2020-01-08 Nr. CB-167-2-20-3-00006-2014-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-113-378/2020

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00006-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, patikrino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalį civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. patikslintą ieškinį atsakovui D. Š. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pagal atsakovo D. Š. priešieškinį ieškovei I. Š. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendimo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.174 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė I. Š. ieškinyje, be kitų reikalavimų, prašė nustatyti jos ir atsakovo nepilnamečio vaiko P. Š. gyvenamąją vietą su ja, vaiko motina.

3. Ieškovė nurodė, kad nepilnametė duktė nuolat gyveno su ja, ji mergaite rūpinosi, ją išlaikė. Atsakovas nuo vaiko auklėjimo buvo nusišalinęs, jo gyvenimo būdas nesuderinamas su gera morale ir vaiko auklėjimu, jis nepajėgus užtikrinti geriausių vaiko interesų. Vaikas nori gyventi su motina.

4. Atsakovas D. Š. pateikė teismui priešieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prašė teismo nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su juo, vaiko tėvu.

5. Atsakovas nurodė, kad duktė nuo gimimo gyveno toje pačioje gyvenamojoje vietoje, kurioje gyveno ir atsakovas, todėl yra prie jos prisirišusi. Atsakovas teigia, kad jis dukterimi rūpinosi labiau nei ieškovė, yra pajėgus užtikrinti geriausius savo dukters interesus.

II. Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo procesinių sprendimų esmė

6. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu nustatė nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su motina I. Š.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mergaitė beveik dvejus metus faktiškai gyveno su savo motina. Nors bylos duomenys patvirtino, kad tiek vaiko tėvas, tiek motina geba ir gali savo dukteriai sukurti tinkamas, saugias ir vaikui tinkamai vystytis reikalingas sąlygas, mergaitė prisirišusi prie abiejų tėvų, tačiau ekspertizės akte nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui spręsti, kad, pakeitus mergaitės gyvenamąją vietą, jai bus pakenkta. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, atsižvelgdamas į tai, kad tuo metu P. Š. negalėjo aiškiai išreikšti savo nuomonės, ji faktiškai jau gyveno su motina ir nebuvo būtino bei neišvengiamo pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, P. Š. gyvenamąją vietą nustatė su motina I. Š.

8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina.

9. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesutikti. Papildomai pažymėjo, kad pagal 2015 m. balandžio 30 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-47/2015 P. Š. dar negalėjo išreikšti savarankiškos nuomonės nei dėl gyvenamosios vietos, nei dėl bendravimo tvarkos su viena iš ginčo šalių nustatymo, tačiau ji yra prisirišusi prie abiejų tėvų ir su jais abiem jaučiasi saugiai. Nuo 2013 m. lapkričio 9 d. šalių duktė gyveno kartu su ieškove. Iš Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad motina tinkamai rūpinosi dukterimi, dėjo pastangas ir turėjo galimybes užtikrinti pagrindines vaiko teises. Iš Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Žiežmarių seniūnijos I. Š. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto teismas nustatė, kad mažametei dukteriai gyvenamajame būste buvo sudarytos tinkamos buitinės-sanitarinės sąlygos, būsto saugumo reikalavimų nesilaikymo nepastebėta, motina tinkamai rūpinosi vaiku, seniūnija dėl šios šeimos nusiskundimų nėra gavusi. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis, sprendė, kad nebuvo būtinumo bei neišvengiamo pagrindo keisti jos gyvenamąją vietą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad dukters įprastos gyvenamosios vietos pakeitimas atitiktų jos interesus. Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino 2014 m. sausio 27 d. VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro pateiktos informacijos kartu su 2014 m. kovo 20 d. raštu, liudytojų psichologės I. Š.-S., R. M., B. Š., V. P. parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokie atsakovo nurodyti įrodymai nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo su motina.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi Nr. 3P-2200/2016 atsakovo D. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo atsisakė priimti.

11. Pareiškėjas D. Š., remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu, kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT), nurodydamas, kad nacionaliniai teismai nustatė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ir laikiną vaiko gyvenamąją vietą, rašytinio proceso metu, jo neinformuodami ir neišklausę asmeniškai. Be to, pagrindiniame teismo procese, nustatant nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, teismai iš esmės nesprendė, kuri gyvenamoji vieta vaikui būtų tinkamiausia, o tik sprendė, ar yra pagrindas pakeisti vaiko laikiną gyvenamąją vietą, todėl jo dalyvavimas žodiniuose teismo posėdžiuose buvo bevertis, o laikina vaiko gyvenamoji vieta, nustatyta jam nedalyvaujant, faktiškai tapo nuolatinė. Pareiškėjas taip pat skundėsi pernelyg ilga teismo proceso trukme, nes būtent tai ir lėmė nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su motina.

12. EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendimu byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Konvencijos 8 straipsnį. EŽTT sprendė, kad nacionaliniai teismai tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo teiktų įrodymų, kodėl nepilnametis vaikas turėtų gyventi su juo, visų pirma teigdami, kad vėlesnėje proceso stadijoje bus vertinamas vaiko prisirišimas prie kiekvieno iš tėvų ir namų tinkamumas, o galiausiai buvo nustatyta, kad abu tėvai yra tinkami rūpintis vaiku, tačiau nėra pagrindo keisti nepilnamečio vaiko įprastinę gyvenamąją vietą jam gyvenant su motina. EŽTT vertinimu, pareiškėjas atsidūrė tokioje situacijoje, kai laikinas teismo sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus jo argumentų, o galiausiai šis sprendimas lėmė galutinį teismo sprendimą ir pareiškėjo neišnagrinėti argumentai tapo nebesvarbūs. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, EŽTT konstatavo, kad teismo procesas dėl pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimo apskritai buvo nesuderinamas su pareiškėjo teise į šeimos gyvenimo gerbimą.

III. Prašymo atnaujinti procesą, atsiliepimo į prašymą teisiniai argumentai

13. Pareiškėjas D. Š. 2019 m. spalio 24 d. pateiktu prašymu atnaujinti procesą prašo teismo atnaujinti procesą dėl civilinės bylos dalies, kuri susijusi su nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-668-273/2016.

14. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendimu byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Konvencijos 8 straipsnį (teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą).

15. Pareiškėjas nurodo, kad yra pagrindas iš naujo tirti ir vertinti visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų neįvertintas aplinkybes, o jas įvertinus priimti naują sprendimą – dukters gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Bylos dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėję teismai nepagrįstai vadovavosi CK 3.169 straipsnio 3 dalimi ir rėmėsi kasacinio teismo praktika, kuri suformuota sprendžiant ginčus, kai yra keičiama jau nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir nesivadovavo gausia ir pakankamai išplėtota kasacinio teismo praktika, suformuota nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylose (CK 3.169 straipsnio 2 dalis, 3.174 straipsnis). Kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o ne dėl jos keitimo, tai nurodytos teisės normos ir teismų praktika šioje byloje neturėjo būti taikomos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, neatsižvelgė į nė vieną iš teismų praktikoje nurodytų kriterijų, nesiaiškino vaiko interesų, kad šalių duktė buvo labiau prisirišusi prie atsakovo.

16. EŽTT sprendime konstatavo, kad šioje byloje tiek proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek proceso dėl nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo metu atsakovas D. Š. pateikė daug įvairių argumentų, pagrindžiančių jo teiginį, kad ginčo šalių duktė turėtų gyventi su juo. Taikydami laikinąsias apsaugos priemones teismai atsisakė išnagrinėti šiuos argumentus, teigė, kad atitinkamos aplinkybės bus įvertintos vėliau, tačiau jos nebuvo įvertintos. EŽTT pažymėjo, kad, sprendžiant dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, Konvencija reikalauja, jog nacionaliniai teismai atliktų išsamų visos šeimos padėties ir daugelio svarbių veiksnių tyrimą. Šioje byloje atsakovas D. Š. atsidūrė tokioje situacijoje, kai nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta neištyrus jo argumentų pagrįstumo ir, praėjus tam laikui, būtent atitinkama nutartis nulėmė galutinį bylos sprendimą, todėl atsakovo pateikti argumentai buvo nebeaktualūs. Dėl to EŽTT sprendė, kad procesas šioje byloje apskritai yra nesuderinamas su pareiškėjo teise į jo šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį.

17. Atsiliepimu į atsakovo prašymą atnaujinti civilinį procesą ieškovė prašo netenkinti D. Š. prašymo atnaujinti procesą ir nurodo, kad proceso atnaujinimas pažeistų nepilnametės dukters teises ir interesus, nes mergaitė gyvena kartu su motina nuo 2014 m., dėl ilgą laiką trunkančio nepertraukiamo gyvenimo dabartinėje gyvenamojoje vietoje yra susiformavusi mergaitei įprastinė stabili aplinka, susiformavę jos socialiniai ryšiai, gyvendama su motina mergaitė yra pripratusi prie konkrečios gyvenimo tvarkos, ritmo, taisyklių, elgesio formavimo metodų, per ilgą laiką yra susiformavęs itin stiprus ir artimas dukters ir motinos ryšys.

Mergaitė sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, 2018 metais buvo vedama konsultuotis pas psichologus, todėl iš naujo pradėtas spręsti mergaitės gyvenamosios vietos klausimas jai turėtų neigiamą poveikį. Pareiškėjo reikalavimas, kad mergaitės gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su juo, yra grindžiamas tais pačiais duomenimis, kurie buvo surinkti, kai mergaitei buvo apie 4 metai ir ginčo šalys neseniai buvo nutraukusios gyvenimą kartu. Šiuo metu mergaitei jau yra 9 metai, ji apie 6 metus gyvena su motina stabilioje gyvenamojoje vietoje, jokių duomenų apie netinkamą ieškovės elgesį su dukterimi nėra, todėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių retrospektyvus išnagrinėjimas ir įvertinimas negalėtų sukelti jokių pasekmių dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo ir negalėtų pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

EŽTT praktikoje nurodoma, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų (svarbių ir įtikinančių) aplinkybių byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti neteisėtas. Sprendžiant dėl atsakovo prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, turi būti vertinama, ar EŽTT konstatuotas atsakovo teisės pažeidimas yra esminis, sukeliantis dideles abejones dėl apskųsto nacionalinio teismo sprendimo pagrįstumo, ar asmuo toliau patiria tokio sprendimo sunkius neigiamus padarinius, kurie negali būti pašalinti kitaip nei sprendimą peržiūrint ar byloje atnaujinant procesą.

Atsakovo teisių pažeidimas nelėmė itin didelių ir tęstinio pobūdžio neigiamų padarinių, kuriuos galima pašalinti tik atnaujinus procesą. Ieškovė papildomai nurodo, kad pareiškėjas nedirba, neišlaiko dukters, todėl yra nepajėgus užtikrinti vaiko materialių poreikių patenkinimo, o tai paneigia galimybę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo, nes proceso atnaujinimas yra netikslingas.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi buvo nutarta atnaujinti procesą dėl civilinės bylos Nr. 2-4-548/2015 (apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. 2A-668-273/2016) dalies dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

19. Pareiškėjas D. Š. 2019 m. gruodžio 9 d. pateiktuose paaiškinimuose dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalies peržiūrėjimo nurodė, kad dėl teismų padarytų pažeidimų, kurie konstatuoti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo, susiklostė tokia situacija, kad nepilnametė šalių duktė gyvena su motina, o ne su tėvu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl proceso atnaujinimo instituto taikymo byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

20. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

21. EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendimu byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, kad nacionaliniai teismai, nustatydami pareiškėjo dukters gyvenamąją vietą, neužtikrino sprendimo priėmimo proceso, kuriuo apribota pareiškėjo teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisingumo ir taip pažeidė Konvencijos 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) saugomus interesus. EŽTT pabrėžė, kad pareiškėjo ir jo dukters santykiai yra šeimos gyvenimas pagal Konvencijos 8 straipsnį, o teismų sprendimai, kuriais buvo nustatyta nepilnametės dukters laikinoji, o vėliau ir nuolatinė gyvenamoji vieta, – pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimas, kuris atitiko nacionalinius įstatymus ir kuriuo buvo siekta teisėtų tikslų – apsaugoti geriausius pareiškėjo dukters interesus, kaip reikalauja Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. EŽTT pareiškėjo teisių pažeidimus vertino daugiausia proceso teisės normų aspektu, t. y. kiek nacionalinių teismų veiksmai ir priimti procesiniai dokumentai užtikrino pareiškėjui teisę į teisingą teismo procesą.

22. EŽTT vertino, ar kiekviena proceso stadija atskirai užtikrino pareiškėjo teises, ir atkreipė dėmesį į tai, kad tiek proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, tiek nustatant dukters nuolatinę gyvenamąją vietą su motina pareiškėjas teikė įvairius argumentus, kodėl duktė turėtų gyventi su juo, tačiau nacionaliniai teismai, nustatydami laikinąją nepilnametės dukters gyvenamąją vietą, nenagrinėjo šių argumentų. EŽTT pabrėžė, kad nė vienas teismas taip tinkamai ir neįvertino pareiškėjo argumentų bei nepaaiškino, kodėl motinos butą, kuriame mergaitė gyveno vos kelis mėnesius, laikė nepilnametės dukters gyvenamąja vieta. EŽTT užsiminė, kad ne jam spręsti, su kuriuo iš tėvų vaikas turėtų gyventi laikinai, kol vyksta santuokos nutraukimo procesas, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriais buvo nustatyta laikinoji nepilnametės dukters gyvenamoji vieta su motina, padėjo stiprinti vaiko prisirišimą prie motinos gyvenamosios vietos ir padidino tikimybę, kad būtent ši gyvenamoji vieta ir taps nuolatinė, siekiant užtikrinti stabilų vaiko gyvenimą. Dėl to EŽTT sprendė, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti nesuteikiant pareiškėjui tinkamos procesinės apsaugos. Šiuo tikslu EŽTT priminė, kad tokio pobūdžio bylose Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, jog nacionaliniai teismai nuodugniai įvertintų visą šeimos situaciją, o pareiškėjo atveju sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti nenagrinėjant jo argumentų. Be to, tie sprendimai po kiek laiko nulėmė galutinį bylos rezultatą, kai pareiškėjo argumentai jau buvo nebesvarbūs. Vertindamas nacionalinių teismų sprendimus dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, EŽTT nurodė, kad jie nebuvo savavališki ar akivaizdžiai nepagrįsti, tačiau veiksmingas šeimos gyvenimo gerbimas reikalauja, jog būsimi tėvo ir vaiko santykiai būtų nustatyti atsižvelgiant į aktualias, o ne praeityje buvusias aplinkybes.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas D. Š. teikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria nepilnametės dukters gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, ir priimti naują sprendimą – nustatyti nepilnametės P. Š. gyvenamąją vietą su juo. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl P. Š. gyvenamosios vietos nustatymo, pažeidė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes teismas, nustatydamas laikiną, o vėliau – nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą su motina, pakeitė nuo gimimo buvusią šalių dukters gyvenamąją vietą. Be to, atsakovo apeliaciniame skunde buvo pabrėžta, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė nė dėl vieno byloje esančio įrodymo, kurie patvirtina, jog duktė yra labiau prisirišusi prie tėvo nei prie motinos; teismas, spręsdamas apie P. Š. prisirišimą, rėmėsi vieninteliu įrodymu – teismo ekspertizės aktu ir nevertino visų kitų byloje esančių įrodymų.

24. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesutikti. Teismas pažymėjo, kad nepilnametė duktė nuo 2013 m. lapkričio 9 d. gyveno kartu su ieškove, ši tinkamai rūpinosi dukterimi, užtikrino pagrindinių vaiko teisių įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, nepilnametei dukteriai gyvenant kartu su motina, atsižvelgiant į mergaitės amžių, nėra būtinumo bei neišvengiamo pagrindo keisti jos gyvenamąją vietą, o atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog dukters įprastos gyvenamosios vietos pakeitimas atitiktų jos interesus. Nors apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino 2014 m. sausio 27 d. VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro pateiktos informacijos kartu su 2014 m. kovo 20 d. raštu bei liudytojų psichologės I. Š.-S., R. M., B. Š., V. P. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šie apeliacinio skundo nurodyti įrodymai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo su motina.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos saugoma vertybė. EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticijas teisės kreiptis į teismą kontekste, yra pabrėžęs, kad labai svarbu, jog nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines proceso teisės normas, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodami asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuotais kriterijais (žr., pvz., EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje N. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, par. 45; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje M. prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, par. 21). EŽTT praktikoje, be kita ko, laikomasi nuomonės, kad, taikydami procesines taisykles, nacionaliniai teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų asmens teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, visiško taisyklių nepaisymo, kuris veiktų negatyviai ir visiškai paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje H. T. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr.19074/05, par. 32–33).

26. Nacionalinėje teisėje įtvirtinta asmens teisė į teismo procesą atsispindi CPK 12 straipsnyje, pagal kurį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

27. Rungimosi principas ir procesinio lygiateisiškumo principas, kurie glaudžiai susiję, yra pagrindiniai sąžiningo proceso sąvokos, kaip ji apibrėžta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, komponentai. Jie reikalauja teisingos pusiausvyros tarp šalių: kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kurios nesukuria jai esminės nelygybės oponento atžvilgiu.

28. Atsižvelgiant į nutarties 22, 26–28 punktus, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, nagrinėdami bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jos nagrinėjimo metu pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat neužtikrino atsakovui teisingos teisės į teisminę gynybą, nes liko neįvertinti įrodymai, susiję su ginčo šalių dukters P. Š. gyvenamosios vietos nustatymu su vienu iš tėvų.

29. Spręsdamas dėl atsakovo teisių gynimo byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, EŽTT nurodė, kad nors pripažįsta nacionalinių teismų diskreciją spręsti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimus, tačiau pažymėjo, jog nė vienas teismas taip tinkamai ir neįvertino pareiškėjo argumentų ir nepaaiškino, kodėl motinos butą, kuriame mergaitė gyveno vos kelis mėnesius, laikė nepilnametės dukters gyvenamąja vieta.

30. Pažymėtina, kad EŽTT, vertindamas nacionalinių teismų sprendimų, kuriais ribojamos asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, priėmimo proceso teisingumą, atsižvelgia į tai, ar nacionaliniai teismai visapusiškai ištyrė visos šeimos situaciją ir kitas – faktines, emocines, psichologines, materialines ir medicinines – aplinkybes ir tinkamai įvertino kiekvieno asmens interesus, nuolat rūpindamiesi, kuris sprendimas vaikui būtų pats geriausias (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, par. 139; 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Leonov prieš Rusiją, peticijos Nr. 77180/11, par. 64).

31. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, ypač sprendžiant globos klausimus, tačiau kartu ir pabrėžiama, jog Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, kad nacionalinės valdžios institucijos užtikrintų teisingą vaiko ir tėvų interesų pusiausvyrą, šiame procese ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali nusverti tėvų interesus (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Malinin prieš Rusiją, peticijos Nr. 70135/14).

32. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Hokannen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Gineitienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

33. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriama daug dėmesio.

34. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekste nėra tiesioginių nuorodų į vaiko teisę būti išklausytam šeimos bylose. Vis dėlto EŽTT savo jurisprudencijoje pabrėžia šios teisės reikšmę, taikydamas ir aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, tačiau pažymi, kad Konvencijos tekstas griežtai nenustato būtinos išklausymo formos (gali būti tiesiogiai ar per atstovą) (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje M. ir M. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 10161/13). Kartu EŽTT jurisprudencijoje pažymima, jog būtų perdėta sakyti, kad nacionaliniai teismai visada privalo teisme išklausyti vaiką spręsdami bendravimo su vienu iš tėvų klausimą, nes tai gali priklausyti nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių, deramai atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą (žr., pvz., 2003 m. liepos 8 d. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Sahin prieš Vokietiją, peticijos Nr. 30943/96, ir kt.).

35. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Šis reikalavimas taikytinas ne tik tuo atveju, kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), bet ir tada, kai vaikas yra globojamas ir ginčas kyla tarp globėjo ir vaiko tėvų (vieno jų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

36. Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Kai vaikas savo nuomonę išreiškia žodžiu, teismas gali duoti vaikui pasirašyti sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu standartinę formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras) (2 dalis).

37. Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus su juo susijusiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam, jog sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų sėkmingai įgyvendintas, geriausia, kai jam pritaria visos suinteresuotos šalys, o ypač vaikas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018 33 punktą).

39. Nagrinėjamos bylos pirmosios instancijos teisme metu sprendžiant dėl P. Š. gyvenamosios vietos nustatymo P. Š. dar nesugebėjo reikšti savo nuomonės, su kuriuo iš tėvų pageidautų gyventi, todėl ji nebuvo išklausyta teismo posėdyje (CPK 380, CK 3.164, 3.177 straipsniai).

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo metu mergaitė jau yra pakankamo amžiaus, pažymi, jog veiksmingas šeimos gyvenimo gerbimas reikalauja, kad būsimi tėvo ir vaiko santykiai būtų nustatyti atsižvelgiant į aktualias, o ne praeityje buvusias aplinkybes, todėl, teismams iš naujo nagrinėjant šios civilinės bylos dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi būti iš naujo vertinami įrodymai bei nustatomos šiuo metu aktualios bylos aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

41. Remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi faktinių aplinkybių nustatymas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje liko neatskleista bylos esmė dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes nebuvo tirti įrodymai ir nenustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su vaiko prisirišimu prie vieno iš tėvų, taip pat nebuvo vertinti atsakovo teikti įrodymai. Dėl to yra teisinis pagrindas atnaujinus procesą byloje panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų dalis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir grąžinti pirmosios instancijos teismui šios bylos dalį nagrinėti iš naujo pagal proceso atnaujinimo pagrindu apibrėžtas ribas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 360 straipsnis, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis). Atsižvelgiant į EŽTT sprendimą, turi būti iš naujo vertinami įrodymai bei nustatomos šiuo metu aktualios sprendžiamam klausimui aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Dėl papildomų dokumentų

42. Ieškovė I. Š. 2020 m. sausio 6 d. per EPP sistemą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prašymą priimti papildomus dokumentus – (duomenys neskelbtini) gimnazijos suteiktą informaciją apie mokinę P. Š.

43. Pagal CPK 256 straipsnio (CPK 340 straipsnio 5 dalis) nuostatas teismas, iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė šioje normoje nurodytų pagrindų, kurie suponuotų bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimą.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi nustatė terminą iki 2019 m. lapkričio 25 d. ieškovei I. Š. atsiliepimui į prašymą atnaujinti procesą dėl civilinės bylos dalies, kuri susijusi su nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, pateikti. Šią teisę ieškovė tinkamai įgyvendino, laiku pateikusi atsiliepimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui atsiliepimui pateikti, rašytiniai paaiškinimai, kuriais modifikuojamas atsiliepimo turinys, kasaciniame teisme nepriimami (CPK 350 straipsnio 8 dalis), tačiau pažymi, kad civilinės bylos dalis dėl nepilnamečio gyvenamosios vietos nustatymo perduota iš naujo nagrinėti Kaišiadorių rajono apylinkės teismui. Taigi klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjant iš naujo bylos šalys galės įgyvendinti CPK 42 straipsnyje suteiktą teisę teikti įrodymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Kasacinis teismas patyrė 13,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina I. Š., ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina, panaikinti nurodytų procesinių sprendimų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo ir perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui bylos dalį dėl nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo.

Ieškovės papildomų dokumentų nepriimti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė