c051d07b-ff8e-4563-9f2e-fee8cd29ba48 · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. 2A-490-258/2019 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13624-2013-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9.15; 3.3.1.18.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. kovo 26 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės, Tomo Venckaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų A. K. bei V. K. ir R. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios- Sinodo ieškinį dėl įgaliojimo bei preliminarios sutarties pripažinimo negaliojančiomis atsakovams R.

L., V. K., J. S., A. K., tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų, notaras A. R. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. ieÅ¡kovai kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento sandorius: 2011-03-30 notarinį įgaliojimÄ (notarinio registro Nr. AR-704) bei 2011-04-07 PreliminariÄ sutartį, sudarytÄ tarp V. K., R. L. ir J. S..

2. IeÅ¡kovai nurodė, jog 2011-03-30 atsakovas A. K., veikdamas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos (įgaliotinis) vardu, iÅ¡davė notarinį įgaliojimÄ atsakovui J. S. (įgaliotasis), be kita ko, savo nuožiÅ«ra disponuoti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgaliotojo vardu sudaryti preliminarias sutartis, pirkimo-pardavimo sutartis ir kt. Å io įgaliojimo pagrindu atsakovas J.

S. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu su atsakovais V. K. ir R. L. 2011-04-07 sudarė preliminariÄ sutartį, pagal kuriÄ Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija įsipareigojo iki 2011-10-15 sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Å¡io namo pamatų liekanų ir kitų statinių bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo už 1 900 000 Lt (550 278,04 Eur). 3. 1929 m.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodas vienbalsiai patvirtino Evangelikų reformatų Bažnyčios įstatus (Kanonas V-1929), kurių 2 punktas nustatė, jog Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčia tvarkosi savo kanonais. 1929 m. buvo patvirtinta bažnyčios struktÅ«ra, remiantis kuria aukščiausias (atstovaujamasis) bažnyčios organas yra sinodas, o vykdantysis – kolegija. 1997 m. iÅ¡rinktos Lietuvos evangelikų reformatų sinodo Kolegijos, veikiančios per juridinį asmenį – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo KolegijÄ , valdymo organai dar 2000 m. neteko savo įgaliojimų ir buvo perrinkti, dėl ko Lietuvos Evangelikų reformatų Sinodo Kolegijos vardu veikęs atsakovas A.

K. neturėjo įgaliojimų veikti Lietuvos Evangelikų reformatų Sinodo Kolegijos bei Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčios vardu nuo 2000 metų. Dėl šios priežasties jis neturėjo teisės 2011-03-30 ginčijamu įgaliojimu suteikti teisę J. S. Lietuvos evangelikų Reformatų Sinodo Kolegijos vardu sudaryti preliminarias sutartis dėl bažnytinio turto.

4. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios aukščiausias (atstovaujamasis) organas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas nebuvo suteikęs teisės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai disponuoti Sinodo turtu, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos vardu veikiantis atsakovas A. K. neturėjo teisės ginčijamu įgaliojimu įgalioti J. S. disponuoti Sinodo turtu, dėl ko atsakovas A. K. iÅ¡duodamas ginčijamÄ Ä¯galiojimÄ virÅ¡ijo savo įgaliojimus, o toks Ä®galiojimas pažeidžia ieÅ¡kovo teises, todėl jis, ieÅ¡kovui Å¡io sandorio nepatvirtinus, pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.92 str.).

Ä®galiojimas pripažintinas negaliojančiu ir remiantis bendraisiais teisės principais, jog atstovas negali perleisti teisių daugiau negu pats jų turi, bei jog iÅ¡ neteisės teisė neatsiranda. Ginčijama Preliminarioji sutartis pripažintina negaliojančia remiantis tuo, jog Å¡ios sutarties Å¡alis (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija) apskritai neturėjo teisės tiesiogiai ar per tariamus atstovus disponuoti Sinodo turtu (tokiÄ teisę turi tik aukščiausiasis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios organas - Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas), todėl Preliminarioji sutartis pripažintina negaliojančia nepriklausomai nuo to A.

K. įgaliojimas J. S. bus ar nebus pripažintas negaliojančiu. Pripažinus įgaliojimÄ negaliojančiu, ginčijama Preliminarioji sutartis pripažintina negaliojančia to paties CK 1.92 str. pagrindu, kadangi ji sudaryta tokių įgaliojimų neturinčio asmens (J. S.), o ieÅ¡kovas tokio sandorio nepatvirtino.

5. Atsakovų R. L. ir V. K. nagrinėjamu atveju negalima laikyti sÄ Å¾iningomis sandorio Å¡alimis. Preliminaria sutartimi sutarto parduoti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plotas yra 1 044,14 kv. m. Preliminaria sutartimi Å¡alys susitarė, jog Å¡io namo kaina su pamatų liekanomis, Å«kiniu pastatu, kitais statiniais – 700 000 Lt, kas reiÅ¡kia, jog pagal sandorį vieno Å¡io namo kvadratinio metro kaina (net nevertinant pamatų liekanų ir kitų statinių) yra tik 670,40 Lt, kai tuo tarpu reali 2011 m. balandžio mėnesį vidutinė namų pardavimo kaina Vilniaus senamiestyje už 1 kv. m. buvo 6.663 Lt, dėl ko reali viso pastato vertė sandorio sudarymo datai laikytina 6 957 104,82 Lt suma (1 044,14 kv.m. x 6 663 Lt/ kv.m.).

Akivaizdu, jog atsakovai R. L. ir V. K. turėjo suprasti, jog Preliminaria sutartimi siekia pusvelčiui už 700 000 Lt įsigyti apie 7 mln. Lt vertės pastatÄ bei kitus statinius, todėl jų nesÄ Å¾iningumas nagrinėjamu atveju yra akivaizdus.

6. Atsakovai R. L. ir V. K. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, kuriame nurodė, jog teismas ieÅ¡kinį turi palikti nenagrinėtu, kadangi ieÅ¡kinį pasirašė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae - sinodas atstovas advokatas T. K., kuris jokių įgaliojimų veikti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios- Sinodo kolegijos vardu neturi, o ir pati Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios-Unitas Lithuaniae-sinodas neturi jokių įgaliojimų veikti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu.

Atsakovų teigimu, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios-Unitas Lithuaniae-sinodas, teigiantis, kad tarp Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios-Unitas Lithuaniae-sinodo ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos yra subordinaciniai ryšiai, visiškai neatsižvelgia į tai, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija buvo įsteigta daugiau nei trimis metais vėliau nei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios-Unitas Lithuaniae-sinodas, t. y.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae-sinodas teigia, kad jam pavaldus juridinis asmuo buvo įsteigtas dar tris metus prieš jam pačiam atsirandant. Ieškovų teigiama aplinkybė prieštarauja ne tik susiklosčiusiai faktinei situacijai, bet ir teisinei logikai – juridinio asmens organas negali būti registruojamas anksčiau nei pats juridinis asmuo. Esant tokiai faktinei situacijai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija negali turėti jokio pavaldumo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae- sinodas.

Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodas bei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija teisiniam statusui nustatyti yra taikomas Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 ir 5 straipsniai. Tiek Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios- Unitas Lithuaniae- sinodas, tiek Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija yra laikytinos tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis, kurios savarankiÅ¡kai praktikuoja evangelikų reformatų religinį tikėjimÄ , tačiau vien ta aplinkybė, kad tiek Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodas, tiek Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija praktikuoja tÄ patį religinį tikėjimÄ , jokiu bÅ«du nedaro Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos pavaldžia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae- sinodas, kaip kad nurodo ieÅ¡kovas.

Ä®galiojimas yra patvirtintas Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro notaro A. R., kuris yra savo srities profesionalo, kuris tvirtindamas įgaliojimÄ patikrina visus dokumentus, kurie yra pagrindas duoti įgaliojimÄ kitam asmeniui. Atsakovai neturėjo jokių abejonių ir netgi negalėjo jų turėti, kadangi sudarant preliminariÄ jÄ sutartį jiems buvo pateiktas ne paprastos raÅ¡ytinės formos įgaliojimas, bet notarinis įgaliojimas. Atsakovai buvo įsitikinę, kad įgaliotas asmuo turi visas teises sudaryti preliminariÄ jÄ sutartį tokiomis sÄ lygomis, kokiomis ji buvo sudaryta.

7. Atsakovas A. K. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, kuriuo prašė ieÅ¡kinį atmesti. Atsakovas nurodė, jog Lietuvoje veikia dvi evangelikų reformatų tradicinės religinės bendruomenės. 1998-01-26 Lietuvoje buvo įregistruota Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia tradicinė religinė bendrija, pavadinta Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija, atstovaujanti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai. 2003-04-02 Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia įregistruota Juridinių asmenų registre.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija yra pripažinta tradicine religine bendrija. Nuo 2011-01-24 iki 2013-07-12, kuomet VĮ Registrų centras, remdamasi nepagrįsta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013-07-10 išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4978), pakeitė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos duomenis Juridinių asmenų registre, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos vardu veikė D.

L. (Sinodo Kolegijos prezidentė) ir atsakovas A. K., kuris buvo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos viceprezidentas ir tuo pačiu generalinis superintendentas. Ä® minėtas pareigas atsakovas buvo paskirtas remiantis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos veiklÄ griežtai reglamentuojančių kanonų teisės nuostatomis. Ginčijamo 2011-03-30 įgaliojimo iÅ¡davimo metu atsakovas, remiantis oficialiais Juridinių asmenų registro duomenimis, turėjo teisę atstovauti tiek Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiÄ , tiek ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijÄ , todėl prieÅ¡ingi Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodas teiginiai kaip ir visas ieÅ¡kinys yra visiÅ¡kai nepagrįsti ir atmestini.

Atsakovo teisę atstovauti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijai patvirtina Kanonai ir Memorialai.

8. Trečiasis asmuo notaras A. R. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, praÅ¡o ieÅ¡kinį atmesti. Nurodo, jog iÅ¡ pateiktų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad ginčijamų 2011-03-30 ir 2011-04-07 sandorių sudarymo dienÄ asmenimis, veikiančiais ieÅ¡kovo vardu, buvo įregistruoti atsakovas A. K. bei D. L.. Atsižvelgiant į įstatymines nuostatas ir remiantis oficialiai Juridinių asmenų registro duomenimis, bent jau pagal pasaulietinę teisę ieÅ¡kovo atstovas A. K. teisėtai veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu ir turėjo teisę suteikti ginčijamÄ Ä¯galiojimÄ J. S., o J. S. turėjo teisę sudaryti preliminariÄ sutartį. Nėra pagrindo teigti, kad Sinodo reikalavimas ieÅ¡kovui yra neabejotinas ir vykdytinas.

9. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį ir prašė ieÅ¡kinį spręsti teismo nuožiÅ«ra. Nurodo, jog Teisingumo ministerija 2011-01-20 raÅ¡tu Nr. (8.3.46.)-7R-508 Registrų centrui pateikė iÅ¡vadÄ Nr. (8,3.46.)-7R-510, kuria konstatavo, jog pasikeitusius Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos duomenis galima įtraukti į Juridinių asmenų registrÄ . Terminas Å¡iai iÅ¡vadai apskųsti baigėsi 2011-02-20, todėl Teisingumo ministerijos iÅ¡vados teisėtumo klausimas negali bÅ«ti nagrinėjamas nei Å¡ioje byloje (nes tai nepriskirtina bendrosios kompetencijos teismams), nei administraciniuose teismuose (nes yra suėjęs senaties terminas).

Dėl Å¡ios priežasties darytina iÅ¡vada, jog atsakovų atstovo teiginiai apie galimÄ Teisingumo ministerijos ar valstybės atsakomybę regreso tvarka yra nepagrįsti, todėl ministerija į bylÄ trečiojo asmens teisėmis buvo įtraukta nepagrįstai. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino. Teismas pripažino negaliojančiu 2011-03-30 įgaliojimÄ , pasiraÅ¡ytÄ A. K., atstovaujančio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijÄ (notarinio registro Nr. AR-704) bei 2011-04-07 PreliminariÄ sutartį sudarytÄ tarp Vaido K.

R. L. ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos, atstovaujamos Evangelikų labdaros ir pramos fondo direktoriaus J. S..

11. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieÅ¡kovų teisės kreiptis į teismÄ , nurodė, kad 2013-04-19 ieÅ¡kinį pasirašė advokatas T. K., kuris atstovauja ieÅ¡kovams 2011-07-18 Teisinių paslaugų sutarties pagrindu. Å iÄ sutartį su advokatu T. K. sudarė Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios – Unitas Lithuaniae - sinodas vardu T. Å . ir R. M.. IeÅ¡kinio padavimo metu Juridinių asmenų registre nurodyta, kad Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios – Unitas Lithuaniae - sinodas (juridinio asmens kodas 192100594) vardu veikiantys asmenys yra T.

Å . ir R. M. (1 t., b.l. 45); pagal vėlesnius VÄ® Registrų centro duomenis nuo 2011-04-26 Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios-Sinodo vardu veikiantys asmenys yra T. Å . ir N. K. (veikiantis nuo 2016-08-24). Teismas taip pat atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2016-05-03 sprendimÄ administracinėje byloje Nr. I-3242-815/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017, kuri patvirtina, kad ieÅ¡kovai yra teisėti Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendruomenės (bendrijos) atstovai, turintys teisę ginčyti sandorius.

12. Teismas nurodė, kad Juridinių asmenų registro duomenimis ginčijamų sandorių sudarymo dienÄ (2011-03-30 bei 2011-04-07) asmenimis, veikiančiais religinės bendruomenės (bendrijos) vardu, nuo 2011-01-24 buvo įregistruoti atsakovas A. K. bei D. L.. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas A. K. ne kartÄ akcentavo, jog jis buvo teisėtai iÅ¡rinktas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu bei turėjo teisę, iÅ¡duodant ginčo Ä®galiojimÄ , atstovauti juridinį asmenį.

Tačiau, šiuos atsakovo A. K. teiginius, paneigia ekspertų išvados išdėstytos Teologinės bažnytinės (kanoninės) teisės teismo ekspertizės akte, kur konstatuojama, jog A. K. ir D. L. laikotarpiu nuo 2001 iki 2016 nebuvo vidinės bažnytinės valdymo institucijos Lietuvos evangelikų reformatų sinodo kolegijos (konsistorijos) nariais (III t., b.l. 157). Nuo 2000 m. A. K. į vidinės bažnytinės valdymo institucijos sinodo kolegijos (konsistorijos) sudėtį (narius) niekada nebuvo išrinktas jokio teisėtai susirinkusio Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimo priimtu kanonu ar memorialu; teisėtai veikiantis Lietuvos evangelikų reformatų sinodas A.

K. nesuteikė įgaliojimų atstovauti nei juridinio asmens „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija“, nei juridinio asmens „Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia“; A. K. neturi teisės vadintis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu ir niekada tokios teisės neturėjo (III t., b.l. 153-170).

13. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nesiremti į bylÄ pateiktu Ekspertizės aktu bei daryti iÅ¡vadÄ , jog ekspertizė nebuvo atlikta visapusiÅ¡kai ar, kad nebuvo ekspertų tiriami Lietuvoje veikiantys visų įsteigtų juridinių asmenų priskirtinų Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei klausimai, kadangi iÅ¡ aukščiau iÅ¡dėstyto, matyti, jog Ekspertizės akte buvo detaliai analizuoti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinio superintendento, Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimų priimtu kanonų ar memorialų teisėtumo, bažnytinės valdymo institucijos sinodo kolegijos (konsistorijos) sudėties, paties atsakovo A.

K. teisėto veikimo ir kiti aktualÅ«s klausimai. Ekspertizės aktÄ atliko ekspertai, turintys specialių mokslo, teologinės bažnytinės (kanoninės) teisės žinių, iÅ¡vados pagrįstos – nurodyti duomenų Å¡altiniai, ekspertai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu atsakovų V. K. ir R. L. atstovo nurodomi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raÅ¡tai nėra prilyginami individualiems administraciniams aktams – sprendimams, kadangi juose nėra nustatomos teisės ar pareigos, Å¡ie raÅ¡tai pagal savo pobÅ«dį yra informacinio pobÅ«džio raÅ¡tai.

14. Teismas nurodė, kad ekspertizės akto iÅ¡vados paneigia atsakovo A. K. bei Kanonų Nr.2, 3, 4, 6 (V t., b.l. 41-42) teisėtumÄ , veikiant Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos (dabartinis pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos) vardu iÅ¡duoti ginčo notarinį įgaliojimÄ Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktoriui atsakovui J. S. bei savo nuožiÅ«ra disponuoti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai nuosavybės teise priklausančiu ginčo nekilnojamuoju turtu, įgaliotojo vardu sudaryti preliminariÄ sutartį.

IeÅ¡kovai ginčijamo sandorio - Ä®galiojimo patvirtinimui nedavė sutikimo, t.y. sandorio netvirtino (CK 2.133 str. 6 d.), o iniciavo Å¡iÄ bylÄ , ginčydami sandorius ir viso teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog tiek Ä®galiojimas, tiek Preliminari sutartis pažeidžia ieÅ¡kovų teises. Byloje nustatytos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas sudarė pagrindÄ teismui konstatuoti, jog A. K., veikdamas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos (dabartinis pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos) vardu, neturėjo teisės iÅ¡duoti notarinį Ä®galiojimÄ atsakovui J.

S., t.y. sudarė Ä®galiojimÄ neturėdamas tam bÅ«tinų įgalinimų, bÅ«damas neįgaliotas asmuo, o ieÅ¡kovai ginčijamų sandorių nepatvirtino ir jiems nepritarė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog pripažintinas negaliojančiu 2011-03-30 Ä®galiojimas pasiraÅ¡ytas A. K. atstovaujančio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijÄ (notarinio registro Nr. AR-704).

15. Teismui pripažinus negaliojančiu 2011-03-30 notarinį Ä®galiojimÄ atitinkamai nuo jo sudarymo momento (CK 1.92 str.), tuo pačiu pagrindu teismas pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir 2011-04-07 PreliminariÄ sutartį, sudarytÄ tarp V. K., R. L. ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos, atstovaujamos Evangelikų labdaros ir pramos fondo direktoriaus J. S..

16. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų V. K. ir R. L. nesÄ Å¾iningumo sudarant sandorius per maža kaina, nurodė ieÅ¡kovas remiasi internetinio tinklalapio www.edomus.lt duomenimis ir ginčo nekilnojamojo turto kainÄ apskaičiuoja pagal vidutinę namų pardavimo kainÄ Vilniaus senamiestyje, tačiau nevertino aplinkybės, jog ginčo pastatai buvo apleisti, vienas iÅ¡ pastatų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), VÄ® Registrų centro duomenimis (I t., b.l. 74), registruotas kaip gyvenamojo namo pamatų liekanos.

Be to, internetinių tinklalapių skelbimuose nurodomos kainos, kurias pardavėjai siekia gauti už parduodamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , neatspindi realios už parduotÄ turtÄ gautos kainos, kuri ir galėtų bÅ«ti laikytina reali rinkos kaina. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog nėra įrodytas atsakovų V. K. ir R. L. nesÄ Å¾iningumas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai 17. Apeliaciniu skundu atsakovas A.

K. praÅ¡o pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies panaikinant įgaliojimÄ ir preliminariÄ sutartį, ieÅ¡kinį A. K. atžvilgiu atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad su ieÅ¡kiniu sutinka. Atsakovas sudarė sandorius tik dėl to, kad buvo įtikintas bažnyčiai teikiama nauda, kad joks turtas neprapuls, kad nebus pardavinėjamas turtas be atskiro Sinodo kolegijos leidimo – tai buvo esminė aplinkybė, lėmusi ginčo sutarties sudarymÄ .

Atsakovas dėl jo sudaromų sandorių suklydo, nes buvo suklaidintas. Mano jis šioje byloje negalėjo būti atsakovu.

18. Apeliaciniu skundu atsakovai R. L. ir V. K. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovų ieÅ¡kinį atmesti, bylÄ apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundÄ grindžia argumentais: 18.1. Ekspertizė, kuria skundžiamÄ sprendimÄ priimdamas rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo paskirta ne Å¡ioje, o kitoje byloje, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2248-345/2013, nagrinėjamoje pagal Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodas ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai dėl be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimo, tretieji asmenys - Klaipėdos evangelikų reformatų parapija, Panevėžio evangelikų reformatų parapija, VÄ® Registrų centras, LR Teisingumo ministerija.

Nuo 2013 m. vidurvasario abiejose šiuose juridiniuose asmenyse, kurie anksčiau buvo nesutariančios šalys, veikti įgijo teisę tie patys asmenys. Todėl atsakovų V. K. ir R. L. įsitikinimu ekspertizė kitoje civilinėje byloje (Nr. 2-2248-345/2013), kurioje iš esmės ieškovų ir atsakovų vardu veikė tie patys asmenys (ieškovai šioje byloje), negali būti laikomas patikimu ir objektyviu įrodymu šioje nagrinėjamoje byloje, nes skiriant ekspertizę, šios bylos šalys negalėjo nei užduoti klausimų ekspertams, nei oponuoti ar pasiūlyti ekspertų kandidatūrų. 18.2.

Ekspertizę atlikę asmenys: doc. dr. D. K., prof. dr. R. H. ir doc. dr. A. B. jų paskyrimo metu ir apskritai niekada nebuvo įtraukti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sÄ raÅ¡Ä , tad kokiu pagrindu buvo vadovaujamasi vien Å¡ių asmenų nuomone. Jau pats ginčo buvimo teisme faktas akivaizdžiai rodo, kad ginčas yra kilęs bÅ«tent tarp dviejų religinių bendruomenių priklausančių vienai tradicinei konfesijai - Evangelikams reformatams. Pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsnį religinę bendrijÄ sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrÄ vadovybę. 18.3.

Skiriant ekspertizę 2013 m. vasario 7 d., t. y. tuomet, kai sinodo Kolegijos vardu dar veikė A. K. ir D. L., teismas ekspertizę atlikti pavedė iÅ¡imtinai ieÅ¡kovo Unitas Lithuaniae sinodas nurodytiems ekspertams, kurie, beje, ekspertizę įsipareigojo atlikti nemokamai. Toks faktas dėl nemokamos ekspertizės atlikimo atsakovus V. K. ir R. L. verčia sudvejoti, ar už palankiÄ ekspertizę Unitas Lithuaniae - Sinodas ekspertams neatsidėkojo kaip nors kitaip, tuo labiau turint omenyje, kad ginčas tarp dviejų konkuruojančių religinių bendruomenių kilo bÅ«tent dėl nekilnojamojo turto - valstybės perduoto A.

K. vadovautai religinei bendruomenei (sÄ lygiÅ¡kai Å¡iÄ bendruomenę galima vadinti A. K. vadovaujama bendruomene). 18.4. Ekspertizės akte iÅ¡dėstytus argumentus ir padarytas iÅ¡vadas paneigia atsakovų R. L. ir V. K. į bylÄ pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai bei paaiÅ¡kinimai bei atsakovo A. K. paaiÅ¡kinimai. Visi Å¡ie atsakovai nurodė, kad Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenėje nuolat vyko vidiniai nesutarimai ir ginčai dėl valdžios; ko pasėkoje buvo susidarę dvi skirtingos bendruomenės, kurios įregistravo skirtingus juridinius asmenis:

A. K. vadovaujami reformatai dar 1998 m. sausio 26 d. įregistravo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo KolegijÄ , o T. Å . vadovaujama reformatų bendruomenė, 2002 m. gruodžio 9 d. įregistravo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - Sinodas. 18.5. VÄ® Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo sandorių sudarymo metu turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl kurio bÅ«simo perleidimo buvo sudaryta preliminarioji sutartis, nuosavybės teise priklausė sinodo Kolegijai (nuosavybės teisės sinodo Kolegijai įregistravimo pagrindas - 1998 m. gruodžio 21 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 237).

Å ie duomenys nėra nuginčyti, todėl laikytini teisėtais. Esant tokiai situacijai - esant oficialiems įrodymams, turintiems prima face įrodomÄ jÄ galiÄ ir esant prieÅ¡taringai ir objektyvia nelaikytinais „ekspertizei“ pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne abejotina ekspertizės iÅ¡vada, o valstybės institucijų iÅ¡duotais dokumentais. 18.6. Ä® bylÄ pateiktoje ekspertizės iÅ¡vadoje keliami klausimai dėl sinodų memorialų prieÅ¡taravimų vienas kitam yra nekorektiÅ¡ki ir neduodantys teisingo atsakymo, nes ekspertinę iÅ¡vadÄ teikiantys asmenys net nesvarsto aplinkybės, kad veikė dvi evangelikų reformatų bendruomenės, o kaip konstantÄ imÄ pozicijÄ , kad Lietuvoje gali veikti tik viena tradicinė religinė bendrija - T.

Š. vadovaujama bendruomenė. Iš tikrųjų šioje situacijoje realiai kalbama apie dviejų skirtingų, paraleliai egzistuojančių/ egzistavusių evangelikų reformatų bendruomenių sinodus. Tad jie natūraliai negali sutapti ir prieštarauja vieni kitiems, nes juos priima skirtingos bendruomenės A. K. vadovauta bendruomenė (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija) ir T. Š. vadovauta bendruomenė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lituaniae - sinodas.

Ypatingai daug painiavos Å¡iame bendruomenių atribojime sukėlė tai, kad abi konkuruojančios bendruomenės savo pagrindu nurodo istorinę viduramžių Lietuvos Evangelikų reformatų bendruomenę su jos istoriniais dokumentais/tradicijomis, tačiau pamirÅ¡tama, kad 2002-10-19 Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lituaniae - sinodas aiÅ¡kiai nurodė, jog nutraukė ryÅ¡ius su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija ir įkÅ«rė naujÄ bendrijÄ , todėl visiÅ¡kai natÅ«raliai jos egzistavo paraleliai ir neturėjo jokios teisės kiÅ¡tis viena į kitos Sinodo sprendimus - memorialus ir pan. 18.7.

Net nežiÅ«rint fakto, kad A. K. pateikti sinodo iÅ¡raÅ¡ai akivaizdžiai patvirtina ir pagrindžia A. K. įgalinamus pasiraÅ¡yti ginčijamÄ Ä¯galiojimÄ , kurių neginčijo nei ieÅ¡kovai, nei kuris nors kitas subjektas, faktu lieka tai, kad A. K. pasirašė 2011-03-30 įgaliojimÄ . Pats A. K. patvirtino savo valios iÅ¡raiÅ¡kÄ ir paraÅ¡o tikrumÄ . PasiraÅ¡ius 2011-03-30 įgaliojimÄ jo vien raÅ¡tiÅ¡kos formos pakanka, kad jo pagrindu bÅ«tų teisėtai pasiraÅ¡yta 2011-04-07 preliminari sutartis, kuria buvo ne disponuojama ieÅ¡kovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu, o susitarta dėl bÅ«simo sandorio, kuris net neįvyko, todėl tenkinti ieÅ¡kinį nebuvo absoliučiai jokio pagrindo, nes net neįvyko sandoris, kuriam, ieÅ¡kovų teigimu, turėjo bÅ«ti gautas sinodo pritarimas.

Taigi ginčijamam sandoriui - 2011-04-07 preliminariai sutarčiai notarinis įgaliojimas net iš viso nebuvo reikalingas, o ginčijamo 2011-03-30 įgaliojimo pasirašymui A. K. turėjo reikiamus sinodo išrašus, kurių niekas neginčijo ir nenuginčijo.

19. Atsiliepime į apeliacinius skundus trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija nurodo, kad Teisingumo ministerija ir toliau laikosi pozicijos, kad ginčo dalykas nėra susijęs su Teisingumo ministerijos teisėmis ir pareigomis, tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo tam tikras aplinkybes, galinčias turėti įtakos galimiems teisminiams ginčams ateityje. Pažymi, kad Teisingumo ministerijos nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas akivaizdžiai supainiojo ir netinkamai vertino du aspektus: skirtumus tarp religinės bendrijos ir religinės bendrijos įsteigto juridinio asmens bei ekspertizės kaip įrodymo reikšmę šioje byloje.

Teismas be jokio teisinio pagrindo konstatavo, jog A. K. ir D. L. kaip asmenų, turinčių teisę veikti juridinio asmens vardu. įtraukimas į Juridinių asmenų registrÄ ginčui reikÅ¡mingu laikotarpiu (nuo 2011 m. sausio 24 d.) irgi buvo neteisėtas, kadangi religinės bendruomenės ar bendrijos vadovai ir asmenys, turintys teisę veikti religinės bendrijos įsteigto juridinio asmens vardu, neprivalo sutapti.

20. Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieÅ¡kovai praÅ¡o atsakovų V. K., R. L. bei A. K. apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-13 sprendimÄ palikti nepakeistÄ , netenkinti atsakovų (apeliantų) V. K. ir R. L. praÅ¡ymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Atsiliepime nurodo tokius argumentus: 20.1. Paskirta teologinės - bažnytinės (kanoninės) teisės ekspertizė buvo skirta ne Å¡alių tarpusavio santykio taikytinoms teisinėms normoms atskleisti, o bÅ«tent nustatyti religinės bendrijos institucijų statusÄ , jų tarpusavio santykį bei kompetencijÄ priimti atitinkamus sprendimus.

Vilniaus apygardos teismo 2013-02-07 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2248-345/2013, buvo paskirta tarptautinė teismo ekspertizė, teismo pavesta atlikti trijų ekspertų grupei, paskirtų ekspertų kvalifikacija itin aukÅ¡ta. Apeliantų teiginiai dėl Vilniaus apygardos teismo 2013-02-07 nutartimi paskirtų ekspertų nebÅ«vimo Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sÄ raÅ¡e neturi teisinės reikÅ¡mės nagrinėjamai bylai. 20.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-12 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017, turi prejudicinę galiÄ ir Å¡ioje byloje, ypač apeliantų keliamų abejonių kontekste.

LVAT nutartyje buvo konstatuota, kad Lietuvoje egzistuoja viena evangelikų reformatų religinė bendrija nepertraukiamai veikianti nuo XVI a. vidurio. Å iÄ vienintelę Lietuvoje egzistuojančiÄ evangelikų reformatų religinę bendrijÄ Lietuvos valstybė priskyrė tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnis). LVAT nutartyje buvo pažymėta, kad teismas Teologinės bažnytinės (kanoninės) teisės teismo ekspertizės akto nuostatai, kad Lietuvoje egzistuoja viena evangelikų reformatų religinė bendrija, pritaria ir atmeta visus A.

K. argumentus, iÅ¡ kurių sektų, kad Lietuvoje yra dvi tradicinės evangelikų reformatų religinės bendrijos. 20.3. Pasisakydami dėl atsakovo A. K. apeliacinio skundo, ieÅ¡kovai nurodo, jog nėra jokių teisinių ar faktinių pagrindų, kurie leistų teigti, kad atsakovas A. K. yra netinkama Å¡alis byloje. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas A. K. su ieÅ¡kovų pareiktu ieÅ¡kiniu sutinka ir praÅ¡o jį tenkinti niekaip nepakeičia jo procesinės padėties. Å alių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtakÄ jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. iÅ¡spręsti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ .

IeÅ¡kovai pagrįstai A. K. patraukė byloje atsakovu, kadangi ginčas byloje yra kilęs dėl 2011-03-30 įgaliojimo, pasiraÅ¡yto A. K., atstovaujančio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijÄ (notarinio registro Nr. AR-704), ir Å¡io įgaliojimo nulemtų pasekmių. Objektyvu teigti, kad atsakovas A. K. turi neabejotinÄ teisinį suinteresuotumÄ Å¡ios bylos baigtimi. Atsakovas A. K. yra ginčijamų materialiųjų teisinių santykių subjektas, pažeidęs ieÅ¡kovų teises, todėl privalo pasisakyti dėl ieÅ¡kovų reikalavimų.

Atitinkamai tokio pobūdžio atsakovo A. K. keliamos abejonės yra laikytinos tik kaip pastarojo gynybinė pozicija byloje.

21. Atsiliepimu į atsakovų R. L. ir V. K. apeliacinį skundÄ A. K. praÅ¡o teismo sprendimÄ dėl pareikÅ¡tų reikalavimų palikti nepakeistÄ ir pakeisti sprendimo dalį dėl A. K. procesinės padėties ir bylinėjimosi iÅ¡laidų. Nurodo, kad ieÅ¡kovas įrodė ieÅ¡kinį. Byloje pateikti duomenys įrodo, kad sudaryti sandoriai prieÅ¡taravo ir prieÅ¡tarauja evangelikų reformatų tikslams. Atsakovas A. K. notarinės sutartis pasirašė tik ant paskutinio lapo ir tuo metu sutartis nebuvo susiÅ«ta. Atsakovas pasiraÅ¡ydamas įgaliojimÄ suprato, kad ateityje per labdaros fondÄ bus galima parduoti nenaudojamas patalpas, o už gautus pinigus remontuoti bažnyčias. VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliaciniai skundai atmetami.

22. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai iÅ¡sprendė bylÄ faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Å iuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo 23. Atsakovai R. L. ir V. K. praÅ¡o bylÄ apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis, t. y. jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas. Å alys, teikdamos praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes, dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas.

25. Nagrinėjamos bylos Å¡alys savo argumentus yra iÅ¡dėsčiusios procesiniuose dokumentuose, atsakovai nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo bÅ«tinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje bÅ«tinumas nekonstatuotinas. Dėl naujų įrodymų 26. Atsakovai R. L. ir V. K. su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus: 2006 m. rugpjūčio 18 d. Mykolo Romerio universiteto VieÅ¡ojo administravimo fakulteto dėstytojo A. B. ekspertinis vertinimÄ ; 2008 m. liepos 19 d. prof. em. Habil. Dr. H. A. ekspertizę; Doc. dr. G. B., VU Religijų studijų ir tyrimų centro docento, KultÅ«ros, filosofijos ir meno instituto vyresniojo mokls. darbuotojo atsakymas į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (Unitas Lithuaniae) paklausimÄ dėl tradicinių bažnyčių statuso.

27. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai atsisakė priimti. Susipažinus su atsakovų pateiktais rašytiniais įrodymais matyti, jog pateikiamos išvados yra surašytos 2006-2008 metais.

Dėl Å¡ių raÅ¡ytinių įrodymų patikimumo jau buvo pasisakyta bylÄ nagrinėjant administracinėse bylose (Nr. I-3242-815/2016 ir A-1293-575/2017), kur nurodyta, jog ekspertiniai vertinimai yra suraÅ¡yti 2008 metais ir neatspindi dabarties realijų, dokumentuose nėra pažymėta, kad juos surašę asmenys yra informuoti apie galimÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę už melagingos iÅ¡vados pateikimÄ , jų argumentacija skurdi lyginant su 2016-02-12 Teologinės bažnytinės (kanoninės) teisės teismo 2016-02-12 ekspertizės aktu.

Atsižvelgiant į tai, kolegija negali sutikti su atsakovais, kad aptariamus raÅ¡ytinius įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo nepagrįstai atsisakyta priimti. Dėl R. L. ir V. K. apeliacinio skundo 28. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi į bylÄ pateiktu ekspertizės aktu, nes ekspertizė buvo atlikta kitoje byloje, ekspertizę atlikę ekspertai nėra įtraukti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sÄ raÅ¡Ä , ekspertizės iÅ¡vados ydingos, nes ekspertai net nesvarstė aplinkybės, kad veikia dvi evangelikų reformatų bendruomenės, o kaip konstanta rėmėsi pozicija, kad Lietuvoje gali veikti tik viena tradicinė religinė bendrija.

29. Kaip teisingai atsakovai nurodo, Å¡ioje byloje nebuvo paskirta ekspertizė. Tačiau Å¡i byla buvo sustabdyta Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi iki bus atlikta teologinė – bažnytinės (kanoninės) teisės ekspertizė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2248-345/2013. Vilniaus apygardos teismas, iÅ¡nagrinėjęs apeliacine tvarka bylos sustabdymo klausimÄ , 2014 m. spalio 27 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės 2014 m. liepos 18 d. nutartį paliko nepakeistÄ , konstatuodamas, kad kitoje byloje paskirta teologinės - bažnytinės (kanoninės) teisės ekspertizė skirta ne Å¡alių tarpusavio santykio taikytinoms teisinėms normoms atskleisti, o bÅ«tent nustatyti religinės bendruomenės institucijų, kurios civilinės teisės prasme yra savarankiÅ¡ki juridiniai asmenys, statusÄ , jų tarpusavio santykį bei kompetencijÄ priimti atitinkamus sprendimus.

Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad paskirtos ekspertizės iÅ¡vados gali bÅ«ti reikÅ¡mingos nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimÄ , pagrįstai rėmėsi Å¡iomis iÅ¡vadomis, nes ekspertizėje buvo atsakyta į klausimus, kurie reikÅ¡mingi ir Å¡iai bylai.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikta ekspertų iÅ¡vada nuosekli, neprieÅ¡taringa, pagrįsta tyrimo duomenimis, todėl ekspertizės aktas vertinamas kaip raÅ¡ytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Aplinkybė, kad ekspertai atlikę ekspertizę Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje, nėra įraÅ¡yti į teismo ekspertų sÄ raÅ¡Ä , nesudaro pagrindo abejoti Å¡ių asmenų tinkamumu pasisakyti dėl jiems pateiktų klausimų. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta tai, kad jeigu teismo ekspertizę atliko teismo ar teisėjo paskirtas asmuo, neįraÅ¡ytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sÄ raÅ¡Ä , ekspertizės akto įžanginėje dalyje pažymima, kad jis buvo įspėtas apie baudžiamÄ jÄ atsakomybę už melagingos iÅ¡vados pateikimÄ ir teismui prisiekė kaip ekspertas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2010; 2004 lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2004).

Taigi, tiek pagal teisinį reglamentavimÄ , tiek pagal teismų praktikÄ teismo ekspertizę galėjo atlikti asmuo, neįraÅ¡ytas į teismo ekspertų sÄ raÅ¡Ä , tačiau turintis reikiamÄ kvalifikacijÄ iÅ¡vadai duoti, įspėtas apie baudžiamÄ jÄ atsakomybę už melagingos iÅ¡vados pateikimÄ ir davęs priesaikÄ teismui. Nagrinėjamos bylos atveju ekspertizės akto įvadinėje dalyje ekspertai D. K., A. B., R. H. pasirašė priesaikos tekstus bei savo paraÅ¡u patvirtino, kad jiems yra žinoma, jog už melagingos iÅ¡vados pateikimÄ yra taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį.

Be to, Å¡ia ekspertų iÅ¡vada rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3242-815/2016 ir Å¡iÄ administracinę bylÄ nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017. Administraciniame teisme nebuvo konstatuota, kad aptariamas ekspertizės aktas nepatikimas ar dėl kokių nors priežasčių ekspertizės iÅ¡vados nėra tinkamos. PrieÅ¡ingai, administraciniai teismai konstatavo, kad ekspertizės aktas yra iÅ¡samus, o ekspertizę atliko itin gerbiami teologijos mokslininkai ir jų pateiktos iÅ¡vados motyvuotos lyginant su kitais aktais, tyrimas truko ilgÄ laikotarpį, iÅ¡vados pagrįstos – nurodyti duomenų Å¡altiniai, apraÅ¡ytas tyrimas, ekspertai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės.

31. Atsakovų manymu ekspertizės išvadomis nereikėjo vadovautis, nes ekspertai rėmėsi pozicija, kad Lietuvoje gali veikti tik viena tradicinė religinė bendrija ir net nesvarstė aplinkybės, kad veikė dvi evangelikų reformatų bendruomenės. Su tokia atsakovų išvada nėra jokio pagrindo sutikti.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis ekspertizės aktu įsiteisėjusioje teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje, kuri turi prejudicinę reikÅ¡mę ir Å¡iai bylai, nes buvo nustatytos Å¡iai bylai reikÅ¡mingos aplinkybės, konstatavo, kad Lietuvoje egzistuoja viena evangelikų reformatų religinė bendrija nepertraukiamai veikianti nuo XVI a. vidurio. Å iÄ vienintelę Lietuvoje egzistuojančiÄ evangelikų reformatų religinę bendrijÄ Lietuvos valstybė priskyrė tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnis).

Teismas Ekspertizės akto nuostatai, kad Lietuvoje egzistuoja viena evangelikų reformatų religinė bendrija, pritarė ir atmetė visus apeliantų argumentus, iš kurių sektų, kad Lietuvoje yra dvi tradicinės evangelikų reformatų religinės bendrijos. Esant tokioms padarytoms administracinio teismo išvadoms teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovų teiginiais, kad ekspertų išvados neteisingos. Pritarus atsakovams, būtų kvestionuojama Vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis ir tokia nutartis prieštarautų CPK 18 str., kuriame įtvirtintas teismo sprendimo visuotino privalomumo principas.

33. Ekspertizės akte konstatuota, kad aukščiausia vidinė bažnytinė valdymo institucija – Lietuvos evangelikų reformatų sinodas ir jo interesus santykiuose su valstybe atstovaujantis juridinis asmuo „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas“ – laikytini Lietuvos evangelikų reformatų religiniu centru. Kunigas T. Å . generalinio superintendento pareigas ėjo 2010-2013 m. kadencijoje pagal 2010 m. Sinodo KanonÄ Nr. VI. Pagal bažnytinę (kanoninę) teisę, tik vidinė bažnytinė institucija Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas nuosavybės teise valdo visÄ bažnytinį nekilnojamÄ jį ir kilnojamÄ jį turtÄ , o Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo Kolegija (Konsistorija) turi teises šį bažnytinį turtÄ administruoti. <...> A. K. ir D. L. laikotarpiu nuo 2001 iki 2016 nebuvo vidinės bažnytinės valdymo institucijos Lietuvos evangelikų reformatų sinodo kolegijos (konsistorijos) nariais.

34. Vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis ekspertizės aktu, įsiteisėjusioje teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje, konstatavo, kad nuo 2000 metų A. K. į vidinės bažnytinės valdymo institucijos sinodo kolegijos (konsistorijos) sudėtį (narius) niekada nebuvo išrinktas jokio teisėtai susirinkusio Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimo priimtu kanonu ar memorialu; teisėtai veikiantis Lietuvos evangelikų reformatų sinodas A. K. nesuteikė įgaliojimų atstovauti nei juridinio asmens „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija“ nei juridinio asmens „Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia“; A. K. neturi teisės vadintis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu ir niekada tokios teisės neturėjo.

35. Taigi byloje nustatyta, jog pagal bažnytinę (kanoninę) teisę, tik vidinė bažnytinė institucija Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas nuosavybės teise valdo visÄ bažnytinį nekilnojamÄ jį ir kilnojamÄ jį turtÄ . Taip pat nustatyta, kad atsakovas A. K. į vidinės bažnytinės valdymo institucijos sinodo kolegijos (konsistorijos) sudėtį (narius) niekada nebuvo iÅ¡rinktas jokio teisėtai susirinkusio Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimo priimtu kanonu ar memorialu, jis niekada neturėjo teisės vadintis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu.

Ginčijame įgaliojime nurodyta, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija, atstovaujama generalinio superintendanto (arkivyskupo) ir sinodo kolegijos viceprezidento A. K. įgalioja Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo direktorių J. S. savo nuožiÅ«ra disponuoti bet kurį įgaliotojui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ (ar jo dalį), esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto sav. <...> įgalioto vardu sudaryti ir pasiraÅ¡yti preliminariÄ sias sutartis <...>.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiÅ¡kai pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovas A. K. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos (dabartinis pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos) vardu negalėjo iÅ¡duoti ginčo notarinį įgaliojimÄ Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktoriui atsakovui J. S. bei savo nuožiÅ«ra disponuoti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai nuosavybės teise priklausančiu ginčo nekilnojamuoju turtu, įgaliotojo vardu sudaryti preliminariÄ sutartį.

36. Atsakovai nurodo, kad ginčijamam sandoriui 2011-04-07 preliminariai sutarčiai notarinis įgaliojimas iš viso nebuvo reikalingas, o ginčijamo 2011-03-30 įgaliojimo pasirašymui A. K. turėjo reikiamus sinodo išrašus, kurių niekas neginčijo ir nenuginčijo. Su tokiais atsakovų argumentais taip pat nėra jokio pagrindo sutikti. CK 2.37 straipsnio 3 dalis numato, jog religinės bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio asmens teises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie neprieštarauja įstatymams, ir šiems juridiniams asmenims taikomi tik šios knygos IV, VI skyriai, 2.84, 2.85 straipsniai bei, kiek tai neprieštarauja šio straipsnio 1 daliai, V skyrius.

Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktÅ«rÄ , vidaus gyvenimÄ tvarkyti savarankiÅ¡kai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas. Tuo remdamasis teismas atmeta atsakovo teiginius, kad teismas turėjo vadovautis tik VÄ® Registrų centras duomenimis, kur nurodyta, jog atsakovas A. K. vienas iÅ¡ dviejų asmenų, veikiančiu religinės bendruomenės (bendrijos) vardu.

Konkrečiu atveju juridinio asmens Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos kaip juridinio asmens veiksnumas nebuvo absoliutus. Priešingai, jo veiksnumas buvo apribotas kanonų teisės nuostatų, kurios, kaip nurodyta pirmiau, nesuteikė atsakovui teisės disponuoti bažnyčios turtu, o taip pat nesuteikė teisės vadintis generaliniu superintendantu. Be to, atsakovas A. K. apeliacinės instancijos teisme taip pat pripažįsta, kad sudaryti sandoriai prieštaravo ir prieštarauja evangelikų reformatų tikslams.

Todėl pripažintina, kad atsakovas A. K. pats neturėdamas teisės disponuoti bažnyčios turtu, negalėjo 2011-03-30 notariniu įgaliojimu įgalioti tÄ daryti J. S.. Darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį įgaliojimÄ pripažino negaliojančiu CK 1.92 straipsnio pagrindu.

37. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis yra Å¡alių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sÄ lygomis Å¡alys įsipareigoja ateityje sudaryti kitÄ â€“ pagrindinę – sutartį. Pagal kasacinio teismo praktikÄ preliminarioji sutartis – tai iki sutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobÅ«džio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrÄ vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iÅ¡ esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natÅ«ra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji Å¡alis privalo atlyginti kitai Å¡aliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-82/2010; kt.).

38. Byloje nustatyta, kad ginčo įgaliojimo pagrindu Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorius atsakovas J. S. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu su atsakovais V. K. ir R. L. 2011-04-07 sudarė preliminariÄ sutartį. Å ia sutartimi Å¡alys sulygo, kad Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorius atsakovas J. S., atstovaudamas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kolegijÄ , parduos pastatÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad preliminari sutartis sudaryta įgaliojimo, kuris panaikinamas teismo sprendimu, konstatuoja, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu tuo pačiu pagrindu ir 2011-03-30 preliminariÄ sutartį. Tokia iÅ¡vada darytina atsižvelgiant į tai, kad Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorius atsakovas J. S. nebÅ«damas įgaliotiniu negalėjo pasiraÅ¡yti preliminarios sutarties dėl Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai priklausančio turto pardavimo.

Dėl A. K. apeliacinio skundo 39. Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. praÅ¡o pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies panaikinant įgaliojimÄ ir preliminariÄ sutartį, dalyje A. K. atžvilgiu atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad su ieÅ¡kiniu sutinka, tačiau jis Å¡ioje byloje negalėjo bÅ«ti atsakovu.

40. Atsakovo pasirinkimas yra ieÅ¡kovo teisė (CPK 111 str. 2 d. 2 p.). IeÅ¡kovas, ieÅ¡kinyje suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimÄ (ieÅ¡kinio dalykÄ ), pasirenka, jo manymu, tinkamÄ antrÄ jÄ Å¡alį ir Å¡iai nukreipia savo reikalavimÄ . Tuo tarpu atsakovas turi teisę pripažinti ieÅ¡kinį (CPK 42 str. 1 d.). Tačiau ta aplinkybė, kad atsakovas su ieÅ¡kiniu sutinka, jo procesinė padėtis nesikeičia, ir jis negali bÅ«ti eliminuojamas iÅ¡ atsakovų, o tuo labiau jo atžvilgiu negali bÅ«ti atmesti ieÅ¡kinio reikalavimai.

Tik tai tuo atveju, jei teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieÅ¡kinį atsakyti, gali vienos iÅ¡ Å¡alių motyvuotu praÅ¡ymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovÄ tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieÅ¡kovas nesutinka, jog atsakovas bÅ«tų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylÄ iÅ¡ esmės. Nagrinėjamu atveju buvo ginčijamas atsakovo A. K. iÅ¡duotas notarinis įgaliojimas. Darytina iÅ¡vada, kad atsakovas A.

K. yra tinkama Å¡alis, todėl teismas neturėjo siÅ«lyti ieÅ¡kovui pakeisti atsakovÄ tinkamu, ar juo labiau šį atsakovÄ paÅ¡alinti iÅ¡ atsakovų. Dėl procesinės bylos baigties 41. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iÅ¡ esmės pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , jį naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų 42. Å aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovas už atsiliepimo į atsakovų apeliacinius skundus parengimÄ patyrė 1400 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti atsakovų apeliacinius skundus, Å¡ios iÅ¡laidos ieÅ¡kovui priteistinos iÅ¡ atsakovų, kurie pateikė apeliacinius skundus (CPK 93 str. 1 d.).

43. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi atsakovui A. K. atidėtas 20 EUR dydžio žyminis mokestis. Vadovaujantis CPK 84 straipsniu, atidėjus žyminio mokesčio dalies mokėjimÄ , pareigos sumokėti žyminį mokestį klausimas iÅ¡sprendžiamas teismui priimant procesinį sprendimÄ . Atsakovo apeliacinį skundÄ atmetus, Å¡ios iÅ¡laidos priteistinos iÅ¡ atsakovo į valstybės biudžetÄ . Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti ieÅ¡kovui Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai – Sinodui, j. a. k. 192100594, lygiomis dalimis iÅ¡ atsakovų R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1400 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Priteisti iÅ¡ atsakovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 20 EUR žyminio mokesčio į valstybės biudžetÄ , sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Ä¯mokos kodu 5660.

Teisėjai Rita Kisielienė Liuda Uckienė Tomas Venckus