2022-07-20 Nr. AB-18982-3-61-3-01180-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3245-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01180-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. C. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. C. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. C. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 22S7507 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teigė, kad prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ji nurodė konkrečias aplinkybes, kurios leidžia prieiti išvadą, jog jai realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, o, įvertinus ir dabartinę situaciją kilmės šalyje, toks pavojus tebegresia. Atsakovas, vertindamas situaciją kilmės valstybėje bei pareiškėjai galimai kylančią ir tos situacijos nulemtą pavojų, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.

3. Pareiškėja nurodė, kad ji, kaip moteris, priskirtina padidintos grėsmės asmenų kategorijai pagal Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) išskirtus kelis padidintos rizikos asmenų profilius. Atsakovo Sprendime kriminogeninė situacija kilmės šalyje apibūdinta fragmentiškai ir neišsamiai. Todėl nepakanka duomenų daryti kokias tai apibendrinančias išvadas apie jos galimą įtaką visuomenės saugumui (apskritai), o juo labiau apie atskiram asmeniui konkrečiai galimai kilsiančią potencialią grėsmę. Kai kurias atsakovo išvadas nulėmė ir jo vyraujantis selektyvus požiūris į įrodinėjimo pareigos naštos paskirstymą tarp pareiškėjos ir Migracijos departamento. Migracijos departamentas kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes. Atsakovas teigė, kad (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėja pažymėjo, kad savo elgesiu niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos paaiškinimas dėl išvykimo iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl tikėtino persekiojimo. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, pareiškėja nuoširdžiomis pastangomis padėjo tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedina siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai.

5. Pareiškėja teismo posėdyje papildomai nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjai tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir jai pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu atsakovas nustatė, kad pareiškėjos istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso jai suteikimo, kadangi pareiškėjos įvardijamas persekiotojas – (duomenys neskelbtini) – nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja pagalbos nesikreipė. Taip pat, tyrimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėja turėjo visas galimybes kreiptis pagalbos savo kilmės valstybėje.

8. Atsakovas teigė, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos paaiškinimas pasižymi esminiais trūkumais – yra abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio bei prieštaraujantis surinktai kilmės valstybės informacijai. Įvertinęs nustatytus pareiškėjos paaiškinimo trūkumus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste bei tai, kad pareiškėja negalėjo įtikinamai paaiškinti nustatytų prieštaravimų, atsakovas jos paaiškinimą pagrįstai atmetė dėl patikimumo stokos ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

9. Atsakovas nurodė, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką grėsmė yra vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“ tada, kai kilmės valstybėje yra konstatuojamas beatodairiškas smurtas. Pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, pasireiškiantis beatodairišku smurtu, t. y. pareiškėjai nekyla rimta ir asmeninė grėsmė jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl nebuvo pagrindo kylančios grėsmės vertinti pagal „slankiojančią skalę“. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), todėl skunde minimas ESPA išskiriamas padidintos rizikos asmenų profilis pareiškėjai nėra aktualus ir netaikytinas. Sprendime buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjos situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl ji taip pat neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

10. Atsakovas kaip proporcingus vertino pareiškėjai nustatytus maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nors pareiškėja iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjos S. C. N. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

12.1. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. 2021 m. rugsėjo 15 d. vyko pareiškėjos pirminė apklausa.

12.2. Pareiškėja 2021 m. spalio 1 d. Migracijos departamente apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

12.3. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Įstatymo 86, 87 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini). Įvertinęs pareiškėjos paaiškinimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

15. Teismas nurodė, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjos padėtį kilmės valstybėje bei jos paaiškinime nurodytas aplinkybes. Iš Sprendimo turinio teismas nustatė, kad kilmės valstybės įstatymai draudžia (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjos nurodytos individualios aplinkybės, t. y. paaiškinimo prieštaringumas, pozicijų keitimas bei nedetalumas, nesudaro pagrindo vertinti, jog kilmės valstybėje pareiškėjai dėl minėtų aplinkybių kiltų pavojus.

16. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl jos priklausymo ESPA išskiriamam padidintos rizikos asmenų profiliui, nes pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), o ESPA padidintos rizikos asmenų profiliai yra taikomi (duomenys neskelbtini).

17. Teismas nustatė, kad dalis pareiškėjos nurodytų aplinkybių prieštarauja atsakovo surinktai informacijai apie kilmės valstybę. Pareiškėja nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Pagal kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjos paaiškinimas negali būti vertinamas kaip tikėtinas. Teismas pažymėjo, kad tikėtina, jog pareiškėja yra susipažinusi su įvykiais jos kilmės šalyje (duomenys neskelbtini), todėl apklausos ir teismo posėdžio metu būtent juos ir nurodė bei susiejo su savo asmeniniais išgyvenimais. Tačiau teismas pareiškėjos paaiškinimą vertino kaip neišsamų ir netikslų, abstraktų, prieštaringą bei keliantį pagrįstų abejonių. Pradžioje pareiškėja aiškino, jog (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja paaiškinimų metu keitė pozicijas, netikslumus ar papildančius klausimus aiškino neatsiminimu, o paprašyta Migracijos departamento darbuotojo ar teismo detalizuoti tam tikrus įvykius neišsiplėsdavo. Tai sudarė pagrindą pareiškėjos paaiškinimą vertinti kaip mažai tikėtiną.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjos istorija apie (duomenys neskelbtini), savaime nelemia pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos jai suteikimo, nes pareiškėjos nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Teismas vadovavosi 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) 6 straipsniu, nustatė, jog pareiškėja Migracijos departamente apklausos metu nurodė, jog ji nesikreipė pagalbos, nes negalėjo apie tai su niekuo kalbėti ir priėjo prie išvados, jog pareiškėja nenurodė pagrįstų priežasčių, kodėl negalėjo kreiptis į vietines teisėsaugos institucijas, ypatingai įvertinus tai, kad pareiškėjos nurodytos prieš ją nukreiptos veikos (duomenys neskelbtini) pagal kilmės valstybės įstatymus yra kriminalizuotos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomos jos galimo persekiojimo aplinkybės nėra individualaus pobūdžio, todėl nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga.

19. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl sprendė, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio pareiškėjai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas nenustatė duomenų, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar įvykdyta mirties bausmė. Teismas pagrįsta pripažino Migracijos departamento išvadą dėl pareiškėjai papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

20. Teismas sprendė, jog Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsta. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir priėjo išvadą, kad pareiškėjai nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Teismas šią Sprendimo dalį pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas nurodė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 22. Pareiškėja S. C. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Pareiškėja akcentuoja, jog kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini).

24. Pareiškėja vadovaujasi Įstatymo 87 straipsniu, nurodo, jog atsakovas apklausos metu pareiškėjos nurodytas aplinkybes vertino kaip ekonominio pobūdžio, tačiau Sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima tvirtinti, kad pareiškėjos paaiškinimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti. Pareiškėja vadovaujasi EŽTT praktikoje suformuota taisykle dėl kruopštaus prieglobsčio prašymo tyrimo bei įrodymų vertinimo ir nurodo, jog atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėja teigia, jog atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, pareigą teisiškai kvalifikuoti reikšmingas bylai aplinkybes perkėlė pareiškėjai, nepasisakė dėl pareiškėjos priskyrimo ESPA išskirtiems padidintos rizikos asmenų profiliams, nevertino, ar kilmės šalyje valstybė teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog, grąžinus ją į kilmės valstybę, jos gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos, o jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

25. Pareiškėjos vertinimu, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti jai draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo Sprendimą, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su teisiniu reglamentavimu, prieglobsčio prašymo motyvais, tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, nenustatytais pagrindais suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, sprendimu išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti, bei papildomai pažymi, kad ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėja negrindė savo prieglobsčio prašymo tuo, kad kilmės valstybė prieš ją naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o vertinama pareiškėjos individuali situacija jos nurodytų prieglobsčio prašymo motyvų kontekste.

28. Atsakovas teigia, kad nors pareiškėja ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, teisės aktuose nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms įvertinti. Pareiškėja deklaratyviai formuluoja tariamus Migracijos departamento Sprendimo trūkumus, nekonkretizuoja, kokios pareiškėjos asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjos atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Migracijos departamento ir teismo sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Atsakovas akcentuoja, kad Migracijos departamentas nesivadovavo jokiais ESPA išskirtais profiliais, priimdamas Sprendimą, kadangi ESPA išskyrė padidintos rizikos asmenų profilius (duomenys neskelbtini), o pareiškėja yra (duomenys neskelbtini).

29. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas sutrumpino pareiškėjai nustatytą draudimo atvykti laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Pareiškėja S. C. N. prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

32. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl pareiškėjos prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

V. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjai S. C. N. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sutrumpino, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

35. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovui nesurinkus aktualios būtinos informacijos apie pareiškėjos individualaus pobūdžio aplinkybes.

36. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

37. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

38. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, ar visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

39. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

40. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

41. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

42. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvas – (duomenys neskelbtini).

44. Pastebėtina, jog pareiškėja apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, tačiau nepateikė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu turėtų būti pripažintos neteisingomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, jos paaiškinimus, teiktus apklausiant, Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjos paaiškinimai dėl (duomenys neskelbtini), savaime nelemia pabėgėlio statuso suteikimo.

Pareiškėjos paaiškinimas apie priežastis, lėmusias jos išvykimą iš kilmės valstybės, nepasižymėjo nuoseklumu ir detalumu (duomenys neskelbtini), pareiškėja vengė tikslių, konkrečių atsakymų (duomenys neskelbtini), jos paaiškinimas buvo grindžiamas kilmės valstybės informacijai prieštaraujančiais teiginiais. Pagal Migracijos departamento surinktą pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, jog kai (duomenys neskelbtini). Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, atsakovas nustatė, jog kilmės valstybė bei įvairios organizacijos deda pastangas padėti (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėja savo kilmės šalyje tokios pagalbos ieškojo.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su (duomenys neskelbtini), savaime nėra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjos prieglobsčio prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės pareiškėjos patirties ir dėl to jai neva kylančios grėsmės. Byloje taip pat nustatyta, jog (duomenys neskelbtini). Nors apeliaciniame skunde pareiškėja aptaria situaciją kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), tačiau ši informacija vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinanti jai tariamai gresiančio pavojaus.

Byloje nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjos baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti Migracijos departamento, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl nepagrįstų pareiškėjos paaiškinimų bei baimės grįžti į kilmės valstybę (Įstatymo 86 str. 1 d.).

45. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš ją kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad ji yra persekiojama, diskriminuojama, kad dėl jos individualių savybių jai neleidžiama įsidarbinti ar kt., todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas Sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

46. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dėl jos priklausymo ESPA išskiriamam padidintos rizikos asmenų profiliui, nes pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), o ESPA padidintos rizikos asmenų profiliai yra taikomi (duomenys neskelbtini).

47. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija (duomenys neskelbtini) pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tikimybe, jog, išsiuntus ją į kilmės šalį, pareiškėjos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigdama, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, nenurodė ir nedetalizavo, į kokias asmenines pareiškėjos savybes atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų visapusiško ištyrimo neužtikrino. Nors šiuo atveju pareiškėja teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas reikalavo teisiškai kvalifikuoti prieglobsčio prašymo aplinkybes. Byloje esanti pareiškėjos apklausos transkripcija patvirtina, kad jai buvo užduodami klausimai apie jos faktinę patirtį, o Migracijos departamentas pateiktus duomenis vertino ir kvalifikavo. Prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais (Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.). Prieš priimant Sprendimą pareiškėja buvo apklausta laikantis nustatytų procedūrų – jai paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvai paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjos prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo.

49. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių šie pareiškėjai nustatyti draudimai turėtų būti dar labiau sutrumpinti.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. C. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė