2018-03-28 Nr. AB-6573-3-61-3-02036-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1070-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02036-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad serga 2-o tipo cukriniu diabetu ir skrandžio opalige, todėl jam yra skirtas dietinis maistas. Maistą skyrė medikai, tačiau iš Lukiškių TI-K darbuotojų sunku išreikalauti, kad dietinis maistas būtų paskirtas pastoviai. Dažnai trūksta produktų pagal valgiaraštį. Nurodė, kad atvykus į LAVL pareiškėjui taip pat nebuvo suteiktas dietinis maistas. Į skundus administracija atsakinėja formaliai, o pareiškėjas liko nevalgęs. Pažymėjo, kad dietinis maistas jam nebuvo skirtas nuo pat jo atvykimo, nors ir sakė, kad sega cukriniu diabetu, tačiau dietinis maitinimas nebuvo skirtas nuo sulaikymo dienos. Pareiškėjui taip pat nebuvo atlikta otaringologo apžiūra, nes atvykus gydytojui pareiškėjo kameroje nebuvo, jis buvo nuvestas į dušą. Pabrėžė, kad LAVL buvo laikomas kamerose, kurių sanitariniai mazgai neatitiko higienos normų. Sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, be ventiliacijos, taip pat nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas kameroje, sienos padengtos pelėsiu. Lukiškių TI-K taip pat buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad negali nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje pačioje palatoje, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Pažymėjo, kad LAVL sanitarinis mazgas atitiko teisės aktų reikalavimus, kameros remontuojamos pagal poreikį, eilės tvarka. Esant gydytojo nurodymui, asmenims visada yra išduodamas maitinimas pagal valgiaraštį skirtą sergantiems cukriniu diabetu.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad pareiškėjo patalpinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas dalyje gyvenamųjų kamerų galėjo buvo neužtikrintas, tačiau pareiškėjui buvo skirtas dietinis maistas. Pažymėjo, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Kameros pagal galimybes ir atsižvelgiant į kamerų plotą yra aprūpinamos būtiniausiais baldais ir kitomis priemonėmis. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, o tai, taip pat atitinka teisės aktų reikalavimams. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Pirmosios instancijos teismas visų pirma nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo patalpintas periodiškai laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2016 m. gegužės 17 d. Pareiškėjo prieštaravimai dėl dietinio maisto neužtikrinimo ir kalinimo sąlygų neatitikimo higienos reikalavimams Lukiškių TI-K laikotarpiu 2014 m. sausio 24 d. iki 2015 m. spalio 6 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu buvo išspręsti, todėl teismas sprendė, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš Lukiškių TI-K už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2016 m. gegužės 17 d. (skundo teismui išsiuntimo data).

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui yra diagnozuotas II-o tipo cukrinis diabetas, dėl to jam yra paskirtas dietinis maistas, ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Nustatė, kad ginčo laikotarpiu su skundais dėl to, kad jam nebuvo išduotas dietinis maistas, ar iš esmės neišduotas maisto davinys, pareiškėjas kreipėsi ne kartą. Tačiau tiek skunde teismui, tiek skunduose Lukiškių TI-K, pareiškėjas gana abstrakčiai apibūdino savo teisių pažeidimus. Pareiškėjo skunduose nepateikta jokių konkrečių datų, nedetalizuota, koks konkrečiai maistas pareiškėjui nebuvo išduotas/išduodamas. Nors byloje gausu pateiktų pareiškėjo skundų dėl nusiskundimo maisto kokybe, tiekimu, tačiau, teismo vertinimu, byloje nesant duomenų apie konstatuotus konkrečius pažeidimus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K prievolė atlyginti neturtinę žalą nekyla.

10. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2016 m. gegužės 17 d. pareiškėjas viso 38 paras buvo patalpintas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui reikalavimus. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl higienos sąlygų neatitiko, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde aiškiai nenurodė kokių konkrečiai higienos sąlygų pareiškėjo atžvilgiu buvo nesilaikyta, išskyrus pelėsį. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad kameroje Nr. 404, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. kovo 16 d. ir nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 29 d. ant lubų vizualiai nustatyta pelėsio. Įvertinęs šias nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas.

11. Vertindamas, koks maitinimas pareiškėjui buvo skirtas LAVL, teismas pažymėjo, kad iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. V-121 patvirtinto Dietinio maitinimo valgiaraščio (su pakeitimais) matyti, jog tiek miežinių kruopų košė, tiek bulvių košė su spirgučiais, dėl kurių pareiškėjas skundėsi, įeina į dietinio maitinimo valgiaraštį, todėl net jei pareiškėjui šie patiekalai ir buvo išduoti vietoje kitų, pagal valgiaraštį turėtų būti išduotų (omleto su svogūnais ir omleto su dešra), negalima teigti, kad LAVL pareiškėjui nesuteikė dietinio maisto. Iš byloje pateikto LAVL 2016 m. kovo 25 d. atsakymo į pareiškėjo skundą turinio teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduoti visi priklausantys maisto daviniai ir pareiškėjas dėl maisto davinio negavimo į administraciją nebuvo kreipęsis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas dėl tam tikro maisto davinio neišdavimo skundą LAVL pateikė paskutinę buvimo ligoninėje dieną. Pareiškėjas negavęs maisto davinio tą pačią dieną į administraciją nei karto nesikreipė, taigi turėto išduoti maisto davinio neišdavimo faktas tą dieną nebuvo užfiksuotas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl jam neišduoto maisto (pieno, vaisių) negali būti vertinami, kaip įrodyti.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas būdamas LAVL kamerų tipo palatose viso 25 paras, šį laikotarpį buvo gydomas kamerų tipo palatoje, kurioje minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m, nebuvo užtikrintas. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios zonos tik 1,5 m tvorele teisės aktų nuostatoms neprieštarauja, tačiau toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti.

13. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

III. 14. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą ir tenkinti skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo jo patirtą žalą. Paaiškina, kad jam nebuvo skiriamas tinkamas maitinimas, nors jam priklausė medikų skirtas dietinis maistas. Teigia, kad visų aplinkybių ir skundų dėl netinkamo maisto negali atsiminti ir išdėstyti skunde. Tvirtina, kad iki šiol jo sveikatai yra daroma žala dėl negaunamo tinkamo maitinimo. Pažymi, kad 2016 m. kovo 17 d. atvykus į LAVL, jam nebuvo duodamas tinkamas maitinimas, skundą padavė tik 2016 m. kovo 21 d., nes prieš tai buvo savaitgalis.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Lukiškių TI-K ir LAVL atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui V. S., padarytos dėl netinkamo maitinimo ir kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir LAVL.

18. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui palatose tekęs plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, teismas priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui teko mažiau ploto kamerose, nei turi tekti pagal teisės aktų reikalavimus, taip pat kad kameroje Nr. 404 buvo pelėsio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2016 m. gegužės 17 d.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo nesutinkantis su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo nurodytos aplinkybės buvo atmestos.

20. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde iš esmės nenurodyti argumentai, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

21. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad laikotarpiais nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2014 m. kovo 3 d., nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 22 d., nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. spalio 20 d., ir nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2016 m. sausio 29 d. (21 dieną) pareiškėjas buvo laikomas LAVL kamerų tipo palatose Nr. 24 ir Nr. 25 neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktą (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), kuris numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Taip pat nustatyta, kad minėtais laikotarpiais bei laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 21 d. LAVL nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

23. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

25. Įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių (1 t., b. l. 90-93), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2016 m. gegužės 17 d., 38 paras buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

26. Byloje taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 404, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. kovo 16 d. ir nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 29 d., buvo pelėsio (1 t., b. l. 179).

27. Dėl dietinio maitinimo, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 6 punkte nustatyta, kad Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį nedirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nedirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims ir Valgiaraštį krūtimi maitinančioms motinoms, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį nedirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms), Valgiaraštį nedirbančioms moterims (vegetarėms), Dietinio maitinimo valgiaraštį tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Minėtų taisyklių 7 punkte įtvirtinta, jog suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

28. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo skirtas specialus maitinimas pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Tačiau pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo, kada konkrečiai jam buvo skirtas netinkamas maistas, jį laikant Lukiškių TI-K ir LAVL ginčo laikotarpiu. Iš pareiškėjui UAB „Pontem“, kuri yra atsakinga tik už maisto paruošimą Lukiškių TI-K, pareiškėjui pateiktų atsakymų į skundus (2 t. b. l. 68, 110, 111) ir Lukiškių TI- 2016 m. gegužės 3 d. atsakymo (1 t. b. l. 112) matyti, kad pareiškėjo nurodyti jo atžvilgiu daromi pažeidimai nebuvo konstatuoti. Iš byloje pateikto LAVL 2016 m. kovo 25 d. atsakymo į pareiškėjo skundą taip pat matyti, kad pareiškėjui buvo išduoti visi priklausantys maisto daviniai ir pareiškėjas dėl maisto davinio negavimo į administraciją nebuvo kreipęsis (1 t., b. l. 20). Pabrėžtina, kad atsakovas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo skirtas dieninis maitinimas, laikytini nepagrįstais ir valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatyta, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime.

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog nustatyti pažeidimai būtų padarę negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas LAVL ir 350 Eur neturtinės žalos atlyginimas už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

31. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius