2019-03-06 Nr. AB-5846-3-62-3-02048-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1448-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02048-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. (F.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. F. (F.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. F. (F.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu teismo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2017 m. birželio 30 d. buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Atvykus į Marijampolės PN buvo apgyvendintas karantino patalpose, kuriose išbuvo 7 paras. Patalpos plotas buvo apie 27 kv. m, patalpoje buvo įrengta 20 miegamųjų vietų, taip pat patalpa užstatyta stalais, suolais, spintelėmis. Patalpoje buvo 4–5 asmenys. Patalpa visuomet užrakinama, lango nebuvo visai, todėl trūko deguonies. Mechaninė ventiliacija buvo labai silpna, natūralaus apšvietimo karantino patalpose nebuvo, o dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas.

Dėl tokių sąlygų patyrė didžiulius nepatogumus, emocinius sukrėtimus, nepatogumus skaitant ir rašant laiškus, tenkinant asmens higienos poreikius bei klojantis lovas, nes trūko vietos. 2016 m. sausio pabaigoje buvo apgyvendintas 6 būryje, kuriame taip pat buvo sudarytos netinkamos sąlygos. Trūko minimalaus gyvenamojo ploto, beveik vis patalpa buvo užstatyta lovomis, todėl patyrė sunkumą prieinant prie tualeto. Tualetas neatitiko higienos reikalavimų, buvo neatitvertas nuo kitų tualeto mazgų ir nebuvo jokio privatumo atliekant gamtinius, juos tekdavo atlikti kitų akivaizdoje.

Pasivaikščiojimo kiemelis buvo mažas, koridorius siauras, virtuvėlė labai maža, buvo patiriami sunkumai rūpinantis higiena, skalbiantis drabužius, gaminant maistą. 2017 m. sausio pabaigoje buvo pervestas į 16 būrį, kuriame sąlygos buvo dar blogesnės. Patalpos buvo perpildytos. Toks patalpos perpildymas sudarė didžiulius nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, išsivystė nervinis dirglumas, pasikeitė vidinių vertybinių nuostatų sistema. Daugiausia laiko tekdavo praleisti gulimoje padėtyje, todėl susilpnėjo fizinė sveikata.

Keturiems asmenims tekdavo tik viena spintelė, todėl asmeninius daiktus tekdavo laikyti plastmasiniuose maišeliuose. Dirbtinė ventiliacija patalpose nebuvo įrengta, langai labai maži. Dėl to trūko deguonies. Buvo juntama drėgmė. Patalpose visai nebuvo stalo, ant kurio būtų galima rašyti. Skaityti tekdavo gulimoje padėtyje, rašyti ant kelių pasidėjus knygą, dėl to patyrė nepatogumus, dvasinio pobūdžio kentėjimą bei emocinius sukrėtimus. Iš viso būryje buvo įrengti 3 klozetai, kurie pažeidė asmens privatumą, kadangi nebuvo pilnai atitverti, nebuvo įrengta kabinų su durimis.

Būryje buvo apytiksliai 90 asmenų ir tekdavo laukti kol bus galima pasinaudoti sanitariniu mazgu ir prausykla. Dėl didelio perpildymo buvo nepatogumai virtuvės patalpoje, kuri 16 būryje buvo labai maža. Pareiškėjui tekdavo ilgai laukti kol prieidavo prie viryklės ir prie skalbimo mašinos. Lauko kiemelis itin mažas – apie 120 kv. m. Kiemelio danga sutrūkinėjusi, duobėta. 2017 m. kovo 6 d. buvo apgyvendintas 18 būryje, kuriame taip pat buvo sudarytos nežmoniškos sąlygos. Patalpos buvo perpildytos, pareiškėjas patyrė sunkumus prieinant prie sanitarinio mazgo, sanitariniame mazge nebuvo jokio privatumo, lauko kiemelis buvo itin mažas, koridorius siauras, virtuvė labai maža, buvo patiriami sunkumai rūpinantis asmens higiena, skalbiantis drabužius, gaminant maistą.

Dėl to patyrė emocinę depresiją, emocinio pobūdžio sukrėtimus, nervinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad 2003–2004 metais rekonstruojant areštinę ir baudos izoliatorių, karantino patalpose buvo įrengta ventiliacinė sistema. Ventiliacinė sistema nepakeista, ji veikia ir šiuo metu, kadangi tai yra vientisa sistema su areštinės ir baudos izoliatoriaus patalpomis. Natūralus apšvietimas ir natūrali ventiliacija dar yra vykdoma ir pro karantino patalpose esančius langus. Pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2016 m. sausio 21 d. ir karantino patalpoje buvo laikomas iki 2016 m. sausio 25 d., nes tą dieną Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-28 buvo pervestas į 61 brigadą (6 būrys).

Iki 2016 m. sausio 21 d. karantino patalpoje buvo laikomi 5 asmenys, kurie tą dieną Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-23 buvo pervesti į jiems paskirtas brigadas, todėl 2016 m. sausio 21 d., kai pareiškėjas atvyko į Marijampolės PN, karantino patalpa buvo tuščia. Iš Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 7/07-28 matyti, kad kartu su pareiškėju karantino patalpoje buvo dar 3 naujai atvykę nuteistieji, todėl karantino patalpose viso buvo 4 nuteistieji. Nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. sausio 25 d., per 4 dienas iš kurių buvo 2 nedarbo dienos, naujai atvykusių nuteistųjų, kurie būtų laikomi karantino patalpoje, nebuvo.

Marijampolės PN yra 2 karantino patalpos ir kitaip nei teigia pareiškėjas, abiejose kamerose yra įrengti langai. Jeigu naujai atvykusių nuteistųjų skaičius neviršija 9, Marijampolės PN naujai atvykę nuteistieji būna paskiriami į karantino patalpą schemoje pažymėta (1–13). Jeigu skaičius didesnis, kiti nuteistieji paskiriami į kitą karantino patalpą pažymėta (1–8). Todėl, nors duomenys nėra sisteminami, tačiau daroma pagrįsta išvada, kad pareiškėjas buvo karantino patalpoje (1–13). Karantino patalpos schemoje yra pažymėtos (1–8), jos plotas yra 27,87 kv. m, joje įrengtos 7 miegamos vietos ir karantino patalpa schemoje pažymėta (1–13), jos plotas yra 35,85 kv. m, joje įrengtos 9 miegamos vietos.

Todėl pareiškėjui teko 8,96 kv. m ploto karantino patalpoje. Iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) galiojančios redakcijos 70 straipsnio 7 punktas numatė, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka nakties melu gali būti užrakinami. Todėl, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 7 punktu, remiantis pateiktais duomenimis dėl nuteistųjų dienotvarkės bei atsižvelgiant į buvimo karantino patalpoje esmę, daroma išvada, kad Marijampolės PN nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teiginys dėl to, kad buvo laikomas užrakintas yra visiškai nepagrįstas.

Niekas iš nuteistųjų nebuvo kreipęsis dėl higienos normų neatitikties karantino patalpose nei į Marijampolės PN administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą ar kokią kitą kompetenciją turinčią instituciją. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN atliko 5, 6, 16, 18 ir 20 būriuose. Nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2017 m. birželio 30 d. pareiškėjas didžiąją bausmės atlikimo dalį praleido ne Marijampolės PN, nes buvo išvykęs etapu ir viso 118 parų nebuvo Marijampolės PN. Jam būnant 6 ir 16 būriuose, taip pat 18 būryje gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta 83–99 procentais.

Pareiškėjas 9 paras buvo išvykęs etapu ir 7 paras jam buvo paskirta nuobauda kamerų tipo patalpose, todėl būryje pareiškėjo viso nebuvo 16 parų. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių, koridorių bei pasivaikščiojimų kiemelių ploto.

Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad patyrė sunkumus gaminantis maistą ir skalbiantis rūbus, tačiau nenurodė kokie tie sunkumai. Marijampolės PN veikia skalbykla, kurioje nuteistieji pagal Marijampolės PN direktoriaus nustatytą grafiką gali atnešti skalbti rūbus, todėl pareiškėjas neprivalo pats skalbti. Marijampolės PN veikia valgykla, kurioje taip pat pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką nuteistieji yra maitinami. Valgykloje yra tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Kitaip nei nurodo pareiškėjas, pateiktose būrių schemose yra matyti, kad sanitariniai mazgai yra įrengti atskirose patalpose.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 skyrius nedetalizuoja sanitarinio mazgo įrengimo. Pareiškėjas bausmę atliko būriuose, t. y. bendrabučio tipo patalpose, ne kamerų tipo patalpose. Minėtų Taisyklių 16.5 punktas numato tik kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimą – sanitarinį mazgą atitveriant nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Šis punktas bendrabučio tipo patalpoms nėra taikomas. Pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos.

Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Todėl nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdamas jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 693 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl pareiškėjui tenkančio ploto, pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2. punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

7. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. sausio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje, kurios plotas 35,85 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 8,96 kv. m gyvenamojo ploto. Atliekant laisvės atėmimo bausmę 6 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 34,82 kv.m, maksimalus patalpoje gyvenusių nuteistųjų skaičius buvo 11, todėl pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto. Atliekant laisvės atėmimo bausmę 16 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 78,48 kv.m, maksimalus patalpoje gyvenusių nuteistųjų skaičius buvo 25, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Atliekant laisvės atėmimo bausmę 18 būryje, kurio patalpų plotas yra 79,3 kv.m, maksimalus 18 būrio nuteistųjų skaičius 2017 m. I ketvirtyje buvo 30, o 2017 m. II ketvirtyje buvo 26, todėl pareiškėjui teko atitinkamai 2,64 kv. m ir 3,05 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 18 būryje nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.

8. Teismas pažymėjo, kad, atsakovo teigimu, pareiškėjas 18 būryje buvo laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. birželio 8 d. Pareiškėjas nurodo, jog 18 būryje atliko laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. birželio 18 d. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 7/07-840 „Dėl naujai atvykusių, sugrįžusių nuteistųjų paskyrimo į brigadas ir pervedimų iš brigados į brigadą“, iš kurio duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas minėtu įsakymu paskirtas ne į 18, o į 16 būrį. Iš Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 7/07-492 „Dėl nuteistųjų pervedimo iš brigadų į šias brigadas“ teismas nustatė, kad minėtu įsakymu pareiškėjas pervestas iš 18 būrio į 5 būrį. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas teigia, jog 16 būryje buvo iki 2017 m. birželio 6 d. ir į tai, kad atsakovas tikslių duomenų ir įrodymų apie tai, kada pareiškėjas buvo pervestas į 18 būrį nepateikė, teismas vertino, jog 18 būryje pareiškėjas buvo nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. birželio 8 d. Sprendė, kad pareiškėjui būnant 18 būryje, 95 paras buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytą 3,1 kv. m individualų gyvenamąjį plotą. 26 paras pareiškėjui teko 2,64 kv. m gyvenamojo ploto, o 69 paras pareiškėjui teko 3,05 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, Marijampolės PN veikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių. Teismas taip pat pažymėjo, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.

9. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 5.7 punkto nuostatomis, pagal kuriuos pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Pažymėjo, kad remiantis minėtų taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6 – 5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau – ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 5, 17 būriuose buvusį sanitarinių įrenginių skaičių, todėl nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, ir pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

10. Teismas dėl skunde akcentuojamos privatumo stokos, įrengiant tualetus, pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto nežemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo pateiktos patalpų schemos patvirtina jog 6, 16 ir 18 būrių tualetai yra neatskirti arba atskirti sienelėmis, o duomenų apie sienelių aukštį atsakovas nepateikė – taigi, nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas, todėl teismas konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą.

11. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 5.10 ir 5.11 punktais ir atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji yra aprūpinami maistu ir gaminti valgį patiems nėra būtinybės, pareiškėjas neneigia, kad būrių patalpose buvo įrengtos virtuvėlės, pareiškėjo argumentus, jog 6, 16 ir 18 būriuose virtuvės buvo per mažos atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentus dėl natūralaus apšveitimo nebuvimo karantino patalpose paneigia atsakovo pateikti įrodymai. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, drėgmės, netinkamos pasivaikščiojimo kiemelio dangos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, vienareikšmiškai neteigė, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, apšvietos, drėgmės, netinkamos pasivaikščiojimo kiemų dangos) buvo kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl gyvenamosiose patalpose buvusios ventiliacijos, apšvietos, drėgmės, netinkamos pasivaikščiojimo kiemų dangos neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas pažymėjo, kad Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18–21 punktai. Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, o taip pat Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuotas baldų gyvenamosiose patalpose įrengimas, taip pat nereglamentuotas koridorių plotis, todėl pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, trūko stalo ir spintelių, koridoriai buvo siauri, teismas vertino kaip deklaratyvius.

14. Teismas, įvertinęs Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 207 m. spalio 9 d. pažymos Nr. 55/04-848 ir Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2017 m. spalio 23 d. pažymos turinį, nustatė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 2 kartus. Abu kreipimaisi į gydytoją psichiatrę dėl heroino vartojimo. Dėl blogų gyvenimo sąlygų į pataisos namų gydytojus nėra kreipęsis. Teismas pažymėjo, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

15. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto buvo laikomas 95 paras, iš jų 69 paras gyvenamojo ploto normos pažeidimas buvo nežymus (pareiškėjui trūko tik 0,05 kv. m gyvenamojo ploto), be to, pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti. Neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu pareiškėjas buvo kalinamas gana ilgą laiko tarpą (apie pusantrų metų), tačiau jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (apie 125 paras pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN). Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat nenustatė, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į sprendimo priėmimo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 693 Eur suma.

16. Likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniai, neturinčiais reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu visa apimtimi, nes teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Akcentuoja, kad teismas neteisingai apskaičiavo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį. Skunde, skaičiuojant jam tenkantį plotą, prašė taikyti 3,6 kv. m, atskaičius baldus, minimalaus ploto normą, tačiau teismas taikė 3,1 kv. m normą, įskaitant į šį plotą baldų užimamą plotą. Neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti nustatytas vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ir nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovo teigimu, teismas, nustatydamas pažeidimus dėl minimalios plotos normos 18 būryje neužtikrinimo ir 5 ir 17 būriuose privatumo sanitariniuose mazguose neužtikrinimo, sanitarinių įrenginių trūkumo, netinkamai vertino faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą.

21. Atsakovas nurodo, kad teismas, nustatydamas, kad pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą buvo pažeista 95 paras, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas ne kamerų, o bendrabučio tipo patalpose, didžiąją laiko dalį galėjo laisvai judėti visame lokaliniame sektoriuje (nuo 6.30 val. iki 22.30 val.), nuteistųjų paskyrimas į būrius yra nelengvas procesas, kuris vykdomas atsižvelgiant ir į nuteistųjų gerovę, pareiškėjas pretenzijų ar prašymų dėl jam trūkstančios ploto normos Marijampolės PN administracijai neteikė.

22. Atsakovas pažymi, kad priešingai nei nurodė teismas, pareiškėjas bausmės 17 būryje neatliko. Duomenų dėl 5 būrio sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus teismui nepateikė, nes nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1 R-132 redakcija „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuri nenumato sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjas naudojantis sanitariniu mazgu buvo aprūpintas kietuoju inventoriumi, dėl ko teismo išvados dėl per mažo sanitariniame mazge esančiu įrenginių skaičiaus nuo 2017 m. sausio 1 d. yra nepagristi. Pareiškėjas bausmę 5 būryje atliko nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2017 m. birželio 20 d.

23. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais, kad atsakovo pateiktos patalpų schemos patvirtina, jog 6, 16 ir 18 būrių tualetai yra neatskirti. Pažymi, kad teismas nesivadovavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kurios nenumato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punktas reglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimą kamerų tipo patalpose, kuris nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriuose sanitarinių mazgų nebūna, jie yra įrengiami atskiroje patalpoje. Teisės aktai nenumato sanitariniuose mazguose, kurie yra įrengti patalpose atskirose nuo bendrabučio tipo patalpų, įrengti kabinas arba 1,5 m aukščio pertvaras.

24. Atsakovas, nesutikdamas su teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais duomenimis, pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdamas jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis.

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas 95 paras buvo laikomas neužtikrinant teisės aktais nustatytos minimalaus gyvenamojo ploto normos, pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeistas apie pusantrų metų (atskaičius 125 paras, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN), 5, 17 būrių sanitariniuose mazguose trūko praustuvų, klozetų. Dėl nustatytų pažeidimų teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 693 Eur suma. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu pilna apimtimi, ir atsakovas, prašydamas pakeisti teismo sprendimą, padavė apeliacinius skundus.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, akcentuotina, kad EŽTT yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į inter alia pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose Šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisės doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant visas bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97), 34 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 29 p. ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo sąlygomis, ir juos įvertino. Todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pateiktų apeliacinių skundų pagrįstumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo jo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį.

32. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą siejo su netinkamomis kalinimo sąlygomis karantino patalpoje, 6, 16 ir 18 būrių patalpose. Visų pirma, pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus (b.l. 12–15, 20–28, 29, 31, 53–55), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ploto normos, tenkančios vienam asmeniui apskaičiavimu (Nutarties 7 punktas), pagal kurį, įvertinus karantino patalpos, 6, 16 ir 18 būrių bendrabučio tipo patalpų plotą bei jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, nustatyta, kad 18 būryje pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta 3,1 kv. m vienam asmeniui tenkanti ploto norma (nuo 2,64 kv. m iki 3,05 kv. m). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra aktualus laikotarpis, kuomet pareiškėjas buvo laikomas 18 būryje. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad būryje Nr. 18 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. birželio 8 d., tačiau nepateikė paskyrimo į nurodytą būrį patvirtinančių įrodymų. Iš 18 būrio pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. birželio 9 d. įsakymu buvo perkeltas į kitą būrį (b. l. 27). Konkrečiu atveju atsakovo atstovas rašytiniais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skunde nurodyto paskyrimo į 18 būrį datos. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus, tačiau jokių duomenų apie tai jam nepateikus, pareiškėjo argumentai laikomi pagrįstais. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo laikymo 18 būryje laikotarpis yra nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. birželio 8 d. (Nutarties 8 punktas). Nurodytu laikotarpiu konstatuotinas teisės aktais nustatyto reikalavimo dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas.

34. Dėl pareiškėjo argumento, jog nustatydamas jam tenkantį minimalų plotą teismas iš bendro patalpos plotą turėjo išskaičiuoti baldų užimamą plotą, pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra aktualus sanitarinio mazgo užimamas plotas, nes pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, sanitarinis mazgas tokiu atveju yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1039-822/2018).

35. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pažeidimu 5, 17 būriuose neaprūpinant pareiškėjo kietuoju inventoriumi. Teigia, kad teismas, nustatydamas šį pažeidimą, netinkamai taikė teisinį reglamentavimą bei nustatė pažeidimą patalpose, kuriuose pareiškėjas nebuvo laikomas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo argumentais. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas būriuose Nr. 6, 16, 18, 5. Be to, pareiškėjas skunde kėlė klausimą dėl sanitarinių įrenginių trūkumo 16 būryje, kuriame buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. vasario 6 d.

36. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Ginčui yra aktuali Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.). Ši norma nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus. Todėl nagrinėjamu atveju teigti, kad atsakovo atstovas neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu pažeidimas nekonstatuotinas.

37. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu pažeidimą.

38. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriuose sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos (b. l. 53–55). Taigi, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Įvertinus nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra nepagrįstos.

40. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi. Dėl kitų skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo teigti, jog atsakovo atstovas ar pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus, t. y. šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

41. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotinas pažeidimas, neužtikrinant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. birželio 8 d., t. y. 95 paras. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (minimalaus ploto normą) buvo pažeista ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą.

42. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad neturtinė žala turi būti nustatyta vadovaujantis EŽTT praktika, pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones M. G. S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

43. Pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju byloje konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas dėl laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas 95 paras buvo laikomas mažesnio, nei teisės aktais nustatytas minimalus, ploto sąlygomis. Dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai, susiję minimalios ploto normos pažeidimu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, kad pareiškėjas kreipėsi į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, reikštų nusiskundimus sveikata, susijusius su gyvenimo sąlygomis.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (95 paros) ir intensyvumą (69 paras iš 95 parų gyvenamojo ploto normos pažeidimas buvo nežymus – pareiškėjui trūko 0,05 kv. m gyvenamojo ploto), atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui tenkantį plotą mažino gyvenamosiose patalpose esantys baldai, tačiau pareiškėjui tenkančio ploto trūkumą kompensavo tai, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo patalpose, didžiąją laiko dalį galėjo laisvai judėti visame lokaliniame sektoriuje (nuo 6.30 val. iki 22.30 val.) (b. l. 52), atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju 350 Eur laikytina pakankama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo suma.

46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pripažįstant pareiškėjo teisės pažeidimą dalyje dėl minimalios ploto normos neužtikrinimo, kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas. Pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti priteistina 350 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. F. (F.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 350 Eur (trys šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė