2020-09-16 Nr. AB-16831-3-61-3-03292-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-1230-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03292-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pelėsis, drėgna, pilna dulkių, trūksta oro. Dažnai nebuvo šilto vandens, kartai nebūdavo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu, todėl tekdavo praustis kas antrą savaitę. Dušo patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi nebuvo įrengtos vietos, skirtos nusirengimui / apsirengimui. Kamerose švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis, ventiliacija neatitiko teisės aktų reikalavimų, nėra užtikrintas tinkamas apšvietimas (natūrali šviesa per silpna, dirbtinis apšvietimas per stiprus). Ginčo laikotarpiu buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos reikalavimas. Iš gyvenamojo ploto turėjo būti atimtas plotas, kuris teko baldams ir inventoriui. Maisto laikymo spintelės buvo netvarkingos, šiukšlės laikomos koridoriuje, prie kamerų, dėl ko buvo jaučiamas nemalonus kvapas. Kameroje Nr. 381 pareiškėją sukandžiojo parazitai. Lukiškių TI-K nebuvo vykdoma pakankamai užimtumo programų.

3. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau Lukiškių TI-K administracija įvairiais būdais ir metodais bandė jį įbauginti, nuteikinėjo kalinčius asmenis prieš pareiškėją, parašius skundą pradėdavo kabinėtis, pareiškėjas buvo verčiamas atsiimti skundus. Lukiškių TI-K pažeidė gero administravimo principą.

4. Pareiškėjas dėl nurodytų kalinimo sąlygų jautėsi diskriminuojamas, nes jam buvo neleidžiama atidaryti lango dėl įtaisytų grotų, o kitose kamerose grotos yra išmontuotos, taigi jo atžvilgiu taip buvo sudaromos blogesnės kalinimo sąlygos, priešingai nei kitiems nuteistiesiems. Karantino kameroje pareiškėjui nebuvo išduotas čiužinys, dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė diskomfortą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. patyrė neturtinę žalą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė administracinę bylą nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. kovo 24 d. dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, sanitarinio mazgo bei laikotarpiu nuo 2017 m gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 2 d. dėl sanitarinio švarinimo, išvedimo į dušą ir privatumo jame, vėdinimo, temperatūros palikti nenagrinėtą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, kurie nustatyta tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Siekdamas palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus atliekančiu paslaugų teikėju. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančius teisės aktų reikalavimus. Privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atitinkamuose postuose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kameros langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji asmenys. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K laikomi asmenys, norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Suimtiesiems kiekvieną dieną buvo suteikta galimybė išeiti pasivaikščioti, dušo dieną, suimtajam išreiškus norą, jis gali būti išvestas į mankštos kambarį, į kurį išvedimo tvarka nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Visose gyvenamosiose kamerose yra lentyna (1 vnt.), teisės aktai nenumato konkrečios lentynos tvirtinimo vietos gyvenamosiose kamerose.

8. Atsakovo atstovas paaiškino, kad patikrinimų metu nebuvo nustatyta, kad kamerose Nr. 371, Nr. 379 ir gyvenamojoje patalpoje Nr. 211 buvo musių ar kitų kenkėjų. Nors kameroje Nr. 381 nebuvo atlikti patikrinimai, tačiau tuo metu Lukiškių TI-K nebuvo gauti pranešimai apie nariuotakojų ir kitų kenkėjų buvimą šioje gyvenamojoje kameroje. Iš kamerų buitinės atliekos šalinamos vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintu buitinių atliekų iš gyvenamųjų patalpų šalinimo tvarkos aprašu, kuriame nurodyta, kad suimtieji, nuteistieji kiekvieną dieną numatytu laiku iš kamerų išneša buitines atliekas ir nuleidžia jas į buitinių atliekų kanalus, kuriais atliekos patenka į buitinių atliekų konteinerius. Gyvenamosiose kamerose yra įrengtos grotos ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems ir suimtiesiems yra išduodamas čiužinys.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu: administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 24 d., patirtą dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo, privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, oro trūkumo bei pelėsio, nutraukė; administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d., patirtą dėl dušo patalpos įrengimo ir prausimo tvarkos, paliko nenagrinėtą; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui 350 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

10. Teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos dalies nutraukimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3736-764/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01665-2017-1) pagal pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2017 m. kovo 24 d. Kadangi nurodytoje administracinėje byloje priimtame teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendime, kuris įsiteisėjo 2017 m. spalio 19 d., teismas, be kita ko, pasisakė dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo, privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, oro trūkumo bei pelėsio, teismas šia apimtimi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 24 d. dėl aptartų pažeidimų nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.

11. Dėl administracinės bylos dalies palikimo nenagrinėta, teismas vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2684-208/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01287-2018-2) pagal pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinė žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. Kadangi nurodytoje administracinėje byloje priimtame teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendime, kuris šio teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo metu yra apskųsta apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs, teismas, be kita ko, pasisakė dėl dušo patalpos įrengimo ir prausimo tvarkos, teismas konstatavo, kad šia apimtimi pareiškėjo skundo dalis priteisti neturtinei žalai už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. dėl aptartų pažeidimų paliekama nenagrinėta ABTĮ 105 straipsnio 4 punkto pagrindu.

12. Teismas iš byloje pateiktų rašytinių duomenų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad dalis šios administracinės bylos yra nutraukiama, o dalis paliekama nenagrinėjama, darė išvadą, kad šioje administracinėje byloje Lukiškių TI-K veiksmai bus vertinami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme tokia apimtimi: dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo, dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, dėl ventiliacijos (oro trūkumo) ir pelėsio – už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d., dėl dušo patalpos įrengimo ir prausimo tvarkos – už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. ir nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d., dėl įbauginimo, materialinio aprūpinimo, gero administravimo principo pažeidimo, užimtumo, maisto spintelių, šiukšlių laikymo, apšvietimo, drėgmės, švaraus oro kiekio ir oro judėjimo greičio, parazitų, diskriminacijos – už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d.

13. Teismas, pasisakydamas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo, pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo buvimą kamerose, konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo nei pagal Lietuvos nacionalinę teisę, nei pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

15. Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime pateiktus duomenis, nustatė, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurias uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į nustatytą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele nepažeidė teisės aktų reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikomas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti. Teismas sprendė, kad pripažinus, jog pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu, iš viso 116 parų, buvo pažeista, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nustatyti.

16. Dėl dušo patalpos įrengimo, prausimosi tvarkos ir galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (2015 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) 18, 29, 44 punkto nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, kad ne kartą jam teko praustis kas antrą savaitę, nepateikė reikšmingų aplinkybių pagrindžiančių šį teiginį, todėl tokius pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius.

17. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginį, kad dušuose nėra įrengtas atskiras nusirengimo / apsirengimo kambarys, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikė į bylą medžiagą, kurioje nurodoma, jog Lukiškių TI-K dušinėje įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlės. Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimas įrengti atskirus nusirengimo ir apsirengimo kambarius yra įtvirtintas tik sanitarinėms švarykloms (HN 134:2015 39 p.), o ne dušinėms, todėl minėtus pareiškėjo teiginius atmetė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo suteikta galimybė naudotis dušu iki 15 min., kadangi pats pareiškėjas patvirtino, jog jam buvo suteikta teisė naudotis dušu iki 15 min. nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė praustis iki 15 min. ginčo laikotarpiu po 2016 m. rugsėjo 30 d. patvirtino ir byloje pateikta medžiaga. Kadangi pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta galimybė naudotis dušu iki 15 min., teismas neturėjo pagrindo šiuo aspektu konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

18. Pareiškėjas nurodė, kad jam būdant karantino patalpoje nebuvo išduotas čiužinys. Kadangi Lukiškių TI-K administracija buvo įpareigota pateikti duomenis apie tai, ar pareiškėjui būnant karantino kamaroje buvo išduotas čiužinys, tačiau tokių duomenų nepateikė, teismas, vadovaudamasis tokiose bylose nustatyta įrodinėjimo paskirstymo taisykle, darė išvadą, kad Lukiškių TI-K nepaneigė minėtų pareiškėjo teiginių, todėl šiuo aspektu konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo pateikęs duomenų, kad būtų išreiškęs norą dalyvauti kokioje nors veikloje ir jam nebūtų tokia galimybė suteikta. Priešingai, Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 20 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjui pasiūlius dalyvauti renginyje pats pareiškėjas atsisakė, pareikšdamas, kad jokiose renginiuose nedalyvaus, todėl jo argumentą, kad Lukiškių TI-K nebuvo vykdoma pakankamai užimtumo programų, teismas pripažino abstrakčiu ir deklaratyviu.

20. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog prie kamerų koridoriuje yra laikomos šiukšlės, yra abstraktus ir deklaratyvus, kadangi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriuo ginčo laikotarpiu jis matė, kad buitinės atliekos nėra tvarkomos. Nustatęs, kad Lukiškių TI-K į bylą pateikė objektyvius duomenis, kurie iš esmės patvirtino, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi nustatytos buitinių atliekų šalinimo tvarkos, teismas darė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo šio pareiškėjo skundo argumento pagrindu vertinti Lukiškių TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

21. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog kameros Nr. 381 įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, patvirtinto Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. 96-4198, 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. 96-2715 nurodytos aplinkybės, jog lentynos maistu susidėti visose kamerose yra įrengtos. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nedetalizuoja lentynos ir spintelės dydžio, formos ar pastatymo vietos. Pareiškėjo subjektyvi nuomone, kur turėtų būti laikomos maisto spintelės, nenustačius, kad teisės aktuose nėra nustatyta Lukiškių TI-K pareiga laikyti maisto spinteles tokiu būdu, kaip skunde nurodo pareiškėjas, nesudarė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo argumentus dėl įbauginimo, nustačius, kad pareiškėjas realizavo savo teisę į teisminę gynybą dėl galimai pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų, teismas vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius.

22. Teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis ir į galimo pažeidimo pobūdį, darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl apšvietimo vertinami kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos. Taip pat pareiškėjo argumentus dėl pelėsio, drėgmės ir oro judėjimo greičio galimo neatitikimo higienos normos reikalavimams teismas vertino kaip nepagrindžiančius patirtos neturtinės žalos.

23. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis kameroje Nr. 381 buvo sukandžiotas parazitų, spręsdamas, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, t. y. kad patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų fakto, nepateikė duomenų, kad buvo kreipęsis į sveikatos priežiūros įstaigą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos, kadangi pareiškėjas nepagrindė nė vieno pagrindo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, dėl to nebuvo pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmų minėto įstatymo atžvilgiu.

24. Teismas, atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, t. y. 116 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui nebuvo išduotas čiužinys, darė išvadą, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės, todėl tai sudarė pagrindą teismui vertinti, kad nustatytų pažeidimų pagrindu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalėjo būti atlyginta pinigine forma.

25. Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į tai, kad pareiškėjas didžiąją dalį kalinimo laikotarpio atitinkamose kamerose buvo laikomas vienas, todėl, įvertinęs bylos aplinkybes ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteisti 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovo atstovas nesutinka su teismo nustatytu pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu. Pažymi, kad EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodama tai, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek anksčiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), tiek dabar veikiančioje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Ankščiau galiojusioje HN 76:2010 21 punkte buvo teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus. Dabar galiojančioje HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų iš viso nėra numatyta. Atsakovo nuomone, tiek HN 76:2010, tiek HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

28. Atsakovas teigia, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

29. Atsakovo atstovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkina. Tai reiškia, kad dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudojimui netinkamas minkštas inventorius yra pakeičiamas anksčiau už Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkoje apibrėžtą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.

30. Atsakovo atstovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Akcentuoja, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

31. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

32. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo nuomone, jam buvo sudaromos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

33. Pareiškėjas nurodo, jog teikė teismui prašymą, kad jam būtų suteikta galimybė padaryti kameros nuotraukas, tačiau teismas tokį prašymą atmetė ir vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais melagingais duomenimis. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo skundą.

34. Pareiškėjo nuomone, teismo priteista 350 Eur suma nėra pakankama neturtinei žalai kompensuoti.

35. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas iš esmės palaiko savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 116 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog karantino kameroje jam nebuvo išduotas čiužinys, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 350 Eur kompensaciją.

38. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, kurie iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis bei priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

39. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr.). Taigi Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo teiginių dėl karantino kameroje jam neišduoto čiužinio, teismas pagrįstai šiuos teiginius vertino pareiškėjo naudai, t. y. laikė nustatytais.

41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai nustatyto pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, pažymi, kad visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusios patalpos erdvės atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurias uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

42. Kaip jau buvo minėta, įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tenka Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetai nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, kas pagal suformuotą teismų praktiką nėra pakankama priemonė suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamai atliktu įrodymų vertinimu ir atmestai kitais jo skunde nurodytais nusiskundimais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kiti pareiškėjo nusiskundimai nepasitvirtino. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

44. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, įvertino tinkamai.

45. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas vadovavosi atsakovo atstovo nurodytais teiginiais, netenkino jo prašymų), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui tik iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

46. Vertindama atsakovo atstovo ir pareiškėjo argumentus dėl teismo netinkamai parinkto neturtinės žalos kompensavimo būdo (dydžio), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

47. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

48. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (116 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog karantino nebuvo išduotas čiužinys), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 350 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo ir pareiškėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė