2013-05-23 Nr. AB-2052-3-61-3-01714-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1027/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01714-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam 33 562 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. birželio 1 d. atskirais laikotarpiais 537 paras buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas apie 7 m2, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalų reikalavimą kameros plotui. Šią aplinkybę patvirtina Lukiškių TI-K 2012 m. birželio 7 d. raštas Nr. 22-1311. Kai kuriose kamerose buvo šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų, graužikų. Dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, t. y. kamerų perpildymo, gyvenimo ir buities sąlygų apsunkinimo, pablogėjo pareiškėjo sveikata, paūmėjo gastritas, dešinės akies liga, kankino nemiga, skausmai, trūko oro, patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, jaučia baimę aplinkai, negali ramiai miegoti, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, nurodytu laikotarpiu buvusias ekonomines sąlygas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą, kurią vertina 33 562 Lt.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą (b. l. 9-15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. gruodžio 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K. Atsakovas neneigė fakto, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu jam nebuvo užtikrinama teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma kamerose vienam asmeniui. Iš V. K. asmens įskaitos kortelės matyti jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. liepos 16 d., nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 7 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos.

Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto nurodė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl natūralaus apšvietimo nurodė, kad visuomenės sveikatos centras ne kartą yra nurodęs, jog apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, 2 p.), todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje.

Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant V. K. reikalavimo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 50-56) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Lt neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindžia netinkamomis jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. birželio 1 d. jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus 5 m2 ir 3,6 m2 gyvenamasis plotas kameroje, taip pat laikant jį antisanitarinėmis sąlygomis. Teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d.

įsakymu Nr. 461 patvirtintos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma), galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 m2 plotas vienam žmogui. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tačiau šioje higienos normoje nėra nustatytas minimalus kamerų tipo patalpų plotas, tenkantis vienam joje kalinamam asmeniui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. birželio 1 d., išskyrus 2010 m. liepos 14 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. kovo 1 d. ir 2011 m. kovo 2 d., 2011 m. kovo 15 d., 2011 m. kovo 24 d., nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą patalpose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (5 m2 ir 3,6 m2), t. y.

Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, yra įrodytas. Duomenų, kad pareiškėjo skunde nurodyti sveikatos sutrikimai (gastritas, dešinės akies ligos) atsirado būtent dėl jo kalinimo nepriimtinomis sąlygomis, nėra. Kaip matyti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės V. K. epikrizės, jis buvo hospitalizuotas nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. liepos 16 d., objektyvi ligonio būklė atvykus gera, „ligonio nusiskundimų ir anamnezės“ punkte nurodyta, kad daug metų jaučia maudžiantį skausmą, buvęs gastritas, o vėlesnėje epikrizėje nurodyta, jog hospitalizuotas 2011 m. gruodžio 28 d., išrašytas 2012 m. sausio 6 d., „ligonio nusiskundimai ir anamnezė“ nurodyta, kad dešinė akis operuota dėl tinklainės atšakos, atvyko profilaktiniam patikrinimui.

Įrodymai, kad dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikata, tarp jų – ir psichinė, nepateikti. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kai kuriose kamerose buvo graužikų ar kitų parazitų, sienos buvo pažeistos grybelio ir pan., nėra. Lukiškių TI-K, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri, kaip paaiškino atsakovo atstovė teismo posėdyje, nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.

L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012 ir kt.). Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. birželio 1 d.

Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be savo paaiškinimo, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, šalies ekonominę padėtį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 2 000 Lt neturtinės žalos dydį už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. birželio 1 d.

III. Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas apeliaciniu skundu (b. l. 77-79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K teikdamas atsiliepimą pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną.

Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Todėl pasitaiko atvejų, kai kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ji turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Kai kuriose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami.

Lukiškių TI-K manymu, priteistos pareiškėjui sumos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindė tuo, kad jam Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus gyvenamasis plotas bei tuo, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Iš bylos matyti, kad iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. birželio 1 d., išskyrus teismo nurodytus laikotarpius, pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas reikalaujamas 5 kv. m ir 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo atžvilgiu kartu buvo pažeistos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo nurodytų antisanitarinių sąlygų buvimo fakto nustatymo, teismas padarė išvadą, jog tokie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktomis išvadomis.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (2 000 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Atsakovo nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012, 2012 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 išspręstos situacijos nėra tapačios su nagrinėjama situacija (skiriasi nuteistųjų laikymo sąlygos (pažeidimų padarymo vieta, pobūdis), pažeidimų trukmė).

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius