2017-08-30 Nr. AB-15772-3-65-3-00471-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-4493-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00471-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 23 įsakymą Nr. AP-362 „Dėl V. D. atleidimo iš pareigų“; 2) pripažinti pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų neteisėtu; 3) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją grąžinti pareiškėją į valstybės tarnautojo pareigas; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjui jo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu įsakymu buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės (Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo) panaikinimo. Pažymėjo, kad Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė 2016 m. rugsėjo 1 d. nebuvo panaikinta, be to, pareiškėjas negavo nei vieno pasiūlymo užimti kitas pareigas Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje. Pareiškėjo teigimu, jis taip pat nebuvo informuotas, dėl kokių priežasčių negali užimti kitų pareigų. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo pirmenybės teisę likti dirbti Savivaldybės administracijoje, kadangi priklauso asmenų grupei, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas įsakymas neatitinka 2013 m. kovo 28 d. kolektyvinės sutarties Nr. 22-408 (toliau – ir Kolektyvinė sutartis) bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Paaiškino, kad 2016 m. gegužės 11 d. sutikimu kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių ir nurodė, jog sutinka dirbti Miesto infrastruktūros skyriuje vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigose nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. (pareiškėjo tvirtinimu, šią pareigybę einantis asmuo vykdo tas pačias funkcijas, kaip ir Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas), tačiau jam nebuvo pasiūlytos jokios kitos pareigos.

Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Savivaldybės taryba) 2015 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 1-296, kuriuo patvirtino naują Panevėžio miesto savivaldybės administracijos struktūrą ir didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių. Atsižvelgiant į tai, buvo panaikintos šių skyrių vedėjų ir pavaduotojų pareigybės, jų vietoje įsteigiant Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo ir vedėjo pavaduotojo pareigybes. Nurodė, jog pareiškėjas neatitiko Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei numatytų specialiųjų reikalavimų, todėl, panaikinus pareiškėjo pareigybę, jis buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų. Paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlytos kitos laisvos pareigos, kadangi jis neatitiko šių pareigybių aprašymuose nurodytų specialiųjų kvalifikacinių reikalavimų. Pažymėjo, kad Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata taikoma tik tiems darbuotojams, kurie atlieka tas pačias funkcijas, t. y. atsižvelgiant į darbuotojo kvalifikaciją, eina tas pačias pareigas, todėl pareiškėjui negalėjo būti taikoma pirmenybės teisė likti darbe pagal Kolektyvinės sutarties 57.3 punktą ir Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra atsakovo įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos, teisėtumas ir pagrįstumas, ginčo objektas – valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė, sąlygos ir tvarka.

Išnagrinėjęs faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu Savivaldybės administracijoje buvo keičiamas pareigybių skaičius ir jų funkcijos, teismas sprendė, kad Savivaldybės administracijos direktorius tinkamai įgyvendino teisės aktais suteiktą teisę panaikinti, įsteigti ir tvirtinti įstaigos pareigybių sąrašus bei pareigybių aprašymus. Savivaldybės administracijos struktūros pakeitimais buvo siekiama optimizuoti institucijos darbą, perskirstyti padalinių funkcijas, sumažinti pareigybių skaičių, tai sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas atliko realius struktūrinius pertvarkymus. Teismo vertinimu, tai, jog be kitų struktūrinių pertvarkymų buvo panaikinti keturi Savivaldybės administracijos skyriai, taip pat – Miesto ūkio skyrius, kuriame šio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas ėjo pareiškėjas, teismas sprendė, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą priimti sprendimą panaikinti pareiškėjo užimamą Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atliekant Savivaldybės administracijos struktūrinius pertvarkymus ir nusprendus panaikinti Miesto ūkio skyrių, atitinkamai buvo nuspręsta panaikinti Miesto ūkio skyriaus vedėjo ir pavaduotojo pareigybes. Panaikinus Miesto ūkio skyrių ir kitus Savivaldybės administracijos skyrius (Ekologijos, Miesto ūkio, Statybos ir statinių bei Ekonomikos ir turto valdymo), vietoje jų įsteigtam Miesto infrastruktūros skyriui buvo patvirtina šio skyriaus vadovaujančių pareigybių struktūra, nustatant Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo ir jo pavaduotojo pareigybes. Iš byloje pateiktų pareiškėjo išsilavinimą patvirtinančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas specialaus išsilavinimo, privalomo Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms eiti, ginčo laikotarpiu neturėjo, be to, naujai pareigybei nustatytos funkcijos negali būti laikytinos tapačiomis pareiškėjo eitų Miesto ūkio skyriaus pavaduotojo pareigų atžvilgiu. Remdamasis nustatytaisiais duomenimis, teismas sprendė, jog patvirtinus Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybę ir jos aprašymą bei jame nustačius tik nedidelę dalį pareiškėjo vykdytų funkcijų, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo pareigybė išliko.

Iš byloje pateiktos pažymos apie laisvas karjeros valstybės tarnautojų pareigybes teismas nustatė, kad Savivaldybės administracijoje 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo laisvos šioje Pažymoje įvardintos valstybės tarnautojo pareigybės. Vadovaudamasis minėtoje pažymoje nurodytų laisvų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymais, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų, nustatytų šias pareigas einantiems valstybės tarnautojams. Įvertinęs tai, darė išvadą, kad atsakovas, nesiūlydamas pareiškėjui užimti pareigų, kurių aprašymuose nurodytų specialiųjų reikalavimų pareiškėjas neatitiko, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Vadovaudamasis Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytais specialiaisiais reikalavimais, teismas nustatė, kad vienu iš šiai pareigybei keliamų reikalavimų yra reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą. Pareiškėjui neturint aukštojo universitetinio arba jam prilyginto socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimo, jis neatitiko reikalavimų, keliamų Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei.

Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad, nesant galimybės pasiūlyti kitų karjeros valstybės tarnautojo pareigų, pareiškėjui turėjo būti pasiūlytos darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigos, kadangi darbdavys neprivalo tokiam asmeniui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigų.

Byloje pažymėta, kad pagal Darbo kodekso 135 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją. Nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudarė pagrindą teismui spręsti, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, turėdamas diskreciją pasirinkti kriterijus, kurie, jo manymu, labiausiai atitiko struktūriniu pertvarkymu siekiamus tikslus, pasirinko vertinti darbuotojų kvalifikaciją įgyto išsilavinimo atžvilgiu.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 23 d. įsakymą Nr. AP-362 „Dėl V. D. atleidimo iš pareigų“, taip pat pripažinti pareiškėjo atleidimą iš einamų Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų neteisėtu ir tenkinti kitus pareiškėjo reikalavimus.

III. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo aspektu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas:

1) neištyrė visų pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių;

2) nevertino pareiškėjo pareigybės panaikinimo procedūrų pažeidimo;

3) nevertino miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybės aprašyme nustatyto reikalavimo turėti teisinį išsilavinimą ir jo tikslingumo;

4) netinkamai vertino vieną iš valstybės tarnautojų garantijų – paskyrimą į kitas pareigas (Darbo kodekso 135 str. 1 d. 4 p.);

5) neatsižvelgė į tai, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. AP-362, kaip viešojo administravimo subjekto sprendimas, sukėlęs teisines pasekmes pareiškėjui, nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų;

6) spręsdamas darbo pobūdžio bylą, teismas nebuvo aktyvus ir savo iniciatyva neištyrė ir nenustatė visų aplinkybių;

7) priimdamas sprendimą, nusprendė ne dėl to dalyko, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas, t. y. pareiškėjas sutiko eiti ir kitas valstybės tarnautojo pareigas, o teismas sprendė tik dėl grąžinimo į buvusias pareiškėjo pareigas.

Atsakovas Savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais, išsamiai įvertintomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 23 įsakymo Nr. AP-362 „Dėl V. D. atleidimo iš pareigų“ teisėtumo bei pagrįstumo.

Šiuo įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 23 d. įsakymą Nr. AP-362 „Dėl V. D. atleidimo iš pareigų“, taip pat pripažinti pareiškėjo atleidimą iš einamų Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų neteisėtu.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Šios teisės normos tinkamas taikymas yra apribotas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų įvykdymo.

VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies tarpusavio ryšio, yra pažymėjęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikytinos tuo atveju, kai naikinama karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė. Tačiau paties pareigybės panaikinimo ši teisės norma nereglamentuoja. Tai reiškia, kad šios normos nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-674/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 ir kt.). Sprendžiant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2008 metų ėjo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (I t., b. l. 4, 7–8). Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. AP-235 nuo 2014 m. kovo 3 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygio 11 kategorija) pareigų į Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (A lygio 12 kategorija), jam suteikta trečia kvalifikacinė klasė (I t., b. l. 25). Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. pranešimu pareiškėjas įspėtas dėl jo pareigybės naikinimo (I t., b. l. 9). 2016 m. rugpjūčio 23 d. atsakovas priėmė įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, panaikinus eitą pareigybę.

Savivaldybės administracijos struktūriniai pertvarkymai buvo atliekami remiantis Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-296, kuriuo buvo sumažintas didžiausias leistinas Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius bei patvirtinta nauja Savivaldybės administracijos struktūra. Naujojoje Savivaldybės administracijos struktūroje buvo sumažintas skyrių skaičius, be kita ko, panaikinti Miesto ūkio (į kurio sudėtį įėjo pareiškėjo pareigybė), Ekologijos, Statybų ir statinių skyriai ir vietoje jų įkurtas Miesto infrastruktūros skyrius, prie šio skyriaus prijungti naikinamo Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus žmogiškieji ištekliai (I t., b. l. 45).

Iš pareiškėjo eitos pareigybės – Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygio, 11, vėliau – 12 kategorijos) – aprašymo matyti, kad pareiškėjas iki jo pareigybės panaikinimo, be kita ko, organizavo kapinių priežiūrą, išdavė prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas, derino statybos projektus susisiekimo komunikacijų plėtojimo srityje, planavo lėšų poreikį miestui tvarkyti ir kt. (I t., b. l. 23–24).

Po pareiškėjo pareigybės panaikinimo (2016 m. rugsėjo 1 d.) jo vykdytos funkcijos buvo perduotos naujai įsteigto Miesto infrastruktūros skyriaus pareigybėms (I t., b. l. 64–70). Naujai įkurtai Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei (A lygis, 14 kategorija) priskirtas gerokai platesnis funkcijų sąrašas, pvz., techninių eismo reguliavimo priemonių priežiūra, įrengimo koordinavimas, eismo priežiūros kontrolė, žemės darbų vykdymo kontrolė, t. y. atsirado dvigubai daugiau naujų funkcijų (I t., b. l. 84–87). Taip pat svarbu, kad šiai naujai įsteigtai pareigybei buvo nustatyti specifiniai specialieji reikalavimai, t. y. turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą technologijų mokslų studijų srities statybos inžinerijos, transporto studijų krypties (magistro kvalifikacinis laipsnis) išsilavinimą, turėti vienerių metų patirtį kelių (gatvių) eksploatavimo priežiūros, eismo organizavimo srityje.

Viena vertus, pažymėtina, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, jog jis minėtų specialiųjų reikalavimų, nustatytų naujai įsteigtai pareigybei, neatitiko. Antra vertus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie specialieji reikalavimai nustatyti teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgiant į dvigubai išplėstą naujos pareigybės funkcijų sąrašą bei šiai pareigybei suteikiant aukštesnę kategoriją. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta realiai, kadangi nebeliko pareigybės, kuri būtų atitikusi pareiškėjo eitas pareigas ir vykdytas funkcijas.

Pažymėtina, kad, administracinių teismų praktikoje aiškinant kitas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat yra konstatuota, kad karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2016). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes, priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Tai lemia, kad tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai, t. y., ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1743/2009).

Pareiškėjas nurodo, kad sutiko eiti Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas kapinių administravimo ir priežiūros skyriaus organizavimo srityje (A lygis, 12 kategorija), tačiau nei šios, nei kitos pareigos pareiškėjui nebuvo pasiūlytos (I t., b. l. 22).

Byloje atsakovo pateikta Pažyma apie laisvas karjeros valstybės tarnautojų pareigybes patvirtina, kad laisvų pareigybių Savivaldybės administracijoje buvo (t. III, b. l. 15-16). Apie visas laisvas pareigybes buvo skelbiame internetiniame tinklalapyje www.panevezys.lt, pareiškėjui ši informacija pateikta su 2016 m. balandžio 28 d. pranešimu dėl pareigybės panaikinimo (I t., b. l. 9).

Vadovaujantis minėtoje pažymoje nurodytų laisvų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymais, matyti, kad pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų, nustatytų šias pareigas einantiems valstybės tarnautojams (III t., b. l. 17–67). Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo nurodytą Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę, kuriai keliamas specialusis reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą (III t., b. l. 40–41).

Pareiškėjas sutinka, kad neatitiko šio specialiojo reikalavimo, tačiau mano, kad toks reikalavimas įtvirtintas nepagrįstai.

Išanalizavusi Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų kapinių administravimo ir priežiūros skyriaus organizavimo srityje aprašymą, teisėjų kolegija nustatė, kad, be kapinių priežiūros funkcijos, šiam specialistui nustatyytos tokios funkcijos, kaip: kontroliuoti kapinėse atliekamų darbų vykdymą ir kokybę bei jų atitiktį normatyviniams reikalavimams, nuolat sekti Lietuvos Respublikos teisės aktų pakeitimus dėl kapaviečių tvarkymo, atitinkamai taisyti savivaldybės teisės aktus, teikti pasiūlymus dėl teisės aktų projektų, rengti sutarčių projektus, susijusios su ritualinių paslaugų užtikrinimu ir kt.

Taigi, kaip matyti iš nurodytų funkcijų, atsakovas, siekdamas, jog šiai pareigybei priskirtos funkcijos būtų vykdomos tinkamai bei kokybiškai, turėjo pagrindą bei poreikį nustatyti specialųjį reikalavimą pareigybei – turėti teisinį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą. Pareigybei priskyrus platesnes funkcijas kapinių priežiūros srityje, be kita ko, susijusias su atitikties teisiniams reikalavimams užtikrinimu, teisės aktų analize ir ruošimu, sutarčių ruošimu, išsiplėtė ne tik darbo mastas kapinių priežiūros srityje, bet ir reikalavimai darbo kokybei bei atsakomybei.

Atsižvelgus į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, jog šis reikalavimas nustatytas nepagrįstai.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad turėjo pirmenybę pasilikti darbe Darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnio pagrindu.

DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: 1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; 2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; 3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; 4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; 5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; 6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.). DK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

Akcentuotina, kad DK 135 straipsnyje nurodytos garantijos yra siejamos su priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, DK 135 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai darbuotojai turi pirmenybės teisę likti darbe. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta tam tikros apimties išlyga, numatanti pirmenybę likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (žr., pvz., 2013 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-255/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kai yra naikinamos visos tos pačios specialybės ir tos pačios pareigos, sprendžiant klausimą dėl karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimo į laisvas pareigas (VTĮ 43 str. 1 d.), DK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata taikytina tik tuomet, kai yra keli pareigybės aprašyme numatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitinkantys pretendentai šias pareigas užimti (žr. 2013 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-272/2013). Be to, kiekvienu atveju būtina vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-686/2011).

Atsižvelgiant į anksčiau byloje konstatuotas aplinkybes, jog pareiškėjas neatitiko specialiųjų kvalifikacijos reikalavimų, nustatytų naujai įsteigtai pareigybei, o šie reikalavimai atsakovo įtvirtinti pagrįstai ir nepiktnaudžiaujant jam suteikiamomis teisėmis reformuoti savo struktūrą veiklos optimizavimo tikslais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo pareigos taikyti DK 135 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl pirmenybės likti darbe taikymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą, teisėtą bei teisingą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius