalėjo užsidaryti ir kuris įrengtas prie pat durų, todėl buvo matomas ir prižiūrėtojų, ir kitų kameroje buvusių asmenų. Be to, tualete nebuvo oro šalinimo sistemos, todėl ore tvyrodavo nemalonus kvapas. Kamerų langai nebuvo valomi, taip pat nebuvo suteikiamas inventorius ar priemonės tam, kad pareiškėjas galėtų pats nusiplauti langus. Dėl to į kameras nepatekdavo natūrali šviesa, o dirbtinis apšvietimas nesiekdavo 100 lx. Pareiškėjo nuomone, dušo patalpose buvo antisanitarinės sąlygos, o suteikiamos 15 minučių buvo per trumpas laikas tinkamai pasinaudoti dušu, nes visose dušo patalpose buvo tik 2 vandens purkštai, o dušais naudodavosi visi kartu kameroje esantys asmenys. Be to, dušo patalpose nebuvo atskiros patalpos nusirengti / persirengti. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo aprūpintas individualia plaušine ar kempine, dušo procedūros metu nebūdavo išduodamas muilas, o naudojimosi dušu dieną būdavo surenkama patalynė, įskaitant ir rankšluosčius, skalbti, t. y. atsakovas tyčia sudarydavo nepatogumus atlikti asmens higienos procedūras. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime duodamo maisto pareiškėjui nepakakdavo, dėl to jautė nuolatinį alkį, o jo giminėms ir draugams nebuvo leidžiama perduoti pareiškėjui sveiko, skanaus ir kaloringo maisto.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo I korpuso sulaikymo / laikymo kamerose neįrengti pavojaus / iškvietimo mygtukai, o budintį pareigūną prisišaukti yra gana sudėtinga, todėl pareiškėjas nebuvo užtikrintas, kad, iškilus pavojui, sulauktų pagalbos, ir dėl to patyrė emocinę depresiją. Pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šiukšlių, dulkių, pareiškėjo nuomone, jie nebuvo valomi ar karštuoju metų laiku drėkinami. Pareiškėjo teigimu, jam skiriamo valandos pasivaikščiojimo kiemelyje, kurios jam nepakakdavo, praktika prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, jog suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke; be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažino, kad to paties reikalauja ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjas gaudavo tik vieną prastos kokybės tualetinio popieriaus ruloną per mėnesį, kurio jam užtekdavo tik 5–7 dienoms. Kameroje Nr. 227 pareiškėjui tekdavo apie 0,7 kv. m laisvo gyvenamojo ploto, be to, minėta kamera yra įrengta rūsyje, todėl sienos buvo drėgnos ir apaugusios pelėsiais, ištrupėjęs tinkas. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, todėl yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas paaiškino, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos, kurios žemina žmogaus orumą, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus ir depresiją. Pareiškėjo nuomone, remiantis EŽTT praktika ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnyje įtvirtintomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, būtų teisinga jam priteisti 2 MGL dydžio kompensaciją už kiekvieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleistą dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2011 m. gruodžio 28 d. vakare, 2012 m. kovo 30 d. ryte, 2012 m. liepos 13 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 10 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 27 d. – 2012 m. rugpjūčio 29 d., 2012 m. rugpjūčio 30 d. ryte, 2012 m. spalio 11 d. – 2012 m. spalio 17 d., 2012 m. spalio 18 d. ryte, 2012 m. lapkričio 14 d. ryte, 2012 m. lapkričio 28 d. – 2012 m. lapkričio 29 d., 2012 m. lapkričio 30 d. ryte.

Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo teigimu, kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Visos kameros taip pat aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovas paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, visose kamerose turi būti patvirtintas naktinis apšvietimas, kamerose yra įrengti pavojaus mygtukai, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose esantys suimtieji ir nuteistieji.

Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas atliko maisto laboratorinius tyrimus ir nustatė, kad nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energetinę vertę sudarė 2 856 kcal. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui, visada yra barstomi; pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis, be to, dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teritoriją, įskaitant ir pasivaikščiojimo kiemelius.

Atsakovo nuomone, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjas savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo neilgai, o dalį ginčo laikotarpio pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d., t. y. 353 dienas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas 16,5 dienos, taigi 336,5 dienos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintą jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikė teismui pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės dėl to, jog valstybė 336,5 dienos neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymo vietų perpildymo bei tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius, nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Dėl to Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams nuo paskutinės dienos, kai buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, o tai leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.

Teismas nustatė, kad armatūrinės kortelės, kuriose yra žymima informacija apie suimtajam ar nuteistajam išduotas higienos priemones ir patalynę, po nuteistųjų ir suimtųjų išvykimo saugomos metus. Atsižvelgęs į tai, kad sunaikinus armatūrines korteles, duomenų, paneigiančių ar patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie 2011–2012 metais jam neišduotus arba išduotus prastos kokybės daiktus, neišliko, teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su jo aprūpinimu higienos priemonėmis ir patalyne.

Teismas nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu tikrino kamerą Nr. 227 ir 2012 m. kovo 7 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-171 užfiksavo tam tikrus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pažeidimus. Tačiau atlikęs grįžtamąją Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-171 kontrolę, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. gegužės 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-553, be kita ko, nustatė, kad kameroje Nr. 227 pažeidimai pašalinti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 227 oro temperatūra buvo 17,7 °C, nes buvo atidarytas langas. Tačiau po šio patikrinimo pareiškėjas į kamerą Nr. 227 buvo perkeltas 2012 m. liepos 13 d., t. y. praėjus neilgam laiko tarpui po patikrinimo. Įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kitose kamerose, byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo, susijusio su ventiliacijos, vėdinimo, drėgmės problemomis, tuo, kad sienos ir lubos buvo pajuodusios ir apaugusios pelėsiais, pakankamos oro temperatūros ir apšvietimo neužtikrinimu, langų nevalymu.

Vertindamas tualetų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimo atitiktį teisės aktų reikalavimams, teismas atsižvelgė į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje Nr. 24-4925 „Dėl V. V. skundo“ nurodytus duomenis, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvara, ir konstatavo, kad šiuo atveju negalima konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl nepakankamo laiko naudotis dušu, nes nustatė, kad naudojimosi dušu dažnumas (ne rečiau kaip kartą per savaitę) yra nustatytas Higienos normos HN 76:2010 68 punkte, o trukmė (iki 15 minučių) nustatyta Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu, be to, yra patvirtintas išvedimo į dušą grafikas. Teismas pažymėjo, kad dušuose esančių purkštų kiekio Higienos norma HN 76:2010 nenustato. Kadangi byloje nėra duomenų apie dušo patalpose įrengtas atskiras patalpas nusirengti / persirengti, taip pat nėra duomenų apie tai, kad tyčia dušo procedūros metu būtų surenkama patalynė ir rankšluosčiai skalbti, teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino.

Dėl su maisto trūkumu ir draudimu maistą gauti iš artimųjų susijusių pareiškėjo nusiskundimų teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl pareiškėjas, jeigu jam trūko maisto, galėjo šia teise pasinaudoti.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą dėl nepakankamo laiko pasivaikščioti, nes nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjui buvo užtikrintas Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtintas valandos pasivaikščiojimas gryname ore.

Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pavojaus mygtukų neįrengimu, pasivaikščiojimo kiemelių būkle ir reikiamo langams valyti inventorius nesuteikimu, nes nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 700 Eur.

III. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad priteista 5 Eur kompensacija už kiekvieną dieną, praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis sąlygomis, yra neadekvati. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentas, kad pareiškėjas „į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli“, rodo, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos valstybė neišvertė EŽTT sprendimų į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai nežinojo, kad jo teises į normalias kalinimo sąlygas gina teismai. Pareiškėjo nuomone, minėtas pirmosios instancijos teismo argumentas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniu, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsniu, Konvencijos 3 straipsniu, Jungtinių Tautų ir Europos konvencijų prieš kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį žmogaus orumą elgesį ir baudimą nuostatomis. Dėl bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nes teismo sprendime rėmėsi tik melagingais atsakovo atstovo teiginiais, kurių netikrino ir nelygino su pareiškėjo argumentais, nors pareiškėjas skunde prašė išreikalauti atitinkamus įrodymus ir vaizdinę medžiagą. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo padėtį, dėl kurios jam yra sunku pateikti reikiamus įrodymus, ir išreikalauti iš atsakovo pareiškėjo skundo argumentus patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas dar ir dėl to, kad nepaneigė pareiškėjo argumento, jog pagal EŽTT praktiką asmuo turi 8 valandas praleisti ne kameroje, o pareiškėjui būdavo suteikiama tik valanda pasivaikščioti, kurią atsakovas nepagrįstai nurodo kaip sumažinančią neigiamą kalinimo sąlygų poveikį priemonę. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad niekada nebuvo nuvestas į atsakovo nurodomą sporto kiemelį, biblioteką ar koplyčią. Pareiškėjo teigimu, jo laikymo sąlygos buvo ne gerinamos, o bloginamos, nes būdavo perkeliamas į vis labiau perpildytas kameras. 2012 m. liepos 13 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš kameros Nr. 278 į rūsyje įrengtą kamerą Nr. 227, kurioje buvo antisanitarinės sąlygos, t. y. atsakovas stengėsi susidoroti su pareiškėju kaip socialiai pažeidžiamu asmeniu.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas sudarė nežmoniškas kalinimo sąlygas veikdamas sąmoninga tyčia. Pareiškėjas paaiškina, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo užimamas plotas (1,5–2 kv. m ar daugiau) negali būti įskaičiuojamas į kameros gyvenamąjį plotą, nes pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Dėl to tikrasis (gyvenamasis) kamerų plotas yra apie 2 kv. m mažesnis, nei nurodo atsakovas. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos gyventojų fizinės ir fiziologinės savybės nuo 1999 metų iki 2010 metų nepasikeitė, todėl galiojusio 5 kv. m minimalaus ploto sumažinimas iki 3,6 kv. m, t. y. 28 procentais, yra nepateisinamas. Pagal EŽTT praktiką vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m laisvo kameros ploto, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose ne tik įrengtas sanitarinis mazgas, bet jų plotas dar užstatytas įtvirtintais baldais. Dėl to kamerose yra tik 30–50 cm pločio praėjimai tarp gultų, stalo ir sanitarinio mazgo. Nors kamerose Nr. 107, 183, 144, 198, 342, 278 ir 227 gali būti laikoma tik po 1 asmenį, tačiau jose neteisėtai įrengta po 4 miegamas vietas, t. y. atsakovas net neketina vykdyti teisės aktų reikalavimų.

Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo (pareiškėjo) skundo argumentus dėl nesudarytų sąlygų privačiai naudotis tualetu, taip pat buvo šališkas. Pareiškėjas paaiškina, kad ne kartą pareigūnai, įskaitant ir moteris, staiga atidarydavo duris pareiškėjui esant tualete. EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą, tačiau atsakovas to nevykdė. Pareiškėjas prašo išnagrinėti visas skunde ir apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas iš esmės remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovas taip pat nurodo, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, t. y. dažnai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Taigi tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų laikyti tęstiniu ir intensyviu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kartais pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. V. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 336,5 dienos buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 1 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažeidimu laikė tik ploto trūkumą kamerose, nors ir kitos pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas ir nepagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 700 Eur suma.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs daug kasdienių buitinių nepatogumų. EŽTT praktikoje nustatyta, kad valstybė privalo imtis veiksmų nedelsiant po to, kai asmuo pateikė oficialų skundą (žr. 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Bati ir kiti prieš Turkiją; 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimą Abdulsamet Yaman prieš Turkiją; 2002 m. kovo 14 d. sprendimą Paul ir Audrey Edwards prieš Jungtinę Karalystę). Taigi būtent tuo metu, kai kasdieniai buitiniai nepatogumai pasireiškė, pareiškėjas turėjo informuoti apie tai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai nei karto nesiskundė dėl jo kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), taip pat pateikia argumentus dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, pasivaikščiojimo gryname ore nepakankamos trukmės. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (neišduota patalyne ir asmens higienos priemonėmis, išduotais netinkamos būklės / prastos kokybės daiktais, kamerų apšvietimu, drėgme, oro trūkumu, temperatūra, naudojimusi dušu, maitinimu, pavojaus / iškvietimo mygtukų neįregimu, pasivaikščiojimo kiemelių būkle), teisėjų kolegija pažymi, kad toliau analizuojami pareiškėjo apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, o skundo aspektai, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečių argumentų nepateikė, plačiau nevertinami.

Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir akcentavo dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 ar 5 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose tokie reikalavimai nebuvo įtvirtinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat paaiškina, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į kameros gyvenamąjį plotą, nes pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje; dėl to tikrasis (gyvenamasis) kamerų plotas yra apie 2 kv. m mažesnis, nei nurodo atsakovas. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Įvertinusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pertvara atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, yra nepagrįstas, t. y. pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Teisėjų kolegija pažymi, kad mažiausias pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo 1,476 kv. m, tačiau tokio masto pažeidimas buvo tik 2011 m. gruodžio 27 d. vakare ir 2011 m. gruodžio 28 d. ryte. Dėl to pareiškėjas visiškai be jokio pagrindo skunde akcentavo, jog jam laisvo gyvenamojo kameros ploto teko tik nuo 0,1 kv. m.

Pareiškėjo argumentas, kad jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos buvo ne gerinamos, o bloginamos, nes būdavo perkeliamas į vis labiau perpildytas kameras, neatitinka tikrovės. Iš atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius matyti, kad pats mažiausias kameros plotas pareiškėjui teko iš karto atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių kalėjimą (1,476 kv. m), nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. liepos 12 d. 7,92–8,10 kv. m dydžio kamerose buvo laikoma ne daugiau kaip 4 asmenys, o nuo 2012 m. liepos 13 d. iki pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 6,90 kv. m dydžio kameroje jis buvo laikomas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Taigi nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas arba jis buvo pažeidžiamas nežymiai, nes pareiškėjui tekdavo 3,45 kv. m.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo teiginiu, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, ir nurodo, kad niekada nebuvo nuvestas į atsakovo nurodomą sporto kiemelį, biblioteką ar koplyčią. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti pareiškėjo argumentai dėl galbūt melagingų atsakovo teiginių apie neigiamo laikymo sąlygų poveikio mažinimą yra nereikšmingi.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad Lietuvos valstybė neišvertė EŽTT sprendimų į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai nežinojo, kad jo teises į normalias kalinimo sąlygas gina teismai. Pažymėtina, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri yra paskelbta viešai ir pareiškėjui turėjo būti žinoma. Atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį ir įvertinusi pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kuriomis jis grindžia patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas privačiai naudotis tualetu teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Nors teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu, tačiau pareiškėjo nusiskundimai, jog buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų, yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, už kurį pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareigūnai staiga atidarydavo duris pareiškėjui esant tualete.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo argumentą dėl suteikiamo nepakankamo laiko pasivaikščioti gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise, šių aplinkybių neneigia ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju dėl pasivaikščiojimų trukmės pagrįstai nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), nes Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nes teismo sprendime rėmėsi tik melagingais atsakovo atstovo teiginiais, kurių netikrino ir nelygino su pareiškėjo argumentais.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi tik atsakovo atstovo teiginiais, kurių netikrino ir nelygino su pareiškėjo argumentais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių; Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenis; atsakovo pateiktą medžiagą apie pareiškėjo kalinimo sąlygas. Tai, kad remiantis byloje surinktais įrodymais nebuvo nustatyti kiti, išskyrus vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus kameros ploto, pareiškėjo nurodyti pažeidimai, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas įrodymus vertino netinkamai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis skunde prašė išreikalauti atitinkamus įrodymus ir vaizdinę medžiagą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo padėtį, dėl kurios jam yra sunku pateikti reikiamus įrodymus, ir išreikalauti iš atsakovo pareiškėjo skundo argumentus patvirtinančius įrodymus.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareiškėjo ribotas galimybes rinkti įrodymus ir įpareigojo atsakovą pateikti duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas (b. l. 10); atsakovas, vykdydamas minėtą pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, pateikė su skundo nagrinėjimu susijusius dokumentus (b. l. 20–51). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aplinkybe, kad atsakovas pateikė visą turimą informaciją apie šioje byloje aktualias ginčo laikotarpiu buvusias pareiškėjo kalinimo sąlygas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT praktikoje nustatyta, jog operatyvus kreipimasis į teismą yra būtinas ir tam, kad būtų teisingai nustatytos bylos faktinės aplinkybės (žr., pvz., 2003 m. sausio 30 d. sprendimą Nee prieš Airiją; 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Sabri Gunes prieš Turkiją). Atsižvelgdama į nuo pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praėjusį laiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašomos vaizdinės medžiagos išreikalavimas nėra tikslingas, nes šioje byloje aktualios tik ginčo laikotarpiu buvusios pareiškėjo kalinimo sąlygos, kurios tuo metu vizualiai nebuvo užfiksuotos.

Šalių procesinės teisės yra lygios (ABTĮ 53 str. 1 d.). Išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs pareiškėjas pasinaudojo teise duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, be to, pareiškėjo teismo posėdyje pateikti rašytinai paaiškinimai buvo pridėti prie bylos, pareiškėjui taip pat buvo išaiškinta teisė pareikšti prašymus, tačiau jis neprašė perskaityti byloje esančių dokumentų, išreikalauti naujų įrodymų ar leisti susipažinti su byloje esančia medžiaga (b. l. 59–61). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas visiškai be jokio pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma yra neadekvati. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 91 780 Lt (26 581,33 Eur) žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 336,5 dienos kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Taigi nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, 1 val. per dieną pareiškėjas būna ne kameroje, o gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. rugpjūčio 12 d. pažymos (b. l. 37) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė, byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo skunde deklaruotą depresiją.

Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas sudarė nežmoniškas kalinimo sąlygas veikdamas sąmoninga tyčia. Nors atsakovas turėjo pareigą laikytis Įsakyme nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, tačiau atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat yra viršijamas maksimalus leistinas laikyti asmenų skaičius. Lietuvos administracinių teismų praktikoje minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taip pat nustatomas pakankamai dažnai. Taigi nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 91 780 Lt (26 581,33 Eur) žalos atlyginimas, tačiau nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad remiantis EŽTT praktika ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnyje įtvirtintomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, būtų teisinga jam priteisti 2 MGL dydžio kompensaciją už kiekvieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleistą dieną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtintu reglamentavimu, kuris nesusijęs su civilinės atsakomybės klausimų sprendimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai, o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1676-575/2015). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, nes dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams nuo pažeidimo pradžios ir daugiau nei metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Nagrinėdama pareiškėjo argumentą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, ir išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavusiam pareiškėjui buvo išaiškinta teisė pareikšti bylą nagrinėjusiam teisėjui nušalinimą, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Kaip matyti, pareiškėjas bylą nagrinėjusiam teisėjui Ryčiui Krasauskui nušalinimo nereiškė ir pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas Poppe prieš Nyderlandus).

Pareiškėjas bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumą sieja su tam tikrais pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvais, atsakovo pozicijos palaikymu ir, anot pareiškėjo, jo argumentų nepagrįstu atmetimu. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai išdėsto savo argumentus ir motyvus dėl ginčo, o teismas įvertina visą bylos medžiagą ir priima sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl teisėjo priimtas sprendimas ir jo motyvai gali sutapti su vieno iš proceso dalyvių pozicija, bet tai savaime nereiškia teismo šališkumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjo, nagrinėjusio šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė