2019-09-11 Nr. AB-17119-3-64-3-02416-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-296-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02416-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2.; 24.7; 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. ir atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. pareiškimą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys G. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas:

1.1. Ištirti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ (toliau – ir Sprendimas), įsigaliosiančio nuo 2017 m. sausio 1 d., 1.2 punkto, inter alia (be kita ko) 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ pakeistos jo redakcijos bei paties pakeitimo atitiktį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 4 straipsnio 2 daliai;

1.2. nustačius prieštaravimą, panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktą;

1.3. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ pripažinti priimtu pažeidžiant Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo (pakeitimo) terminą, todėl neteisėtu.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas ir jo 1.2 punktas nėra suderinamas su minėtomis NTMĮ, MAĮ, VAĮ ir KĮ nuostatomis, pažeidžia viešąjį interesą, todėl yra naikintinas. Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) Sprendimo 1.1 punktu nustatė, jog 2017 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje – 0,4 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės, tačiau 1.2 punktu numatė, jog nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000 Eur ir daugiau, taikomas 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. 2016 m. liepos 1 d. pakeitimu pastaroji nuostata (t. y. Sprendimo 1.2 punktas) buvo pakeista, numatant, jog 1,5 procento mokesčio tarifas taikomas nekilnojamojo turto objektams tų įmonių, kurios atitinka Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir ĮFAĮ) nurodytus didelės įmonės kriterijus. ĮFAĮ 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog didelėmis laikomos įmonės, kurių ne mažiau kaip du rodikliai paskutinę finansinių metų dieną viršija dydžius, nurodytus minimo straipsnio 3 dalyje, t. y. (1) balanse nurodyto turto vertė – 20 000 000 eurų; (2) pardavimo grynosios pajamos per ataskaitinius finansinius metus – 40 000 000 eurų; (3) vidutinis metinis darbuotojų skaičius pagal sąrašą per ataskaitinius finansinius metus – 250 darbuotojų. Kriterijų, susijusių su įmonės turimu nekilnojamuoju turtu ar mokamu nekilnojamojo turto mokesčiu, kurie lemtų jos priskyrimą vienai ar kitai grupei, ĮFAĮ 4 straipsnio 4 dalis nenumato. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog konkretų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą intervale nuo 0,3 proc. iki 3 proc., kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje, nustato atitinkamos savivaldybės taryba. NTMĮ numato, jog savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

3. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 suformuotais išaiškinimais. Nurodė, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudarytas administravimo tikslais ir negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojo kategorija, nes nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams.

Kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų kategoriją, tačiau, yra tokia galimybė, valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog NTMĮ nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir/ar naudojimą, kaip to reikalauja NTMĮ 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis.

Be to, NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos.

To paties straipsnio 3 dalis numato, kad savivaldybės tarybai iki minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų nenustačius konkrečių mokesčio tarifų arba po nurodytų terminų keičiant nustatytus mokesčio tarifus, atitinkamą mokestinį laikotarpį tos savivaldybės teritorijoje taikomas 0,3 procento mokesčio tarifas. NTMĮ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nekilnojamojo turto vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ne rečiau kaip kas 5 metai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1049, kuriuo patvirtintos Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklės, 2 punkte numatyta, kad sprendimą dėl nekilnojamojo turto masinio vertinimo nesuėjus NTMĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytam maksimaliam terminui Finansų ministerijos teikimu priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Kitais atvejais, vadovaujantis Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių 42 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių teritorijų ir Lietuvos Respublikos teritorijos nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus, skirtus nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti, tvirtina finansų ministras. Nekilnojamojo turto vertinimo masiniu būdu dokumentai, kuriais remiantis šiuo metu nustatoma masiniu būdu įvertinamo nekilnojamojo turto mokestinė vertė, vadovaujantis NTMĮ 9 straipsnio 3 dalimi ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių 42 punktu, patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. gruodžio 21 d.

įsakymu Nr. 1K-374 „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių teritorijų ir Lietuvos Respublikos teritorijos nekilnojamojo turto vertinimo masiniu būdu dokumentų tvirtinimo“. Jie naudojami nustatyti masiniu būdu įvertinamo nekilnojamojo turto mokestines vertes nuo 2016 m. sausio 1 d. Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei tai, kad jokio Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo dėl naujo masinio nekilnojamojo turto vertinimo mokestinių verčių nustatymo tikslais nuo 2017 m. nėra priimta, akivaizdu, jog savivaldybių taryboms 2016 m. priimant sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2017 metams, galiojo ir galioja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas – iki 2016 m. birželio 1 d.

4. Pareiškėjo teigimu, pagal KĮ 4 straipsnio 2 dalį, viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pažymėjo, jog tiek Sprendimo 1.2 punkto pirminėje redakcijoje, tiek pakeistoje redakcijoje pagrindiniu kriterijumi, lemiančiu 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymą, yra mokesčių mokėtoją (mokestį mokantį subjektą) kvalifikuojantys požymiai, kurie nesusiję su jo kaip nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojo statusu.

Aktualioje Sprendimo 1.2 punkto redakcijoje nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai, kuriems taikomas padidintas 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, išskiriami pagal tai, ar jie atitinka didelės įmonės kriterijus pagal ĮFAĮ 4 straipsnį. Kaip matyti iš ĮFAĮ 4 straipsnio 1–4 dalių, nei vienas iš kriterijų, kuriuo remiantis pagal ĮFAĮ grupuojamos įmonės, nėra tiesiogiai susijęs nei su įmonių turimu nekilnojamuoju turtu, jų mokamu nekilnojamojo turto mokesčiu ar su jų Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje turimu nekilnojamuoju turtu (jo kiekiu, verte ar pan.).

Šiuo atveju akivaizdu, kad Sprendime (taip pat ir jo redakcijoje po pakeitimo) nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos, nors ir grindžiamos ĮFAĮ (t. y. įstatymo lygmens teisės akte) įtvirtintais kriterijais, nėra išskiriamos pagal objektyvius, juos kaip nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojus identifikuojančius, požymius. Todėl nėra aišku, kodėl vieni subjektai į kategoriją mokėtojų, kurių nekilnojamajam turtui taikomas padidintas 1,5 procento mokesčio tarifas, patenka, nors nekilnojamojo turto turi nedaug, o subjektams, nors ir valdantiems daugiau nekilnojamojo turto, tačiau į šią kategoriją nepatenkantiems, nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra mažesnis – 0,4 procento.

Toks nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų diferencijavimas, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir NTMĮ keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu, laikytinas nepagrįstu, neteisėtu, pažeidžiančiu asmenų lygiateisiškumo principą (t. y. iš esmės diskriminuojančiu). Jis neatitinka MAĮ 7 straipsnyje įtvirtinto mokesčių mokėtojų lygybės principo, MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir proporcingumo principų, MAĮ 9 straipsnyje įtvirtinto apmokestinimo aiškumo principo, NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, taip pat VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktų reikalavimų, pažeidžia viešąjį interesą.

Pažymėjo, jog taikant Sprendime nustatytus kriterijus, skirtingi mokesčio tarifai gali būti taikomi analogiškam skirtingų įmonių grupių (net ir tarpusavyje konkuruojančių) nekilnojamajam turtui priklausomai nuo to, kokia forma jie šį savo nekilnojamąjį turtą pasirenka valdyti ir administruoti, kokiu verslo modeliu veikiama: ar nekilnojamasis turtas priklauso veiklą vykdančioms grupės įmonėms, ar, pavyzdžiui, specialios paskirties bendrovei ar bendrovėms, tik valdančioms ir kitoms grupės įmonėms pernuomojančioms atitinkamus nekilnojamojo turto objektus (dėl to atskirai laikytinomis labai mažomis ar mažomis įmonėmis, nors grupė ir atitiktų ar viršytų įstatymu nustatytus vidutinės įmonės kriterijus).

Taip Sprendimu dar ir nepagrįstai iškreipiamos verslo konkurencinės sąlygos, kas nesuderinama su KĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu imperatyvu. Be to, Sprendimas nepagrįstu ir neteisėtu minimu aspektu laikytinas dar ir todėl, kad, remiantis jo 1.2 punktu, kaip mokesčio mokėtojai išskiriami tik juridiniai asmenys, tik jiems taikomas didesnis mokesčio tarifas, nors kaip nekilnojamojo turto savininkai (pagal turimo turto kiekį, tiek bendrai, tiek konkrečiai Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, pagal turimo nekilnojamojo turto vertę ir pan.) jie gali niekuo nesiskirti nuo fizinių asmenų.

Tai taip pat laikytina minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje taikymo kriterijų neatitinkančiu ir nepagrįstu diferencijavimu, MAĮ 7 straipsnio nuostatas pažeidžiančiu mokesčių mokėtojų (pvz., taip pat vykdančių komercinę veiklą) diskriminavimu, bei KĮ 4 straipsnio 2 dalyje draudžiamu konkurencijos sąlygų iškraipymu, viešojo intereso pažeidimu.

5. Pareiškėjo teigimu, Tarybos Sprendimu 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje esančiam nekilnojamajam turtui, kuris atitinka tokius kriterijus: jis priklauso mokėtojams (arba mokestį už jį turi mokėti mokesčių mokėtojai), kurie priskiriami didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000 Eur bei didesnė. Vadovaujantis 2016 m. liepos 1 d. priimtu pakeitimu pakeista Sprendimo 1.2 punkto redakcija, 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jau taikomas nekilnojamojo turto mokesčio objektams tų įmonių, kurios atitinka ĮFAĮ nurodytus didelės įmonės kriterijus.

Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje pateikiama informacija, aktualus didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2015 m. kovo 27 d. įsakymu. Didiesiems mokesčių mokėtojams, VMI darbo grupės siūlymu, priskiriami Lietuvos juridiniai asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialai ar atstovybės, kurių praėjusių metų apyvarta, eliminavus atsitiktinius, vienkartinius pardavimus, viršijo 25 mln. eurų ir darbuotojų skaičius einamųjų metų sausio 15 d. viršijo 10.

Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog Sprendimu apibrėžta nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų grupė, kuriai turėtų būti taikomas 1,5 procento mokesčio tarifas, skiriasi nuo nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų grupės, kuriai 1,5 procento tarifas taikytinas atsižvelgiant ir į Sprendimo 1.2 punkto pakeitimus: pavyzdžiui, įmonėms, kurių balanse nurodyto turto vertė viršijo 20 000 000 Eur, o metinė apyvarta nesiekė 57 924 000 Eur, tačiau viršijo 40 000 000 Eur, remiantis iki pakeitimo galiojusia Sprendimo redakcija, būtų taikomas 0,4 procento mokesčio tarifas, o po pakeitimo – padidintas 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

Vienas pagrindinių NTMĮ tikslų – mokesčių mokėtojų teisių ir interesų apsauga, teisinis aiškumas. Taip užtikrinamas nekilnojamojo turto mokesčio tarifų būsimiems mokestiniams laikotarpiams (tuo pačiu ir mokesčių mokėtojams teksiančios mokestinės naštos) prognozuojamumas, vietos savivaldos institucijos drausminamos su nekilnojamojo turto mokesčio tarifais susijusius sprendimus priimti laiku ir atsakingai. Mažeikių rajono savivaldybės 2016 m. liepos 1 d. priimtas pakeitimas neatitinka ir pažeidžia NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, įpareigojusią savivaldybės tarybą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą 2017 m. nustatyti iki 2016 m. birželio 1 d. ir po šios datos jos nekeisti, todėl yra neteisėtas.

Šiuo atveju turi būti taikomos NTMĮ 6 straipsnio 3 dalyje numatytos teisinės pasekmės.

6. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė pareiškimą atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punktas šiuo metu yra negaliojantis, kadangi buvo pakeistas 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimo pakeitimas). Šiuo atveju negali būti naikinamas jau pakeistas Sprendimo 1.2 punktas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo mokesčio mokėtojo dydis.

Sprendimo pakeitimas yra priimtas atsižvelgiant į aukštesnės galios teisės akto – Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatas. Taigi nagrinėjamu atveju yra labai svarbus skirtumas tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos bylos dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo ir Sprendimo pakeitimo. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais.

Sprendimo pakeitimu padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas remiantis aukštesnės galios teisės akto – ĮFAĮ, nuostatomis. Atsakovo teigimu, savivaldybės taryba, nustatydama konkrečius mokesčio tarifus bei juos diferencijuodama remdamasi mokesčio mokėtojų kategorijos kriterijumi – dydžiu, pagrįstai rėmėsi ĮFAĮ nuostatomis, t. y. Taryba Sprendimo pakeitimu apmokestino nekilnojamąjį turtą, priklausantį didiesiems mokesčių mokėtojams. Taryba veikė NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies ribose, šios įstatymo nuostatos nepažeisdama, todėl Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai.

Sprendimo pakeitimas neprieštarauja mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam MAĮ 7 straipsnyje. Konstitucinis asmenų (šiuo atveju – ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Sprendimo pakeitimu nustatytas mokesčio tarifas taikytas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms – didiesiems mokesčių mokėtojams, turintiems atitinkamos paskirties turtą, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas.

Sprendimo pakeitime kaip nors individualiai nėra išskirti asmenys, kuriems būtų taikomas kitas mokesčio tarifas. Toks mokestis šioms grupėms buvo nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ūkio subjektų kategorijas – jų ekonominį pajėgumą bei siekiant pozityvių tikslų, o būtent, mokesčiais solidariai prisidėti prie savivaldybės socialinio gyvenimo gerinimo. Sprendimo pakeitimas neprieštarauja apmokestinimo aiškumo principui, įtvirtintam MAĮ 9 straipsnyje. Teisinis reglamentavimas yra aiškus bei suprantamas, dėl jo nekyla jokių dviprasmybių ar kitokių neaiškumų didiesiems mokesčių mokėtojams.

Sprendimo pakeitimas neprieštarauja proporcingumo principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnio 3 punkte ir MAĮ 6 bei 8 straipsniuose. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas reikšmingumo (ypatingumo) aspektu neišskyrė nei vieno kriterijaus, t. y. nenurodė, jog vienas kriterijus, pagal kurį nustatomi mokesčio tarifai, yra reikšmingesnis už kitus. Šiuo atveju NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje išvardinti lygiaverčiai kriterijai, kuriais remiantis savivaldybės taryba turėjo teisę nustatyti mokesčio tarifą. Esant NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems lygiaverčiams kriterijams bei nustačius vienodą nekilnojamojo turto mokestį, nebuvo pažeistas proporcingumo principas, kadangi kiekvienu NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu kriterijumi įstatymo leidėjas siekė vis kitų tikslų.

Sprendimo pakeitimu atsakovas apmokestino didelių įmonių nekilnojamąjį turtą, atsižvelgdamas į mokesčių mokėtojų kategoriją – subjektų dydį. Taryba 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182, paskirstydama mokesčių naštą atsižvelgiant į mokesčių mokėtojų kriterijus, nepažeidė proporcingumo principo. Konstatavus, kad Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, MAĮ 3 straipsnio 3 daliai, 6, 7, 8, 9 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 3 punktui bei yra teisėtas, šis sprendimas paliktinas galioti ir pareiškėjo reikalavimai atmestini.

Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimo pakeitimu pakeitė tik Sprendimo 1.2 punkte nustatytus didžiųjų įmonių nustatymo kriterijus. Tokios nuomonės laikosi Lietuvos Respublikos finansų ministerija, VMI ir Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje.

II. 8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. pareiškimą tenkino iš dalies – nutraukė norminės administracinės bylos dalį dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkto panaikinimo; pripažino, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija); nusprendė įsiteisėjusį sprendimą paskelbti Teisės aktų registre.

9. Teismas nustatė, jog prašomo ištirti Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkte numatyta, kad nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau, taikomas 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ buvo pakeistas prašomo ištirti Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punktas ir išdėstytas taip: „Nekilnojamojo turto objektams tų įmonių, kurios atitinka Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo nurodytus didelės įmonės kriterijus – 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės“. Taigi, teismo teigimu, prašomo ištirti Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas buvo pakeistas 2016 m. liepos 1 d. ir išdėstytas nauja redakcija, iš esmės naujai sureguliuojant ginčo teisinius santykius. Ginčijamas teisinis reguliavimas laikytinas nebegaliojančiu (nebetaikytinu ir nebeaktualiu šiuo metu vertinant atitinkamų visuomeninių santykių sureguliavimo turinį).

10. Teismas pažymėjo, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylos nutraukimas neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti ir nebegaliojančio (panaikinto, pakeisto) norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu tai yra būtina sprendimui byloje priimti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi praktikos, jog ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą, todėl ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo tokiais atvejais yra pagrindas nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2006; 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I502-17/2009; 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I756-19/2012; 2013 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-3/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I438-1/2014; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2-261/2017).

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju į teismą, inicijuodamas norminių administracinių aktų tam tikrų nuostatų teisėtumo patikros procesą, kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimo narys, paduodamas abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis), todėl teismas nutraukė norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo prašymą ištirti Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkto atitiktį NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 6, 7, 8, 9 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo prašymas ištirti 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ atitiktį NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 6, 7, 8, 9 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, NTMĮ 1 straipsniu, 3 straipsnio 1, 2, 3 dalimis ir nurodė, kad nekilnojamojo turto mokesčiu, vadovaujantis įstatymu, yra apmokestinamos nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir/ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.

14. Teismas akcentavo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2005 m. birželio 7 d. Nr. X-233, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., 6 straipsniu (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas nustatė fiksuotą 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Vėlesniais įstatymo pakeitimais minėtas NTMĮ 6 straipsnis buvo keičiamas bei papildomas. Nagrinėjamam ginčui aktualia 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d., NTMĮ 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė jį nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Teismo vertinimu, NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai viena nuo kitos. Pagal NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus.

15. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas kriterijus nekilnojamojo turto mokesčio subjektais, turinčiais mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, laikyti įmones, kurios atitinka ĮFAĮ nurodytus didelės įmonės kriterijus.

16. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 1 straipsniu, 3 straipsnio 5 dalimi, 4 straipsnio 4 dalimi.

17. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovo pasirinkto kriterijaus pagrįstumo ir teisėtumo, atkreipė dėmesį į šiuos nagrinėjamu atveju reikšmingus aspektus: konkretaus mokesčio rūšį, mokesčių mokėtojų diferencijavimo pagal tam tikras kategorijas tikslus bei būtinumą mokesčio dydį įtvirtinančius kriterijus nustatyti aukštesnės galios teisės aktais – įstatymais. Sisteminiu ir lingvistiniu požiūriu NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį.

Teismo vertinimu, didelės įmonės kriterijus negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojo kategorija, nes nėra išskiriami reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams. Kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didelės įmonės kategoriją, tačiau, yra tokia galimybė, valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu.

Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir/ar naudojimą, kaip to reikalauja NTMĮ 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis.

Teismas sutiko ir su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad Taryba nepagrįstai ir neteisėtai tik juridiniams asmenims nustatė didesnį mokesčio tarifą, nors kaip nekilnojamojo turto savininkai (pagal turimo turto kiekį ir vertę) jie gali nesiskirti nuo fizinių asmenų, kadangi pagal NTMĮ mokesčių mokėtojais yra tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai asmenys (3 straipsnio 1 dalis), o nekilnojamojo turto mokesčio objektas – nekilnojamasis turtas (4 straipsnis).

18. Teismas nurodė kad ginčijamu Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ nustatytas didesnis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį. Savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (pvz., žr., Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimus).

19. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad ginčijamu atsakovo Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ didesnis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis, nors ir buvo nustatytas remiantis Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatyme įtvirtintais kriterijais, tačiau nebuvo atsižvelgta į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu. Panašiai bylai aktualias teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškino 2015 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 ir 2017 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017. Teisėjų kolegija vadovavosi šia praktika ir priėjo prie išvados, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi keisti ar kurti naujas ginčo santykius reguliuojančių normų aiškinimo taisykles šiuo atveju nėra pagrindo.

20. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz., žr. 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I442-14/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.). Teisėjų kolegijai pripažinus, kad tikrinamas Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, ši aplinkybė, remiantis minėta administracinių teismų praktika, eliminuoja teismo pareigą vertinti tikrinamų norminio administracinio akto nuostatų atitiktį kitoms pareiškėjo prašyme nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

III. 21. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys G. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria administracinės bylos dalis dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto atitikties nurodytam teisiniam reguliavimui nutraukta, ir pripažinti Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktą prieštaraujančiu NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai; ir Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ pripažinti priimtu pažeidžiant NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo (pakeitimo) terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismo sprendimas nutraukti administracinės bylos dalį dėl Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto atitikties NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 6, 7, 8, 9 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai yra nepagrįstas. Pirma, jokios teisės aktų (įstatymų) nuostatos, kurių, pareiškėjo vertinimu, neatitinka Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punktas, po pareiškimo pateikimo nebuvo pakeistos ar panaikintos. Antra, Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 buvo pakeistas Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punktu įtvirtinto teisinio reguliavimo turinys, šis punktas išdėstytas nauja redakcija, tačiau pats Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punktas (kaip savarankiška teisės akto dalis) formaliai 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 panaikintas nebuvo.

Taigi tai yra galiojanti teisės akto dalis. Trečia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria rėmėsi teismas, nėra aktuali šioje administracinėje byloje susiklosčiusiai situacijai. Joje analizuojamos ir pasisakoma dėl situacijų, kuomet administracinėse bylose dėl norminių teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nagrinėjimo metu yra panaikintas teisinis reguliavimas, kurio atitiktį prašoma įvertinti, arba teisinis reguliavimas, atitiktis kuriam konkrečiu atveju yra vertinama, yra pakeičiamas ar panaikinamas.

Ketvirta, nors teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad Sprendimo 1.2 punktas šiuo metu yra negaliojantis, kadangi buvo pakeistas Sprendimo pakeitimu, tokia išvada nėra teisiškai tiksli, nes 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 buvo iš dalies pakeistas tik Sprendimo 1.2 punktu nustatyto teisinio reguliavimo turinys. Teismo sprendimu pripažinus, kad Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182, t. y. juo nustatyta nauja Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto redakcija, prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai ir nepasisakius dėl paties Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto (kaip savarankiškos teisės akto dalies) juridinės galios, po teismo sprendimo įsiteisėjimo gali susiklostyti teisiškai ydinga ir neapibrėžta situacija, kelianti abejonių dėl to, kokie gi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai turėtų būti taikomi apskaičiuojant 2017 m. nekilnojamojo turto mokestį už Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą.

21.2. Pareiškėjo nuomone, nepasisakant dėl paties Tarybos Sprendimo 1.2 punkto galiojimo ir taikymo, suponuoja situaciją, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, galėtų būti taikoma pradinė (originalioji) Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto redakcija. Tačiau pastaroji, kaip aiškiai ir išsamiai nurodoma ir pareiškėjo pareiškime, akivaizdžiai prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikai. Todėl potencialiai vieną neteisėtumo situaciją tiesiog pakeičia kita neteisėtumo situacija, kai 2017 m. nekilnojamojo turto mokestis Mažeikių rajono savivaldybėje turės vis tiek būti skaičiuojamas taikant teisinį reguliavimą, kuris akivaizdžiai nesuderinamas su NTMĮ, MAĮ, VAĮ, KĮ nuostatomis.

21.3. Teismas taip pat nieko nepasisakė dėl teisinių pasekmių, kurios, vadovaujantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalimi, kyla ne tik dėl to, kad Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 pripažįstamas prieštaraujančiu NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, bet ir dėl to, kad jis apskritai buvo priimtas. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Būtent 2016 m. birželio 1 d. buvo ir yra galutinis terminas savivaldybėms nustatyti 2017 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifus. Jokių galimybių nustatyti / tikslinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metams po šios datos NTMĮ nenumatyta. O NTMĮ 6 straipsnio 3 dalyje kartu nustatyta, kad, savivaldybėms po NTMĮ nurodyto termino keičiant nustatytus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, atitinkamą mokestinį laikotarpį tos savivaldybės teritorijoje taikomas 0,3 procento mokesčio tarifas. Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. T1-182 negalima vertinti niekaip kitaip, kaip 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T1-135 2017 metams Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje nustatytų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų de facto (faktiškai) pakeitimo: bent jau tiems Mažeikių rajono savivaldybės nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams, kurie neatitiko pirminėje 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto redakcijoje nustatytų kriterijų (pvz., yra didelės įmonės pagal Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymą, bet jų apyvarta nesiekia 57 924 000 Eur), bet atitinka 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 pakeistoje 1.2 punkto redakcijoje nustatytus kriterijus, ir atvirkščiai. Taigi, jau vien Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. T1-182 priėmimas po NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino (t. y. po 2016 m. birželio 1 d.) faktas per se (pats savaime) suponuoja tai, kad, apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį Mažeikių rajono savivaldybėje 2017 m., turi būti taikoma ir NTMĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostata.

22. Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo pareiškimas tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nėra numatęs jokių specialių kriterijaus „mokesčio mokėtojo dydis“ nustatymo taisyklių, taigi NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nėra ir teisės normų, kurias Taryba būtų galėjusi pažeisti.

22.2. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies teisės normos lingvistinė ir loginė analizė patvirtina, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas yra apibrėžęs tik savivaldybių teises, bet ne pareigas ir/ar kokius nors konkrečius šių teisių apribojimus. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtinta jokių specialių teisės normų (specialaus sąvokų detalizavimo ir/ar specialių į kitą konkretų teisės aktą nukreipiančių nuostatų) dėl sąvokos „mokesčio mokėtojo dydis“ nustatymo. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis pagal savo turinį ir teisinę prigimtį yra tik teises savivaldybėms suteikianti teisės norma, bet ne sąvoką „mokesčių mokėtojo dydis“ kažkokia specialia prasme detalizuojanti teisės norma. Todėl iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiai konkrečiai NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatai prieštarauja Sprendimas, jeigu NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis juridinės technikos prasme yra tik teises pasirinkti diferencijavimo kriterijų suteikianti teisės norma.

22.3. Teismo sprendime nėra įvardinta (cituojama) jokia konkreti NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies formuluotė, kuri detalizuotų, apribotų ar konkretizuotų savivaldybių teisę diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą pagal kokią nors specialią „mokesčio mokėtojo dydis“ sąvoką. Tokios formuluotės NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nėra. Aplinkybė, jog Sprendimas, atkartojantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, teismo yra pripažintas prieštaraujančiu tai pačiai Sprendime atkartojamai NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje iš tikrųjų yra abejojama įstatymų leidėjo priimtos NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies pagrįstumu, o ne Tarybos Sprendimo teisėtumu. Sprendimas neperžengia NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies turinio, kadangi diferencijuoja nekilnojamojo turto mokesčio tarifą identiškai atkartodamas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies formuluotę, o sąvoką „mokesčių mokėtojo dydis“ numato detalizuoti pagal kitą įstatyminio lygmens teisės aktą, t. y. ĮFAĮ.

22.4. Byloje keliami klausimai savo prigimtimi yra klausimai dėl NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies pagrįstumo, tačiau įstatyminio lygmens teisės akto teisėtumo klausimas tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek pagal naujausius Konstitucinio Teismo išaiškinimus 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime Nr. KT30-N16/2016, priklauso išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai. Teismo ir pareiškėjo nurodoma aplinkybė, t. y. jog nekilnojamojo turto mokestis yra diferencijuojamas vien tik pagal mokesčio mokėtojo kaip subjekto požymius, kyla ne iš Tarybos Sprendimo, o iš NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įstatymų leidėjo valios.

22.5. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje yra išvardintos dvi skirtingos nekilnojamojo turto mokesčio diferencijavimo kriterijų rūšys: 1) susiję su nekilnojamojo turto kaip objekto požymiais (porūšiai – nekilnojamojo turto paskirtis, naudojimas, teisinis statusas, jo technines savybės, priežiūros būklė, nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vieta); 2) susiję su mokesčio mokėtojo kaip subjekto požymiais (porūšiai – mokesčio mokėtojų dydis, teisinė forma, socialinė padėtis). Visi šie kriterijai, remiantis įstatymų leidėjo diskrecijos teise, yra įvardinti kaip savarankiški ir vienas kitam alternatyvūs, t. y. savivaldybėse jie gali būti taikomi tiek kiekvienas atskirai, tiek keli kriterijai kartu. Įstatymų leidėjas nėra numatęs, jog kriterijų „mokesčio mokėtojo dydis“ savivaldybėms yra privaloma taikyti tik kartu su kuriuo nors kitu kriterijumi, be kita ko, tuo, kuris yra susijęs su nekilnojamojo turto kaip objekto požymiais.

22.6. Aplinkybę, jog nagrinėjamo ginčo dalykas priklauso išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai patvirtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime Nr. KT30-N16/2016 jau sprendė identiškų Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (toliau – ir ŽMĮ) nuostatų teisėtumo (konstitucingumo) klausimą ir tokiu būdu patvirtino savo išimtinę kompetenciją šiuo klausimu. Konstitucinio Teismo tikrinto ŽMĮ nuostatos buvo identiškos kaip ir analizuojamos NTMĮ nuostatos nagrinėjamoje byloje. Teismo sprendimas yra grindžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, tačiau nagrinėjamoje byloje turėjo būti remiamasi naujesniu ir specialaus precedento galią turinčiu Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, jog precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius. Konstitucinis Teismas yra laikytinas kaip išimtinės (specialios) kompetencijos teismas ginčo dalyko prasme. Be to, analizuojamas Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas yra daugiau kaip metais naujesnis už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą. Taip pat turi būti įvertinta, jog skiriasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Pirmuoju atveju buvo sprendžiama dėl vykdomosios valdžios institucijos priimto poįstatyminio lygmens teisės akto taikymo nustatant sąvokos „mokesčio mokėtojo dydis“ turinį, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl įstatymų leidžiamosios valdžios priimto įstatyminio lygmens teisės akto taikymo.

22.7. Vien ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje neįvardijo specialių taisyklių kaip yra nustatomas „mokesčio mokėtojo dydis“ ir/ar expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) neįvardijo kito specialaus teisės akto šios sąvokos turiniui nustatyti, dar nereiškia, kad savivaldybės nebegali pasinaudoti joms įstatymų leidėjo suteikta teise ir remtis kitais valstybėje galiojančiais bei į darnią teisės aktų sistemą patenkančiais įstatyminio lygmens teisės aktais (šiuo atveju – ĮFAĮ). Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime Nr. KT30-N16/2016 išaiškinta, kad mokesčių įstatymų įgyvendinimas gali būti nustatytas ir poįstatyminiais teisės aktais, todėl Tarybos rėmimasis įstatyminio lygio teisės aktu (ĮFAĮ) nustatant „mokesčio mokėtojo dydį“ nebeturi kelti abejonių dėl savo teisėtumo.

22.8. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies sąvoka „mokesčio mokėtojo dydis“, kaip ir toje pačioje dalyje įtvirtinta sąvoka „mokesčio mokėtojo teisinė forma“ bei „mokesčio mokėtojo socialinė padėtis“ nėra, neprivalo ir objektyviai negali būti kažkaip specialiai ir/ar individualiai ir/ar tiesiogiai išskirta pagal nekilnojamojo turto valdymą ir/ar disponavimą. Tai yra visiškai kitos prigimties, specialaus pobūdžio ir savarankiški nekilnojamojo turto mokesčio diferencijavimo kriterijai, lyginant juos su kitais NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais ir su nekilnojamojo turto objektu susietais diferencijavimo kriterijais (porūšiai - nekilnojamojo turto paskirtis, naudojimas, teisinis statusas, jo techninės savybės, priežiūros būklė, nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vieta).

22.9. Skundžiamame sprendime “mokesčio mokėtojo dydis” kaip galimas vienintelis kriterijus diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, teismo yra kvestionuojamas įstatymų leidėjo pasirinktos ekonominės politikos pagrįstumo ir tikslingumo aspektu. Tačiau šie klausimai pagal Konstituciją yra priskirtini išimtinei įstatymų leidėjo diskrecijai ir, nesant NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies konstitucingumo patikros Konstituciniame Teisme, teigti bei spręsti, kad „mokesčio mokėtojo dydis“ negali būti taikomas savarankiškai, nėra teisinio pagrindo. Tarybos Sprendime detalizuoto nekilnojamojo turto mokesčio tarifas didėja pagal įstatymų leidėjo NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytą kriterijų, t. y. „mokesčio mokėtojo dydį“. Tai yra progresinio mokesčio elementą turintis principas, žinomas ir taikomas daugelyje demokratinių ir teisinių valstybių. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką teisės subjektų diferencijavimas pagal objektyvius kriterijus ir siekiant pozityvių tikslų yra pateisinamas ir netgi būtinas siekiant bendros visuomenės gerovės.

22.10. „Mokesčio mokėtojo teisinė forma“, kaip specialus NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytas tarifo diferencijavimo kriterijus, Lietuvos teisinėje sistemoje nėra ir negali būti išskiriamas pagal „nekilnojamojo turto valdymą ir/ar naudojimą <...>“. „Mokesčio mokėtojo teisinė forma“ yra išskiriama visai kitais pagrindais ir gali būti, pavyzdžiui, uždaroji akcinė bendrovė, viešoji įstaiga, labdaros ir paramos fondas, valstybės įmonė, komanditinė ūkinė bendrija, individuali įmonė, politinė partija ir pan. Tas pats pasakytina ir dėl „mokesčio mokėtojo socialinės padėties“ kaip specialaus NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijaus. Socialinė padėtis apima tokius aspektus kaip, pavyzdžiui, profesinį užimtumą (bedarbis, dirbantis), šeimos ryšius (vienišas asmuo, daugiavaikė šeima, našlaitis), amžių (mažametis, nepilnametis, pilnametis, senatvės pensijoje esantis asmuo) ir pan. Analogiškos išvados darytinos ir dėl tarifo diferencijavimo pagal „mokesčio mokėtojo dydį“, kadangi mokesčio mokėtojo dydis Lietuvos teisinėje sistemoje nėra kažkokia specialia prasme išskiriamas pagal nekilnojamojo turto naudojimą ir/ar valdymą. Todėl savivaldybės, pasirinkusios šį kriterijų nekilnojamojo turto mokesčio tarifui diferencijuoti, pagrįstai remiasi bendraisiais teisės aktais (nagrinėjamos bylos atveju – ĮFAĮ). Negali būti toleruojama tokia situacija, kuomet atliekant norminio administracinio teisės akto teisėtumo patikrą, yra tik abstrakčiai konstatuojamas poįstatyminio teisės akto neteisėtumas, tačiau aukštesnės teisinės galios teisės akto (NTMĮ 6 str. 2 d.) turinys, be kita ko, jo teisės taikymo sąlygos, nėra aiškiai ir konkrečiai atskleidžiamos.

22.11. Pilnai neištyrus ginčo dalyko ir neatsakius į klausimą, o kokiu kitu teisės aktu tuomet privalėjo vadovautis Taryba, jeigu, teismo nuomone, ĮFAĮ vadovavosi neteisėtai, analizuojama teisinė problema taip ir lieka neišspręsta. Įstatymų leidėjo priimto NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis dėl jos siaurinamojo aiškinimo tampa neįgyvendinama ir praktikoje neveikiančia teisės norma. Įstatymų leidėjo valia (diskrecija) suteikti savivaldybėms teisę diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą pagal „mokesčio mokėtojo dydį“ yra paneigiama. Tokia neaiški situacija tik skatina proceso dalyvių bylinėjimąsi ateityje ir neleidžia savivaldybėms aiškiai prognozuoti atitinkamų biudžeto įplaukų, neleidžia tinkamai atlikti savivaldybių funkcijų, neleidžia sklandžiai įgyvendinti įvairių socialinės ir ekonominės plėtros savivaldybėje projektų. Dėl šių aplinkybių galiausiai nukenčia konkretūs savivaldybės gyventojai.

23. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad savivaldybių taryboms, kaip vietos savivaldos teisę įgyvendinančioms institucijoms, yra suteikta teisė pačioms diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojus. Kompleksiškai aiškinant VSĮ ir NTMĮ nuostatas, galima daryti išvadą, kad savivaldybės taryboms suteikta išimtinė diskrecija pačioms pasirinkti įstatyme nustatytų kriterijų požymius, kuriais remiantis grupuojami nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai ir jiems taikomi skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai. Kita vertus, pasinaudodamos šia įstatymų suteikta diskrecija nustatyti skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus skirtingoms mokesčių mokėtojų grupėms, savivaldybių tarybos privalo vadovautis iš Konstitucijos, tarptautinių teisės aktų, įstatymų (šiuo atveju ypač NTMĮ) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kylančiais imperatyvais, įskaitant tą, kad nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojai turi būti skirstomi į kategorijas, atsižvelgiant būtent ir pirmiausia į NTMĮ tikslus ir uždavinius. Faktas, jog NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies reglamentavime nėra tiksliai nurodyta jokių specialių kriterijaus „mokesčių mokėtojų dydis“ nustatymo taisyklių, negali būti vertinamas kaip suteikiantis savivaldybių taryboms absoliučią diskreciją pasirinkti bet kokius mokesčių mokėtojų dydžio kriterijus (gal net diskriminacinius), t. y. pasirinkti tokius dydžio kriterijus, kurie yra niekaip nesusiję su nekilnojamuoju turtu, už kurį mokesčio mokėtojui būtent ir yra skaičiuojamas mokestis. Kitaip tariant, apmokestinant nekilnojamojo turto mokesčiu visais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į šio mokesčio specifiškumą bei tikslą apmokestinti būtent nekilnojamąjį turtą valdančius subjektus, jis negali būti diferencijuojamas absoliučiai selektyviai ir subjektyviai. Net ir tokiu atveju, kai savivaldybių tarybos nusprendžia nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojus skirstyti į grupes pagal kituose įstatymuose nurodytus kriterijus, jos vis tiek privalo vadovautis nurodytu reikalavimu – toks skirstymas visais atvejais turi atitikti nekilnojamojo turto mokesčio tikslus ir paskirtį. Todėl, nors nagrinėjamu atveju įmonių priskyrimas didelėms įmonėms ir yra nustatytas ĮFAĮ 4 straipsnio 4 dalyje, tačiau nėra tenkinama svarbiausia tokio skirstymo pagrįstumo sąlyga – jis neatitinka NTMĮ paskirties ir įstatyme keliamų tikslų.

25. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo nurodomoje Konstitucinio Teismo praktikoje apskritai net nebuvo keliami ir nagrinėjami klausimai dėl mokesčių mokėtojų diferencijavimo į grupes kriterijų ir šių kriterijų nustatymo pagrįstumo.

26. Pareiškėjo teigimu, nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų skirstymas į grupes pagal mokestį mokančius subjektus gali būti grindžiamas tik objektyviai pagrįsta ir pozityvia diferenciacija, t. y. mokesčio mokėtojai gali būti apmokestinami skirtingais mokesčio tarifais arba apskritai atleidžiami nuo mokesčio mokėjimo (siekiant, pavyzdžiui, palengvinti mažai pajamų gaunančių arba jų apskritai neuždirbančių mokesčio mokėtojų padėtį) tik kai toks išskyrimas aiškiai pateisinamas objektyviomis aplinkybėmis ir priežastimis. Tai reiškia, kad savivaldybės taryboms, vadovaujantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalimi, nėra suteikiama diskrecija tiesiog daugiau pajamų gaunančius mokesčio mokėtojus, net jeigu toks skirstymas ir yra numatytas ĮFAĮ, apmokestinti didesniu nekilnojamojo turto mokesčiu, kadangi toks reguliavimas negali būti priskiriamas pozityviai diferenciacijai, atitinkančiai NTMĮ paskirtį ir funkcijas. Pati nekilnojamojo turto mokesčio paskirtis yra specifinė ir net tokiu atveju, kai apmokestinant yra siekiama pozityvių tikslų, juos įgyvendinant privalo būti atsižvelgiama į paties nekilnojamojo turto mokesčio tikslą. Todėl vien tik pozityvaus tikslo turėjimas nėra pakankamas pagrindas didesnes (bet nebūtinai pelningesnes) įmones, t. y. tas įmones, kurios turi daugiau darbuotojų, didesnę apyvartą arba daugiau turto balanse (pavyzdžiui, pinigų sąskaitoje, įrengimų, vertybinių popierių ir pan.), apmokestinti pritaikius didesnį nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Tokie kriterijai, kuriais remiantis įmonės skirstomos į dideles, vidutines, mažas ir labai mažas, yra susiję su įmonės ekonomine padėtimi, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio paskirtis nėra labiau apmokestinti didesnius subjektus (neatsižvelgiant į jų turimą nekilnojamąjį turtą), šio mokesčio paskirtis yra apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir daugiau jo turinčius subjektus. Atsakovo siekis, vadovaujantis pozityvios diskriminacijos principu, didesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu apmokestinti didesnes įmones per se (pats savaime) negali būti laikomas pagrįstu ir pateisinamu, todėl laikytinas diskriminaciniu ir potencialiai pažeidžiančiu ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, bet ir Europos Sąjungos teisinį reglamentavimą dėl neteisėtos valstybės pagalbos teikimo.

27. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismui nusprendus, jog poįstatyminis teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jam neatsiranda pareiga tokius poįstatyminius teisės aktus priimančiai institucijai nurodyti, kokiu konkrečiu būdu ji turi įgyvendinti jai priskirtą aukštesnės galios teisės aktų nuostatų įgyvendinimo žemesnės galios teisės aktuose pareigą.

28. Pareiškėjas pabrėžia, kad savivaldybių taryboms įstatymais yra suteikta diskrecija pačioms savo sprendimuose nustatyti, kokiais konkrečiais kriterijais remiantis skirstyti nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojus į grupes. Pasirinkdamos šį būdą savivaldybių tarybos gali pačios įvertinti, ar pasirinktas skirstymas tikrai atitinka visus Konstitucijoje, tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose bei teismų praktikoje nustatytus reikalavimus, taip išvengdamos aukščiau aptartos rizikos, kai savivaldybės tarybos sprendime numatytas reguliavimas prieštarauja teisės aktų, o pirmiausia, NTMĮ paskirčiai ir tikslams. Be to, duodamos nuorodą į kitų subjektų priimamus teisės aktus (taip pat ir įstatymus), savivaldybių tarybos faktiškai prisiima riziką, kad šiuose teisės aktuose įtvirtinti kriterijai gali būti pakeisti, kas gali lemti ir apmokestinimo tvarkos toje savivaldybėje pasikeitimą.

29. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo pareiškimas tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad nors Sprendimas pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, tačiau šioje teisės normoje įstatymų leidėjas nėra numatęs jokių specialių kriterijaus „mokesčio mokėtojo dydis“ nustatymo taisyklių, taigi, NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nėra ir teisės normų, kurias Taryba būtų galėjusi pažeisti. Keliami klausimai savo prigimtimi yra klausimai dėl NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies pagrįstumo, tačiau įstatyminio lygmens teisės akto teisėtumo klausimas tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek pagal naujausius Konstitucinio Teismo išaiškinimus 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime Nr. KT30-N16/2016, priklauso išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai. Skundžiamas sprendimas yra grindžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, tačiau nagrinėjamoje byloje turėjo būti remiamasi naujesniu ir specialaus precedento galią turinčiu Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. KT30-N16/2016. ĮFAĮ yra teisėtas ne tik formos, bet ir turinio prasme, kadangi NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka „mokesčio mokėtojo dydis“, kaip ir sąvoka „mokesčio mokėtojo teisinė forma“ bei „mokesčio mokėtojo socialinė padėtis“ nėra, neprivalo ir pagal savo prigimtį negali būti išskirta pagal nekilnojamojo turto valdymą ir/ar disponavimą. Teigiant, kad Taryba vadovaudamasi ĮFAĮ elgėsi neteisėtai, turėtų būti lygiagrečiai nurodoma, o kokiu teisės aktu Taryba tuomet turėjo teisinę pareigą vadovautis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos Seimo narys G. J. iškėlė klausimą dėl norminių administracinių aktų – Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkte ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumo.

32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 44 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis bei 7 straipsnio 5 dalimi, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ nusprendė: 1. Nustatyti Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje juridiniams ir fiziniams asmenims nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metams: 1.2. Nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau, nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 1,5 procentai.

33. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 44 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsniu, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ nusprendė pakeisti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T1-135 1.2 punktą ir išdėstė jį taip: „1.2. Nekilnojamojo turto objektams tų įmonių, kurios atitinka Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo nurodytus didelės įmonės kriterijus – 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės;“.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 112 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Taigi tais atvejais, kai teisme nagrinėjama norminė administracinė byla pagal abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą, todėl ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo tokiais atvejais yra pagrindas nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (pvz., žr. 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-1/2006; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-9/2013; 2013 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-3/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I438-1/2014; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2-261/2017; 2018 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-25-822/2018 ir kt.). Jeigu dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ginčijamos norminio administracinio teisės akto nuostatos nebegalioja, pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas prieštaravo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I756-19/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1767/2012).

35. Atsakydamas į pareiškėjo Seimo nario argumentus, kodėl vis dėlto būtina ištirti nebegaliojančio ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumą, vienoje iš bylų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėjęs, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikros procesas yra specifinis procesas, kuriuo nesprendžiami tam tikri konkrečių asmenų teisių pažeidimo klausimai, o sprendžiama dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo, nurodė, kad norminio administracinio akto, juolab, nebegaliojančio norminio administracinio akto taikymo tam tikru konkrečiu atveju aplinkybės, be kita ko, taikymo pasekmės konkrečiu individualiu atveju norminio administracinio akto teisėtumo patikros byloje nenagrinėjamos (2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I756-19/2012).

36. Pareiškėjas su abstrakčiu, t. y. su individualia administracine byla nesusijusiu, pareiškimu (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis) kreipėsi dėl ankstesnės redakcijos Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkto teisėtumo. Patikrinusi Teisės aktų registrą, įvertinusi prašyto ištirti norminio administracinio akto 1.2 punkto pakeitimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas kėlė klausimą dėl nebegaliojančio teisinio reguliavimo, kuris taip pat nustatė Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo prašymą ištirti Tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkto atitiktį NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 6, 7, 8, 9 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai (ABTĮ 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.), ir konstatavo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo prašymas ištirti Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ atitiktį NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 6, 7, 8, 9 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai.

37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos, atsižvelgiant į jo dydį, nustatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija).

38. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas kriterijus nekilnojamojo turto mokesčio subjektais, turinčiais mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, laikyti įmones, kurios atitinka Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nurodytus didelės įmonės kriterijus.

39. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 ir 2017 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017 išdėstyta teisine pozicija aiškinant aktualų nagrinėjamai administracinei bylai teisinį reguliavimą, konstatavo, kad ginčijamu atsakovo Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ didesnis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos, atsižvelgiant į jo dydį, nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis, nors ir buvo nustatytas remiantis Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme įtvirtintais kriterijais, tačiau nebuvo atsižvelgta į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.

40. Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1 str.). Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo. Taigi nekilnojamojo turto mokesčiu, vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, yra apmokestinami nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir / ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.

41. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte nustatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka.

42. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija) įtvirtinta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) buvo nustatyta, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Taigi, pagal NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus.

43. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas nustato įmonių finansinę atskaitomybę, reikalavimą atlikti įmonių finansinių ataskaitų auditą, įmonių finansinių ataskaitų skelbimo tvarką, metinio pranešimo, mokėjimų valdžios institucijoms ataskaitos parengimo ir skelbimo tvarką, atsakomybę už įmonių finansinių ataskaitų, metinio pranešimo rengimą ir skelbimą (1 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 1 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nustatytus didelės įmonės kriterijus (4 straipsnio 3, 4, 5 d.), spręsdamas dėl atsakovo pasirinkto kriterijaus pagrįstumo ir teisėtumo, konstatavo, kad didelės įmonės kriterijus negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojo kategorija, nes nėra išskiriami reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams.

44. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog tiek sisteminiu, tiek lingvistiniu požiūriu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015; 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018, kurioje buvo keliamas klausimas dėl savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metams atsižvelgiant į tai, kokiai įmonei (mažai, labai mažai ar vidutinei), jos dydį nustatant pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme nustatytus kriterijus, priklauso minėtu mokesčiu apmokestinamas nekilnojamasis turtas, taip pat konstatavo, kad įmonių skirstymas į labai mažas, mažas ir vidutines pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnyje nurodytas sąlygas (darbuotojų skaičių, įmonės metines pajamas, įmonės balanse nurodytą turto vertę) yra susijęs su smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams taikomomis valstybės paramos formomis bei smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra, bet ne su nekilnojamojo turto mokesčio dydžiu. Toks įmonių skirstymas negali būti tapatinamas su nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijomis, nes Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tam tikros įmonių grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą vienai ar kitai kategorijai, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto mokesčio objektą. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnyje nurodyta sąlyga apie įmonės balanse nurodytos turto vertės dydį ir įmonės valdomas ir / ar naudojimas nekilnojamasis turtas, esantis nekilnojamojo turto mokesčio objektu, yra skirtingi rodikliai. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018 pažymėjo, kad savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį kriterijų. Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosioms pareigoms, savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015).

47. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos, atsižvelgiant į jo dydį, nustatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija), tinkamai aiškino Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, jog sprendžiant dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz.: 2013 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I261-15/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I442-14/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013; 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016 ).

49. Pripažinus, kad Tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija), ginčijamo norminio administracinio akto atitiktis kitų pareiškėjo pareiškime nurodytų įstatymų nuostatoms netiriama.

50. Be to, pripažinus, kad Sprendimo pakeitimas prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos, atsižvelgiant į jo dydį, nustatymo, netenka teisinės reikšmės vertinti, ar Sprendimo pakeitimas priimtas pažeidžiant NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo (pakeitimo) terminą.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialiosios teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. ir atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius