2015-12-01 Nr. AB-23254-3-62-3-01416-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1931-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01416-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jam Alytaus PN direktoriaus 2014 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 49-1990 paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Paaiškino, jog minėta drausminė nuobauda jam buvo paskirta už tai, kad jis 2014 m. birželio 12 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. apie 14.00 val. atsisakė vykdyti teisėtus administracijos nurodymus eiti gyventi į paskirtą būrį. Tačiau pareiškėjas nesutiko su ginčijamu nutarimu ir manė, kad jis yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi nuobauda skirta neatlikus išsamaus tyrimo, pareiškėjo paaiškinimai bei faktinės įvykio aplinkybės nebuvo tinkamai įvertinti. Pareiškėjo nuomone, skiriant jam nuobaudą ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) paliekant galioti paskirtą nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, Alytaus PN bandė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, o Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą ištyrė šališkai, neatsižvelgęs į faktiškai susiklosčiusią situaciją Alytaus PN dėl neformalių nuteistųjų grupių (kastų). Pareiškėjas tvirtino, kad jis teisėtai ir pagrįstai atsisakė vykdyti neteisėtus Alytaus PN administracijos nurodymus ir atsisakė eiti gyventi į paskirtą būrį (9 būrio 91 brigadą), kadangi jame gyventi negalėjo dėl to, jog žemesnių kastų nuteistųjų būryje atliekantys bausmę asmenys nepriima, šiame būryje būtų žeminama jo garbė ir orumas, sudaromos konfliktinės situacijos tarp būryje gyvenančių nuteistųjų, todėl būtų neišvengta skaudžių pasekmių. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų nepagrįstai skiriant jam nuobaudą ir taip dėl perkėlimo į uždarą zoną dar labiau apribojant jo judėjimo laisvę, jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas, sveikata, jam teko skelbti bado akciją.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 34–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas į įstaigą buvo perkeltas iš Marijampolės pataisos namų ir Nuteistųjų skirstymo komisijos buvo paskirtas į 9 būrio 91 brigadą (9 lokalinis sektorius), kadangi Marijampolės pataisos namuose jis iš paprastosios grupės buvo perkeltas į drausmės grupę, o Alytaus PN drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems patalpos yra įrengtos tik 9 lokaliniame sektoriuje. Tačiau pareiškėjas 2014 m. birželio 13 d. kreipėsi į Alytaus PN administraciją, nurodydamas, kad atsisako atlikti bausmę 9 būryje, nes žemesnės kastos nuteistiesiems nėra sudarytos sąlygos atlikti bausmę drausmės grupėje, kitų atsisakymo priežasčių nenurodė. Dėl šio fakto buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas 9 būryje ar 9 lokaliniame sektoriuje galėtų konfliktuoti su kuo nors iš nuteistųjų, todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau jis šio nurodymo nevykdė. Atsižvelgiant į tai, Alytaus PN direktoriaus 2014 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 49-1990 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Alytaus PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) reikalavimų. Alytaus PN kartu pažymėjo, kad įstaigos administracija ir pareigūnai bei kiti darbuotojai netoleruoja bet kokio nuteistųjų skirstymo pagal galbūt tarp nuteistųjų veikiantį susiskirstymą į kriminalinės subkultūros kastas, o pareiškėjas įstaigoje niekada nebuvo žeminamas, su juo nebuvo elgiamasi nežmoniškai, taip pat jam nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Be to, pareiškėjas nepateikė patirtos neturtinės žalos įrodymų, skunde remiasi tik abstrakčiais teiginiais ir nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis bei kaip jis apskaičiuotas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu (b. l. 127–131) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog Alytaus PN direktoriaus 2014 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 49-1990 pareiškėjui drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams – paskirta už tai, kad jis 2014 m. birželio 12 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. apie 14.00 val. atsisakė vykdyti teisėtus administracijos nurodymus eiti gyventi į paskirtą būrį, taip pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 2S-3454 pareiškėjo skundas buvo atmestas ir minėta nuobauda palikta galioti.

Teismas pabrėžė, kad šių sprendimų pareiškėjas nustatyta tvarka neginčijo. Taip pat akcentavo, kad BVK (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 10 straipsnio 1 dalis nustato, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis.

Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.).

Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, turi teisę jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 str.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja BVK 143 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas 2014 m. birželio 12 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. apie 14.00 val. atsisakė vykdyti teisėtus administracijos nurodymus eiti gyventi į paskirtą būrį (9 būrį 91 brigadą). Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino liudytojai R. S., K. B. ir A. B., kurie nurodė, jog 2014 m. birželio 12 d. 14.00 val. pareiškėjas atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį dėl asmeninių priežasčių, kurių konkrečiai nenurodė.

Pasikalbėjus su pareiškėju, pastarasis nurodė, jog pataisos namų administracija nesuteikia jam galimybės gyventi paskirtame būryje, tačiau konkrečių atsisakymo priežasčių nenurodė. Liudytojas A. B. taip pat paaiškino, jog kalbėjo su pareiškėju apie priežastis, dėl kurių jis atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį, ir pareiškėjas nurodė, jog žemesnės kastos nuteistiesiems nėra sudarytos sąlygos atlikti bausmę drausmės grupėje, kitų atsisakymo priežasčių nenurodė. Dėl šių aplinkybių tyrimo ir įvertinimo buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti bausmę jam paskirtame būryje, taip pat nebuvo nustatyta, kad nuteistasis galėtų su kitais nuteistaisiais konfliktuoti, kad kiti nuteistieji ketintų jo atžvilgiu naudoti fizinį ar psichologinį smurtą.

Be to, liudytojas R. B. patvirtino, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę kamerų tipo patalpose, galėjo pasiimti savo čiužinį, asmeninius daiktus, tame tarpe knygas, indus bei stalo įrankius. Minėtas liudytojas taip pat nurodė, jog jokios bado akcijos pareiškėjas paskelbęs nebuvo, tik atsisakė nuo pataisos namų teikiamo maisto, tačiau jį pirkti kartą per mėnesį galėjo pataisos namų parduotuvėje. Liudytojas kategoriškai paneigė ir pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis sumušė pareiškėją. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuos liudytojų parodymus patvirtina pareigūno R.

S. 2014 m. birželio 12 d. pranešimas Nr. 3759, 2014 m. birželio 13 d. pažyma „Apie nuteistojo atsisakymą gyventi jam paskirtame būryje“ Nr. 272-7415, 2014 m. birželio 13 d. pažyma „Dėl nuteistojo atsisakymo būti paskirtame būryje“ Nr. 260/1857 ir 2014 m. birželio 13 d. tarnybinio tyrimo išvada „Dėl nuteistojo M. A. atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus“ Nr. 16-240. Tuo tarpu netikėti minėtų liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, neprieštarauja faktinėms bylos bei pranešimuose, pažymose ir išvadoje nurodytoms aplinkybėms, nėra jokių duomenų teigti, kad liudytojai turi pagrindą pareiškėją apkalbėti.

Taigi teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis minėtais teisės aktais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, liudytojų parodymais, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, surinktų įrodymų pakankamumu, jų nuoseklumu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju drausminė nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas – pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai.

Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms:

1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui); 2) žalai;

3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą, o nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Tuo tarpu, išnagrinėjus pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Be to, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. Todėl, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė nei Alytaus PN neteisėtų veiksmų, nei to, kad jis patyrė neturtinę žalą, o nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negalima. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas M. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 140–141), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas rėmėsi tik melaginga pareigūnų pateikta informacija ir liko neišnagrinėti pareiškėjo skundo argumentai, neištirti visi byloje esantys įrodymai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateikė prašymą su liudytojų pavardėmis, kurie būtų patvirtinę, kad kiti nuteistieji nepriima žemesnių kastų nuteistųjų į 9 būrį, taip pat prašė teismo išreikalauti iš atsakovo duomenis, kiek nuteistųjų atsisako eiti į 9 būrį, tačiau teismas dėl nežinomų priežasčių šių duomenų neišreikalavo, o pareiškėjui tokie duomenys neteikiami. Be to, pažymi, kad Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2S-3454, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas ir jam paskirta nuobauda palikta galioti, neskundė, kadangi tuo metu buvo paskelbęs bado akciją ir dėl to buvo išsekęs bei negalėjo net rašyti, o išmoka pašto ženklams ir kitoms kanceliarinėms prekėms jam buvo skirta tik 2014 m. gruodžio 21 d. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad pareigūnams nurodė atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežastis, todėl jų teisme duoti parodymai yra melagingi. Pareiškėjas kartu nurodo, kad teismui pateikė įrodymus dėl jo paskelbtos bado akcijos ir prašė teismo išreikalauti jo medicininę kortelę, kuri patvirtintų, kad dėl bado akcijos jis kiekvieną dieną buvo vedamas apžiūrai pas gydytojus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 161–162) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išsiaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, ištyrė visus pateiktus įrodymus, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nesuformulavo, tik prašė bylą nagrinėti jam dalyvaujant, iš esmės nenurodydamas jokių būtinumo jam dalyvauti bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka priežasčių, kitų argumentų dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareiškėjas taip pat nenurodo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime teismo posėdyje (b. l. 57–60, 121–125). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog jam Alytaus PN direktoriaus 2014 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 49-1990 buvo nepagrįstai paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja bei plačiau dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip matyti iš Alytaus PN direktoriaus 2014 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 49-1990 (b. l. 10, 41), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2014 m. birželio 12 d. apie 14.00 val. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi atsisakė vykdyti teisėtus administracijos nurodymus eiti gyventi į paskirtą būrį, t. y. pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, buvo skirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).

BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Šio Kodekso 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Atitinkamai BVK 142 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. BVK 112 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. BVK 112 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo tikslai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Tuo tarpu teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.). Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.).

Taigi šiuo atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Alytaus PN administracijos reikalavimu atlikti bausmę paskirtame būryje, turėjo įvykdyti šį reikalavimą, o po to turėjo teisę apskųsti jį teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, atsisakęs vykdyti minėtą Alytaus PN administracijos reikalavimą, būtų jį apskundęs. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą eiti gyventi į paskirtą būrį, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nuobauda pareiškėjui už nurodytą pažeidimą paskirta pagrįstai ir teisėtai. Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, padarytos teismo išvados yra motyvuotos ir teisingos, pagrįstos įrodymų analize ir įstatymų normomis. Tuo tarpu iš pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. paaiškinimo dėl atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį matyti, jog jo atsisakymas vykdyti administracijos reikalavimą iš esmės nebuvo siejamas su jokia tuo konkrečiu atveju objektyviai iškilusia realia grėsme pareiškėjui, o pagrįstas abstrakčiu teiginiu, kad jam paskirtame būryje atliekantys bausmę asmenys nepriima žemesnių kastų nuteistųjų (b. l. 42).

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog siekiant išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisakė gyventi jam paskirtame būryje, buvo papildomai su juo pakalbėta, taip pat atliktas tarnybinis tyrimas, kurių metu pareiškėjas jokių kitų konkrečių atsisakymo priežasčių nenurodė, o papildomai apklausus 9 lokalinio sektoriaus nuteistuosius, nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti paskirtame būryje, kad šiame būryje jis galėtų su kuo nors iš nuteistųjų konfliktuoti ar kad kas nors jo atžvilgiu ketintų naudoti fizinį ar psichinį smurtą (b. l. 43–45).

Be to, pažymėtina, kad šias aplinkybes, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 120), iš esmės patvirtino liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti R. S., K. B. ir A. B., kurių parodymais abejoti nėra jokio pagrindo, kadangi jie atitinka byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, bylai reikšmingas aplinkybes jie užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti, nėra.

Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų parodymais. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo papildomai liudytojais apklausti pareiškėjo nurodytus nuteistuosius, kurie, pareiškėjo teigimu, taip pat atsisakė eiti gyventi į 9 būrį, ar išreikalauti duomenis apie tai, kiek asmenų atsisakė eiti gyventi į šį būrį, kadangi tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, nes šiuo konkrečiu atveju sprendžiama būtent dėl pareiškėjo, o ne kitų asmenų, atsisakymo eiti gyventi į jam paskirtą būrį.

Taigi, nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju esminės teisinės reikšmės, vertinant būtent pareiškėjo atsisakymą BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto kontekste, neturi.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė Alytaus PN direktoriaus 2014 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 49-1990 nurodytą jam inkriminuotą bausmės atlikimo režimo pažeidimą, todėl nuobauda jam paskirta pagrįstai ir teisėtai. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje atsakovo neteisėti veiksmai, inter alia sprendžiant nuteistųjų, tame tarpe ir pareiškėjo, paskirstymo į būrius (apgyvendinimo) klausimą, nenustatyti. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyta versija, jog jis jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o Alytaus PN pareigūnai yra priešiškai nusistatę jo atžvilgiu ir melagingai jį apkalba, vertintina kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, todėl atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, jog teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas aplaidžiai ir neatsakingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, neįsigilino į jų esmę bei visapusiškai jų neištyrė, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, buvo aktyvus ir rinko papildomus įrodymus, be kita ko, įpareigodamas Alytaus PN pateikti visą medžiagą, susijusią su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo medicininės kortelės išrašą, taip pat į teismo posėdį kviesdamas tiesiogiai nagrinėjamam įvykiui reikšmingas aplinkybes užfiksavusius ir galinčius paaiškinti liudytojus.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius