2013-05-16 Nr. AB-1747-3-61-3-01813-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-766/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01813-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Baltlanta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Baltlanta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2012 m. birželio 15 d. sprendimo S-90 (7-46/2012) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 69-33 dalis, susijusias su apskaičiuotais pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM), delspinigiais ir paskirta bauda dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo sandoriams.

Pareiškėjas nurodė, kad Latvijos įmonei SIA „Koordinata A“ šaldytą žuvį tiekė remiantis sudaryta 2006 m. lapkričio 10 d. sutartimi Nr. 10/11/06, o PVM sąskaitomis faktūromis įformintam prekių gabenimui pateikė CMR važtaraščių kopijas. Sandorius su šia įmone pareiškėjas apskaitė kaip tiekimus į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir apmokestino juos 0 proc. PVM tarifu pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalį. Prieš pasirašant sandorį, bendrovės atstovas pasitikrino duomenis apie SIA „Koordinata A“.

Pagal pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkto sąlygas pirkėjas iš pardavėjo prekes išsiveža savo transportu, todėl pirkėjui informavus, kad konkrečią dieną atvyks jų vežėjas, prekė buvo pakrauta pirkėjui į jų nurodytą transporto priemonę ir išvežta. Dėl verslo partnerio SIA „Koordinata A“ prekių vežėjų nekilo jokių įtarimų, nes atvykęs vairuotojas pateikdavo dokumentus apie vežėją, kurio duomenis pardavėjas įrašydavo į CMR važtaraštį, kartais vairuotojas pateikdavo asmens kortelės pažymėjimą, transporto priemonės techninį pasą.

Tokiu būdu, bendrovė sandoriuose su šia įmone veikė sąžiningai, todėl jai nekilo jokių abejonių dėl pirkėjo tikrumo. Manė, kad CMR važtaraščių turinys leidžia identifikuoti pervežimo datą ir pervežimo gavėją. CMR nurodyti automobilių modelių bei pervežėjų spaudai patvirtina, kad krovinys paimtas iš bendrovės ir išvežtas. Be to, mokestinio patikrinimo medžiagoje vežėjų paaiškinimuose nurodyta, kad jie šaldytą žuvį pasikraudavo iš bendrovės ir išgabeno iš Lietuvos valstybės į Latviją. Atkreipė dėmesį į tai, kad vežėjų paaiškinimai, 2006 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas, SIA „Koordinata“ patvirtinimai, kad prekės gautos, SIA „Koordinata“ prekių deklaravimas už 2007 m.

I ketv. 36 783 Lt sumai bei trečiųjų asmenų apmokėjimas 44 712,00 JAV dolerių už gautas SIA „Koordinata“ prekes patvirtina tai, kad pareiškėjo prekės buvo išgabentos bei gautos, taip pat prekių perdavimo faktą PVM mokėtojui SIA „Koordinata“. Teigė, kad prekės buvo parduotos Latvijos mokesčių mokėtojui SIA „Riksof“ ir jas iš Lietuvos už atlygį išvežė Latvijos bei Lietuvos vežėjai pagal CMR, nors kai kuriuose CMR 24 langelyje nėra Latvijos įmonės SIA „Riksof“ žymų, kad prekės gautos, tačiau neginčytiną prekių išvežimą patvirtina trečiųjų asmenų atsiskaitymas už SIA „Riksof“ gautas prekes nurodytais mokėjimo pavedimais, taip pat 2006 m. lapkričio 16 d. užskaitų protokolas.

Tai, kad SIA „Riksof“, gavusi prekes, jų nedeklaravo, o vėliau buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, bei tai, kad negalima rasti šios įmonės vadovų, neįrodo ir nepaneigia prekių gavimo fakto, o tuo pačiu ir atsiskaitymo fakto. Prekės buvo parduotos Latvijos mokesčių mokėtojui SIA „Abrazo“ ir jas iš Lietuvos už atlygį išvežė Latvijos bei Lietuvos vežėjai pagal CMR, kurie pateikė prekes tarptautiniame krovinių gabenimo važtaraštyje nurodytam subjektui. Neginčytiną prekių išvežimą patvirtina visiškas atsiskaitymo faktas trečiųjų asmenų už SIA „Abrazo“ gautas prekes bei pateikti CMR važtaraščiai, kurių turinys leidžia identifikuoti pervežimo datą ir pervežimo gavėją, taip pat šios įmonės patvirtinimas apie prekių gavimą.

Pažymėjo, kad PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes į kitą ES valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą ES valstybę faktą. Manė, kad aplinkybės, jog vėliau, po šaldytos žuvies produkcijos patiekimo, Latvijos Respublikos įmonės netinkamai vykdė savo fiskalines prievoles Latvijoje, buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų ar kad kai kurie vežėjai neigia pervežę prekes, teisiškai nėra reikšmingos. Pareiškėjas nežinojo, jog jo pardavimai į Latviją minėtoms bendrovėms prisideda prie mokesčių nemokėjimo ir to negalėjo žinoti, nes visi pardavimai buvo deklaruoti ir informuota Klaipėdos apskrities VMI, todėl pareiškėjas turi būti laikoma sąžiningas ir turi būti atleistas nuo baudos ir delspinigių mokėjimo, kadangi jo veiksmuose nėra kaltės, t. y. pareiškėjas nenumatė ir negalėjo numatyti aplinkybių, kad Latvijos įmonės, įvykdžius sandorius, sukčiaus ir išsiregistruos iš PVM mokėtojų.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, jog pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį ir 56 straipsnio 1 dalį bei suformuluotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo poziciją (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Nr. C-409/04), siekiant nustatyti ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą turi būti nustatytos trys būtinos sąlygos:

1) prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas;

2) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos;

3) pirkėjas įsigijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Jei šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas. Teigė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog prekės buvo patiektos dokumentuose nurodytiems subjektams, t. y. kad SIA „Koordinata A“, SIA „Riksof“ ir SIA „Abrazo“ įgijo teisę ginčo prekėmis disponuoti kaip savo.

Įvertinus bendrovės veiksmų, susijusių su prekių tiekimu Latvijos įmonėms pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas elgėsi atidžiai ir rūpestingai, o jo pasirinktas elgesio modelis atitiko sąžiningumo principo reikalavimus. Manė, kad bendrovė nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jį atstovaujančius asmenis bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams. Nustatyta, kad bendrovė nesidomėjo savo kontrahentais, bendrovės atstovai nebuvo susitikę su prekių pirkėjų atstovais, o CMR važtaraščiuose nėra jokių žymų, kad prekes gavo PVM sąskaitose faktūrose nurodyti Latvijos PVM mokėtojai.

Pabrėžė, kad pareiškėjas patikrinimo metu taip pat negalėjo nurodyti kontrahentų kontaktų (el. pašto adresų, telefonų numerių). Manė, kad pareiškėjas, žinodamas, jog jam teks pareiga įrodyti pirkėjų įgijimo teisės disponuoti prekėmis faktą, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, galėjo ir turėjo surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės buvo pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams. Nurodė, kad pareiškėjas yra kaltas dėl padaryto pažeidimo, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu nuo PVM delspinigių mokėjimo jis negali būti atleistas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl to, ar pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog jo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės – Latvijos Respublikos teritoriją, taip pat ar yra teisinis pagrindas pareiškėją atleisti nuo PVM baudos mokėjimo. Nurodė, jog remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.).

Pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas įrodyti disponavimo teisės prekėmis kaip savo perdavimo faktą, mokesčių administratoriui pateikė CMR važtaraščius. Tačiau, teismo vertinimu, CMR važtaraščiuose esančios atitinkamos žymos nepatvirtina, kad pagal juos gabentos prekės buvo perduotos pareiškėjo prekių pardavimo PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms įmonėms, nes pareiškėjo pateiktuose CMR važtaraščiuose nėra SIA „Koordinata A“ spaudų bei prekes priimančios įmonės atstovo duomenų (vardas, pavardė, parašas), kad prekės gautos, nėra įrašų apie prekių gavimo datą, pateiktuose CMR važtaraščiuose nėra SIA „Riksof“ spaudų bei prekes priimančios įmonės atstovo duomenų (vardas, pavardė, parašas), kad prekės gautos, nėra įrašų apie prekių gavimo datą, pateiktuose 23 CMR važtaraščiuose nėra SIA „Abrazo“ spaudų bei prekes priimančios įmonės atstovo duomenų (vardas, pavardė, parašas), kad prekės gautos, nėra įrašų apie prekių gavimo datą, 4 CMR važtaraščiuose yra SIA „Abrazo“ spaudai ir nenustatyto asmens parašas.

Pabrėžė, kad privalomą sąlygą – disponavimo teisės prekėmis kaip savo perdavimą pirkėjams – patvirtinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas pabrėžė, kad atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką byloje Teleos ir kt. v. Commissioners of Customs & Excise, C-409/04, tiekėjas gali būti atleidžiamas nuo PVM mokėjimo už į kitą Europos Sąjungos valstybę narę tiekiamas prekes, jei įrodoma, kad jis nedalyvavo sukčiavime mokesčių srityje ir jeigu ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Europos Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime, t. y. nustačius, jog tiekėjas, sudarydamas ir vykdydamas tokio pobūdžio sandorius, veikė sąžiningai.

Sprendė, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjos veiksmų, susijusių su prekių tiekimu Latvijos įmonėms SIA „Koordinata A“, SIA „Riksof“ ir SIA „Abrazo“ pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas, sudarydamas prekių tiekimo sandorius su Latvijos įmonėmis, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, o jo pasirinktas elgesio modelis atitiko sąžiningumo principo reikalavimus. Akcentavo, kad visos minėtos Latvijos bendrovės prekių įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo, o netrukus po sandorių su pareiškėju buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų.

Taigi šios įmonės iš esmės veikė fiktyviai ir dalyvavo sukčiavime PVM srityje. Tačiau pareiškėjas nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jį atstovaujančius asmenis bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams. Todėl nesiėmęs priemonių išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su prekių realiu pristatymu konkrečioms Latvijos įmonėms, pareiškėjas neįsitikino, ar jo atliekamas tiekimas Europos Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo sukčiavime PVM srityje.

Dėl to nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjas, žinodamas, jog būtent jam teks pareiga įrodyti pirkėjų įgijimo teisės disponuoti prekėmis, kaip savo faktą, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, galėjo ir turėjo surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės buvo pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams. Pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, todėl mokesčių administratorius pareiškėjo pagrįstai nepripažino sąžiningu ir atsižvelgdamas į tai, kad jis neatitinka būtinųjų sąlygų, kurioms esant ji galėjo taikyti 0 procentų PVM tarifą, pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną PVM ir su juo susijusias mokėtinas sumas.

Vertino, kad pagrindo atleisti pareiškėjas nuo baudos ir delspinigių mokėjimo nėra (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 2 d.).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti MGK 2012 m. birželio 15 d. sprendimo S-90 (7-46/2012) ir VMI 2012 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 69-33 dalis, susijusias su apskaičiuotais ir PVM, delspinigiais ir paskirta bauda dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo sandoriams.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į jo skundo argumentus. Pažymi, kad prekių išgabenimą iš šalies ir jų pateikimą kitos valstybės narės PVM mokėtojams iš esmės įrodo prekių gabenimo važtaraščiai (CMR), PVM sąskaitos faktūros, trečiųjų asmenų atsiskaitymai už pirkėjų įsigytas prekes, pirkėjų patvirtinimai, kad prekės gautos, skolų suderinimo aktai bei vežėjų paaiškinimai, kurių dauguma patvirtino, kad prekės buvo išvežtos ir pristatytos pirkėjams. Mano, kad CMR važtaraščiuose esantys duomenys ir vežėjų paaiškinimai nepaneigia pervežimo fakto ir jų pagrindu galima identifikuoti pervežėją, todėl akivaizdu, kad prekės buvo pervežtos ir už tai neturi nukentėti sąžiningas PVM mokėtojas.

Mano, kad trečiųjų asmenų pilnas atsiskaitymas už minėtas įmones taip pat patvirtina ginčo sandorių įvykdymo faktą, t.y. prekių išgabenimo iš pardavėjo šalies teritorijos bei jų pateikimą kitoje valstybėje narėje registruotiems PVM mokėtojams. Pažymi, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjo pateikti įrodymai ar juose esantys duomenys būtų suklastoti arba kad mokėjimai buvo atlikti už kitas paslaugas. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų dalyvavęs sukčiavime ar kitokioje nusikalstamoje veikloje kartu su nurodytomis Latvijos įmonėmis ar kad pareiškėjui būtų buvę žinoma apie šių įmonių neteisėtus veiksmus.

Tai įrodo, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir jam negali būti permesta atsakomybė už nesąžiningo pirkėjo veiksmus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti mokesčių administratoriaus nenuoseklumą vertinant tas pačias aplinkybes, nes 2010 m. rugpjūčio 19 d. Klaipėdos apskrities VMI patikrinimo pažymoje Nr. A5-64 pripažinta, kad pareiškėjas pardavė prekes ne Latvijos įmonei SIA „Koordinata A“ už 847 057 Lt, o už 36 783 Lt sumą pripažino realų prekių pristatymą šiai įmonei, nes Latvijos įmonė šią sumą deklaravo, ir kt.

Tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte Nr. 204-8 šios aplinkybės buvo vertintos visiškai kitaip. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino to, jog pareiškėjas negalėjo turėti duomenų, kad Latvijos įmonės, gavusios prekes, išsiregistruos iš PVM mokėtojų, nedeklaruos prekių ar pan. Byloje nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti apie pirkėjų PVM sukčiavimą, o mokesčių administratorius ar pirmosios instancijos teismas nenurodė papildomų veiksmų, kurių turėjo imtis pareiškėjas, kad įsitikintų, jog atliekamas tiekimas nelemia jo dalyvavimo PVM sukčiavime.

Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu byloje Nr. C-409/04 bei 2012 m. birželio 21 d. sprendimu sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latvijos Respublikos teritoriją.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 įstatymo redakcija) nustato, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Šio straipsnio 4 dalis (2009 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XI-317 redakcija) nustato, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remiantis mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), todėl principas, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, nepažeidžia Bendrijos teisės, kas lemia, jog būtent tam, kad būtų taikoma Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, prekių tiekėjas turi pateikti įrodymų, kad šio atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos (Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 punktas).

Analogiškų nuostatų laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2010; 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje A556-1054/2010; 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012).

Atsižvelgiant į nurodytą mokestinių teisinių santykių reguliavimą darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka pareiškėjui.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl mokestinių teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo. Šio ginčo esmė yra įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia savo 0 PVM tarifo taikymo pagrįstumą vertinimas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į Latvijos Respubliką, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, susijusius su minėtų prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos, ir teisingai įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prekių realaus išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos nepatvirtina pagrindiniai byloje surinkti įrodymai - pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai, kuriais grindžiamas tarptautinio krovinių (prekių, tiektų Latvijos pirkėjams) pervežimo į užsienio valstybę joje esantiems gavėjams faktas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai, nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnio nuostatų. Be to, kai kurie vežėjai paneigė dalies krovinių, įformintų pareiškėjo pateiktų CMR važtaraščiais, vežimą. Kiti dokumentai – sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, apmokėjimo dokumentai – nėra tie įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtina realų prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos faktą. Vertinant pareiškėjo taikyto 0 PVM pagrįstumą, yra svarbi mokesčių administratoriaus gauta informacija iš Latvijos Respublikos apie įmonių SIA „Kordinata A“, SIA „Riksof“ ir SIA „Abrazo“ veiklą. Ši informacija nepatvirtina, jog minėtos įmonės realiai vykdė ūkinę veiklą tuo laikotarpiu, kai, pareiškėjo teigimu, joms buvo tiekiamos prekės.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino PVM pareiškėjo atliktus sandorius su minėtomis Latvijos įmonėmis (netaikė šiems sandoriams 0 procentų PVM tarifo).

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalį pareiškėjas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių ir paskirtos baudos.

Mokesčių administratoriaus pareiškėjui paskirtos baudos dydis atitinka padaryto mokesčių įstatymų pažeidimo pobūdį. Pareiškėjas mokesčių įstatymų pažeidimo dėl 0 PVM tarifo taikymo nepripažino, kitų svarbių aplinkybių, kurios būtų pagrindas skirti mažesnę baudą, nenustatą, todėl pareiškėjui paskirta bauda paliktina nepakeista.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltlanta“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė