A-525-1767-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1767/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00076-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje prašymą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės tarybai dėl akto dalies teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje prašymu (b.l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį tesimą, prašydamas:

1) ištirti, ar Mažeikių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2010 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-326 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento naujos redakcijos patvirtinimo“ patvirtinto Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) 199.2.1, 199.2.3 ir 199.3 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai;

2) pripažinus, kad Reglamento 199.2.1, 199.2.3 ir 199.3 punktai prieštarauja nurodytoms teisės normoms, juos panaikinti.

Nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. spalio 1 d., numatė, jog Tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, apmokėti kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatoma reglamente. Taryba 2010 m. spalio 29 sprendimu Nr. T1-326 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento naujos redakcijos patvirtinimo“ patvirtino Reglamentą, kurio 199 punkte nustatė savivaldybės tarybos nario veiklos apmokėjimą.

Ginčijamo Reglamento 199.2.1 punktas nustatė, kad ši išmoka yra 0,75 minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio ir mokama: mero pavaduotojams, einantiems pareigas visuomeniniais pagrindais, 1 koeficiento nustatyto dydžio; Tarybos komitetų pirmininkams 0,6 koeficiento nustatyto dydžio; Tarybos komitetų pirmininkų pavaduotojams 0,4 koeficiento nustatyto dydžio; Tarybos nariams (ir merui bei etatiniam mero pavaduotojui) 0,25 koeficiento nustatyto dydžio. Teigė, jog toks vien tik išmokos dydžio patvirtinimas, nežinant Tarybos nario turėtų išlaidų, bei kiek jų tiesiogiai nepadengia administracija, pažeidžia Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Analogišką išvadą padarė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 4 d. nutartyje (byla A63-1728/2010), konstatuodamas, kad tam tikrų pareigų ėjimas automatiškai nereiškia didesnių išlaidų turėjimo ir neleidžia nustatyti išmokų dydžio, todėl toks reglamentavimas neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Reglamento 199.2.3 punkte nustatyta, kad išlaidų, susijusių su Tarybos nario veikla, ataskaitos formą ir ataskaitos pateikimo tvarką tvirtina Savivaldybės administracijos direktorius.

Kadangi Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reglamentavimas nurodo, kad išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatoma reglamente, tai kyla klausimas, ar teisėtas pavedimas administracijos direktoriui patvirtinti ataskaitos formą ir pateikimo tvarką. Teigė, jog Taryba, pavesdama direktoriui nustatyti ataskaitos formą, atitinkamai perkelia tuos įgaliojimus, kurie priklausytų pačiai Tarybai, o ataskaitos ir forma ir pateikimo tvarka turėtų būti nustatyta pačios tarybos reglamente, kaip tai numato Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis.

Pažymėjo, jog Taryba Reglamento 199.3 punkte nustatė sritis, kuriose gali būti panaudota išmoka: Tarybos nario telefoniniams pokalbiams apmokėti; pašto prekėms ir paslaugoms apmokėti; Tarybos nario veiklai naudojamos transporto priemonės nuomai, išskyrus išperkamąją nuomą, teisėtai valdomos transporto priemonės eksploatavimui, degalams, techniniam aptarnavimui, remontui, draudimui, taksi paslaugoms, viešojo transporto bilietams įsigyti; Tarybos nario ataskaitai spausdinti, platinti ir kitai informacijai, susijusiai su jo, kaip Tarybos nario veikla, parengti, viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms apmokėti; kanceliarinėms prekėms įsigyti; iš nustatytų lėšų įsigytos prekės nepajamuojamos.

Patirta išlaidų, susijusių su Tarybos nario veikla bei pateisinta paslaugų ir prekių įsigijimo dokumentais, suma įskaitoma į faktines išlaidas. Pabrėžė, jog Vietos savivaldos įstatymas numato, kad išmoka gali būti skiriama tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms apmokėti, o Reglamente nustatyta, kad išmoka gali būti skiriama pašto, kanceliarinėms prekėms apmokėti. Pažymėjo, jog abejonių kelia tai, ar pašto, kanceliarinių prekių įsigijimas, gali būti prilyginamas teikiamoms paslaugoms, taip pat ar išmokos panaudojimas transporto priemonės nuomai, išskyrus išperkamąją nuomą, teisėtai valdomos transporto priemonės eksploatavimui, degalams, techniniam aptarnavimui, remontui, draudimui, taksi paslaugoms, viešojo transporto bilietams įsigyti gali būti teisėtas, nereglamentuojant, kaip transporto paslauga naudojasi Tarybos nariai.

Taip pat abejonių kelia ir išmokos panaudojimas draudimo paslaugos apmokėjimui, ypač atsižvelgiant į tai, kad nekonkretizuojama, kokiai draudimo rūšiai (autotransporto priemonės, civilinės atsakomybės, gyvybės ar turto) gali būti panaudojama išmoka. Be to, net ir tuo atveju, kai kalba eina apie autotransporto priemonės ar civilinės atsakomybės draudimą, abejonių kelia tai, ar mokesčių mokėtojų lėšomis turi būti kompensuojama visa draudimo įmoka ar tik jo dalis, proporcinga tam laikui, kada tarybos narys atlieka savo, kaip tarybos nario pareigas.

Pabrėžė, jog leidimą panaudoti išmoką Tarybos nario ataskaitai spausdinti, platinti ir kitai informacijai, susijusiai su jo, kaip Tarybos nario, veikla, parengti, viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms apmokėti galima vertinti kaip Tarybos narių siekį šias lėšas panaudoti savireklamai žiniasklaidoje. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A63-1728/2010), jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, tam, kad tarybos narys įgytų teisę į išmoką, reikalingas ne vien statuso nustatymas – išmoka gali būti gaunama tik tada, kai tarybos narys įvykdo šias sąlygas: išlaidos turi būti susijusios su asmens, kaip tarybos nario veikla; lėšos buvo išleistos kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms apmokėti; jų tiesiogiai nepadengia savivaldybės administracija.

Tuo tarpu Reglamente išmokos dydis siejamas tik su asmens statusu bei praplečiama išmokos panaudojimo galimybė.

Atsakovas Taryba atsiliepimu į prašymą (b.l. 56–57) prašė atmesti kaip nepagrįstą prašymo dalį, kurioje prašoma ištirti Reglamento 199.3 punkte įtvirtintą Tarybos pavedimą Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriui parengti išlaidų, susijusių su Tarybos nario veikla, ataskaitos formą ir ataskaitos pateikimo tvarką, o dėl kitų prašyme išvardintų aplinkybių spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo nuomone dėl Reglamento 199.3 punkte nurodyto Tarybos pavedimo Administracijos direktoriui parengti išlaidų, susijusių su Tarybos nario veikla, ataskaitos formą ir ataskaitos pateikimo tvarką. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nedetalizuoja, kiek išsamiai ir kokiu būdu Savivaldybės tarybos veiklos reglamente turėtų būti aprašyta išmokų Savivaldybės tarybos nariams skyrimo ir jų dydžio nustatymo tvarka. Be to, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktu, Savivaldybės administracijos direktorius Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja Savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja Savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už Savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja Savivaldybės turtą. Pagal Reglamento 199.2.4 punktą Tarybos nariai užpildytas išlaidų, susijusių su Savivaldybės tarybos nario veikla, ataskaitas bei išlaidas pateisinančius dokumentus, atitinkančius Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus, pateikia Savivaldybės administracijai, o 199.2.5 punkte numatyta išmokų Tarybos nariams mokėjimo tvarka – išmokos Tarybos nariams mokamos, pervedant jas kas mėnesį į Tarybos narių nurodytas bankų sąskaitas iki kito mėnesio 10 d. Išmokas į Tarybos narių sąskaitas banke atlieka Administracijos Buhalterinės apskaitos skyrius, kuris yra Administracijos struktūrinis padalinys. Atsižvelgė į Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, 8 dalies 3, 5 punktu ir pažymėjo, jog Administracijos direktorius turi teisę ir pareigą parengti išlaidų, susijusių su Tarybos nario veikla, ataskaitos formą ir ataskaitos pateikimo tvarką. Todėl Reglamento 199.2.3 punkte numatytas Tarybos pavedimas Administracijos direktoriui parengti išlaidų, susijusių su Tarybos nario veikla, ataskaitos formą ir ataskaitos pateikimo tvarką, yra pagrįstas ir teisėtas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu (b.l. 65–69) pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies – Reglamento 199.2.1 punktą pripažino prieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai ir nutarė laikyti jį panaikintu, o Reglamento 199.2.3 ir 199.3 punktus pripažino teisėtais ir prašymą dėl jų panaikinimo atmetė.

Įvertinęs Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatavo, jog tam, kad tarybos narys įgytų teisę į išmoką, reikalingas ne vien asmens statuso buvimo nustatymas. Greta fakto, kad asmuo yra tarybos narys, reikalinga nustatyti ir kitus teisiškai reikšmingus faktus. Teismo vertinimu, išmoka gali būti gaunama tik tada, kai tarybos narys įvykdo šias sąlygas: 1) išlaidos turi būti susijusios su asmens, kaip tarybos nario, veikla; 2) lėšos buvo išleistos kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms apmokėti; 3) jų tiesiogiai nepadengia savivaldybės administracija. Pabrėžė, jog Reglamento 199.2.1 punktas, nustatydamas maksimalius išmokų dydžius, atsižvelgiant tik į tarybos nario pareigas, išmokų mokėjimą susieja ne su teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, o išimtinai tik su tarybos nario, mero pavaduotojo, komiteto pirmininko ar jo pavaduotojo, tarybos nario statuso turėjimu, tačiau tam tikrų pareigų ėjimas, teismo vertinimu, automatiškai nereiškia didesnių išlaidų turėjimo ir neleidžia nustatyti išmokų dydžio. Padarė išvadą, jog toks reglamentavimas neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Pabrėžė, jog Įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nedetalizuoja, kiek išsamiai ir kokiu būdu Savivaldybės tarybos veiklos reglamente turėtų būti aprašyta išmokų Savivaldybės tarybos nariams ir jų dydžio nustatymo tvarka. Reglamento 199.2.3 punktas įpareigoja Administracijos direktorių patvirtinti išlaidų ataskaitos formą ir ataskaitos pateikimo tvarką. Atsižvelgdamas į tai, kad administracijos direktorius yra savivaldybės vykdomoji institucija, įstaigos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui, jis tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktą, konstatavo, kad Mažeikių rajono savivaldybė, įgyvendindama Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl atsiskaitymo tvarkos nustatymo reglamente, nepažeidė įstatymo reikalavimo, patvirtinusi Reglamento 199.2.4 ir 199.2.5 punktus bei 199.2.3 punktu pavedusi Administracijos direktoriui, kaip vykdančiajai savivaldybės institucijai, administruojančiai savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, patvirtinti teikiamų ataskaitų formą ir jų pateikimo tvarką.

Pažymėjo, kad tarybos nariui galimų išmokų, numatytų įstatyme, sąrašas yra baigtinis, tai yra tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario veikla, susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms apmokėti kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai, o tai reiškia, kad išmoka gali būti gaunama tik tada, kai tarybos narys įvykdo šias sąlygas: išlaidos turi būti susijusios su asmens, kaip tarybos nario, veikla; lėšos buvo išleistos kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms apmokėti; jų tiesiogiai nepadengia savivaldybės administracija. Nurodė, jog kadangi šios sąlygos numatytos Vietos savivaldos įstatyme, tai vykdant Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą ir tvirtinant išmokos dydį, turi būti nustatyta tvarka, pagal kokius kriterijus ir pagal kokias procedūras šios aplinkybės turi būti patvirtinamos (kada ir kokius dokumentus, kokiai institucijai, dėl kokių išlaidų tarybos narys turi pateikti, kad galėtų gauti įstatymo numatytą išmoką). Nurodyta teisės norma nustato tokį išmokos apskaičiavimo būdą, kai iš turėtų išlaidų atimama savivaldybės administracijos atlyginta dalis. Vertino, jog tam, kad būtų galima nustatyti išmokos dydį, reikia žinoti ne tik išlaidų dydį, bet ir tai, ar turėtos išlaidos susijusios su tarybos nario veikla. Teismas, atsižvelgdamas į Reglamento 199.3 punkto nuostatas, konstatavo, jog nors Reglamento 199.3 punktas tiesiogiai neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, tačiau tam, kad tarybos narys galėtų gauti išmoką už šiame punkte išvardintas paslaugas, turi būti išpildyta būtina Įstatyme įtvirtinta sąlyga, tai yra Reglamente turi būti nustatyta tvarka, leidžianti pagrįstai susieti turėtas tarybos nario išlaidas su tarybos nario veikla. Reglamento 199.2.4 punkte įtvirtinta nuostata, kad tarybos nariai užpildytas išlaidų, susijusių su Savivaldybės tarybos nario veikla, ataskaitas bei išlaidas pateisinančius dokumentus, atitinkančius Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus, pateikia Savivaldybės administracijai, leidžia tik pagrįsti, kad tarybos narys turėjo atitinkamas išlaidas, tačiau tai nėra pakankamas kontrolės mechanizmas, leidžiantis nustatyti, ar tikrai lėšos, išmokėtinos tarybos nariui, susijusios su jo, kaip tarybos nario veikla.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 72–73), kuriuo prašo iš dalies pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą ir pripažinti, kad Reglamento 199.3 punktas, kuriuo išplėsta Vietos savivaldos įstatymo nustatyta išmokų panaudojimo galimybė, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, jog nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarybos nariui galimų išmokų, nustatytų įstatyme, sąrašas yra baigtinis, tačiau nedetalizavo konkrečių išmokų, dėl kurių pareiškėjui kilo abejonių. Teismas nepasisakė, ar teisėtas išmokos panaudojimas pašto, kanceliarinėms prekėms įsigyti, ar galimas išmokos panaudojimas teisėtai valdomos transporto priemonės eksploatavimui, degalams, techniniam aptarnavimui, remontui, draudimui, taksi paslaugoms, viešojo transporto bilietams įsigyti. Taip pat nepasisakė dėl prašyme nurodytų pareiškėjo abejonių dėl išmokų skyrimo draudimo paslaugoms apmokėti. Daro išvadą, jog kyla klausimas, ar Reglamento 199.3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta galimybė tarybos nariui gauti išmokas ir už atitinkamas prekes, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta galimybė tarybos nariui gauti išmokas tik už atitinkamas paslaugas.

Atsakovas Taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 77) nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

IV. 2012 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas Mažeikių rajono savivaldybės prašymas, kuriuo prašoma nutraukti administracinę bylą.

Prašyme nurodoma, kad po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir apeliacinio skundo padavimo, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2011 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T1-198 patvirtino naują Mažeikių rajono savivaldybės veiklos reglamentą. Taigi, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-326 patvirtinto Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento (ir skundžiamas Reglamento 199.3 punktas), kurio teisėtumą buvo prašoma ištirti šioje administracinėje byloje, redakcija neteko galios. Teigiama, jog, esant nurodytoms aplinkybėms, byla, atsižvelgiant į administracinių teismų praktikoje suformuotą įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką (bylos Nr. I6-2/2007, A756-1405/2010, A525-1421/2010 ir kt.), turėtų būti nutraukta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Administracinė byla nutrauktina.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį tesimą, prašydamas ištirti, ar Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-326 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento naujos redakcijos patvirtinimo“ patvirtinto Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 199.2.1, 199.2.3 ir 199.3 punktai neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, o pripažinus, kad Reglamento 199.2.1, 199.2.3 ir 199.3 punktai prieštarauja nurodytoms teisės normoms – juos panaikinti. Skundžiamu sprendimu Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies – Reglamento 199.2.1 punktą pripažino prieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai ir nutarė laikyti jį panaikintu, o Reglamento 199.2.3 ir 199.3 punktus pripažino teisėtais ir prašymą dėl jų panaikinimo atmetė.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, bylos Nr. A502-4/2010, AS143-21/2010, A556-1449/2009, I444-4/2008), ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Ginčijamas norminis administracinis aktas yra panaikintas, o jo teisėtumo ar neteisėtumo konstatavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nėra būtinas, siekiant administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje. Tokios pačios praktikos, aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pradėtos teisenos nutraukimą, laikomasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas).

Nagrinėjamu atveju su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą kreipėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje, t. y. subjektas, turintis teisę kreiptis su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 str. 2 d.).

Teismui buvo pateiktas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. T1-198 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento naujos redakcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas naujos redakcijos Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentas ir nuspręsta laikyti netekusiu galios Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. T1-326 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento naujos redakcijos patvirtinimo“, kuriuo ir patvirtintas šioje byloje tiriamas Reglamentas. Taigi, byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog norminis administracinis aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo su prašymu į teismą kreipėsi pareiškėjas, neteko galios.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (byla Nr. I492-11/2012), tuo atveju, jeigu dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ginčijamos norminio administracinio teisės akto nuostatos nebegalioja, pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas prieštaravo įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam aktui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas. .

Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog aktas, kurio teisėtumą ištirti prašė pareiškėjas, yra panaikintas, atsižvelgiant į tai, kad prašymas nėra susijęs su individualia byla, o su abstrakčiu prašymu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje, darytina išvada, jog byla turėtų būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Padarius nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų bylos šalių ir pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų ir padarytų išvadų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes, panaikinus ginčo norminį administracinį aktą, norminio administracinio akto teisėtumo byla prarado savo objektą. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o administracinė byla nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas