2015-11-10 Nr. BB-4506-1-68-3-00316-2013-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-454-677/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00316-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.8.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant nuteistajam V. V.,

nuteistojo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 11 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti BK 154 straipsnio 1 ar 2 dalyse esančių požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 11 d. nuosprendžiu nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) K. P. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – V. V. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad paskleidė apie K. P. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo bei apšmeižė jį, pasinaudodamas visuomenės informavimo priemonėmis, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) administruojamame internetiniame žinių portale (duomenys neskelbtini) (viešai per visuomenės informavimo priemonę) 2013 m. gegužės 9 d. 9:30 val. UAB (duomenys neskelbtini) redaktorius V. V. tyčia, siekdamas diskredituoti K. P., sumenkinti jo asmenį ir pasitikėjimą juo, paskelbė savo straipsnį pavadinimu „Apsišaukėlis iš Kauno“, kuris tą pačią dieną 10:43 val. minėtame portale buvo atnaujintas pavadinimu „Kovotojo įvaizdį griauna praeities šešėliai“, o 2013 m. gegužės 10 d. analogiško turinio publikacija išspausdinta laikraštyje (duomenys neskelbtini), pavadinimu „Apsišaukėlis iš Kauno: K. P.“, ir kuriuose buvo išdėstyti autoriui žinomai melagingi, K. P. niekinantys, jo garbę ir orumą žeminantys, pasitikėjimą juo pakertantys bei jį šmeižiantys teiginiai:

Pats straipsnis (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas tikrovės neatitinkančiu, užgauliu ir tikslingai pareiškėjo garbę ir orumą žeminančiu pavadinimu „Apsišaukėlis iš Kauno“, atitinkamai laikraštyje (duomenys neskelbtini) tikrovės neatitinkančiu, užgauliu ir tikslingai pareiškėjo garbę ir orumą žeminančiu pavadinimu „Apsišaukėlis iš Kauno: K. P.“; „Trimitavęs buvęs jų kolega K. P. dabar pats turės aiškintis dėl ryšių su šešėliniu pasauliu“; „35 metų K. P. ne tik gimtajame mieste, bet ir visoje Lietuvoje puikavosi turtais, gyrėsi įtakingais ryšiais net nusikaltėlių sluoksniuose“;

„Dar visai neseniai vyras vaizdingai kalbėjo apie „Pradėtą karą su įtakingų verslininkų klanu“. Jis puikuodamasis prieš aplinkinius vairavo prabangų S klasės „Mercedes-Benz“ automobilį, garaže laikė dar kelias išskirtines mašinas, Kauno mariose su neaiškios praeities asmenimis mėgdavo plaukioti jachta ir gyveno milijoninės vertės name, esančiame vaizdingoje Kauno vietovėje. Dabar buvęs Kauno politikų ir verslininkų kolega yra įtariamas ryšiais su kriminalinio pasaulio autoritetais“; „Kaune plačiai sklinda kalbos, kad teisėsaugininkai iš įvairių tarnybų ne vienerius metus buvo kategoriškai atsisakę klausytis K.

P. istorijų apie praeityje plėtotus verslus ir kartu dirbusius žmones iš garsios Kauno politikų, verslininkų šeimynos. Vyro patikimumu suabejojo net aukščiausio lygio teisėsaugininkai. „Pastaraisiais metais panašių istorijų mūsų šalyje yra ne viena. Tad ir šiuo atveju susidaro įspūdis, kad gelbėdamas savo užpakalį jis yra pasiryžęs bet kam“, – apie K. P. teiginius viešoje erdvėje kalbėjo savo vardo nenorėjęs atskleisti gerai žinomas pareigūnas“; „K. P. iškelta byla dėl finansinių nusikaltimų tiriama nuo 2010 metų.

Prie Kauno verslininkų, politikų G. šeimos atstovo L. G. anksčiau šliejęsis, tačiau vėliau išstumtas K. P. praėjusių metų pabaigoje vienai žiniasklaidos grupei pirmąsyk prašneko, kad turįs įdomios informacijos apie minėtos šeimynos sąsajas su Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnu. Daugeliui sukėlė šypseną K. P. teiginiai, kad esą „su VSD darbuotoju būdavo atsiskaitoma ne tik pinigais, bet ir degalais“. „Anksčiau kartu su K. P. dirbę kauniečiai kelia prielaidą, kad po trejų metų pradėti šmeižto kampaniją prieš buvusią darbovietę ir tuo pačiu bendradarbiavimą su teisėsauga K.

P. nusprendė pamatęs, kad policija jam neketina padėti už abejotinos informacijos teikimą kitoje byloje“.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad privataus kaltinimo bylose, vadovaujantis BPK 34 straipsnio 2 dalimi, 412 straipsnio 2 dalimi, privatus kaltintojas turi pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius kaltinimą, o paduotas skundas bent minimaliai atitikti pagal BPK 219 straipsnį kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus. Privatus kaltintojas privalo teismui pateikti duomenis, pagrindžiančius kaltinimą, ir įrodymus, atitinkančius BPK 20 straipsnio reikalavimus, o palaikydamas kaltinimą būti aktyvus. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad kaltinamasis privataus kaltinimo byloje turi BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytas teises.

Duoti paaiškinimus dėl jam pareikšto kaltinimo yra jo teisė, bet ne pareiga, net ir atsisakius teikti paaiškinimus dėl kai kurių aplinkybių, kaltė turi būti neginčijamai įrodyta leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Baudžiamosiose bylose dėl veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 ir 2 dalyse, privatus kaltintojas privalo teismui pateikti įrodymus apie duomenų paskleidimo faktą, jeigu duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemones, įrodinėjant, kas paskleidė duomenis – kaltinamasis ar visuomenės informavimo priemonė, jeigu publikacija (straipsnis, laida ar kt.) buvo redaguojami;

įrodymus, kad paskleista informacija, o ne nuomonė, vertinimas, komentaras; įrodymus, kad paskleista informacija neatitinka tikrovės, žemina asmens garbę ir orumą, asmuo tai padarė tiesiogine tyčia, taip pat įrodymus, patvirtinančius jam padarytą neturtinę žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos. Teismai, priimdami pareiškimus dėl veikų, numatytų BK 154 straipsnyje, ir juos nagrinėdami, vadovaujasi CK 2.24 straipsniu ir teismų praktika, aiškinančia įrodinėjimo taisykles garbės ir orumo bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ nurodyta, kad asmens garbė ir orumas ginami, kai nustatoma žinių paskleidimo faktas, faktas, kad žinios yra apie pareiškėją, faktas, kad paskleistos žinios žemina pareiškėjo garbę ir orumą, faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

Pareiga įrodyti, kad paskleistos žinios atitinka tikrovę ir jas paskleidžiant buvo laikomasi visų visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės normų, tenka asmeniui, paskleidusiam žinias. Tokia kaltės prezumpcija negali būti perkeliama įrodinėjant nusikalstamas veikas Baudžiamojo proceso kodekso normomis, nes tai prieštarautų Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatoms dėl nekaltumo prezumpcijos. CK 2.24 straipsnio 1 dalis suteikia privilegiją asmeniui, kurio garbė ir orumas buvo pažeisti, o BPK 6 straipsnio 3 dalis tokias privilegijas imperatyviai draudžia, tai prieštarautų ir BPK 7 straipsnio 2 daliai.

K. P., kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka, savo pareiškime teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jo išvardytose citatose yra duomenų, neatitinkančių tikrovės, taip pažeidė BPK 412 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tokių įrodymų nepateikė ir bylos nagrinėjimo metu teisme, taip pažeisdamas BPK 34 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis civilinėse bylose dėl garbės ir orumo gynimo, kuriose įtvirtinta kaltumo prezumpcija, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, taip K.

P. buvo atleistas nuo pareigos įrodyti V. V. kaltę iš anksto ją preziumuojant. Teismas pažeidė lygybės įstatymui principą, įtvirtintą BPK 6 straipsnio 3 dalyje, ir rungimosi principą, įtvirtintą BPK 7 straipsnyje.

Kasatorius taip pat teigia, kad K. P. pateikė į bylą 2013 m. rugsėjo 4 d. žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą laikė įrodymu ir nuteisė V. V. už tas citatas, kurias žurnalistų etikos inspektorius laikė žeminančio pobūdžio, su sąlyga, kad šie teiginiai neatitinka tikrovės, o atitikties tikrovei klausimą žurnalistų etikos inspektorius sprendė CK 2.24 straipsnio 1 dalies prasme, vadovaudamasis teismų praktika civilinėse bylose dėl garbės ir orumo bei Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais reikalavimais, taikomais visuomenės informavimo priemonėms.

Vertindamas žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą, Vilniaus apygardos teismas preziumavo V. V. kaltę, nes ji jau buvo preziumuota žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime. Teismas, anot kasatoriaus, neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnį ši institucija prižiūri ir kontroliuoja visuomenės informavimo priemones. V. V. nėra nei viešosios informacijos rengėjas, nei skleidėjas, nei tokios visuomenės informavimo priemonės savininkas, o žurnalistų etikos inspektorius nagrinėjo UAB (duomenys neskelbtini) veiksmus Visuomenės informavimo įstatymo prasme.

UAB (duomenys neskelbtini) ir laikraštis (duomenys neskelbtini) yra viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, jų veiklai taikomi specialūs reikalavimai. V. V. šiame nagrinėjime nedalyvavo ir nieko pateikti negalėjo. Taip pat jis neturėjo galimybės skųsti šio sprendimo, nes šis jam nebuvo taikytas. Taigi, anot nuteistojo, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis neskųsdamas šio sprendimo su juo sutiko, yra klaidinga. Teismas, vertindamas 2013 m. rugsėjo 4 d. žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą kaip įrodymą, pagrindžiantį V.

V. kaltę, neatkreipė dėmesio į tai, kad V. V. nėra visuomenės informavimo priemonė, jam nėra ir negali būti taikomi Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai, išankstinio kaltumo prezumpcija bei reikalavimai įrodyti savo teiginių pagrįstumą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad žurnalistų etikos inspektorius V. V. veiklos niekada netyrė, nenagrinėjo ir nevertino. Vilniaus apygardos teismas žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą, taikytą juridiniam asmeniui – viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, be jokios priežasties taikė fiziniam asmeniui – V.

V., neįsigilinęs nei į sprendimo turinį, nei į jame esančius argumentus. Teisėjų kolegija pažeidė BPK 20, 301 straipsnių nuostatas, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Taip pat kasaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tyčios klausimą, nuosprendyje nurodė, kad V. V., rinkdamas medžiagą publikacijoms, neįsitikino savo surinktos informacijos patikimumu, tačiau tai nepatvirtina tiesioginės tyčios egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė V. V. veiksmuose neatsargią kaltės formą, kurią konstatavus atsakomybė pagal BK 154 straipsnį negalima ir dėl šios priežasties jį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas V. V. veiksmus nepagrįstai įvertino kaip tyčinius, tačiau jokių argumentų, kodėl padarė tokią išvadą, savo nuosprendyje nenurodė.

Neišnagrinėjęs, neanalizavęs ir nuosprendyje abstrakčiai pasisakęs tyčios ir nusikalstamo motyvo klausimais, Vilniaus apygardos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Asmenys, kreipdamiesi į teismą BPK XXX skyriaus tvarka, paduodami skundą dažnai nemato skirtumo tarp reikalavimų ieškiniui pagal CK 2.24 straipsnį ir reikalavimų pareiškimui ar skundui, kurių pagrindu pradedamas privataus kaltinimo procesas, todėl ir įrodinėjimo būdus taiko iš esmės analogiškus. Paduodami skundą jie nesilaiko BPK 412 straipsnio reikalavimų jį pagrįsti įrodymais, nes analizuodami teismų praktiką civilinėse bylose laiko, kad žinių atitikties tikrovei įrodinėjimo pareiga tenka kaltininkui, o jo kaltumas preziumuojamas, kol jis pats neįrodys savo nekaltumo.

Teismai retai mato skirtumą tarp situacijų, kai informaciją paskleidžia pati visuomenės informavimo priemonė ir kai informaciją paskleidžia asmuo per visuomenės informavimo priemonę. Asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai pažeisti, turi teisę rinktis savo pažeistų teisių gynybos būdus, tai yra jo subjektyvi teisė pasirinkti, ar kreiptis į teismą ieškinine tvarka CK 2.24 straipsnio pagrindu, ar paduoti pareiškimą privataus kaltinimo tvarka. Tačiau, anot kasatoriaus, būtina laikytis taisyklių, kurias nustato civilinio ir baudžiamojo proceso normos ir kurios dauguma atvejų panašią situaciją reglamentuoja skirtingai.

Didžiausias yra įrodinėjimo proceso skirtumas. Baudžiamojo proceso normose įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas galioja įrodinėjant visas nusikalstamas veikas, iš jų ir veikas, numatytas BK 154 straipsnyje, todėl asmuo turėtų apsispręsti, ar jis sugebės pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius nurodyto nusikaltimo sudėties buvimą, juolab kad pagal BPK 407 straipsnį dėl šių veikų joks ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o surinkti ir pateikti teismui įrodymus privalo pats pareiškėjas savarankiškai. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi Nr. 2A-3/2012, teigia, kad teismai, nagrinėdami bylas privataus kaltinimo tvarka pagal BK 154 straipsnį, visais atvejais turi spręsti, ar esant alternatyvai pažeistų teisių negalima būtų apginti ir atkurti civiline tvarka ir ar tokia tvarka negalima pasinaudoti.

Priimdamas pareiškimą ar skundą, teismas, vadovaudamasis BPK 4121 straipsnio 1 dalyje išdėstytomis teisėmis, susipažinęs su skundu, nesant jame įrodymų dėl nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnyje, požymių, turėtų turėti teisę atsisakyti jį priimti ir pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, nurodant pagrindą, numatytą BPK 3 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo V. V. gynėjo advokato V. Bužinsko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies inkriminavimo

Asmenys, manantys, kad jų teisės pažeistos, turi turėti galimybę kreiptis į teismą ir ten jas ginti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje K. P., manydamas, kad jo teisės ir teisėti interesai V. V., UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui, paskelbus analogiško turinio straipsnius elektroniniame portale (duomenys neskelbtini) ir laikraštyje (duomenys neskelbtini) su, jo nuomone, tikrovės neatitinkančia, niekinančia, jo garbę ir orumą žeminančia, pasitikėjimą juo pakertančia informacija, buvo pažeisti, pasirinko savo galbūt pažeistas teises ginti baudžiamojo proceso tvarka, paduodamas skundą teismui. BK 154 straipsnis numatytas BPK 407 straipsnio veikų, dėl kurių procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, sąraše; procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (vadovaujantis BPK XXX skyriuje numatytomis taisyklėmis). Nukentėjusysis, būdamas privatus kaltintojas tokiame procese, savo skunde veikos kvalifikacijos nenurodo (BPK 412 straipsnyje, nustatančiame nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo turinį, toks elementas nenumatytas). Pirminis veikos kvalifikavimas atliekamas teisėjo nutartyje nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 413 straipsnio 5 dalis). Pagal BPK 415 straipsnio 1 dalį privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme vyksta pagal BPK V dalyje nustatytas taisykles, su BPK 415–417 straipsniuose numatytomis išimtimis, tai reiškia, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, reglamentuojančių būtinumą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, turi būti paisoma. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai visada išdėstomi dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo, jei nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius požymius – būtina nurodyti, kuo remiantis pripažįstama, kad šie kvalifikuojamieji požymiai nustatyti, o nepagrįstai nurodyti tokie požymiai motyvuotai pašalinami. Taigi galutinį veikos kvalifikavimą, kuris turi būti motyvuotas, pagrįstas ir vienareikšmiškas atlieka teismas.

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį gali atsakyti tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir tai padarė per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Objektyviai šmeižimas pasireiškia aktyviais veiksmais, paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Paskleidimas – tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamos informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga (pvz., sužinojo iš kito asmens, kuriuo gali pasitikėti), ši aplinkybė šalina atsakomybę.

Jei skleidžiama kompromituojanti informacija yra teisinga, ji nelaikytina šmeižimu. Visuomenės informavimo priemonė suteikia BK 154 straipsnio 2 dalies kontekste su melaginga informacija susipažinti daugeliui žmonių. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, taigi gali būti nustatyta, remiantis atitinkamais duomenimis. Faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau net ir vertinamasis samprotavimas turi turėti pakankamą faktinį pagrindą.

Būtent vertinamojo samprotavimo, t. y. nuomonės, buvimą V. V. veikoje teisingai ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas; atribodamas žinią nuo nuomonės, jis analizavo kiekvieną iš V. V. inkriminuotų teiginių atskirai, vertindamas faktinio pagrindo publikuoti tokius teiginius buvimą (vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įvertintas tiek žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas, tiek V. V. bei K. P. parodymai dėl D. P. asmenybės, K. P., neneigusio pažinties su D. P. ir savo žinių apie tai, jog šis turėjęs problemų su teisėsauga, santykio su šiuo asmeniu buvimo).

Pirmosios instancijos teismas savo procesiniame sprendime teisėtai ir pagrįstai įvertino nusikalstamos veikos dalyką apibūdinančius požymius, kvalifikuodamas V. V. veiką, atribojo informaciją nuo nuomonės. Su išvada, kad V. V. atliko savo turimos informacijos apie K. P. įvertinimą, kurios sklaidos šaltiniais neturėjo pagrindo netikėti, ir šią informaciją hiperbolizavo, sutiktina. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, teisingai atskleidęs teorinius su BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyką apibūdinančiais požymiais susijusius momentus, kvalifikuodamas V.

V. veiką juos netinkamai pritaikė byloje esančiai situacijai, suabsoliutino V. V. parodymus, susijusius su pokalbiais su neatskleistais teisėsaugos pareigūnais, jų nevertino kartu su K. P. parodymais kaip visumos. Taip pat pažymėtina, kad atskleisdamas žodžio „apsišaukėlis“ reikšmę, figūruojančią straipsnių pavadinimuose, t. y. teigdamas, kad tai neigiamas epitetas, reiškiantis, jog asmuo yra melagis, apeliacinės instancijos teismas veikos kvalifikavimo motyvus siejo ne su BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintais objektyviaisiais požymiais, o galbūt su šiuo metu dekriminalizuotos veikos, numatytos BK 155 straipsnyje, požymiais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nuteistojo patirtos 145 Eur proceso išlaidos už kasacinio skundo surašymą baudžiamojoje byloje yra pagrįstos, atsižvelgiant į proceso privataus kaltinimo tvarka rezultatą, išieškotinos iš asmens, pagal kurio pareiškimą (skundą) buvo pradėtas procesas, t. y. K. P.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį be pakeitimų.

Išieškoti iš K. P. 145 Eur proceso išlaidų, patirtų V. V. už kasacinio skundo surašymą šio naudai.

Teisėjai Gintaras Goda

Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas