2017-04-26 Nr. AB-8921-3-61-3-06009-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1979-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06009-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).

Nurodė, kad nuo 2013 m. kovo mėn. yra laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su dviem ir daugiau asmenų. Nurodė, kad yra laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, jog gyveno perpildytose kamerose, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas, kameros buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jose vienam asmeniui teko mažiau nei 1 kv. m. Dėl mažo kameros ploto neturėjo galimybės mankštintis ir vaikščioti. Teigia, kad dėl neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų patyrė emocinę, psichologinę, neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 3,78 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (b. l. 8–14).

Paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Dėl švaros palaikymo kamerose, vykdomų patikrinimų paaiškino, kad reikalingas inventorius visada yra išduodamas kamerose. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nuo 2015 metų yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 050 Eur neturtinės žalos. Kitą skundo dalį atmetė (b. l. 87–90).

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. (iš viso 995 dienas). Iš viso 817 dienų pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, taigi Lukiškių TI-K praleido 178 dienas. Iš 178 dienų, praleistų Lukiškių TI-K, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimų iš viso 73 dienas. Likusias 105 dienas pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių reikalavimų ir buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėta, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Teismas pastebėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui. Teismas manė, jog toks aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę (105 dienas), vertybes, kurioms daromu pažeidimu buvo kilusi grėsmė (sveikata), atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną įkalinimo įstaigoje teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 8 iki 10 eurų), teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 1050 Eur (10 Eur x 105 dienos) suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Lukiškių TI-K atsiliepime prašė priteisti 3,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas. Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 63 A4 formato lapai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktu bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 63 x 0,06, t. y. 3,78 Eur. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė, vykdydamas teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį, kaip tai yra nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkintas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 96–99).

Teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 4 000 Eur suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Pažymi, kad ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami skaitmenine forma, todėl atsakovas realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

Pareiškėjas D. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą.

Teigia, kad atsakovas apeliaciniame skunde pateikė motyvus, prieštaraujančius Konvencijai, Konstitucijai, kitiems teisės aktams bei šiuo metu aktualiai teismų praktikai.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas jau pateikė sprendime aiškius argumentus, kodėl negali tenkinti Lukiškių TI-K prašymo priteisti 3,78 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui D. G., jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 105 dienas pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių reikalavimų ir buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, ir nusprendė, jog pareiškėjui priteistina 1 050 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė netenkinti atsakovo prašymo priteisti 3,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė apeliacinį skundą. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą bei su teismo išvada dėl atsakovo neteisėtos veikos.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateiktame skunde jam Lukiškių TI-K padarytos neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad kameros buvo perpildytos.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenumato, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytų duomenų (b. l. 8–14) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. birželio 20 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. Šiais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,94 kv. m iki 8,17 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 4, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,84 kv. m iki 8,17 kv. m.

Atsižvelgiant į šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas 105 paras Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybės judėti kameroje – itin ribotos.

Pažymėtina, jog EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją).

Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas; žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių; tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatyti pažeidimai, susiję su asmeninės erdvės trūkumu, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pažymėtina, kad pagal į bylą pateiktus duomenis veiksnių, galėjusių pareiškėjui adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą, nebuvo: pavyzdžiui, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė reikšmingą dienos dalį (ne miegui skirtu paros metu) būti už kameros ribų, t. y. sporto kiemelyje, bibliotekoje ar pan.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, pažymėtina, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d.; 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 – 325 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai 9 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui iš viso 105 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje), į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 050 Eur suma nėra per didelė, ji laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir tuo aspektu, kad jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo atmestas, pažymėtina, kad proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-521/2011). Nagrinėjamu atveju atsakovas įrodymų, pagrindžiančių prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, be to, sprendimas byloje nėra priimtas jo naudai, todėl šis jo prašymas pagrįstai netenkintas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė