2017-06-13 Nr. AB-11850-3-63-3-01514-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1989-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01514-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui B. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Telšių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, TRATC) kreipėsi prašymu į teismą, prašydamas iš atsakovo B. B. priteisti 245,80 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti ir 36,30 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Plungės rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo B. B. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Nuostatų 6 ir 34 punktus B. B. yra vietinės rinkliavos mokėtojas, todėl jam kyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą proporcingą valdomai nekilnojamojo turto daliai. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.1 punkte nurodyta, kad rūsio patalpose įrengtos paslaugų paskirties patalpos, kurių plotas 149,02 kv. m, gyvenamasis plotas pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras duomenis yra 225,38 kv. m. Atsižvelgiant į tai, vietinė rinkliava skaičiuojama už du objektus – gyvenamąjį namą ir verslo patalpas.

Atsakovas B. B. (toliau – ir atsakovas) atsiliepime prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas pažymėjo, jog iš pareiškėjo gavęs du vietinės rinkliavos pranešimus 2014 m. balandžio 18 d. ir 2014 m. gegužės 15 d. kreipėsi į TRATC su prašymu panaikinti nepagrįstai apskaičiuotą mokėjimo pranešimą Nr. PL-14-037991, tačiau pareiškėjas atsisakė tenkinti jo prašymus. Manė, kad dviejų skirtingų vietinių rinkliavų apskaičiavimas vienam nekilnojamojo turto objektui prieštarauja vietinę rinkliavą reglamentuojantiems teisės aktams, peržengia pareiškėjo kompetencijos ribas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–4 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Plungės rajono savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-317 (aktuali ginčui 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T1-168 1 punktu patvirtinta redakcija), patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Teismas rėmėsi Nuostatų 60, 6 punktais.

Pagal VĮ Registrų centro 2016 m. gegužės 18 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istorija nustatyta, kad nuosavybės teisė į 58/100 gyvenamojo namo su paslaugų paskirties patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai) nuo 2001 m. birželio 13 d. įregistruota B. B. vardu. Nuo 2011 m. sausio 28 d. atsakovas tapo ir 16/100 aukščiau minėto nekilnojamojo daikto savininku, todėl ginčo laikotarpiu B. B. nuosavybės teise valdė 74/100 gyvenamojo namo su paslaugų paskirties patalpomis. 26/100 įvardijamo nekilnojamojo daikto dalys nuosavybės teise priklauso L. A. ir tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.1 punkte nurodytas aktualus įrašas.

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui už nekilnojamąjį daiktą, adresu (duomenys neskelbtini), skaičiuoja vietinę rinkliavą dvejais skirtingais tarifais – už gyvenamąsias patalpas (mokėtojo kodas – (duomenys neskelbtini)) ir už verslo paskirties patalpas (mokėtojo kodas ((duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše su istorija nurodyta, jog aukščiau minėto nekilnojamojo daikto bendras plotas – 508,25 kv. m iš kurių gyvenamasis plotas sudaro – 225,38 kv. m, o verslo patalpos – 149,02 kv. m. Ginčas tarp šalių kyla dėl pareiškėjo apskaičiuotos 245,80 Eur dydžio vietinės rinkliavos už paslaugų paskirties patalpas. Ginčo dėl atsakovo prievolės mokėti vietinę rinkliavą už gyvenamosios paskirties patalpas nėra. Pažymėta, jog atsakovas neneigia, kad retkarčiais dalis gyvenamojo namo patalpų, įregistruotų kaip paslaugų paskirties, yra naudojamos komerciniais tikslais.

Nagrinėjant administracinę bylą aktualus yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, jo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalis.

Pareiškėjas prašyme ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą argumentus dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo grindžia teigdamas, jog atsakovui nuosavybes teise priklausančiame gyvenamajame name yra du taršos šaltiniai, nurodo, jog Nuostatų 14 punktas suteikia teise pareiškėjui siųsti du skirtingus vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus vienam nekilnojamajam turto objektui, pažymi, kad priimta vietinės rinkliavos skaičiavimo metodika atitinka Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ turinį.

Teismas atsižvelgė į Nuostatų 14, 15 ir 45 punktų nuostatas. Remiantis teisiniu reguliavimu, pareiškėjas yra institucija turinti teisę Plungės rajono savivaldybės teritorijoje kurti, tvarkyti ir organizuoti vietinės rinkliavos mokėtojų registrą ir nustačiusi, jog faktinės nekilnojamojo daikto naudojimo aplinkybės neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotos pastato naudojimo paskirties, taikyti kitos paskirties vietinės rinkliavos tarifą.

Pažymėta, jog Nuostatų 14 punkte įtvirtinta teise pareiškėjui tvarkyti ir organizuoti vietinės rinkliavos mokėtojų registrą nėra absoliuti. Nuostatų 17 punkte reglamentuota, jog rinkliavos mokėtojų registro tikslais TRATC nustatyta tvarka privalo naudotis VĮ Registrų centras, Gyventojų registro, teismų sprendimais, Plungės rajono savivaldybės ir kitų subjektų turimais duomenimis, reikalingais rinkliavos mokėtojų registrui ir vietinei rinkliavai administruoti. Analizuojant byloje esančius vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus 2014 m. kovo 4 d. Nr. PL-14-029374, 2014 m. balandžio 9 d. Nr. PL-14-037991, 2015 m. kovo 17 d. Nr. PL-15-030938 ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. Nr. PL-15-029681 daryta išvada, jog pareiškėjas vietinę rinkliavą tiek už gyvenamosios paskirties objekto dalį, tiek už paslaugų paskirties objekto dalį, apskaičiavo visa apimtimi taikydamas vietinės rinkliavos dydį, kuris numatytas Nuostatų 1 priedo 1 punkte (individualus namas Plungės miesto teritorijoje) ir 2 priedo 3 punkte (pastatai, skirti paslaugoms teikti virš 100 kv. m), t. y neatsižvelgdamas į Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis, jog tiek gyvenamosios patalpos, tiek verslo patalpos sudaro tik dalį pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Taigi iš atsakovo yra reikalaujama sumokėti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už dvi skirtingas paskirtis, apmokestinant pagal abi paskirtis 100 procentų tarifu, nenustatant jokių proporcijų pagal įregistruotą nekilnojamojo daikto skirtingą patalpų paskirtį.

Vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo metodika reglamentuojama Nuostatų V skyriuje „Vietinės rinkliavos dydis“. Teismas atsižvelgė į Nuostatų 34, 35.1, 41, 42 punktus. Nagrinėjant Nuostatų 1 ir 2 prieduose nurodytus metinės vietinės rinkliavos dydžius matyti, jog nėra tarifo atitinkančio šios administracinės bylos faktines aplinkybes t. y. situacija, kai viename nekilnojamojo turto objekte yra dviejų naudojimo paskirčių patalpos. Atkreiptas dėmesys, jog teisės aktų leidėjas Nuostatuose nenumatė galimybės vietinės rinkliavos administratoriui vieną nekilnojamąjį daiktą, kuriam suteiktas vienas unikalus numeris, adresas ir pan. apmokestinti dviem skirtingais vietinės rinkliavos tarifais. Nuostatų 45 punktas numato galimybę TRATC taikyti kitos paskirties metinę vietinę rinkliavą, tačiau nesuteikia teisės vieną nekilnojamąjį daiktą apmokestinti dviem skirtingais vietinės rinkliavos tarifais, apskaičiuojant ją už visą objektą.

Pažymėta ir tai, kad vietinė rinkliava atsakovui yra apskaičiuota už visą nekilnojamąjį daiktą, tačiau Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.1 punkte nurodytas aktualus įrašas, pagal kurį nustatyta, jog 26/100 įvardijamo nekilnojamojo daikto dalys nuosavybės teise priklauso L. A.. Taigi ir šiuo aspektu atsakovas skaičiuodamas vietinę rinkliavą tik vienam iš bendraturčių, nepagrindė savo veiksmų teisėtumo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė apskaičiuotos ginčo rinkliavos pagrįstumo, visa apimtimi, taikydamas vienam nekilnojamajam daiktui du skirtingus vietinės rinkliavos tarifus, neįvertino skirtingų patalpų dalies proporcijų nekilnojamajame daikte, todėl viršijo savo kompetencijos ribas. Įvertinus aukščiau išdėstytą, pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl nesumokėtinos vietinės rinkliavos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, laikytina, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsniu, 45 straipsnio 1 dalimi. Atsakovas teismui pateikė 2016 m. birželio 2 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 0060 ir 2016 m. liepos 8 d. atstovavimo sutartį, tačiau nenurodė patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos, nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą ir administracinėje esančius įrodymus paliko atsakovo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas nenagrinėtu.

III. Pareiškėjas TRATC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Taip pat prašo priteisti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko registre nurodytos verslo patalpos yra naudojamos, iš jų gaunamos pajamos bei susidaro buitinės atliekos. Atsakovas ne tik gyvena nekilnojamojo turto objekte, bet ten vykdo ir komercinę ūkinę veiklą, todėl jis privalo mokėti vietinę rinkliavą ne tik kaip gyvenamojo namo, bet ir kaip pokylių salės (verslo) savininkas.

Atliekų tvarkymo įstatymas nustato, kad nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą (301 str. 2 d.), todėl šiuo atveju atsakovui tenka prievolė mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise valdo Nekilnojamojo turto objektą, kuris yra padalintas į du skirtingos paskirties objektus ir naudojamas pagal atskiras tikslines naudojimosi paskyras.

Pareiškėjas pažymi, kad Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko registro išrašo 7.3 punkte nurodyta, kad tarp atsakovo ir L. A. 2010 m. rugsėjo 8 d. buvo sudarytas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu Nr. 6080, kuris leidžia daryti išvadą, kad atsakovas naudojasi L. A. priklausančia Nekilnojamojo turto objekto dalimi, todėl byloje tinkamas atsakovas yra B. B..

Teismas pirmiausiai įvertino tai, kad pareiškėjas, nustatęs, jog faktinės nekilnojamojo daikto naudojimo aplinkybės neatitinka su nekilnojamojo turto registro duomenimis, gali taikyti kitokius vietinės rinkliavos apskaičiavimo metodus, tačiau priėmė išvadą, kad alternatyvus vietinės rinkliavos paskaičiavimas viršija pareiškėjo kompetencijos ribas. Jei nekilnojamojo turto objekto vietinės rinkliavos tarifas priklausytų nuo nekilnojamojo turto objekto užimamo ploto, tai iš bendro ploto pareiškėjas galėtų atimti gyvenamosios paskirties plotą, o už komercinės paskirties plotą skaičiuoti pagal likusį nekilnojamojo turto objekto plotą, kuriame vykdoma veikla. Pagal galiojančius Nuostatus bei pareiškėjui suteiktą kompetenciją vietinė rinkliava apskaičiuojama už gyvenamąjį namą bei komercines paskirties patalpas, kai vietinės rinkliavos dydis priklauso nuo komercinės paskirties patalpų užimamo ploto.

Atsakovas B. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu, kad tas pats jo nuosavybės teise valdomas objektas būtų apmokestinamas du kartus, nes tokia galimybė teisės aktuose nenumatyta. Teismas į šias aplinkybes atsižvelgė, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo alternatyvūs mokesčio paskaičiavimai viršijo jam suteiktos kompetencijos ribas. Tokie teismo motyvai pagrįsti Nuostatų 6, 15, 41 punktuose įtvirtintais reikalavimais. Pareiškėjas privalo paskaičiuoti vietinę rinkliavą pagal šį kriterijų – pagrindinę tikslinę turto naudojimo paskirtį ir gyvenamąją vietovę (1 priedas). Taigi, atsakovas, kaip vietinės rinkliavos mokėtojas gali būti apskaitomas tik vieną kartą pagal nekilnojamojo turto objekto pagrindinę naudojimo paskirtį, kas iki 2014 metų ir buvo daroma.

Pažymi, jog pagal šiuo metu galiojančius Nuostatų reikalavimus, neturi esminės reikšmės aplinkybė, kad L. A. yra nekilnojamojo turto bendrasavininkė, nes ginčo tarp pačių bendrasavininkių nėra, vietinė rinkliava apmokama laiku, įsiskolinimų nėra.

Pareiškėjas, vieną kartą apmokestinęs nekilnojamąjį turtą, ir savininkams apmokėjus mokestį, negali teismo reikalauti antrą kartą priteisti vietinę rinkliavą iš to paties asmens už tą patį objektą, nes nekilnojamojo objekto pagrindinė naudojimo paskirtis išlieka ta pati, todėl, atsakovo teigimu, teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias tokios rinkliavos paskaičiavimą, įvertino pareiškėjo kompetencijos ribas, byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo B. B. už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė apskaičiuotos ginčo rinkliavos pagrįstumo, visa apimtimi taikydamas vienam nekilnojamajam daiktui du skirtingus vietinės rinkliavos tarifus, neįvertino skirtingų patalpų dalies proporcijų nekilnojamajame daikte, todėl viršijo savo kompetencijos ribas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir jo prašymą tenkinti. Apeliaciniame skunde tvirtina, kad šiuo atveju atsakovui tenka prievolė mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise valdo Nekilnojamojo turto objektą, kuris yra padalintas į du skirtingos paskirties objektus ir naudojamas pagal atskiras tikslines naudojimosi paskyras.

Iš į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija matyti, kad ginčo objektas, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą – pastatas – gyvenamasis namas su paslaugų paskirties patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini). Įrašyta daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai). Nekilnojamojo daikto bendras plotas – 508,25 kv. m, iš kurių gyvenamasis plotas sudaro – 225,38 kv. m, o verslo patalpos – 149,02 kv. m. Nurodyto pastato 74/100 dalys nuosavybės teise priklauso B. B., 26/100 dalys – L. A..

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad adresu Gandingos g. 8, Plungė skaičiuojami du vietinės rinkliavos mokesčiai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nekilnojamo turto objektą sudaro gyvenamosios ir verslo paskirties patalpos. Už gyvenamąsias patalpas skaičiuojamas 61 Eur per metus vietinės rinkliavos mokestis (mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini)). Už verslo paskirties patalpas skaičiuojamas 123 Eur per metus vietinės rinkliavos mokestis (mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini)). Iš pareiškėjo parengtos 2016 m. gegužės 17 d. Pažymos dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surikimą ir tvarkymą mokėjimo Nr. P-RT-2 matyti, kad šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo B. B. vietinės rinkliavos skolą, susidariusią dėl nesumokėtos rinkliavos, apskaičiuotos už verslo paskirties patalpas laikotarpiu 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vienas iš vietinės rinkliavos apskaičiavimo teisinių pagrindų, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, yra Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtinti Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai.

Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Nuostatuose įtvirtinta, kad komunalinių atliekų turėtojams minimali atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal pagrindinę tikslinę turto naudojimo paskirtį ir gyvenamąją vietovę (1 priedas) (Nuostatų 41 p.). Komunalinių atliekų turėtojams minimali atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal pagrindinę tikslinę turto naudojimo paskirtį ir turimą bendrą plotą (2 priedas) (Nuostatų 42 p.).

Taigi, iš Nuostatų 41 ir 42 punktų nuostatų bei Nuostatų 1 ir 2 priedų matyti, kad vietinė rinkliava siejama su viso nekilnojamojo turto (pastato), o ne patalpų paskirtimi.

Pažymėtina, jog šioje byloje aktualios redakcijos Nuostatuose nėra numatyta galimybės vietinę rinkliavą apskaičiuoti atsižvelgiant į atskirų pastato patalpų paskirtį. Tokia norma įtvirtinta tik nuo 2017 m. kovo 1 d. įsigaliojusiuose Plungės rajono savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T1-1 patvirtintuose Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose, kurių 41 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu Rinkliavos mokėtojui priklausančiame nekilnojamo turto objekte kelios patalpos yra naudojamos pagal skirtingas naudojimo paskirtis, jos yra apmokestinamos kaip savarankiški nekilnojamo turto objektai pagal jų naudojimo paskirtį.

Nagrinėjamu atveju nekilnojamo daikto – pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini)– pagrindinė naudojimo paskirtis, nurodyta Nekilnojamojo turto registre – gyvenamoji (vieno buto pastatai). Nepaisant šių duomenų, pareiškėjas vietinę rinkliavą atsakovui skaičiuoja ne tik pagal pagrindinę tikslinę pastato paskirtį, bet ir pagal šiame pastate esančių patalpų paskirtį, tokiu būdu šiam vienam nekilnojamam daiktui taikydamas du skirtingus vietinės rinkliavos tarifus. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nuostatų 41 ir 42 punktais bei Nuostatų 1 ir 2 priedais nustatytu teisiniu reglamentavimu pareiškėjui nesuteikta teisė vieną nekilnojamąjį daiktą apmokestinti dviem skirtingais vietinės rinkliavos tarifais, atsižvelgiant į jame esančių patalpų paskirtis. Kadangi ginčo dėl atsakovui apskaičiuotos vietinės rinkliavos pagal pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pagal jo pagrindinę naudojimo paskirtį (gyvenamoji) nėra, byloje pareiškėjo prašoma priteisti 245,80 Eur dydžio vietinė rinkliava buvo dar kartą apskaičiuota už paslaugų paskirties patalpas, t. y. buvo parašoma priteisti vietinę rinkliavą už tą patį objektą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Kaip jau skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą privalomasis pobūdis ir paskirtis lemia, kad tokia rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir kad ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis (pvz., 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556–1333/2008; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525 – 471/2010 ir kt.). Prievolės mokėti tokią rinkliavą turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai turi būti aiškiai apibrėžti, o plečiamasis tokios prievolės atsiradimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas prieštarautų viešosios teisės principams, inter alia (be kita ko) konstituciniam teisinės valstybės principui, kurio neatsiejami elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė